Kokius patys save matome mūsų valstybės švenčių veidrodyje? Ar iškilmės kartais netapo tuščiais biurokratiniais ritualais, atsainiai sumestu valdiško šventimo punktų sąrašiuku: rikiuotė, vėliava, kalbelė, balkonėlis, koncertėlis? Ką apie dabartinius valstybės vadovus sako sostinėje pamirštas Lietuvos valstybės panteonas Kaune, su tokiu žmonių užsidegimu ir pasiaukojimu prieš daugiau nei tris dešimtmečius prikeltas iš nebūties? Apie tai kalbamės su Nepriklausomybės Akto signataru Algimantu Norvilu, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio – Laisvės statulos, Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir kitų paminklų atstatymo dalyviu.

Valstybės kūrimas ir kultūra: ar Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimas nebūtų tinkama dingstis pasvarstyti apie tai Vasario 16-osios šviesoje? Tuo labiau kad su šia tema susiję ir Jūsų paties biografijos faktai – turiu mintyje 1989-ųjų Kauną, svarbiausių mūsų valstybės istorinės atminties simbolių atstatymą. Ar galėtumėte prisiminti tą savo gyvenimo laikotarpį, kultūrinės veiklos laisvėjančiame Kaune ir tuomet dar atsargių siekių atkurti Lietuvos valstybingumą sąsajas?

Tą laikotarpį prisimenu labai šviesiai, bet jis prasidėjo anksčiau nei 1989-ieji, kurių vasario 16 d. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje buvo atidengta Juozo Zikaro statula „Laisvė“. Pati pradžia – 1988-ieji, kai ėmė kurtis Lietuvos kultūros fondo Kauno skyrius. Tada buvau šviežiai „iškeptas“ Kauno menininkų namų direktorius. Noriu pareikšti milžinišką padėką jų darbuotojams, ypač savo pavaduotojai Hanai Šumilaitei. Apie ją galiu kalbėti tik pačiais gražiausiais žodžiais, ir tai visi komplimentai Hanai bus tik iki kelių. Nedidelis Kauno menininkų namų kolektyvas ištempė visą Kultūros fondo darbinę veiklą, o ji buvo milžiniška. Pačioje 1988 m. pradžioje pas mus apsilankė profesorius Česlovas Kudaba, neseniai įsisteigusio Kultūros fondo pirmininkas. Jis pakvietė mus kurti fondo filialą Kaune, sakė, kad čia tikrai yra ką veikti, nes šitiek paminklų turime, žadėjo kuo mažiau kištis į mūsų darbą. Tuo metu Kaune buvo įsisiūbavęs visuomeninis judėjimas dėl seniausios mieste Šv. Gertrūdos bažnyčios užstatymo. Studijavau režisūrą Teatro meno institute Maskvoje. Ten jau kunkuliavo „perestroika“, skirtingai nei visiškai ramiame Kaune, į kurį grįždavau po egzaminų sesijų. Dažnas svečias Kauno menininkų namuose buvo architektūros profesorius Algimantas Miškinis. Draugavau su „Atgajos“ klubo pirmininku Sauliumi Griciumi. Kartą susėdome trise, papasakojau apie Č.Kudabos pasiūlymą. A.Miškinis pirmasis palaikė: „Vyrai, darom!“ Saulius gana skeptiškai vertino tokią iniciatyvą, bet pritarė, kad dėl Šv. Gertrūdos bažnyčios visgi vertėtų imtis. O A.Miškinis pridūrė, kad reikėtų imtis atstatyti Karo muziejaus sodelį – va čia tai esą tikras darbas būtų. Dėl tokio reikalo esą galima būtų ir galvą padėti. Užsikabinom. Pradėjome galvoti apie iškilius žmones iš kultūros ir meno pasaulio, kurie galėtų tapti Kultūros fondo Kauno skyriaus tarybos nariais, sudarėme pirminį sąrašą. Taip viskas ir užsimezgė.

