Lietuvos politinio gyvenimo tėkmę šiemet pildė ir gausūs pavienių įvykių krituliai, ir krizių potvyniai, ir nedrąsus sisteminio įšalo tirpsmas, ir permainų upokšniai, ir iš mįslingų gelmių kylančios vandens gyslos, ir – ką čia slėpti – į aplinką išleistos politinių tvartelių nuotekos. Kas dabar atspės, kur mus visus neša šių metų vagos suvienytų įvykių tėkmė – į jūrą ar į pelkę?

Politika ir burtai

Laikrodžiams skaičiuojant paskutiniąsias 2021-ųjų valandas, patenkinti vis stiprėjantį norą sužinoti, kas mūsų laukia kitais metais, bus žymiai sunkiau. Ne dėl to, kad dėl Taivaniečių atstovybės kerštaujanti Kinija būtų uždraudusi savo tradicinio horoskopo galiojimą Lietuvoje, ir Vandens tigro metai mūsų nepasieks. Priežastis kur kas blogesnė: morališkai žlugo lietuviškoji ateities spėjimo pramonė, generavusi nemenką visuomenės dėmesį ir turbūt ne ką mažesnes pajamas būrėjų, astrologų, aiškiaregių, raganų ir burtininkų cechams. Žinoma, jie neužsidarė, nebankrutavo, bet smūgis iš pažiūros buvo mirtinas. Jį būrėjams kirto koronaviruso pandemija. Juk nė vienas patentuotas ateities spėjikas neišpranašavo, su kokiu pavojumi pasaulis susidurs 2020 metais ir kokia suirutė dėl to kils dar po metų. Nuo šio fakto niekaip nepasislėpsi, ir garsių Lietuvos burtininkių vapėjimai, neva viską žinojusios, bet tylėjusios, kad negąsdintų žmonių, gali įtikinti nebent patikliausius klientus. Kitiems smalsaujantiems belieka grįžti prie gerokai nuobodesnio, ilgesnio, ne tokio jaudinančio ir rezultatyvaus svarstymo apie ateitį būdo: prisiminti svarbiausius besibaigiančių metų įvykius, panarplioti mintyse sąsajas, priežastis, tendencijas, ir pabandyti nuspėti, kaip jie gali atsiliepti mūsų gyvenimui kitąmet.

Nuo ko pradėti ir kuo užbaigti? Gal nuo Lietuvą pasiekusios COVID-19 „Omikron“ atmainos, kuri niekais pavertė su skiepais sietus visuomenės lūkesčius ir taip žiauriai pasityčiojo iš galimybių paso? Ar nuo Lietuvos valdžios Kinijai skelto vertybinio antausio, į kurį buvo atsakyta mūsų ekonomiką stingdyti pradedančiu šaltuoju karu? Gal nuo šokiruojančio Rusijos ultimatumo Vakarams, be kita ko, reikalaujančio atkurti Maskvos įtaką buvusiose sovietinėse respublikose, įskaitant Baltijos šalis? Nuo galimo Ukrainos puolimo, hibridinio karo tuneliais sujungto su apgultimi Lietuvos ir Lenkijos pasienyje? Gal nuo didžiausios ES infliacijos, gresiančios Lietuvai masiniais tuščių puodų maršais po Vyriausybės langais? O gal nuo ekonominių sankcijų Baltarusijai, kurios pirmiausiai atsilieps Klaipėdos uostui, „Lietuvos geležinkeliams“ ir, savaime suprantama, valstybės biudžetui? Pasvarstyti ir paspėlioti šiemet tikrai yra apie ką.

Kainuoja pasitikėjimą valstybe

Mintyse rikiuojant svarbiausius šių metų įvykius, kurių poveikį galėtume labiausiai jausti kitais metais, pirmiausia galvon braunasi žvaliai per televiziją, radiją, interneto portalus kartojama frazė „vertybinė politika“. Dėl jos valdžia pradėjo šaltąjį karą su Kinija, dėl jos kariauja su Lukašenkos režimu. Tiesa, labiau žodžiais, o ne darbais: metų pabaigoje kilęs vadinamasis trąšų skandalas atskleidė, kad Vyriausybė, garsiai raginusi ES ir Jungtines Valstijas griežtinti ekonomines sankcijas Baltarusijai, patylomis sabotavo Vašingtono įvestas sankcijas baltarusiškoms trąšoms, kurios „Lietuvos geležinkeliais“ gabenamos į Klaipėdos uostą. Šiai istorijai iškilus į viešumą kilo Vyriausybės krizė, tiesa, labiau juokinga, nei grėsminga, nes ministrams teatrališkai susiplėšius marškinėlius ant krūtinės buvo mikliai rastas kaltininkas, ir viskas tuo pasibaigė. Bet gal šios krizės atomazga pateks tarp įtakingiausių šių metų politinio gyvenimo įvykių? Juk pati vertybinė politika tai nesibaigė, ir kas žino, su kuo kitais metais dėl jos kariausime, kokių sankcijų reikalausime, kaip jos mums sugrįš rikošetu, kiek milijonų ar milijardų dėl to neteks biudžetas ir kiek dar išsipūs valstybės skola...

