Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuva – grėsmių replėse

Lietuva šiuo metu atsidūrė labai didelių grėsmių replėse, sakė filosofas, rašytojas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius, paprašytas pasidalyti mintimis apie tai, ką mūsų valstybės gyvenimo kasdienybėje atskleidė netikėtai įsiplieskusi pabėgėlių krizė.

Daug ką šokiravo vasaros pradžioje paaiškėjęs faktas, kad Lietuvos rytinė siena visiškai atvira, per ją laisvai eina kas nori. Dar daugiau: pabėgėlių krizė išdavė, kad 30 metų mūsų valstybės sieną saugojo Baltarusija. Tai irgi buvo netikėtumas. Kokius pažįstamus, o gal netikėtus valstybės gyvenimo bruožus šios krizės veidrodyje išvydote jūs?

Labai sunku kalbėti apie netikėtumus: juk gyvename ir pandemijos sąlygomis, o ji visiškai naujas reiškinys, keičiantis visą valstybės gyvenimą. Prisidėjo ir vadinamoji migrantų krizė. Aišku, didžiausias atradimas buvo ne tik tai, kad neturime valstybės sienos ir apie ją negalvojome, bet ir kad pati Europos Sąjunga neturi išorinės sienos. Pasirodo, kad ES ta siena tarsi ir nebuvo reikalinga, nors sankcijos skelbiamos ir Rusijai, ir Baltarusijai. Mūsų politinis elitas Baltarusiją šiaip jau laiko vos ne Rusijos provincija, Rusiją vadina pagrindine grėsme mūsų valstybingumui. Apie grėsmę kalba ir NATO, ir ES, o apie rytinę Lietuvos sieną tarsi nebuvo pagalvota. Didžiausias juoką keliantis, bet ir, aišku, grėsmingas dalykas buvo retorikos, situacijos supratimo bei veiksmų neatitikimas. Savo retorika esame labai karingi ir drąsūs, bet pasirodo, kad beveik nepajėgiame realiai veikti iškilus hibridinėms grėsmėms. Labai vėluojame. Juk apie jas daug kalbėta nuo karo Ukrainoje pradžios. Ir staiga vieną dieną patys pajutome hibridinio karo ataką. Pasirodė, kad jai buvome visiškai nepasiruošę: neturime ne tik rytinės sienos, bet ir deramo valstybės valdymo, netgi reikiamo valstybingumo supratimo. Juk valstybės siena – labai svarbus dalykas. Jeigu nemąstoma apie sieną, vadinasi, nemąstoma ir apie valstybę apskritai, nemąstoma apie jos suverenitetą, apie jos suvereną – tautą. Jau seniai nekalbama apie valstybę, tauta tapo tarsi pajuokiamu žodžiu, bet pabėgėlių krizė parodė, kad visi tie dalykai yra labai svarbūs, tik neturime politinio elito, kuris būtų tai įsisąmoninęs ir suvoktų jų svarbą dabartinėmis aplinkybėmis.

Taip pat išryškėjo, kad neturime geopolitinio mąstymo tradicijos, net nesuvokiame, kas, kaip ir kodėl stengiasi panaudoti tokią poveikio priemonę, kokias pasekmes ji gali sukelti ir kaip turėtume būti pasiruošę reaguoti į panašius scenarijus. Dabar, kai džiaugiamasi migrantų apgręžimu nuo sienos, norisi klausti, kodėl to nebuvo daroma išsyk? Kas trukdė? Man atrodo, kad trukdo du esminiai dalykai: atpratome mąstyti apie Lietuvą kaip apie valstybę, apie ją galvojame kaip apie tam tikrą ES teritoriją ir įsivaizduojame, kad ES bei NATO tuoj turi pulti mus ginti, o mes tik skirstysime pinigų srautus į vienas ar kitas rankas. Pasirodo, taip nėra. Antras dalykas – matyt, buvo laukiama Briuselio pritarimo, kad mūsų siena būtų pagaliau uždaryta migrantams. O tai ilgokai užtruko: drąsesni valdžios žodžiai pasigirdo tik po ES komisarės vizito į Lietuvos pasienį.

Su geopolitinėmis realijomis susiduria ir kairuoliškoji ES ideologija, kurios pagrindiniai principai – valstybių išvalstybinimas, naujo geopolitinio darinio ir „naujojo europiečio“ kūrimas. Atvirumo migrantams politika turi daug aspektų: ir dirbtinio tautų maišymo, ir valstybės jėgų nukreipimo į visai kitokias problemas, nesusijusias su pagrindinėmis, kurias kelia dabartiniai iššūkiai pasaulyje. Be to, migrantai paskatina ir valstybių praskolinimą. Dėl jų priėmimo valstybės skola augs, o valstybės skolos augimas yra vienas rimčiausių įvairių šalių politinio elito verslų. Praskolinti valstybę kai kam labai naudinga.

