Tikroji, ne dekoracinė, Lietuvos desovietizacija po 1990-ųjų kovo 11-osios taip ir nebuvo įvykdyta, o to pasekmes jaučiame iki šiol, teigia istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Rasa Čepaitiene, su kuria kalbėjomės 30-ųjų nepriklausomybės atkūrimo metinių išvakarėse.

Su kokiomis mintimis pasitinkate atkurtos valstybės 30-metį? Ar pamenate, kokią Lietuvą po kelių dešimtmečių pati įsivaizdavote tada, po 1990-ųjų kovo 11-osios vakaro, kai žmonės džiaugėsi Aukščiausiosios Tarybos sprendimu dėl nepriklausomos valstybės atstatymo?

Nežinau, ar būtina prisirišti prie apvalių datų. Kiekvieną kovo 11-ąją turėtume bent trumpam stabtelėti ir įvertinti savo, kaip ir visos visuomenės, pasiekimus bei nesėkmes, pasverti, iš kur ir kur judame. Tiesa, nepriklausomybės 30-metis svarbus tuo, kad jau pasiekėme momentą, kai keičiasi kartos. Sovietmečiu susiformavusi ir turėjusi sprendimo galią karta jau pamažu nueina nuo arenos, užleisdama vietą gimusiems prieš pat arba jau po SSRS žlugimo. Tai, žinoma, svarbus pokytis.

1990–ieji tik tapo viršūne to, į ką 9-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo nuosekliai eita per vis labiau drąsėjančią spaudą, palaipsnį istorinės atminties atgavimą, spontanišką įvairių bendruomenių kūrimąsi, per Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, Roko maršus ir t.t. Pamenu, į tai, kas vyko, tuomet žiūrėjome su didžiulėmis viltimis, optimizmu ir dvasios pakylėjimu, kokio daugiau mūsų tautoje nebeteko matyti. Viskas tuomet buvo nauja, gaivu, be galo įdomu. Kiek daug dalykų – ir skaudžių, ir pasididžiavimą keliančių – tuo metu atsivėrė... Po ilgų ir ganėtinai nykių brežnevinio sąstingio metų viskas greitai, kone akimirksniu, pasikeitė, ėmė pulsuoti gyvybe, pursloti kūrybine energija. Toks nepaprastai tirštas istorinis laikas, kuriame dalyvaujantys, ir ne tik dalyvaujantys, bet ir galintys kažką lemti, visi tuomet jautėmės. Vargu ar to meto visuomenė bent kiek konkrečiau įsivaizdavo, kokioje valstybėje norėtų gyventi. Buvo aišku tik tiek, kokioje jokiu būdu nebenorėtų... Tad pats okupacijos fakto įsisąmoninimas, totalitarizmo atmetimas, jo nusikaltimų pasmerkimas bei troškimas tapti Europos civilizacijos organiška dalimi tapo svarbiausiais mentaliniais lūžiais, apibūdinančiais mūsų to meto geopolitines ir vertybines orientacijas.

Prof. R.Čepaitienės teigimu, sovietmečiu suformuotas Lietuvos kaip fasadinės pseudovalstybės pobūdis ne tik išliko, bet ir įsitvirtino.

Kaip būtų galima glaustai įvardyti didžiausius praėjusių trijų dešimtmečių pasiekimus ir praradimus Lietuvos gyvenime?

Abejoju, kad esame bent pradėję giliau įsisąmoninti, kokie fundamentalūs ir kompleksiniai pokyčiai įvyko Lietuvoje per pastarąjį 30-metį... Žinoma, daliai visuomenės nepriklausomybė atnešė visiškai naujas, anksčiau neturėtas galimybes dirbti ir užsidirbti, kilti naujais socialiniais liftais, užsiimti verslu ar kūryba, mokytis, keliauti po pasaulį ir t. t., kuriomis buvo sumaniai pasinaudota. Tačiau itin staigios ir nežabotos socioekonominės permainos dalį žmonių paliko be darbo ar pragyvenimo šaltinių, staiga išmetė anapus jiems įprastų gyvenimo rėmų, negailestingai vertė prisitaikyti prie naujų, dar menkai pažįstamų taisyklių. Tai, žinoma, daug kam buvo itin skausminga ar net pražūtinga. Svarbiausia permaina laikyčiau sovietinio tipo modernizacijos bei industrializacijos paliestos, tačiau savo agrarines šaknis ir mentalitetą vis dar išsaugojusios šalies staigų ir radikalų permetimą į neoliberalios, postindustrinės, postmodernios, vartotojiškos visuomenės būklę, kurioje buvo galutinai palaužtas tautos gyvastį ir moralę šimtmečiais išlaikęs ir puoselėjęs tradicinis kaimas. Tylų, bet užtikrintą kaimo naikinimą ir nykimą, atvedusį prie ištisų regionų, miestelių ir gyvenviečių traukimosi bei senėjimo, mūsų valdžia, kad ir kokia per tą laiką būtų buvusi išrinkta, kažkodėl stebėjo gana abejingai, lyg tai jos niekaip neliestų. Tad žmonėms patiems teko suktis iš padėties, keliantis gyventi į miestus arba emigruojant. Trumpai tariant, iš „visagalės valstybės“ valdomos sovietinės visuomenės per gana trumpą laiką tapome „laisvosios rinkos“ visuomene, kurioje įsigalėjo jėgos, pinigų ir didžiausia vertybe paversto, jokiomis moralės normomis neberibojamo godulio kultas. Visuomene, kurioje nemenka dalis piliečių pasijuto tiesiog palikti likimo valiai, tapę pertekliniais – paradoksas – sparčiai demografiškai tuštėjančioje šalyje ir dargi patys paskelbti kaltais dėl savo nepavydėtinos padėties, lyg būtų kažin kokie netikėliai.