Seimo narė Agnė Širinskienė, priklausanti Regionų frakcijai, sakė mananti, kad čia tikrai vienas iš pagrindinių besibaigiančių metų įvykių. „Šiuo atveju Vyriausybės krizę sukėlė ne pandemija, ne imigrantų antplūdis, kuris iš dalies nulemtas išorės jėgų. Ją sukėlė pati Vyriausybė – nespręsdama problemų, bandydama jas dangstyti. O moralinė krizė ištiko radus vieną atpirkimo ožį, „Lietuvos geležinkelių“ vadovą, ir visa kaltė bei atsakomybė buvo iš esmės užversta ant jo pečių. Tai jeigu deklaruoji vertybinę politiką, jei kalbi apie tai, kad bus nauja politinė kultūra, tai tokio atpirkimo ožio ieškojimas iš tiesų atrodo labai negražiai. Tai atrodo neatsakingai, ir tai tikrai nesprendžia problemų“, – sakė politikė.

Pasak pašnekovės, reikėtų pripažinti, kad Gabrieliaus Landsbergio darbas pagrindiniame valstybės diplomatiniame poste kelia daugybę klausimų. „Iš esmės nutraukti santykiai su Kinija, iš Lietuvos išvažiuoja Kinijos diplomatai. Buvo visaip išvadinta buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri bandė tarpininkauti sprendžiant nelegalių migrantų iš Baltarusijos krizę. Susirieta su valstybės prezidentu. Kad ir kokie būdavo prezidento ir užsienio reikalų ministro santykiai buvusiose kadencijose, jie visą laiką dirbdavo ranka rankon, suprasdami, kad dirba valstybės interesams, o ne politiniams ar asmeniniams“, – sakė A.Širinskienė.

Ji atkreipė dėmesį į ekonomistų skaičiavimus, rodančius, kad konfliktinė politika su Kinija valstybei kainuoja apie 1 proc. BVP. „Tai tikrai didelės lėšos. Kitas dalykas – tai kainuoja pasitikėjimą valstybe. Žmonės girdi neaiškius ministrų pareiškimus, pažadus atsistatydinti, o paskui mato, kad niekas nevyksta, surandamas atpirkimo ožys. Žmonių pasitikėjimo valstybe kritimas yra labai blogas dalykas, ypač matant grėsmes, kurios geopolitine prasme visą laiką kabo virš Lietuvos“, – pridūrė politikė.

Mato didelį pavojų

Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas, paklaustas, koks šių metų politinio gyvenimo įvykis galėtų turėti didžiausių pasekmių kitąmet, atsakė, kad esame nuolatiniame procese, tad įvykiai iš esmės nėra atsitiktiniai. „Tai visa virtinė netikėtai mus užgriuvusių dalykų, dalis jų tęsėsi ir nuo ankstesnių metų. Niekas nesitikėjo, kad COVID-19 pandemija įgaus tokį grėsmingą pobūdį, bus tokia neprognozuojama. Dideles viltis dėjome į skiepus, bet jie nėra tokie efektyvūs, kaip tikėjomės“, – sakė pašnekovas.

Vis dėlto D.Arlauskas išskyrė, jo žodžiais, vieną esminį dalyką: „Pastebėjome žmonių nenorą investuoti į save, nenorą dirbti. Tai iš tikrųjų šokiruoja. Tas nenoras vertinamas įvairiai, vieni mini vienus skaičius, kiti – kitus. Bet esmė tokia: turime 175 tūkst. bedarbių, o dirbti nėra kam. Yra specialybių, kur į 100 laisvų darbo vietų pretenduoja tik vienas žmogus. Dar niekada taip nebuvo! Mes gyvename tokiu laiku, kai negalime staiga pakeisti tų žmonių, technologiškai atnaujinti gamybos procesų, nes tam nėra nei resursų, nei galimybių. Mūsų įmonės nėra tokios didelės, kad galėtų tą padaryti. Reikalingi žmogiškieji resursai, o jų nėra. Bedarbio pašalpos pratęsimas iki 1 metų dar labiau atmuš norą dirbti. Tęsiantis pandemijai mažiau galimybių kažkur išvykti, tad tikimybė gyventi iš pašalpos dar labiau padidėja. Manau, kad tai reikšmingiausias pokytis darbo rinkoje. Ir jis turės labai rimtų pasekmių ateityje“, – pabrėžė D.Arlauskas.

