Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kumetyno mergelėms ieško rėmėjų
Mū­suo­se pa­pli­tęs po­sa­kis: "Kaip ra­do­me, taip ir pa­lik­si­me... " Bet va­bal­nin­kie­tis Fe­lik­sas Ša­raus­kas už­si­brė­žęs: "Aš taip šven­tų mer­ge­lių ne­pa­lik­siu..." Pa­gal­bos ieš­ko ne val­di­nin­kai, bet at­si­tik­ti­nai pas bu­vu­sio dva­ro te­ri­to­ri­jo­je bu­vu­sia­me ku­me­ty­ne įsi­kū­ru­sias gy­ven­to­jas, mo­ti­ną ir dvi jos neį­ga­lias duk­te­ris, ki­ton se­niū­ni­jon už­kly­dęs va­bal­nin­kie­tis žve­jys Fe­lik­sas Ša­raus­kas.

Fe­lik­sas: "Aš taip ne­pa­lik­siu..."

Į "Bir­žie­čių žo­džio" re­dak­ci­ją krei­pė­si va­bal­nin­kie­tis Fe­lik­sas Ša­raus­kas. Vy­riš­kis su­si­rū­pi­nęs: kas pa­dės, jo žo­džiais, šven­toms mer­ge­lėms? Jis mums iš­dės­tė grau­džią is­to­ri­ją: vie­no­je se­niū­ni­jo­je, bu­vu­sio dva­ro te­ri­to­ri­jo­je, ku­me­ty­ne, vargs­ta mo­ti­na su dviem neį­ga­lio­mis duk­ro­mis. Duk­ros gau­na pa­šal­pas, bet jų gy­ve­ni­mas Fe­lik­so aki­mis la­bai liūd­nas. Jis net neį­si­vaiz­da­vęs, kad taip XXI am­žiu­je ga­li­ma gy­ven­ti. Vy­riš­kis svars­tė: gal toks mo­te­riš­kių gy­ve­ni­mo bū­das, o gal jas var­gi­na dep­re­si­ja, kai svy­ra ran­kos ir nė­ra už ko už­si­tver­ti? Ne­pa­de­da joms nie­kas. – Yra toks po­sa­kis: "Kaip ra­do­me, taip ir pa­lik­si­me. Aš taip ne­pa­lik­siu", – ti­ki­no vy­riš­kis. Jis su mer­gai­tė­mis ir jų mo­ti­na jau su­si­bi­čiu­lia­vęs, įga­vęs jų pa­si­ti­kė­ji­mą. Joms pa­de­da. Bet pri­trū­kęs lė­šų ir pa­gal­bi­nin­kų. Fe­lik­sas Ša­raus­kas pa­sa­ko­jo: su to­mis mer­gai­tė­mis su­si­pa­ži­no prie kars­ti­nio eže­rė­lio. Prie to eže­rė­lio jis žve­jo­ja. Jam kom­pa­ni­ją vis pa­lai­ko dvi se­su­tės. Vie­na su meš­ke­re trau­kia ka­ro­siu­kus, o ki­ta se­su­tė tuos ka­ro­siu­kus nuo meš­ke­rės nu­ka­bi­nė­ja. Jų mo­ti­na vis vaikš­ti­nė­ja iš eže­rė­lio pa­si­sem­ti van­dens. Van­de­nį ji iš ki­bi­ro pi­la į bi­do­ną ir ka­ru­čiais ve­ža na­mo. Eže­rė­lis pa­kal­nė­je. Van­de­nį ten­ka temp­ti prieš kal­ną. Koks var­gas... Ypač žie­mą. Rei­kia pra­si­kirs­ti eke­tę, sli­du. Eže­rė­lio van­de­niu mo­te­rys prau­sia­si, ja­me skal­bia dra­bu­žius, pa­ta­ly­nę. – La­bai nu­ste­bau: ge­ria­mo van­dens jos ei­na par­si­neš­ti dar to­liau. Šu­li­nys ki­ta­me kai­me už pu­sant­ro ki­lo­met­ro. Va­žiuo­da­mas žve­jo­ti joms van­dens at­ve­žu iš na­mų. Mal­kas jos ir­gi la­bai tau­po, įme­tu po mai­šą ir sa­vo mal­kų. Mer­gai­tės la­bai ne­kal­bios ir ne­drą­sios, bet kai įga­vau jų pa­si­ti­kė­ji­mą, jos ma­ne už­si­kvie­tė ir į sa­vo na­mus. Pers­pė­jo, kad gy­ve­na la­bai pra­stai. Bet kad taip bai­siai, ne­si­ti­kė­jau. Mo­te­rų bui­ty­je la­bai trūks­ta vy­riš­kos ran­kos. Pats nu­pir­kau plokš­čių, šil­ti­nau vir­tu­vės sie­ną. Len­te­lė­mis pra­dė­jau kal­ti ir na­mą iš lau­ko pu­sės. Mer­ge­lės man už ke­lio­nę da­vė 50 eu­rų, bet trūks­ta pi­ni­gų sta­ty­bi­nėms me­džia­goms. Gal at­si­ras­tų koks rė­mė­jas ir paau­ko­tų 10 kv. met­rų bal­tų plas­ti­ki­nių len­te­lių na­mo ap­dai­lai. La­bai pra­vers­tų 10 kg gel­to­nų alie­ji­nių da­žų ir ke­le­tas ren­ti­nių nau­jam šu­li­niui. Ban­dau jas įti­kin­ti, kad rei­kė­tų keis­ti lo­vas, pa­ta­ly­nę. Gal kas tu­ri pa­dė­vė­tų ir ga­lė­tų su­šelp­ti? – da­li­no­si sa­vo kil­niais no­rais Fe­lik­sas Ša­raus­kas. Va­bal­nin­kie­tis "Bir­žie­čių žo­dį" kvie­tė at­vyk­ti į vie­tą ir su­si­pa­žin­ti su ap­lin­ka, ku­rio­je jo nau­jos pa­žįs­ta­mos gy­ve­na. Ko­kius dar­bus var­dan jų ge­ro­vės jis jau nu­vei­kęs. [caption id="attachment_97225" align="alignnone" width="1024"]Mer­ge­lių gy­ve­ni­mas – iš ki­tos pu­sės, iš kie­mo. Mer­ge­lių gy­ve­ni­mas – iš ki­tos pu­sės, iš kie­mo.[/caption]