Pradėjome su kiekvienu kalbėtis, atsisakančių buvo labai nedaug. Su tuo sąrašu nuvykau į Kauno miesto vykdomąjį komitetą pas Zigmą Kazakevičių, kultūros reikalus prižiūrėjusį pirmininko pavaduotoją. Tiesą sakant, labai šviesų žmogų. Kaunui pasisekė, kad toks žmogus tuomet buvo atsakingas už kultūrą. Jis peržiūrėjo sąrašą ir pritarė: „Kurkit!“ Aišku, tada apie Karo muziejaus sodelį nekalbėjome. Nurodė į tarybą įtraukti „ideologinę dalį“ – partinės valdžios, vykdomojo komiteto atstovus, pasakė, kad pirmininką skirs jie patys. Žinoma, niekas tuo metu negalėjo dėl to ginčytis... 1988 m. vasario pradžioje Kauno menininkų namuose surengėme Kultūros fondo Kauno skyriaus steigiamąją konferenciją. Salė buvo pilna kultūros ir meno žmonių. Buvo patvirtintas pirmininkas – architektas Algimantas Sprindys, jo pavaduotojai (A.Miškinis, poetas Robertas Keturakis ir aš). Po poros mėnesių pavaduotoju buvo išrinktas ir Saulius Gricius, nes jau nebepatempėme darbų gausos. Į tarybą buvo išrinkti Kauno šviesuomenės atstovai, tarp jų – Justo Paleckio viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriaus vedėjas Viktoras Spitrys, Dramos teatro aktoriai Rūta Staliliūnaitė, Antanas Barčas, M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Petras Stauskas, aviacijos istorikas Jonas Balčiūnas, kuris vėliau tapo pagrindiniu paminklo Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui statybos kuratoriumi, kiti šviesūs žmonės. Naujoji taryba įpareigojo mus parengti planuojamų darbų sąrašą ir pristatyti jį kitam susirinkimui.

Nors ir nujaučiu siužeto posūkį, visgi negalėčiau patikėti, kad 1988-ųjų pradžioje Kultūros fondo Kauno skyriaus valdyba lyg niekur nieko pasišovė atstatyti nepriklausomybės laikų panteoną Karo muziejaus sodelyje. Juk, kaip vėliau paaiškėjo, artėjant 1988 m. vasario 16 d., Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70-mečiui, sovietinė valdžia, baimindamasi mitingų ir demonstracijų, Vilniuje ir Kaune sutelkė apie 10 tūkst. milicininkų ir saugumiečių. Režimo geležiniai gniaužtai tada dar buvo stiprūs...

Iš pradžių labai atsargiai žiūrėjome į mūsų trijulės susitarimą dėl Karo muziejaus sodelio, bet A.Miškinio dėka pavyko labai sustiprinti geranoriškus santykius su jo kolega A.Sprindžiu. Jis, pirmą kartą išgirdęs apie šį mūsų sumanymą, net nusispjovė: su tokių fantastų kompanija esą net nebūtų prasidėjęs! Iš tikrųjų ir mums visiems tai atrodė gana fantastiška. Bet, klausėme savęs, ar apsimoka dėl ko nors mažesnio dirbti? Galų gale patvirtinome veiklos programą, kurioje vienas pagrindinių punktų buvo Karo muziejaus sodelio atstatymas, Vytauto Didžiojo paminklo perkėlimas iš Panemunės į Kauno centrą, paminklo S.Dariui ir S.Girėnui nerealizuoto projekto įgyvendinimas, Šv. Gertrūdos bažnyčios restauracija ir aplinkinių statybų nutraukimas. Žodžiu, ideologiškai patys „aštriausi“ darbai. Tarybos nariai šią programą sutiko plojimais.

Nunešėme ją į miesto vykdomąjį komitetą tvirtinti. Pamenu, kad A.Sprindys tada ėjo kaip į egzekuciją. Taip ir nutiko – pamatę tą programą vykdomajame pasukiojo pirštą prie smilkinio. Tuoj pat įsijungė ir partinė valdžia: mūsų skyriaus pirmininkas buvo iškviestas „ant kilimo“ į miesto partijos komitetą, partiniai bosai ten jam pasakė, ką apie jį galvoja, ir turbūt nelabai cenzūriniais žodžiais. Grįžo nusiminęs, išmuštas dėmėmis. Tarė, kad nieko nebus: esą liepė vėl susirinkti ir persvarstyti programą. Gerai. Sukvietėme tarybą – visi vienu balsu prieštarauja: darom, kaip buvo nuspręsta, su mažesniais darbais nėra ko prasidėti. Antrą sykį A.Sprindys eina į egzekuciją. Išgirsta paliepimą rytoj Kauno menininkų namų salėje surinkti visą tarybą. Na ką, susirenkame, tiesa, ne visi – atsirado gal penktadalis žmonių, kurie rado priežasčių neateiti. Žiūrim – ogi atvyksta pirmasis, antrasis, trečiasis kompartijos miesto sekretorius, visas ideologinis skyrius, vykdomojo komiteto pirmininkas su visais pavaduotojais, scenoje nebeužteko kėdžių tokiam prezidiumui. Na ir prasidėjo. Pirmasis sekretorius Romualdas Rimaitis skėlė kalbą, pasakė viską, ką galvoja apie mus. Vartodamas pusiau cenzūrinius žodžius, kalbėjo apie antitarybinį „šabašą“ ir „irštvą“, kurią reikia išardyti. Vykdomojo pirmininkas Petras Staškūnas jau kiek švelniau stebėjosi, jog „tarybiniame Kaune tokios mintys gimsta“ ir pan. Viskas baigėsi įsakymu, kad tarybos nariai tuoj pat, neiškeldami kojos iš salės, parengtų naują veiklos programą, atspindinčią socialistinį Kultūros fondo veidą. Ir visi išgužėjo iš scenos.

