Politinių lėlių teatras Lietuvą pasaulyje gali išgarsinti kur kas labiau nei žymiausių mūsų režisierių spektakliai. Naujausias korupcijos skandalas netikėtai atskleidė be galo talentingų artistų.

Skersvėjis užkulisiuose

Viešumon iškilęs privatus prezidentės Dalios Grybauskaitės susirašinėjimas su politinės korupcijos byloje kaltinamu Eligijumi Masiuliu praskleidė Lietuvos politinio gyvenimo scenos užkulisių skraistę. Prasivėrusį tarpelį tuoj pat šoko dangstyti klusnūs valdininkai, kad smalsaujanti publika tarp scenos dekoracijų nepamatytų, ko nereikia. Nešališkais apsimetinėjantys politikos apžvalgininkai ir kai kurie iš valdiškų pinigų neblogai prasigyvenę žurnalistai po trumpo sąmyšio mobilizavosi ir, lyg pagaliau gavę instrukcijas, ėmėsi sklandžiai aiškinti, kaip turėtume suprasti vaizdą, kurį išvydome pro netikėtai skersvėjo praskleistą tamsų užkulisių audeklą.

Tapus aišku, kad šįkart jokie aiškinimai ir išvedžiojimai nepadės, nes žmonės vis dar labiau pasikliauja savo akimis ir nuovoka, o ne seniai pabodusiais lietuviškos tikrovės aiškintojais iš televizijos ekranų, į talką atskubėjo Valstybės saugumo departamentas. Jo vadovai išslaptino pažymą apie vieną stambaus verslo grupę, kuri, kaip skelbiama žiniasklaidoje, yra beveik ar visiškai užvaldžiusi visą Lietuvos politinę sceną ir svarbiausiems jos veikėjams diktuoja savo valią. Žinoma, toks skubėjimas iškėlė naujų klausimų: kodėl, pavyzdžiui, mūsų saugumiečiai, dar 2006 metais įžvelgę šią grėsmę nacionaliniam saugumui, kukliai tylėjo iki pat šios dienos? Kodėl apie ją informavo tik prezidentę, bet ne tris buvusius šalies premjerus? Gal jie patys to nežinodami buvo tapę grėsme nacionaliniam saugumui? Nejaugi visa šalies politinė vadovybė, įskaitant premjerus, buvo užvaldyta, o atsilaikė tik prezidentė?

Kitokia scenografija

Jeigu taip, matyt, šalies vadovei atsilaikyti padėjo nuožmi kova su korupcija ir oligarchais, kaip buvo skelbiama nuo pat pirmosios kadencijos pradžios. Tik keista: jei toks karas vyksta jau beveik 8 metus, kur jo aukos? Kiek sučiuptų korupcionierių nuteisti kalėti, kiek iš jų jau atliko laisvės atėmimo bausmę, iš kelių šimtų ar tūkstančių buvo konfiskuotas turtas? Dar keisčiau, kad vieną politikon lindusį oligarchą už kelis milijonus juodojoje buhalterijoje nuo apskaitos paslėptų eurų teismas galiausiai nubaudė mažiau nei 7 tūkstančių eurų bauda. Pasirodo, tapti tokios valstybės kovos auka visai apsimoka!

Lietuviškoje politinėje scenoje rodomų spektaklių žiūrovams staiga iškilo ir kitų klausimų. Jau daug metų joje statomi tik pamokomieji Vakarų demokratijų kūriniai, scenos dekoracijos – išimtinai europietiškos, pagrindinių vaidmenų atlikėjai visai neblogai kalba angliškai. Tačiau neseniai viešumon patekę elektroniniai laiškai taip viską sujaukė, kad spektaklio žiūrovai prarado erdvės ir laiko nuovoką. Jie manė žiūrintys europietišką pjesę su ES, NATO, EBPO, UNESCO, Jungtinių Tautų dekoracijomis, bet staiga jų vietą užėmė pravertas metalinis seifas su „kompromato“ bylomis, ant stalo paskleistos reikiamos slaptos pažymos, juodas telefonas, didelis portretas ir scenos gilumoje atremta balalaika. O svarbiausia, vaidmenų atlikėjai – ne žmonės, bet virvelėmis valdomos lėlės, pagal nematomo lėlininko valią klusniai kilnojančios rankas ir kojas.