Šu­li­nys už pu­sant­ro ki­lo­met­ro

Su­tar­tą die­ną Fe­lik­sas mū­sų lau­kia bu­vu­sio dva­ro te­ri­to­ri­jo­je. Jo mer­ge­lės ir­gi ne­kant­rau­ja. Žiū­ri pro lan­gą. Lan­gas plas­ti­ki­nis. Ir na­mas ne toks jau pra­stas... – Iš fa­sa­di­nės pu­sės – ki­tas na­mo šei­mi­nin­kas. La­bai tvar­kin­gas bir­žie­tis. Jis ro­do mer­gai­tėms pa­vyz­dį, bet kad nei­ma iš kai­my­no jos pa­vyz­džio. Kai­my­nas net dar­žą joms bu­vo iš­be­džio­jęs, sky­ręs plo­te­lį, bet šios jį ap­lei­do, – pa­sa­ko­ja Fe­lik­sas. Ir pri­du­ria: – Mer­ge­lių gy­ve­ni­mas – iš ki­tos pu­sės, iš kie­mo. Jis plokš­tė­mis, len­te­lė­mis na­me­lio da­lį ap­ka­lęs, plokš­tes rei­kės nu­da­žy­ti ir na­me­lio vaiz­das bus pa­na­šus į kai­my­no. Fe­lik­sas pir­miau­sia ve­da prie kars­ti­nio eže­rė­lio. Šiuo ta­ke­liu 300 met­rų mo­te­ris ei­na sem­ti van­dens, o jos mer­gai­tės sku­ba žve­jo­ti. – Mo­te­rys ne­kal­bios, bet kai įga­vau jų pa­si­ti­kė­ji­mą, jos ta­po at­vi­res­nės, kal­bes­nės. Mo­te­ris man pa­ro­dė, kad jų šu­li­nys bu­vęs prie eže­rė­lio, bet jau 20 me­tų prie to šu­li­nio ji ne­ga­li priei­ti. Jis už­vers­tas įvai­rio­mis šiukš­lė­mis, – pa­sa­ko­ja Fe­lik­sas. Ei­na­me prie to šu­li­nio. Šu­li­nys, anot Fe­lik­so, bu­vo pa­vers­tas šiukš­lių dė­že. Į jį su­vers­tos ply­tos, saus­kel­nės, len­tos... Vy­riš­kis ste­bė­jo­si, kaip iki šiol neį­vy­ko ne­lai­mė? Pa­ke­lei­vis ga­lė­jo į šu­li­nį įkris­ti, su­si­žeis­ti... Fe­lik­sas bu­vo įsi­ti­ki­nęs: jei­gu šu­li­nį iš­va­lys, mo­te­ris van­dens tu­rės prie na­mų ir ne­be­rei­kės jai ei­ti mais­tui van­dens sem­ti tiek to­li, pu­sant­ro ki­lo­met­ro. Ša­raus­kas at­si­ve­žė pa­gal­bi­nin­kų, su jais iš­kuo­pė šiukš­les. Šu­li­niui pa­da­rė dang­tį, pri­tai­sė vo­le­lį. Bet kad van­dens šu­li­ny­je nė la­šo. – Dvi sa­vai­tes var­gau ir per­niek. Ne­ži­nia šu­li­nio dug­nas