Ar jūsų nestebina, kad daugybė politikos ekspertų, patarėjų, analitikų, kurių tiek priperėta įvairiose valdžios įstaigose, už nacionalinį saugumą atsakingose tarnybose, taip gėdingai susimovė neįspėję valstybės vadovų dėl per didelės rizikos eskaluojant įtampą su Baltarusijos režimu?

Neneigiu, kad yra protingų žmonių, bet pas mus nusistovėję tam tikri ideologiniai štampai. Viešumoje dominuoja mokantys labai gerai jais naudotis, žiūrintys į įvairius reiškinius pro tam tikrus ideologinius akinius. Bet jokioje analitikoje nepamatysi tų, kurie tais štampais abejoja, su jais nesutinka, ragina žiūrėti į tikrovę be spalvotų akinių. Pasižiūrėkime, kaip lengvai koks žiniasklaidoje pasižymėjęs žmogus gali surengti mitingus prie valstybės sienos, kaip į juos puola norintys pasirodyti politikai, visiškai nepagalvoję, o kas gali būti po to. Kaip sureaguos ne tik represinė kaimyninės valstybės valdžia, bet ir jos visuomenė? Mes tokios reakcijos netiriame, mums svarbi tik tam tikrų tos visuomenės sluoksnių arba kai kurių nevyriausybinių organizacijų reakcija, jų plojimai ir padėkos žodžiai. Kaip reaguoja kitos visuomenės dauguma, mums net nerūpi. Dar viena didelė bėda, kad mes tokiais pasirodymais, parodomuoju karingumu norime patraukti ir mūsų didžiųjų sąjungininkų dėmesį, jiems įsiteikti. Man atrodo, kad tokiu savo karingumu dažnai pradedame jiems trukdyti aukštesnio geopolitinio lygio žaidimuose. O kai išgirstame, kad JAV prezidentas Joe Bidenas pareiškia, jog Ukrainai niekaip negalima atsiriboti nuo Minsko susitarimų, kurie iš esmės jai yra kilpa, arba kad „Nord Stream-2“ projektas bus užbaigtas, tegalime išlementi, kad tai yra klaida. Bet tyliai, nes mes labai ilgai kovojom...

Susidūrę su pasekmėmis svarstome ir apie priežastis: ar mūsų valstybės vadovai negalėjo apsiriboti smurtą, opozicijos persekiojimą Baltarusijoje smerkiančiais pareiškimais? Kam reikėjo išsišokti iš kitų ES šalių, net ir kaimyninių, energingai inicijuojant ES sankcijas Minskui?

Šiaip jau būčiau linkęs sveikinti tam tikrą santūrumą. Žinant, kad dėl savo geografinės ir geopolitinės padėties visuomet būsime pirmasis atsako taikinys, mums reikėtų šiek tiek... Na, tarkime, pabūti Lenkijos šešėlyje, pritarti jos ar Vokietijos veiksmams, bet ne skatinti pačią Lenkiją ar Vokietiją veikti taip, kaip norėtume mes. Galbūt tas aktyvizmas kartais yra reikalingas, bet tam reikia daug proto, ypač tada, kai situacija saugumo požiūriu blogėja – o per šiuos metus ji labai pablogėjo.

V.Rubavičius: „Didžiausias juoką keliantis, bet ir, aišku, grėsmingas dalykas buvo retorikos, situacijos supratimo bei veiksmų neatitikimas. Savo retorika esame labai karingi ir drąsūs, bet pasirodo, kad beveik nepajėgiame realiai veikti iškilus hibridinėms grėsmėms.“

Tad turėtume gerai apmąstyti, ką mes darome, kodėl taip atsitiko. Ir čia yra ne vien A.Lukašenkos kaltė. Matyt, esama ir mūsų veiksmų, į kuriuos buvo atsakyta mums neįprastu būdu. Bet reikia žinoti, kad tiek Rusijos politinis elitas, tiek jos specialiosios tarnybos tikrai sugalvos naujų neįprastų būdų, nes ten yra daugiau intelekto. Tai dar vienas dalykas, kurio nepastebime kartodami, kad nenusilenksime diktatoriui. Juk niekas to ir neprašo, nereikia pereiti nuo vieno retorikos kraštutinumo prie kito. Galime tyliai daryti daug įvairių dalykų, ir pirmiausia mums reikėtų galvoti, ar Astravo atominės elektrinės, o kartu ir mūsų, saugumas per šiuos metus padidėjo, ar sumažėjo. Ar ta sumaištis Baltarusijoje jį stiprina, ar menkina? Jei ES bei tarptautinės organizacijos nutraukė ar įšaldė ryšius su Minsku, kas prižiūrės Astravo AE? Ji lieka be tarptautinės priežiūros. O juk protingi žmonės gali sugalvoti ir su ja susietų hibridinių grėsmių.