Tarp kitų dalykų, galimai turėsiančių rimtų pasekmių netolimoje ateityje, Darbdavių konfederacijos vadovas minėjo su Baltarusija ir Kinija susijusias ekonomines sankcijas. „Mes įsivėlėme į sunkiai prognozuojamą geopolitinį procesą, kurio politiniai ir ekonominiai padariniai dar neįžvelgiami. Suprantame, kad vertybės tikrai yra svarbios, bet kiek būsime pažeidžiami šiame geopolitiniame procese, ar galime tikėtis tam tikros paramos iš mūsų partnerių – ES, amerikiečių ir kitų, nežinome. Negalime atspėti, ar nenusvers grynai konformistiniai partnerių, į kuriuos dedame dideles viltis, sumetimai. Aš čia matau didelį pavojų. Galėčiau pajuokauti: kad tik mes patys netaptume atpirkimo ožiu, kaip juo tapo „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Mantas Bartuška. Bet kažkaip gyvensime ir išgyvensime“, – pridūrė D.Arlauskas.

Įtampos neslūgs

Kartais mūsų politinio ir viešojo gyvenimo tikrovė būna apgaulinga: mes matome vieną arba kitą įvykį, ir ima atrodyti, kad jis itin svarbus, atkreipė dėmesį politologas Algis Krupavičius, Mykolo Romerio universiteto profesorius. Be to, pasak jo, kai žvelgiame atgal, paprastai pervertiname pastaruoju metu nutikusius įvykius. Vertinant 2021 metus to esą reikėtų išvengti.

A.Krupavičiaus teigimu, politinio gyvenimo įvykiai pagal savo pobūdį yra skirtingų rūšių: vieni jų trumpalaikiai ir dažnai vienkartiniai, kiti – ilgalaikiai ir tęstiniai. Šie metai esą iš tikrųjų buvo gausūs ir trumpalaikiais, ir tęstiniais įvykiais. „Jei atliktume „Google“ fiksuojamų tendencijų „Google Trends“ paiešką, pamatytume, kad viena iš labiausiai su Lietuva pasaulyje sietų temų buvo migrantų krizė. Bet ji, nepaisant to, kad buvo matoma pasaulyje, kad apie ją daug buvo kalbama Lietuvoje, slopsta, ir šiais metais, vėliausiai kitų metų pradžioje, turėtų išnykti tiek iš viešosios erdvės, tiek iš politikos darbotvarkės. Arba, jeigu kažkokios jos bangos kartosis, tai tikrai neturėtų būti tokios stiprios, kaip anksčiau. Tiesą sakant, antroji banga buvo daugiau susijusi su Baltarusijos ir Lenkijos, o ne su Baltarusijos ir Lietuvos santykiais“, – sakė profesorius.

Pasak pašnekovo, tarp kitų įvykių, kurie iš esmės irgi buvo vienkartiniai – protesto akcijos, „Šeimų maršo“ atsiradimas. Jų intensyvumas kol kas neapibrėžtas, gali būti, kad ateinančiais metais jie bus mažiau reikšmingi. Naujas pakilimas gali būti artėjant Seimo ar kitiems rinkimams.

Tarp ilgalaikių, tęstinių įvykių, profesoriaus manymu, pirmiausia minėtinas pandemijos valdymas. „Lyg ir buvo vilties, kad pandemija turėtų trauktis, bet „Omikron“ atmaina vėl labai griežtai grąžino pandemiją į visas darbotvarkes. Panašu, kad kitų metų pradžia bus pažymėta labai stipriu pandemijos ženklu, ir jos valdymo klausimai, kurie, švelniai tariant, ne visada buvo sėkmingai sprendžiami, vėl atsidurs priešakyje. Valdžios institucijoms trūko tinkamos komunikacijos, aiškinimų, dar daugiau – Lietuvoje buvo pasirinkta iš esmės sankcijų, arba baudimo, politika. Dėl pandemijos valdymo ietys vidaus politikoje tikrai bus laužomos ir toliau, nes sankcijomis grįstas politikos kursas nėra pasikeitęs. Pirmiausia visuomenei pagrasinama baudomis ir bausmėmis, o po to, kai iš jos sulaukiama atoveiksmio, bandoma ieškoti išeičių, mėginama švelninti poziciją. Pamokos šia prasme vargu ar išmoktos, tikrai turėsime istorijos tęsinį“, – prognozavo A.Krupavičius.