spe­cia­liai už­mū­ry­tas ar už­slin­kę gip­so klo­dai. Gal būt rei­kė­tų ban­dy­ti dau­žy­ti, bet pa­si­me­čiau, nes ne­tu­riu tiek svei­ka­tos. Ver­čiau jau nau­ją šu­li­nį iš­kas­ti. Aš bu­vęs geo­de­zi­jos spe­cia­lis­tas, van­dens ta­ką su­ras­čiau, bet man rei­kia pa­gal­bi­nin­kų rė­mė­jų kas pa­dė­tų šu­li­nį iš­kas­ti ir kas paau­ko­tų ren­ti­nių, – pa­sa­ko­jo Fe­lik­sas.

Pa­mo­kos

Fe­lik­sas Ša­raus­kas pa­kvie­tė į na­mo kie­mą. Jis var­di­jo sa­vo nu­veik­tus dar­bus. Ko­pė­čias pa­ts su­si­ka­lęs. Jų rei­kė­jo įvai­riems dar­bams. – Dar­žo mo­te­rys ne­tu­ri, nie­ko ne­so­di­na. Kas gi augs ša­bakš­ty­nuo­se, kur ne­pa­ten­ka sau­lė? Bet prie na­mo su­ra­dau vie­tą. Įvai­rias ka­la­des, grioz­dus iš­rin­kau ir da­bar jei­gu tik no­rės jos tu­rės sa­vo dar­žą. Kas­tu­vas ma­no įbes­tas, ban­džiau že­me­lę be­džio­ti, – kal­bė­jo darbš­tuo­lis. ir kė­lė nuo­tai­ką: – Ko­kios mer­ge­lės be rū­tų dar­že­lio? Ki­tą­met pa­lan­gė­je su­žy­dės ir gė­lės... Ir drą­siai kaip šei­mi­nin­kas pa­si­bel­dė į na­mų du­ris. Mo­te­rys pa­kvie­tė į vi­dų. Fe­lik­sas bu­vo tei­sus... – Žie­mą bus šil­čiau, vir­tu­vės sie­nas ap­šil­ti­nau. Šil­tes­nė bus ir lau­ko sie­na, ne­be­rei­kės žie­mą vi­soms su­si­glau­dus vir­tu­vė­je bū­ti. Lo­vos iš­si­krai­piu­sios, rei­kė­tų pa­keis­ti ir pa­ta­ly­nę, sta­lą, – dės­ti sa­vo pa­ta­ri­mus Fe­lik­sas. Mer­gai­čių mo­ti­ną per­mai­nos ne­la­bai džiu­gi­no. Ji lai­kė­si sa­vo nuo­mo­nės: mal­kas rei­kia tau­py­ti, nė­ra ko jų pleš­kin­ti. Ge­rai ir to­kie bal­dai, ir to­kia pa­ta­ly­nė. O už sta­ty­bi­nes me­džia­gas, kai tu­rės pi­ni­gų, su­mo­kės. Už ke­lio­nę 50 eu­rų Fe­lik­sui jos su­mo­kė­ju­sios. – Toks gy­ve­ni­mo bū­das, jos pa­čios neišd­rįs, o pa­gal­ba iš ša­lies mo­te­rims bū­ti­na. Taip pa­lik­ti ne­ga­li­ma, – neats­to­ja nuo mer­ge­lių Fe­lik­sas.