Viešoji paslaptis

Ar nesusidaro įspūdis, kad po „tulpių“ skandalo prabudome ne Lietuvoje, o kažkur toli rytuose, kur nors prie Volgos, kaip rodo į viešumą iškilę valdomai demokratijai būdingo politinio veikimo būdai? Algirdas Sysas, Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos narys, tikino taip nepasijutęs. Jo teigimu, tai, kas įvyko, tėra vieša paslaptis, apie kurią pasiekdavo daugiau ar mažiau informacijos.

A. Sysas

„Aktyviai politikoje dalyvauju jau daugiau kaip 20 metų. Ne kartą tuos klausimus kėlėme, parlamente taip pat. Labai gaila, kad atsirasdavo žmonių, kurie įkalbėdavo daugumą nepradėti vieno ar kito proceso, nesiaiškinti, ar nurodyti faktai yra pagrįsti, neištraukti iš konteksto. Manau, jeigu visi politikai būtų atlikę savo pareigą iki galo, taip, kaip ją suprantame duodami priesaiką Tėvynei, tokių dalykų nebūtų nutikę“, – sakė pašnekovas.

„Atsarginiai“ pašto adresai, tarpininkai, linkėjimais užmaskuoti grasinimai primena Bizantijos dvaro intrigas, ne svetimas Rusijos valdančiųjų politinei kultūrai, tačiau A.Sysas čia įžvelgė tik vieną dalyką – savo interesų siekimą.

„Doras pilietis, kad ir kokias pareigas eitų, turėtų apie pastebėtą netvarką, korupciją, apie kurią tiek daug kalbama, tuo labiau nusikaltimus garsiai pasakyti. Ne pusę žodžio tarti, ne dozuoti informaciją – kai kam pasako viena, kai kam – kita. Paskui dažnai padėtis būna valdoma pseudopažymomis, o galiausiai paaiškėja, kad viskas ten neturėjo nieko bendra su skaidrumu ir padorumu“, – svarstė Seimo narys. Jo manymu, ši istorija bus gera pamoka: ji esą aiškiai parodo mūsų politinį nebrandumą, nes informaciją apie vienos verslo grupės daromą įtaką politikams žinoję žmonės, tarp jų ir valstybės vadovai, nieko nedarė.

Žygimantas Pavilionis, Seimo Tėvybės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos narys, tikino taip pat pernelyg nenustebęs.

„Tiesą pasakius, man tai nebuvo naujiena, tokia verslo grupių įtaka buvo jaučiama jau labai seniai, dar prezidento Valdo Adamkaus laikais. Ji buvo įvairi, tik ne visada patekdavo į dienos šviesą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė bandė tai sutramdyti ar tiesiog aiškiai apibrėžti įstatymais. Tai nereiškia, kad nereikalingas dialogas su verslu, jis turi būti, bet, žinoma, civilizuotas. Politika neturi būti perkama už pinigus. Laisva žmonių valia neturi būti nukreipiama ar užvaldoma verslo grupių, kurios iš tikrųjų yra daugiau azijinės ar rusiškos kilmės“, – sakė politikas.

Ž. Pavilionis

Pamatas ir ideologija

Vygaudas Ušackas, Kauno technologijos universiteto Europos instituto direktorius, aikštėn iškilusią istoriją, kuri esą atskleidė dviveidiškumą aukščiausiu politiniu lygmeniu, pavadino griaunamąją galią turinčiu detektyvu.

„Užuot susitelkę ir strategiškai sprendę svarbiausius uždavinius – vien demografinė krizė ką reiškia! – murkdomės politinės korupcijos skandale. Jis dar papildytas karčiu prieskoniu – kaltinimais valstybės vadovei dėl pamatinių demokratinių laisvių pažeidimo. Suprantama, kad tai nuvilia daug žmonių. Dabar esu šiaurės Lietuvoje, bendrauju su Biržų, Pasvalio, Pakruojo ūkininkais. Žmonės pakraupę. Jie nebesupranta, kur mes esame, kokioje baloje turškiamės. Manau, kyla pavojus, kad ir toliau skęsime svaidydamiesi abipusiais kaltinimais, dalinsimės į blogus ir gerus, ištikimus ir neištikimus, užuot sprendę esmines mūsų gyvenimo problemas. Lietuva mažėja, Lietuva nyksta! O mes tarpusavyje kalamės. Tokie dalykai nesuteikia vilties, žmonės, visa tai matydami, tik dar labiau nusisuks nuo Lietuvos“, – sakė V.Ušackas.