Pasak jo, antras dalykas, kuris šiais metais tikrai išryškėjo – karai valdžios viršūnėse, tarp centro dešinės daugumos Vyriausybės ir prezidento. Įtampų, konfrontacijų įvairiausiais klausimais esą matėme tikrai ne vieną, ir, matyt, tos įtampos neslūgs. Dar daugiau: jas gali skatinti ir pamažu artėjantys prezidento rinkimai.

Nieko gero nežada

Kitas dalykas, anot A.Krupavičiaus, kad iš Seimo daugumos ir Vyriausybės pusės nuosaikumo ir bandymo eiti dialogo keliu su prezidentu pasitaiko pernelyg retai. Pagrindinis santykių instrumentas – bandymas daryti spaudimą, tad įtampų kelias tikrai išliks ir kitąmet. „Visuomenei tai nieko gero nežada. Antras dalykas, kuris, matyt, išliks – Lietuvos užsienio politikos krizė. Tikrai paveikslas pradeda priminti Krylovo pasakėčią apie vėžį, gulbę ir lydį. Visi tempia vežimą į skirtingas puses, koordinacijos pritrūksta net elementariais klausimais. Tai ir Kinijos korta, ir santykiai su Baltarusija. Ukrainos klausimai tikrai suteikti pagrindą tęstis toms takoskyroms, kurios šiandien susiformavo. Dar daugiau: vadinamoji trąšų krizė parodė, kad apskritai „vertybinė“ užsienio politika irgi prarado savo atramas. Bandėme dėtis griežtu savo rytinių kaimynių oponentu, daug kalbėjome apie demokratijos plėtrą į rytus nuo mūsų, bet panašu, kad tie veiksmai, kurie buvo padaryti, turėtų būti vertinami kaip prieštaringi. Panašu, kad „vertybių politikos“ vėliava tikrai gerokai nuleista“, – konstatavo A.Krupavičius.

Sąrašas ilgas

Politologo manymu, didžiausia problema yra tai, kad nėra pastangų susėsti prie vieno stalo ir pabandyti įvardinti bent sau patiems: čia mes suklydome, turime keistis, imtis vienų ar kitų žingsnių. Esą panašu, kad apkasai jau iškasti, ir pozicinis karas užsienio politikos lauke tęsiasi. „Jis Lietuvos kontekste tikrai gana neįprastas reiškinys. Būdavo nesutarimų ar nepasitikėjimo užsienio politikos srityje, galiu priminti 1993 metus, kada buvo labai abejojama, ar tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas rems siekį stoti į NATO. Į užsienio valstybes, tarptautines organizacijas buvo siunčiami įvairūs memorandumai, aiškiai parodant nepasitikėjimą savo valstybės vadovu. Vėliau irgi rastume vieną kitą epizodą, kur tos nuomonės išsiskirdavo, bet sakyčiau, kad dabartiniame etape tų skirčių yra ženkliai daugiau. Gal negalima sakyti, kad kur dursi pirštu, ten pataikysi į nesutarimus, bet net ir toks apibūdinimas nebūtų labai toli nuo tiesos“, – sakė A.Krupavičius.

Galiausiai profesorius nurodė dar vieną dalyką, apie kurį viešojoje erdvėje beveik nekalbama: tai socialinės-ekonominės problemos, pirmiausia infliacija. Paskutiniai duomenys rodo, kad perkopėme 9 proc. metinės infliacijos rodiklį ir šia prasme esame ES lyderiai. „Infliacija reiškia, kad kainų pasiutpolkė tęsis, ir verslas jau skambina pavojaus varpais. Ekonomikos ir finansų ekspertai sako, kad infliacija taps rimta problema, paveldėta iš šių metų. Politikų pastangų valdyti infliaciją kol kas tikrai nematyti, priešingai – ko gero, įvairiais sprendimais infliaciniai procesai gali būti tik paskatinti. Finansų ekspertai prognozuoja, kad apibrėžiamoje ateityje mes galime pasiekti dviženklę infliaciją“, – pridūrė pašnekovas.

A.Krupavičiaus teigimu, politikoje įvykiai, reiškiniai ir jų pasekmės dažnai turi tęsinį. „Negalima pasakyti, kad 2021-aisiais buvo vienas, antras ar trečias įvykis, ir tik jie turės poveikį kitais metais. Tęstinių ir gana ilgalaikių įvykių, procesų, veiksmų sąrašas tikrai yra gana ilgas.“