Duk­rų į pen­sio­na­tą nea­ti­duos

Tuš­čios ne­plau­tos lėkš­tės pir­šo klau­si­mą, ar mo­te­rys ne al­ka­nos, ar so­čios? Fe­lik­sas paaiš­ki­no: kar­tais jos mėgs­ta pa­val­gy­ti la­bai ska­niai. Mer­gai­čių mo­ti­na pa­si­džiau­gė, kad ki­ta­me ra­jo­ne ūki­nin­kau­jan­ti se­suo pa­rū­pins 11 mai­šų bul­vių. Bul­vių vi­są lai­ką ne­val­gys. Tu­ri ir ko­pūs­tų. Krep­šio dug­ne ma­tė­si gry­bų. Ne nuo­din­gi. Ką ne ką, bet kel­mu­tes jos pa­žįs­ta. Au­to­bu­sai ne­kur­suo­ja, to­dėl su pir­ki­niais iš Bir­žų ten­ka grįž­ti ir su tak­si au­to­mo­bi­liu. Ar čia už­su­ka se­niū­ni­jos so­cia­li­nės dar­buo­to­jos? Taip, – pa­tvir­ti­na mo­te­ris. La­bai re­tai, bet už­su­ka. Lau­ke pa­sto­vi, į vi­dų neu­žei­na. Dar­buo­to­jos kiek­vie­ną kar­tą siū­lo jai sa­vo mer­gai­tes ati­duo­ti į pen­sio­na­tą. Bet mo­ti­na sa­vo mer­gai­čių į pen­sio­na­tą nea­ti­duos. Mums se­niū­nas pa­tvir­ti­no: šei­ma se­niū­ni­jos aki­ra­ty­je. Al­ko­ho­liu ne­pikt­nau­džiau­ja, bet mo­te­riš­kės – iš­pu­tė­ju­sios. Ne­va­ly­vos. Pas jas gy­vu­liu­kai, va­ba­liu­kai... Ka­dan­gi mo­te­ris glo­bo­ja dvi neį­ga­lias duk­ras, jas gi­na įsta­ty­mas. In­for­ma­ci­ja ne­tei­kia­ma. Ku­me­ty­no mer­gai­čių gy­ve­ni­mas po už­rak­tu už­bur­ta­me ra­te. In­for­ma­ci­ja už­draus­ta, bet pa­gal­bą siū­ly­ti, pa­gal­bos ieš­ko­ti ar įsta­ty­mas drau­džia? Pa­gal­bos ieš­ko ne val­di­nin­kai, bet at­si­tik­ti­nai už­kly­dęs va­bal­nin­kie­tis žve­jys Fe­lik­sas... – Pa­čios neišd­rįs, ne­pap­ra­šys. Sa­vo mer­gai­čių į pen­sio­na­tą ji nea­ti­duos. Au­ko­sis dėl jų. Kaip joms pa­dė­ti? Trūks­ta sta­ty­bi­nių me­džia­gų. Gal kas paau­ko­tų 10 kv. met­rų plas­ti­ki­nių bal­tų len­te­lių li­ku­siai na­mo sie­nų ap­dai­lai, 10 kg alie­ji­nių gel­to­nos spal­vos da­žų. Pus­die­nį su­gaiš­čiau ir na­mas bū­tų gra­žiau­sias, šil­tes­nis. Jei­gu kas paau­ko­tų ke­lis ren­ti­nius, mo­te­riš­kės tu­rė­tų ir šu­li­nį prie na­mų. Rei­kė­tų pa­keis­ti joms bal­dus, pa­ta­ly­nę, – dar kar­tą pa­kar­to­jo va­bal­nin­kie­tis Fe­lik­sas Ša­raus­kas. Ar kas nors Fe­lik­są iš­girs?
  Regina VAIČEKONIENĖ logo,birzietis
Rekomenduojami video