Sėdim. Salėje tyla. Tokia ilga, slegianti. Kažkas dūsauja, suprask, na ką, pabandėm. Ir staiga gražus moteriškas balsas: „Žinot, vyrai, jūs galvokit, o man šita programa labai patinka, ir aš balsuoju už ją!“ Tai buvo R.Staliliūnaitė. Ir tada ta tyla staiga nutrūksta, visi vienas per kitą pradeda pritarinėti: „Taip!“, „Žinoma!“, „Ką jie sau mano“ ir pan. Žodžiu, nutarėme įrašyti dar kažkokį vieną punktą, kad būtų įvykdytas formalumas, ir patvirtinome. Vėliau signataras Lionginas Šepetys, tuo metu dirbęs LKP CK sekretoriumi, pasakojo, kad visas tas reikalas iš Kauno atkeliavo tiesiai pas jį ant darbo stalo. Sakė tada nuraminęs partinius kauniečius, pasakęs, kad vyksta „perestroika“, kad ir kitur kultūrininkai siautėja, bet vis tiek nieko jie esą nepadarys. Ir tikrai viskas nurimo. O mes tą programą pradėjome vykdyti.

Turbūt nesumeluosiu pasakęs, kad jokios dabartinės elektroninės priemonės tokios sklaidos nebūtų Kaune pasiekusios, negu žinia, jog bus atstatomas Karo muziejaus sodelis! Žmonės ėjo klausti, ar ir Laisvės paminklas bus? O žuvusiems už Lietuvos laisvę? Atsakydavom, kad viskas bus. Žinia žaibu pasklido. Na ir prasidėjo... Pirmasis mūsų renginys – lėšų Kultūros fondui rinkimas. Kauno menininkų namuose surengėme dailės kūrinių aukcioną, dailininkai sunešė dovanojamus paveikslus, skulptūras. Prisidėjo Liaudies meno draugija. Taip atsirado pirminis Kauno kultūros fondo skyriaus kapitalas. Vėliau dideliu greičiu ėmė steigtis mūsų rėmimo kuopelės. Išleidome aukų lapus, pinigus rinko ir žmonės, ir įmonės lėšų pervesdavo, net drįsdavo užrašyti „Karo muziejaus sodelio atstatymui“. Tas lėšų rinkimo reiškinys išplito kaip gaisras per vėtrą. Plaukė jos iš visur. Mūsų architektai praėjo rinkti medžiagą, reikalingą sodelio atstatymui, žmonės nešė išlikusias nuotraukas, atsirado brėžiniai. Tokio entuziazmo, tokios talkos, tokio pakilimo nebuvo net susikūrus Sąjūdžiui. Po metų Kaune ir Kauno rajone turėjome gal 500 Kultūros fondo rėmimo grupių. Praktiškai kiekvienoje įstaigoje jos veikė.

Kaip šiandien jums atrodo to meto kultūros, meno žmonių pilietinės pozicijos raiška? Juk anuometinė inteligentija dažnai ir noriai kaltinta konformizmu bei prisitaikymu prie sovietinės valdžios?

Sakyčiau, kad tas inteligentijos konformizmas buvo paviršinis, vos atsiradus pirmai progai įvyko sprogimas ir sovietinės santvarkos diktuojamos sąlygos tiesiog subyrėjo. Niekas ta santvarka netikėjo, niekas jos taisyklių nepaisė. Be reikalo tuometinis vykdomojo komiteto pirmininkas stebėjosi, kad tarybiniame Kaune „tokios mintys“ galėjo kilti: mintys tada tik tokios ir buvo.