Posovietinėje transformacijoje keisčiausiu būdu persipynė totalitariniai ir naujųjų globalizacinių tendencijų atnešti vėjai, galiausiai sukūrę savotišką hibridą. Hibridą iš valstybinės mašinos ir privačių interesų rezginio, suteikusio galimybes vieniems piliečiams jomis pasinaudoti asmeninei ar grupinei gerovei kurti, tad tapti „lygesniems“ nei kiti, daugiau sau leidžiančiais ir nebaudžiamiems. Žinoma, neįmanoma nepaminėti ir geopolitinio Lietuvos krypties pokyčio, kuris vėlgi liko rimčiau neapmąstytas ir blaiviau, be emocijų ar perdėtų įtarinėjimų neaptartas. Tai yra unitarinės tautinės valstybės kūrimo projekto, pradėto 1990-aisiais, atsiremiant į tarpukario Lietuvos Respublikos pavyzdį ir atmintį, atsisakymas 2004 metais vardan buvimo naujoje sąjungoje. Tačiau pastaroji, ilgainiui ėmusi orientuotis į federacijos kūrimą, vis labiau pradėjo riboti valstybių narių savarankiško veikimo sferą. Tai savitai rezonavo su mūsų postsovietinio elito vergiško pataikavimo įpročiais bei tradicijomis ir leido jiems į Lietuvą vėl žiūrėti kaip į naujojo „centro“ jiems valdyti ir prižiūrėti pavestą koloniją, o ne kaip į savarankišką bei orią demokratinę valstybę.

Ar sutiktumėte su manančiais, kad dabartinėje Lietuvoje tarsi ryškinamoje laiko nuotraukoje vis stipriau prasimuša sovietinio socialinio peizažo elementai: valdžios atotrūkis nuo žmonių, susvetimėjimas, privilegijų įsigalėjimas, telefoninė teisė, piliečių beteisiškumas, buka propaganda, kiti viduriniosios kartos dar nepamiršti dalykai?

Taip, sutikčiau. Nuo pat nepriklausomybės pradžios politiniam elitui ir viešiesiems intelektualams dengiantis aštria antisovietine retorika, deja, tikroji, ne dekoracinė, desovietizacija taip ir nebuvo įvykdyta. To pasekmes jaučiame iki šiol. Tai yra, žmonių, atvirai ar slapta bendrininkavusių su okupaciniu režimu, geriausiai prisitaikiusių prie jo bei iš to prisitaikymo gavusių didžiausią asmeninę ar kolektyvinę naudą, veikla nei teisiškai, nei moralės požiūriu nebuvo įvertinta. Iš jų net nepareikalauta pasverti savo tuometę laikyseną ir bent viešai atsiprašyti (tai iš buvusių komunistų berods yra padaręs tik Česlovas Juršėnas), jau nekalbant apie teisingumo atstatymą ar nukentėjusiems nuo režimo padarytų skriaudų atpirkimą. Dar daugiau, SSRS žlugimas ir nepriklausomybė nemenkai jų daliai asmeniškai buvo netgi labai sėkminga, nes leido sukaupti nepalyginamai didesnius nei sovietmečiu turtus, privilegijas bei galią ir tapti tikraisiais posovietinės transformacijos laimėtojais. Naujajam-senajam elitui buvo paranku, kad tiek sovietinės sistemos uolūs ramsčiai, tiek ir jų persekiotos aukos nebesigręžiotų praeitin, nukentėjusieji nekeltų nepatogių klausimų, elgtųsi taip, lyg nieko nebūtų įvykę.

