Dai­na­vos mik­ro­ra­jo­ne aš­tun­tus me­tus vei­kian­čia­me vai­kų die­nos cen­tre „Ga­li“ vai­kai ir jų tė­vai šur­mu­liuo­ja ir va­sa­rą. Die­nos sto­vyk­la ne­su­tal­pi­na vi­sų no­rin­čių jo­je tu­ri­nin­gai leis­ti die­nas. Cen­tro va­do­vę Lai­mu­tę Glie­bie­nę re­tai ra­si sė­din­čią dar­bo krės­le, ji vi­suo­met vai­kų ap­sup­ty­je, ko­kia veik­la be­vyk­tų. Veik­lią so­cia­li­nio dar­bo spe­cia­lis­tę vis­gi pa­vy­ko su­stab­dy­ti ir pa­kal­bin­ti.

– Už­si­i­ma­te iš­ties la­bai at­sa­kin­ga veik­la – ne kiek­vie­nas ryž­tų­si dar­bui su vai­kais, jų tė­vais. Kas jus mo­ty­vuo­ja dirb­ti to­kį dar­bą?

– Nuo ma­žens no­rė­jau da­ry­ti kaž­ką ge­ro, pra­džiu­gin­ti nu­liū­du­sį, pra­kal­bin­ti ty­lin­tį. Au­gau gam­tos ap­sup­ty­je, šei­mo­je bu­vau vien­tur­tė, tad ma­no drau­gais tap­da­vo įvai­rūs gy­vū­nė­liai, va­ba­liu­kai. Ste­bė­jau jų elg­se­ną ir gam­to­je vy­rau­jan­čią har­mo­ni­ją. Pra­dė­ju­si lan­ky­ti mo­kyk­lą, ra­dau tik­rų drau­gų, no­rė­jo­si bū­ti drau­giš­kai, ypač tiems, ku­rie bu­vo ki­tų ne­su­pras­ti. Ma­tyt, tai ir nu­lė­mė ma­no pa­si­rin­ki­mą. Pa­laips­niui tai ta­po gy­ve­ni­mo bū­du.

– So­cia­li­niai dar­buo­to­jai rei­ka­lin­gi be­ne kiek­vie­no­je švie­ti­mo įstai­go­je, ko­dėl pa­si­rin­ko­te dar­bą vai­kų die­nos cen­tre, o da­bar jau esa­te cen­tro „Ga­li“ va­do­vė?

– 2016 me­tais Aly­tu­je VO „Gel­bė­kit vai­kus“ įkū­rė vai­kų die­nos cen­trą „Ga­li“. Kaip tik tuo me­tu vy­ko se­mi­na­ras, ku­rį ve­dė „Gel­bė­kit vai­kus“ at­sto­vė, ji ir pa­kvie­tė ma­ne dirb­ti nau­ja­me vai­kų die­nos cen­tre. Jai pa­si­ro­džiau tin­ka­miau­sia kan­di­da­tė.

– Vi­suo­me­nė dar ne­la­bai su­pran­ta, kas yra so­cia­li­nis dar­buo­to­jas, ne vi­siems ži­no­ma jo veik­la. Esu ra­du­si to­kį pa­ly­gi­ni­mą, kad so­cia­li­nis dar­buo­to­jas yra kaip ma­žas vo­riu­kas, ku­ris, nuo­lat jung­da­mas plo­nas vo­ra­tin­klio gi­jas, ple­čia šei­mai di­de­lį pa­gal­bos tin­klą. Kaip Jūs pa­ti api­bū­din­tu­mė­te tai, ką da­ro­te?

– So­cia­li­nio dar­buo­to­jo veik­la iš tie­sų ne­ap­si­ri­bo­ja ben­dra­vi­mu tik su vai­kais, įtrau­kia­ma ir šei­ma. Svar­bu, kad vai­kai jaus­tų­si sau­gūs, pa­si­ti­kė­tų ir ti­kė­tų čia dir­ban­čiais žmo­nė­mis. Kai at­si­ran­da ry­šys ir su šei­ma, ta­da ga­li pa­dė­ti jai spręs­ti iš­ki­lu­sias pro­ble­mas.

– Kiek ger­bia­mas Jū­sų dar­bas?

– Šiuo me­tu vi­suo­me­nė jau dau­giau su­pran­ta apie so­cia­li­nį dar­bą, jau­čia­me, kad ir dau­giau do­mi­si, ką vei­kia so­cia­li­niai dar­buo­to­jai.

– Ko­kios si­tu­a­ci­jos dar­be yra su­dė­tin­ges­nės, rei­ka­lau­jan­čios dau­giau pa­stan­gų? Ar daž­nai su­si­du­ria­te su vai­kų pro­ble­mo­mis, kan­čia, siel­var­tu?

– Vai­kai at­ėję į „cen­triu­ką“ kal­ba­si apie šei­mo­je, mo­kyk­lo­je iš­ki­lu­sias pro­ble­mas. Ten­ka iš­girs­ti vi­so­kių is­to­ri­jų, ku­rių vie­na ne­ga­liu iš­spręs­ti, tuo­met ieš­kau ki­tų spe­cia­lis­tų pa­gal­bos, pa­ta­ri­mo. Be abe­jo, vi­suo­met su­ran­du, kaip pa­dė­ti.