Visi padėjo, kuo galėjo. Paaiškėjo, kad Laisvės paminklo pjedestalas buvo betoninis, nors pirminiame J.Zikaro projekte buvo numatyta, kad jis bus iš granito. Kauno „Granito“ gamykla iškart komandiravo žmones į Kareliją granitui atrinkti. Gruntinę Karo muziejaus sodelio dangą pakeitė pjauto akmens danga. Žmonės važiavo kažkur už Uralo ieškoti tinkamo dydžio deimantinių diskų pjedestalo akmenims pjaustyti. Viskas vyko nematytais tempais, su tokiu entuziazmu, su tokiu noru... Buvo ankstyvas pavasaris, 1988-ųjų kovo pradžia. Dar trys mėnesiai likę iki Sąjūdžio įsikūrimo, o Kaunas jau tiesiog šurmuliavo. Miestas gyveno tuo. Užtat ir sakau, kad Kultūros fondo veikla žadinant Lietuvą, matyt, yra sąmoningai užmiršta, nutylima vienintelio prie Sąjūdžio lopšio stovėjusio piliečio. Tuo tarpu Kaune jau buvo sudarytos labai rimtos prielaidos Sąjūdžiui atsirasti. Žmonės įkvėpė laisvėjimo oro: jeigu jau Karo muziejaus sodelį galima atstatyti, tai ką jau kalbėti apie Sąjūdžio miesto tarybos steigimą? Tuo metu bent jau tarp Kauno menininkų praktiškai nebuvo žmonių, kurie nebūtų turėję pilietinės pozicijos. Kauno menininkų namai ir Kauno architektų namai tada buvo du svarbiausi centrai, kuriuose koncentravosi besiveržianti laisvės energija.

Karo muziejaus sodelio atstatymo sąsaja su Vasario 16-ąja tapo Laisvės paminklo atidengimas 1989 m. vasario 16 d. Išvakarėse mano sumanymu Kaune, buvusiame Valstybės teatre, įvyko išvažiuojamasis Sąjūdžio Seimo posėdis. Norėjome, kad atstatyto Laisvės paminklo atidengimo išvakarėse Sąjūdis padarytų pareiškimą apie galutinį savo tikslą – nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą. Sąjūdis jau buvo labai įsibėgėjęs visuose savo darbuose, tačiau vis dar nebuvo pasakęs, kam visa tai: visą laiką buvo murmama apie „perestroiką“, didesnį suverenitetą sąjunginių tautų šeimoje ir pan.

Likus savaitei kitai iki Sąjūdžio Seimo posėdžio Kaune apsilankė Romualdas Ozolas: norėjo įsitikinti, kad mes tikrai suspėsime laiku užbaigti Laisvės paminklą. Jis pritarė, kad Sąjūdžio Seimo išvažiuojamojo posėdžio rezoliucijos projektą paruoštų kauniečiai. O jau paties posėdžio išvakarėse iš anksto nepranešęs į Kauno menininkų namus atvyko ir Vytautas Landsbergis su Zigmu Vaišvila. Užėjo pas mane ir pareikalavo, kad skubiai sukviesčiau Kauno Sąjūdžio tarybą. Taip ir padariau. Prasidėjo ilgas mūsų parengtos Sąjūdžio Seimo rezoliucijos projekto redagavimo procesas, apie kurį jau ne kartą buvo kalbėta – ir mano paties, ir kitų dalyvių. Bet dėl mūsų prieštaravimų tas redagavimas pasibaigė niekuo. Kitą dieną prasidėjo Sąjūdžio Seimo posėdis, jis užsitęsė iki nakties. Žmonės salėje trypė ir reikalavo, kad būtų balsuojama dėl rezoliucijos projekto. Iš esmės vienintelis mūsų parengtos rezoliucijos, kuria Sąjūdžio tikslu buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atstatymas, priešininkas buvo tik vienas žmogus – V.Landsbergis. Galų gale pasiūlytoje rezoliucijoje buvo išstenėtas žodis „suverenitetas“, nepriklausomybės nedrįso paminėti. Kitą rytą atidengiant Laisvės paminklą turėjo būti perskaityta Sąjūdžio Seimo narių priesaika. Buvau parašęs jos tekstą, bet man pakišo kitą, kuriame nebuvo minima nepriklausomybė. Aš nepaklusau ir perskaičiau savąjį priesaikos tekstą. Bet esmė ta, kad ta priesaika buvo „numuilinta“: ji turėjo būti skaitoma pačioje pradžioje, bet pasipylė įvairūs kalbėtojai. Renginį vedęs Jurgis Oksas neatsilaikė, jam vis kišo naujus kalbėtojus, žmonės galiausiai pavargo ir nustojo kreipti dėmesį į kalbas. Tačiau Sąjūdžio Seimo narių priesaika, kurioje buvo įvardytas Sąjūdžio tikslas – Lietuvos nepriklausoma valstybė, vis dėlto buvo perskaityta. Tai va tokie dalykai su tuo mūsų konformizmu.

