Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Labdaros akcijomis lygiuojamės į Afriką

Prieš Velykas 25-ąją labdaros akciją surengęs „Maisto bankas“ pasidžiaugė Lietuvos gyventojų dosnumo rekordu – geraširdžiai pirkėjai nepasiturintiesiems paaukojo maisto už 460 tūkst. eurų. Ar iš tikrųjų visi dėl to turėtume džiūgauti? Juk už labdarybės slypi ir didžiuliai mūsų valstybės skauduliai, būdingi skurdžioms besivystančioms šalims.

Dauginasi skurdas

„Tokių labdaros akcijų neturėtų būti“, – išlydėdamas „Maisto banko“ akcijos savanorius pasakė premjeras Saulius Skvernelis. Tačiau jos vyksta ir panašu, kad dar ilgai vyks, o aukščiausi šalies vadovai ir toliau aikčios ir girs, kokie dosnūs mūsų piliečiai. O juk valdžios valioje siekti pokyčių, kad šalyje būtų mažiau skurstančiųjų. Deja, jau ne vienos kadencijos valdantieji viena ranka palaiko ar net daugina skurdą, o kita – glosto ir kartu žemina skurdžias pajamas gaunančius piliečius. Į Lietuvos socialinius skaudulius jau seniai pirštu baksnoja Europos Komisija ir tarptautinės organizacijos.

Parlamentarei Aušrai Maldeikienei graudu, kad, užuot ėmęsi veiksmų skurdui mažinti, valdantieji agituoja už labdaros akcijas. „Nepanašu, kad jis mažės. Pagal patvirtintas trejų metų prognozes, ekonomika kasmet turėtų augti po 2,5 proc., o viešojo sektoriaus numatytas augimas – tik 0,91 proc. Tai reiškia, kad gydytojų, mokytojų, valstybės tarnautojų algos menkai augs. Nebent dalis jų bus atleista, bet kur jie dėsis“, – liūdnas prognozes brėžė ji.

Anot Seimo narės, ir be tarptautinių organizacijos įspėjimų dėl skurdo ir didelės pajamų nelygybės akivaizdu, kad tai – didžiausia Lietuvos problema, griaunanti mūsų ekonomikos pamatus.

„Viršutinės 20 proc. grupės turtas kaupiasi, o 20 proc. apačiai truputį duodama ir garsiai skelbiama, kad jie geriau gyvens. Pagal dabartinę politiką į apačią gali nukristi ir dalis viduriniojo sluoksnio. Jeigu žmogus Vilniuje ar kitame didmiestyje „į rankas“ gauna apie 700 eurų, tai gyvenimas jau arti skurdo ribos. Jeigu turi vaikų, tai gali būti ir tiesioginis skurdas. O finansų ministras sako, kad viduriniajai klasei priklauso tie, kurie gauna 450 eurų „į rankas“. Ką čia ir bepridursi“, – stebėjosi Mišrios Seimo narių grupės frakcijos seniūno pavaduotoja.

Gėdingas palaikymas

Ekonomisto, sociologo, Vilniaus universiteto profesoriaus Romo Lazutkos vertinimu, tokio masto labdaros akcijos tikrai nėra subrendusios modernios visuomenės požymis. O tai, kad valdžios atstovai palaiko tokias akcijas, tolygu jų prisipažinimui, jog jie blogai dirba.

„Labdara – ne šio amžiaus Europos šalių instrumentas socialinėms problemoms spręsti.

R. Lazutka

Labdara populiaresnė atsilikusiose šalyse. Tarptautinės organizacijos mėgsta labdaros akcijas rengti Afrikoje. Ir JAV toks reiškinys gana paplitęs, nes šios šalies valdžia irgi mažiau įsipareigoja dėl žmonių gerovės. Tuo metu Europoje labdarybe nėra ko didžiuotis, ypač valdžios atstovams, nes tokių akcijų poreikis atsiranda ten, kur gilios socialinės politikos skylės“, – sakė socialinių mokslų daktaras ir pridūrė, kad dar po karo visuomenės suprato, jog labdara skurstantiesiems – ne ta kryptis gerovės siekiančioms valstybėms.