– Va­sa­ros die­nos vai­kams cen­tre pra­bė­ga, na, ne žai­bo grei­čiu, bet ne­pa­ste­bi­mai. Ko­kias veik­las šiuo me­tu vyk­do­te?

– Šie­met pir­mą kar­tą or­ga­ni­zuo­ja­me die­nos sto­vyk­lą „Gam­ta – mū­sų na­mai“, ku­ri kaip tik ir vyks­ta šiuo me­tu. Sto­vyk­lau­to­jams tai la­bai pa­tin­ka, jie no­riai ke­liau­ja į įvai­rius žy­gius, su­si­pa­žįs­ta su tos vie­to­vės aug­me­ni­ja, gy­vū­ni­ja. Ga­mi­na­me iš gam­to­je su­rink­tos me­džia­gos pa­veiks­lus, mo­ko­mės ją gerb­ti ir ne­nio­ko­ti.

– Kar­tais iš­girs­ti jau­nuo­lius at­vi­rau­jant, kad, pra­dė­jus lan­ky­ti vai­kų die­nos cen­trą, pa­si­kei­tė ma­no gy­ve­ni­mas. Va­di­na­si, įma­no­ma keis­ti vai­kų gy­ve­ni­mus?

– Ma­nau, kad mes, su­au­gu­sie­ji, kar­tais nu­ver­ti­na­me vai­kus, pa­mirš­da­mi, kad jie yra to­kie pat žmo­nės, kaip ir mes, su sa­vo nuo­mo­ne, emo­ci­ja, tik ma­žes­ne pa­tir­ti­mi. Mes tu­ri­me juos gerb­ti, iš­girs­ti, pa­dė­ti. Va­di­na­si, keis­ti vai­kų gy­ve­ni­mus į ge­rą­ją pu­sę.

– Sa­ko­ma, kad bū­nant tarp vai­kų su­sto­ja lai­kas ir tam­pi jau­nat­viš­kes­nis. Tai įro­dy­ta ir moks­li­nin­kų. Jau­čia­te tą sti­mu­lą? 

– Tik­rai taip. Jei su vai­kais mo­kai­si, žai­di, spor­tuo­ji, ta­da ir pats tam­pi vai­ku. Man pa­tin­ka su vai­kais spor­tuo­ti, vai­din­ti. 

– In­ter­ne­te tu­ri­te ste­bė­to­jų ir jau ne­va­lia jų ap­leis­ti. Kas už­si­i­ma Jū­sų cen­tro veik­los sklai­da in­ter­ne­to pla­ty­bė­se?

– Sten­giuo­si tuo pa­si­rū­pin­ti pa­ti.

– Vi­si vai­kai yra kaž­kam ga­būs, o ko ga­li su­au­gu­sie­ji pa­si­mo­ky­ti iš vai­kų?

– Su­au­gu­sie­ji tu­rė­tų bū­ti nuo­šir­des­ni, pa­si­ti­kė­ti ir ti­kė­ti, jog vi­sa­da ga­li­ma ras­ti iš­ei­čių. Ti­kė­ti, kad su pa­gal­ba vis­kas pa­kryps į ge­rą­ją pu­sę.

– Vai­kų die­nos cen­tras Jums – sa­vo­tiš­ka šei­my­na, bet šei­ma dar lau­kia ir na­muo­se. Ne­su­lau­kia­te prie­kaiš­tų iš na­miš­kių dėl ši­to­kio at­si­da­vi­mo dar­bui?

– Ma­no ma­žo­ji duk­ra ir­gi lan­kė vai­kų die­nos cen­trą, vy­res­nės duk­ros pri­rei­kus pa­de­da, nie­ka­da ne­at­si­sa­ko pa­dė­ti ir vy­ras. Duk­ros – pui­kios tal­ki­nin­kės įvai­riuo­se cen­tro ren­gi­niuo­se. Vy­rą įtrau­kiu ir į ren­gi­nius, ir į ūki­nius ar re­mon­to dar­bus. Tai­gi, nė­ra kam reikš­ti prie­kaiš­tų.

– Dar 2018-ai­siais, Lie­tu­vo­je vie­šint Jo Šven­te­ny­bei Po­pie­žiui Pran­ciš­kui, Jūs, vie­nin­te­lė aly­tiš­kė, ga­vo­te var­di­nį pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės kvie­ti­mą, ki­tiems ne­per­duo­da­mą, at­vyk­ti į Si­mo­no Dau­kan­to aikš­tė­je ren­gia­mą su­si­ti­ki­mą su gar­biu sve­čiu. Tą lai­ką Jūs pa­va­di­no­te „ne­įkai­no­ja­mais dva­si­niais pie­tu­mis“. Kaip iš šian­die­nos po­zi­ci­jų ver­ti­na­te ar­ti­mą su­si­ti­ki­mą su pon­ti­fi­ku? Daž­nai pri­si­me­na­te?

– Dva­si­nis pa­sau­lis man svar­bus. To­kio jaus­mo, ku­rį pa­ty­riau anuo­met, nie­ka­da ne­pa­mir­šiu. Aš la­bai džiau­giuo­si, kad tu­rė­jau to­kią ga­li­my­bę. Vai­kų die­nos cen­tre yra nuo­trau­kų iš to ne­pa­kar­to­ja­mo su­si­ti­ki­mo. Daž­nas sve­čias pa­ma­tęs su­si­do­mi, pa­klau­sia, mie­lai da­li­nuo­si gra­žiais pri­si­mi­ni­mais.