Kokios mintys apima dabar, kai tenka apsilankyti Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, gal kartais ir per Vasario 16-ąją?

Dabar Kaune, Karo muziejaus sodelyje, tikrai labai gražiai švenčiama Vasario 16-oji – išlaikant prieškario tradicijas, su garbės sargyba, visais iškilmingais ritualais. Bet mūsų valstybės vyrai nekreipia dėmesio į vienintelį valstybės panteoną. Kur važiuoja visos į Lietuvą atvykusios užsienio šalių vadovų ir kitų garbingų svečių delegacijos? Ne prie Nežinomo kareivio kapo, kaip visose civilizuotose Europos valstybėse. Svečiai vainikus deda Vilniuje, Antakalnio nekropolyje, ten pagerbia žuvusius už Lietuvos laisvę. Lygiai tas pat vyksta ir Vasario 16-ąją, ir Kovo 11-ąją: valstybės vyrai vyksta į Antakalnio kapines. Kalbėjausi apie tai su valstybės švenčių ritualus prižiūrinčiais žmonėmis, prašiau padaryti paprastą dalyką. Kad Lietuvos Respublikos prezidentas, Seimo pirmininkas, Ministras pirmininkas Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją iš ryto nuvažiuotų į Kauną ir, tarkime, 9 val. ryto atiduotų pagarbą Nežinomam kareiviui prie amžinosios ugnies, visiems žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę. Pastovėtų prie Laisvės paminklo ir išvažiuotų atgal į Vilnių tęsti šventinių renginių. Manau, spėtų ir į iškilmingo vėliavos pakėlimo ceremoniją vidudienį. Gal nebūtų per sunku tokiomis dienomis truputį anksčiau atsikelti, kad galėtų pagerbti Kaune mūsų prieškario Lietuvą, dėl jos ateities sudėtas aukas.

Deja, tai, kad nieko nenorima keisti, patvirtina atsakingų asmenų kalbos apie neva nusistovėjusį valstybės švenčių ritualą. Kokį ritualą? Tai kad jokio ritualo nėra. Vidudienį Vilniuje – vėliava, per pietus – balkonėlis, vakare – koncertėlis. Už valstybinius ritualus atsakingi žmonės privalo turėti stuburą, susitikti su pirmaisiais valstybės asmenimis ir paaiškinti, jeigu jie to nesupranta, kaip tokiomis progomis pirmieji asmenys elgiasi normaliose valstybėse. Paaiškinti jiems, kas yra valstybės panteonas, o kas yra kapinės. Skirtumas juk milžiniškas. Vilnius valstybės panteono nesukūrė, o Kaune jis jau seniai atkurtas, puoselėjamas, vertinamas.

Jei žvelgtume plačiau, valstybėje turėtų įsivyrauti dvasinio prado dominantė. Ši problema ne tik nesulaukia deramo dėmesio, atvirkščiai – tiražuojami vulgariojo materializmo produktai. Televizija tiesiog trykšta tuo. Fundamentalieji klausimai – kas aš esu, ką veikiu šitoje žemėje, šitoje šalyje ir tautoje, kodėl aš gyvenu? – niekur nekeliami. Jie paprasčiausiai apeinami, sudaiktinami iki visiško primityvizmo. Visa meninės raiškos giluma, aišku, su retomis išimtimis, pas mus dabar siekia tik iki šakumo. Nėra kas užduoda visuomenei aukštą toną, nėra kam suvirpinti tautos dvasinių stygų. Juk niekas į šį pasaulį neateina naudingiau apsipirkti, daugiau turto sukaupti. Visi ateidami atsineša dvasinius uždavinius. Dabar pasaulyje permainų metas: vyksta perėjimas nuo materijos prie dvasios. Jei tai pavyks, suklestės kultūra, o kartu ir tauta, valstybė. Kaip sakoma, bus šviesa ir tiesa. Apie tai norisi galvoti Vasario 16-osios atšvaituose.

Dėkoju už pokalbį.