Nereikia būti analitiku, kad suprastum, jog demokratiškai pakeisti režimą Baltarusijoje neįmanoma, kol Kremliuje sėdi Vladimiras Putinas. Juo labiau, kad formaliai Rusija ir Baltarusija yra susijungusios į sąjunginę valstybę. Energingomis mūsų valdžios pastangomis, per praėjusius metus Minskas tapo dar labiau priklausomas nuo Maskvos, praranda paskutinius nepriklausomo veikimo likučius. Juk mums nuo to ne geriau?

Akivaizdu, kad ne tik mums, bet ir Baltarusijos visuomenei. Ji dabar gyvena labai represyvaus režimo sąlygomis. O jis dar labiau įstumtas į Maskvos glėbį. Čia daug geopolitinių aspektų, apie kuriuos apimti euforijos, kad Lukašenka greitai bus nuverstas, negalvojome. Juk ar ne svarbiausias mūsų geopolitinis tikslas – kad Baltarusija būtų kuo savarankiškesnė ir kuo ilgiau laikytųsi kaip suvereni valstybė? Kad būtų barjeras Rusijos įtakai? Lukašenka šia prasme ilgai nepasidavė, laviravo, Kinijos kapitalą įsileido kaip atsvarą Rusijos įtakai, net buvo atšildęs santykius su JAV – tą parodė M.Pompeo vizitas. Jau atrodė, kad jam pavyks sėkmingai užbaigti įspūdingą geopolitinį žaidimą, tik staiga viskas sugriuvo tarsi kažkieno surežisuotu lazdelės mostelėjimu. Gali būti ir taip, kad kai kurie neapgalvoti veiksmai – ne tik mūsų, bet ir ES – savaip pasitarnavo Kremliui.

Ar nekyla negera nuojauta, kad pabėgėlių krizė gali būti tik įžanga? Kad pirmasis dramos veiksmas dar net neprasidėjo? Gal tereikia ginkluoto konflikto pasienyje, išprovokuoto susišaudymo, ir Baltarusijos (o gal iš tikrųjų Rusijos) kariškiai, „gindami pabėgėlių, moterų ir vaikų gyvybę“, įžengs į Lietuvos teritoriją kur nors ties Druskininkais ir įsitvirtins užsiėmę 15 ar 20 kilometrų placdarmą?

Nenorėčiau leistis į tokius gąsdinančius samprotavimus, bet galiu pasakyti viena: Rusijos prezidento Vladimiro Putino aplinkoje ir jį aptarnaujančiame intelektualiniame sluoksnyje yra labai išmoningų žmonių. Sekantys jų pasisakymus bei geopolitines apžvalgas tą gerai žino. Mes, deja, negalime pasigirti tuo pačiu. Bendras mūsų valstybinis protas atrodo silpnokas. Tad gali būti įvairiausių grėsmių, galimi visokiausi scenarijai su įvairiausiais pasiteisinimais po visko ir ilgais diplomatiniais aptarimais. Mėgstame save raminti, kad esame didelių bendrijų, pirmiausia NATO ir ES, nariai, bet matome, kad ir ES valstybės santykių su Rusija srityje žaidžia dvigubus ar trigubus žaidimus. Džiaugiamės 5-uoju NATO sutarties straipsniu, tik yra vienas menkas keblumas: iki šiol nėra apibrėžta, kas laikoma agresija. Ką mūsų dienomis laikyti užpuolimu, kai įsivyrauja nekonvenciniai įtampų kėlimo metodai?

Kokia galėtų būti išeitis iš susidariusios situacijos? Kaip užgesinti pabėgėlių krizę Lukašenkai vis labiau didinant statymus, prie sienos siunčiant vis gausesnes pajėgas?

Net jeigu ir būtų įmanoma pasiūlyti sprendimus, jie vis tiek būtų pavojingi, nes galėtų pasirodyti ideologiškai nekorektiški arba jau prasilenkiantys su kai kuriais priimtais nutarimais. Bet yra vienas dalykas, kurį tikrai galima pastebėti: iš įvairių krizių mes eisime į naujas. Nesibaigs nei pandemija, nei hibridiniai santykiai su Baltarusija ir Rusija, bus vis naujų grėsmių. Reikėtų galvoti apie galimus scenarijus ir mūsų atsakus. O dėl migrantų krizės, tai klausimas labai paprastas: ar mes turime valstybės sieną, ar galime ją uždaryti, ir kaip greitai? Dabar kalbama apie 7 mėnesius, metus, dvejus, bet kiek per tą laiką visko gali įvykti! Ir jeigu mes nebeturėsime kaip susitvarkyti su tuo, kas gali įvykti, tai kas tada susitvarkys?

Reikėtų labai didelio politinio elito sutarimo, bet jo nematyti. Iki šiol nėra aiškumo, kaip gyvensime labai netolimoje ateityje. Net ir be migrantų krizės. Lietuva šiuo metu yra labai didelių grėsmių replėse, o jos – žymiai didesnių geopolitinių galių rankose.

Rekomenduojami video