Pasak R.Lazutkos, gėdingai atrodo, kai šalies prezidentė ar ministrai demonstruoja, kad prisideda prie labdaros akcijų. „Sveikintina, jeigu tai daro namų šeimininkė ar kitas pilietis, kurio galios keisti situaciją yra menkos. Bet tokio lygio valstybės pareigūnams turėtų būti gėda remti labdaros akcijas. Juk tikrai nejauku, jeigu šiame amžiuje reikia tokio masto maisto ar kitokios labdaros“, – teigė jis.

Nepatogios teisės

Lietuvoje dažnai girdimi balsingi žmogaus teisių gynėjai, kurie kovoja dėl įvairiausių teisių.

Tik kovotojų dėl socialinių teisių neatsiranda.

„Iš tikrųjų apie socialines teises nutylima, dėl jų niekas nemitinguoja, nors pas mus skurstančiųjų yra daugiausia tarp Europos Sąjungos šalių. Daug aktyviau pasisakoma už teisę į nuosavybę, už teisę balsuoti jaunesniems piliečiams ir pan. O socialinės teisės yra nepatogios, nes norint jas išpildyti reikia atitinkamų resursų ir politinių sprendimų“, – sakė profesorius.

Jis pastebėjo, kad socialinių teisių niekas ir nedrįsta ginti, nes viešojoje erdvėje vyrauja ir toną gyvenimo būdo standartams duoda sėkmingasis visuomenės sluoksnis, kurio pajamos smarkiai skiriasi nuo kitų sluoksnių. Lietuvoje girdimas vadinamosios laisvosios rinkos šauklių balsas, kuris parankus turtingiesiems. Jie daro įtaką ir valdžiai, todėl rūpinimasis mažiau sėkmingais ir vargingais yra slopinamas.

„Norima palaikyti tokią tvarką, kad didesnes pajamas gaunantiems asmenims mokesčiai būtų kuo mažesni, pelnai didesni. Kai raginama platesniam sluoksniui mokėti didesnes algas, argumentuojama, kad nebus investicijų, esą prarasime konkurencingumą ir pan.

Viršutinis sluoksnis nori atsilaisvinti nuo įpareigojimų, skatinančių socialines teises. Kokie nors liberalai labiau šaukia už teisę nusipirkti alkoholio tada, kada nori. Jie tokias teises mėgsta, nes jos nereikalauja prisidėti mokesčiais ir perskirstyti juos taip, kad kiekvienas žmogus turėtų normalias gyvenimo sąlygas, teisę į visavertį gydymą, į studijas, neatsižvelgiant į šeimos pajamas“, – aiškino R.Lazutka.

FB nuotr.

Nuvarytus arklius...

Vilniaus universiteto profesorius pabrėžė, kad skurdas yra ne tiek pinigų, kiek valstybės prioritetų klausimas. Lietuvoje, kurioje viena didžiausių pajamų nelygybių ES, yra išteklių padėti dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepritekliuje gyvenantiems piliečiams.

„Daug kas priklauso nuo to, kokie yra valstybės prioritetai. Gal mums nebūtina statyti didžiulių arenų, gal galėtume apsipirkti parduotuvėse, kurios nebūtų tokios prašmatnios, o degalų galėtume įsipilti paprastesnėse degalinėse, dabar jos labiau sutvarkytos nei vaikų darželiai ar ligoninės“, – apie visuomenės grimasas kalbėjo R.Lazutka.

A.Maldeikienei kalbos apie socialinės gerovės valstybę panašios į dviveidystę, nes realiais sprendimais valstybėje palaikomas skurdas. Jo pinklėse gali atsidurti bet kuris, fiziškai ar morališkai neatlaikęs konkurencinio maratono.

„Nemažai žmonių, kad daugmaž padoriau gyventų, priversti plėšytis per kelis darbus. Pavyzdžiui, gydytojai laksto per kelias darbo vietas, mokytojai papildomai dirba korepetitoriais. Jiems nelieka laiko šeimai ir vaikams.