Šis priverstinis susitaikymas pasiekė viršūnę prezidente išrinkus aktyvią sovietinės sistemos apologetę, kurios biografijoje esama iki šiol neatskleistų tamsių dėmių. Per Dalios Grybauskaitės valdymo dešimtmetį po gražiai įpakuotais „europietiškumo“, „klestinčios globalios Lietuvos“, „liberaliosios demokratijos“ ir „pažangos“ vaizdiniais galima buvo justi vis stipriau ir atviriau atgimstant sovietines vertybes bei praktikas: dvejopus standartus ir totalitariniam mąstymui būdingą veidmainystę kaip atotrūkį tarp žodžių ir darbų, lydimus ne viešo, bet veiksmingo kitaminčių persekiojimo ar baudimo. Taip pat ir stiprėjančios viešosios erdvės kontrolės, cenzūros bei manipuliavimo. Sovietmečiu suformuotas Lietuvos kaip fasadinės pseudovalstybės pobūdis, kad ir kaip būtų gaila, išliko ir įsitvirtino, nepaisant gyvenimo jau kitomis, laisvės, sąlygomis. Turiu mintyje išliekantį didžiulį piliečių susvetimėjimą su sava valstybe, asmeninės atsakomybės už jos gerovę ir vystymąsi atsisakymą, politinį bei pilietinį pasyvumą trokštant perleisti tą atsakomybę kažkam kitam. Tuo tarpu įvairioms nuomonėms atviros viešos diskusijos, kaip ir pagrįsta dabartinio režimo kritika bei visuomeninis aktyvumas, neįsitenkantis valdžios nubrėžtuose dekoracinės „pilietinės visuomenės“ rėmuose, yra slopinami ar atstumiami. Tad dabartyje galima pastebėti nemažai, kad ir nežymiai transformuotų, sovietinio žmogaus bruožų, kuriuos yra analizavę sovietmečio tyrinėtojai. Tai pirmiausia bejėgystės prieš galingos ir svetima laikomos valstybės mechanizmą pajauta bei stebėtinas gebėjimas prisitaikyti prie bet kokių jo reikalavimų, tuo pačiu viduje stengiantis išsaugoti bent menkas autentiško gyvenimo erdves. Tai iš esmės reiškia asmenybės skilimą ir netikros savasties įtvirtinimą. Tuo tarpu politikams bei stambiajam verslui, visuomenė, kaip ir sovietmečiu, tėra beveidžiai „žmogiškieji ištekliai“, „pigi darbo jėga“, laikoma kone vieninteliu patikimu mūsų konkurenciniu pranašumu tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. Tiesa, ji prieš rinkimus staiga virsta „elektoratu“, viliojamu pažadų saldainiais, o po jų atsainiai pamirštama iki kitų rinkimų, užsiimant savų reikalų tvarkymu bei nepavargstant rietis su oponentais. Tad visuomenė politikus teisėtai laiko ne jai turinčiais dirbti atstovais, o kažkuo svetimu, nuo jos nepriklausomu, išorine ir net kenkėjiška jėga, geriausiu atveju netrukdančia, blogiausiu – draudžiančia ir baudžiančia, dargi, kaip ir tuomet, prisiskyrusia sau funkciją mokyti, kaip piliečiai turėtų „teisingai“ mąstyti. Tai vadinu vidine kolonizacija.

Sakoma, kad apie praeitį kalbantis istorijos mokslas iš tikrųjų padeda geriau perprasti dabartį ir net įžvelgti ateitį – jei taip, ką apie Lietuvos dabartį ir rytdieną, jūsų manymu, galėtų pasakyti – ar išrėkti – šie 30 metų?

Šventės proga nesinori teikti liūdnų prognozių. Tačiau, jeigu dabartinės socioekonominės tendencijos išliks, o neoliberalaus ekonomikos ir visuomenės raidos modelio nebus atsisakyta, ateityje Lietuva bus demografiškai dar mažesnė, kultūriškai ir švietimo prasme dar silpnesnė, dar labiau pažeidžiama iš išorės ir iš vidaus. Raktiniu žodžiu, apibūdinančiu pastarojo 30-mečio vystymosi tendencijas laikyčiau „atskirtį“. Tai yra vis didėjantį atotrūkį tarp tų, kurie klesti, ir tų, kurie vos suduria galą su galu, arba priversti išvažiuoti. Tarp tų, kurie gali naudotis visomis šiuolaikinės civilizacijos teikiamomis gėrybėmis bei pasiekimais, ir tų, kuriems jos lieka neprieinamos. Tarp tų, kurie turi teisių ir galių daugiau nei jiems kada prireiks, ir tų, kurių pamatinės teisės (pavyzdžiui, į teisingą atlygį arba orią senatvę) lieka nerealizuotos arba ribojamos, kaip antai į žodžio, saviraiškos ar susirinkimų laisvę. Labai norėtųsi, kad šis silpnųjų ir nutildytųjų balsas pagaliau būtų išgirstas ir į jį atsiliepta. Akivaizdu, kad jau susiformavo sluoksnis, kuriam Lietuvoje gyventi itin gera ir jie nebus linkę šioje sistemoje nieko keisti. Tad permainų, kaip ir Sąjūdžio laikais, belieka tikėtis iš apačių, iš pačios visuomenės.

Dėkoju už pokalbį.