„Man visada atrodė, kad įpročiais ir mentalitetu esame arčiau Maskvos nei Berlyno ar Paryžiaus, – teigė filosofas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius ir pridūrė, kad rusiški įpročiai išryškėja ne tik dėl aikštėn iškilusio susirašinėjimo, bet ir dėl veiksmų, santykių, ypač dėl politinio elito požiūrio į visuomenę. – Manau, tai susiję su mūsų valstybės, išsilaisvinusios iš sovietinės okupacijos, istorija. Juk mes pradėjome kurti savo valstybę išvogdami vadinamąjį liaudies turtą. Na, mes tokie. Tai pamatas ir ideologija. O paskui labai greitai įsitvirtino ir išplito babkių darymo principas. E.Masiulis – vienas iš tų jaunų politikų, iš kurių buvo daug tikimasi, bet jis labai greitai suprato, kaip tie žaidimai žaidžiami ir kaip iš jų galima gerai gyventi. Juk politinė galia lengvai verčiama į litus, eurus ir kitokią valiutą.“

V. Rubavičius

Juokas pro ašaras

Pašnekovas atkreipė dėmesį į daugelio lietuvių polinkį vaizduoti kitokius, pavyzdžiui, komunizmo statytojus sovietiniais laikais.

„Kai sąlygos pasikeitė ir radosi babkių darymo tikėjimas, pažiūrėkite, kokie europietiški tapome, kaip vakarietiškai galime atrodyti. Ir koncepcijų žinome, ir teorijas išmanome. O kai kiti europiečiai nemato, savuosius smaugiame, mokame minimalų atlyginimą, siūlome pasiieškoti vietos kitur, jei nepatinka. Taip mes gyvename. Bet juk šitaip gyvena ir didžioji dalis Rusijos. Požiūris „Aš esu ponas, o tu – lūzeris“ yra bendras ir čia, ir ten. Ties tuo ir baigiasi visos politinio skaidrumo koncepcijos“, – apibendrino pašnekovas.

Gal ir gerai, kad lietuviško lėlių teatro trupės vaidinama vakarietiška politinė drama tiesiog akyse virsta komedija. Labai jau kvailai atrodo rimtos lėlių veido išraiškos, nevalingi už virvelių tampomų galūnių judesiai. Publikai patinka komedijos, bet žmonių gyvenime atsiranda pernelyg daug vargo ir ašarų, tad politinis teatras gali likti be žiūrovų. Viena vertus, jų kasmet mažėja: lietuviškos tikrovės teatras daug kam ne pagal kišenę. Kita vertus, dar neišvykusiems žiūrovams pernelyg jaukiamas protas, kai vakarietiškos scenografijos fone nematomas lėlininkas žmones verčia lėlėmis: ir politikus, ir teisėjus, ir prokurorus, ir žvalgybos pareigūnus... Tai nelabai juokinga, juk jie turi tėvus, vaikus, kurie vieną dieną gali paklausti: kodėl taip darei, juk davei priesaiką Lietuvai? O jei nenorės priminti patirto pažeminimo ir niekad nepaklaus – ar gerai jausis „aktoriai“, ilgainiui likę be žiūrovų? Kai beliks laukti, kada pagaliau lėlininkas nutrauks spektaklį, atlaisvins virveles, atsikrenkštęs užlips ant scenos ir ims jausmingai groti balalaika...

Kas iš to....

Fiksavo, sekė, paviešino.... Viskas primena žvejybą per ,,Discovery“: pagauna, parodo, paleidžia....

Rakštis

Tai dėl ko mes siekėme nepriklausomybės, stovėjom prie Seimo, palikę mažus vaikus? Kad visokie išgamos užvaldytų Lietuvą, paverstų vergais su valdžiagyvių pagalba? Iš pradžių žemo lygio gaujos siautėjo, tai ubagų nelietė, o dabar gaujos valdžioje – visus paliečia.

Seklys morka

Seka ne tam, kad užkirstų kelią nusikalstamai veikai. O tam, kad prireikus būtų galima šantažuoti „politinius oponentus“, t.y konkuruojančią gaują. Sekė sekė, kaip kenkiama valstybei, ir nieko nedarė, kol višta neįkišo uodegos į dilgėlyną.

Pilietė

Pasišlykštėjimo jausmas ir neviltis. Tai čia tik apie vieną brigadą parašė, o kiek dar jų dalyvauja valstybės valdyme? Per šitokius skursta šalis, o jos piliečiai jaučiasi nelaimingi.

tulpės@lrpk.lt

Išeina, kad Kubiliaus Vyriausybė didžiąja dalimi buvo suderinta ir įtinkanti „MGBalticui“. „Mes į koaliciją eisim tik kartu su Liberalų sąjūdžiu“. Gabrielius Landsbergis, 2016 m.