Dar vienas svarbus dalykas, kuris išryškėjo per pastaruosius metus, nors apie jį garsiai nekalbama, – nepadorūs mirtingumo rodikliai. Dėl jų mums jau prikiša tarptautinės organizacijos. Pas mus dirbama, kol „pavažiuoja“ sveikata, kitaip tariant, kol nušauna nuvarytus arklius. Duomenis rodo, kad į pensiją išeinančių žmonių sveikata labai silpna, jie persidirbę ir sugriuvę“, – nutylimus reiškinius į viešumą kėlė ji.

Seimo narė užsiminė apie dar vieną su skurdu susijusią tendenciją – vadinamąjį socialinį dempingą, kai norima įsivežti vis daugiau darbuotojų iš Ukrainos, Baltarusijos ir kitų valstybių į tuos sektorius, kur palaikomi maži atlyginimai.

Padidino apyvartą

Dėl labdaros akcijų turėtų būti nejauku ir ne vienam darbdaviui. Juk ne vienu atveju darbdavio paaukotos kruopos ar konservai gali atsidurti ant jo darbuotojo stalo.

„Apmaudu, kad dirbantys žmonės negali pragyventi iš algos. Betgi tie patys ištekliai, kurie išdalijami kaip labdara, skurstančiuosius galėtų pasiekti racionalesniu būdu. Darbdaviai galėtų mokėti didesnes algas, daugiau pelno mokesčių į biudžetą, ir tada dalis piliečių nebūtų žeminami dalijamu maistu, nepriklausytų nuo kitų geros valios. Bet kai kam, matyt, geriau būti kilniaširdžiams ir dosniems per labdaros akcijas“, – svarstė ekonomistas R.Lazutka.

„Maisto banko“ akcija buvo naudinga ne tik labdaros laukiantiems žmonėms, bet ir prekybos tinklams – dvi dienas savanoriai aktyviai skatino gyventojus plačiau atverti pinigines parduotuvėse. Kaip skelbia šis paramos ir labdaros fondas, akcija buvo organizuota 76 miestuose bei miesteliuose ir įtraukė 438 maisto prekių parduotuves. Per dvi dienas maisto buvo nupirkta ir paaukota už maždaug 460 tūkst. eurų.

R.Lazutka užsiminė apie dar vieną „Maisto banko“ ir prekybos tinklų bendradarbiavimo niuansą. „Pabrėžiama, kad surenkamas besibaigiančio galiojimo maistas, kuris galėtų būti išmestas. Aišku, gerai, kad maistas neišmetamas. Kita vertus, kai prekybos tinklai palaiko didesnes kainas, maisto produktų mažiau išperkama ir baigiantis jų galiojimui juos tenka atiduoti labdarai. Gal verčiau reikėtų keisti kainodarą, kad maistas būtų labiau įperkamas?“ – samprotavo Vilniaus universiteto profesorius.

Mokesčių sistema neteisinga

 dagys 

Rimantas Jonas Dagys, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija

Labdaros akcija yra geranoriška piliečių valios išraiška. Jei žmonės nori ir gali remti, reikėtų tai tik pasveikinti. Kitas dalykas – gyventojų pajamų diferenciacija, bet ji priklauso ne nuo socialinės, o nuo mokesčių politikos.

Lietuva – viena iš tų valstybių, kur augant ekonomikai socialinė atskirtis didėja. Tai rodo, kad mūsų mokesčių sistema yra neteisinga ir kad surinktos lėšos netinkamai perskirstomos per biudžetą. Pas mus nėra deramai apmokestinamas turtas, dividendai ir pan. Kapitalo mokestis užima labai menka mūsų biudžeto dalį – 1,5 proc. Daugiausia mokesčių surenkama iš dirbančių žmonių ir vartotojų.

Dėl to, kad Lietuvoje didelė pajamų diferenciacija, mus kritikuoja įtakingos tarptautinės organizacijos. Bet mes į tai nelabai reaguojame ir mokesčių perskirstymo proporcijų nekeičiame. Tik žaidžiame su nepamokestinamais minimumais ir kitais mažai reikšmingais mokestiniais dalykais, kurie situacijos iš esmės nekeičia. Kol visa tai tęsis, tokios „Maisto banko“ akcijos ir toliau bus aktualios.

 

Rekomenduojami video