Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Krizė nėra liepto galas

Sunku nesijausti lyg mūšyje, kai valstybę vienu metu atakuoja net kelios rimtos krizės – koronaviruso, nelegalių imigrantų ir energijos kainų. Jei dar pridėtume toliašaudę infliacijos artileriją, išsprogdintus tiltus į viešosios medicinos paslaugas, nepasitikėjimo liepsnosvaidžiais išdegintus valdžios politinius reitingus, 2021-ųjų rudens Lietuvos gyvenimo peizažas alsuotų degėsiais, baime ir neviltimi. Ar iš tikrųjų gyvename mūšio lauke? Kaip padėtis valstybėje atrodo kariškio akimis? Apie tai kalbamės su Valdu Tutkumi, atsargos generolu leitenantu, buvusiu Lietuvos kariuomenės vadu.

Pokalbiai su kariškiais suteikia privilegiją: žodžių nereikia vynioti į vatą. Tad paklausiu tiesiai: Lietuva dabar kovoja ar tik vaizduoja, kad kovoja? O gal kapituliuoja?

Man neatrodo, kad kažkas kapituliuoja arba planuoja tą daryti. Vykdomi tam tikri veiksmai, procedūros – žiūrėkit, ta imigrantų banga vis dėlto buvo suvaldyta ir sustabdyta. Na, dėl koronaviruso tai visai liūdnai. Bet manau, kad ir valstybė, ir vyriausybė tikrai kovoja ir daro, ką moka. Klausimas tik toks: ar daro pakankamai? Šia prasme – ir turbūt ne man vienam – labai trūksta aiškumo ir situacijos suvokimo. Kai Arūnas Dulkys kandidatavo į sveikatos ministrus, buvo garsiai pasakyta, kad yra parengtas 130 punktų planas, kaip suvaldyti pandemiją, ir mes jį vykdysime. Vadinasi, yra du variantai: arba tai slaptas planas (gali būti ir taip), arba to plano išvis nėra. Jei nėra, irgi nebūtų problemos, jei būtų aiškiai pasakyta: plano nėra, mes jį kuriame, tobuliname ir taip toliau. Nes krizė pati savaime nėra liepto galas. Jų būna kiekvieno žmogaus ir kiekvienos valstybės gyvenime. Mano gyvenimas, galima sakyti, apskritai viena didelė krizė: ir karas, ir iššūkiai, ir taip toliau... Atrodo, kad viena didžiausių problemų dabar yra komunikacijos su visuomene trūkumas. Na ir, sakyčiau, dabartinės krizės valdymas vyksta nelabai profesionaliai. Štai paprastas pavyzdys: man artimas žmogus susirgo COVID-19. Penktadienį pasijuto blogai, padarė greitąjį testą, pamatė, kad rodo užsikrėtimą, nuėjo darytis tą normalų testą. Patvirtino, užpildė anketą, nurodė, su kuo bendravo ir t.t. Paskui apskambino tuos žmones, paklausė – ar gavote perspėjimą, žinutę kokią ar laišką dėl saviizoliacijos, nes aš užsikrėčiau? Pasirodo, niekas nieko negavo! Nežinojo, kad turi pasidaryti testus, saviizoliuotis. Po savaitgalio skambina į polikliniką pranešti, kad užsikrėtė koronavirusu ir norėtų šeimos gydytojos konsultacijos. Atsakė: gydytoja jums paskambins, gal šiandien, gal rytoj. O juk pabrėžiama, kad „delta“ atmaina per kelias valandas gali smarkiai pabloginti būklę. Tad man kilo klausimas: ar viskas čia gerai epidemiologine prasme? O gal čia politinis klausimas – informuoti galimai užsikrėtusius, sekti jų būklę? Gal ekonominis ar finansinis? O gal to 130 punktų plano dalis? Man susidaro įspūdis, kad šiandien su pandemija kovojama ir be taktikos, ir be strategijos. Kadangi esu baigęs jungtinius vadų karo mokslus ir mokiausi vadovauti gana didelio masto mūšiams, kai naudojama ir aviacija, ir artilerija, ir laivynas, įvairių rūšių pajėgos, žinau, kad tikrai negali būti visų sričių žinovas. Tam yra štabas, kuriame dirbantys specialistai tau patars. Bet sprendimus galiausiai priimi tu pats. Ir už juos atsakai. O dabar man neaišku, kokia yra krizės įveikimo taktika ir strategija. Nesuprantu ir to, kodėl situacija neaiškinama visuomenei. Kodėl, užuot bandžius ją vienyti, pavojaus akivaizdoje ji priešinama?

Pabandykime pažvelgti į situaciją iš šalies: mus puola kelios krizės, gali būti, kad žiemą prisijungs naujos, gal ekonominė, o gal ir energetinė. Kokios, jūsų vertinimu, mūsų galimybės atsilaikyti? Ar pakankamos mūsų pajėgos?

Mano manymu, galimybės atsilaikyti yra visai neprastos. Sekiau mūsų ekonomikos ekspertų vertinimus dėl situacijos Kinijoje, Baltarusijoje ir kitur. Jų išvada: pasaulio kontekste pas mus viskas gerai! Man kažkodėl prisiminė gyvenimas šalyje, kur globaliu požiūriu irgi viskas buvo neblogai. Bet tos šalies jau nebėra. Ir šiandien girdime žinias, kad geležinkelio darbuotojus atleidžia, kad uosto terminalų darbininkai išeina iš darbo, kad kompanijos bankrutuoja. Taigi, žvelgiant neglobaliai, matome problemas.

V.Tutkus: Jeigu vienytume tautą visais pajėgumais, ir politikai, ir piliečiai, jei nustotume vieni į kitus spjaudyti, jei suprastume, kad turime visi drauge stoti į kovą ir atsilaikyti, tauta vėl susivienytų kovai prieš bendrą priešą – nacionalinę krizę.

Kiek yra resursų, aš nežinau, bet mane savo laiku ir M.Frunzės karo akademijoje Maskvoje, ir NATO gynybos koledže Romoje mokė, kad yra 7 privalomi veiksmai, kuriuos turi atlikti vadas, organizuodamas mūšį. Štai jie: suprasti iškeltą užduotį, įvertinti situaciją, apibrėžti sumanymą, priimti sprendimą, organizuoti aprūpinimą, organizuoti sąveiką, duoti kovinį įsakymą. Įdomu, kad šie principai privalomi ne tik karyboje, bet ir versle, vadyboje, valdant bet kokio pobūdžio krizę. Ką, pavyzdžiui, reiškia situacijos neįvertinimas? Krachą. Jeigu pas mus būtų normaliai organizuotas krizių valdymo procesas, įskaitant krizių prevenciją, sakyčiau, kad globaliu požiūriu mūsų valstybė turi visas galimybes atsilaikyti. Bet kad nenukentės atskiri gyventojų sluoksniai, tikrai negarantuočiau. Reikia ieškoti būdų, kaip juos paremti. Tai irgi viena iš atsilaikymo taisyklių.

„Norėtųsi, kad nustotume gyventi nuolatinėje krizėje ir kad pamatytume bent kokią normalaus gyvenimo prošvaistę“, – po šiais Jūsų žodžiais socialiniame tinkle turbūt pasirašytų dauguma Lietuvos piliečių. Pereikime prie vadovavimo problemos: kas čia gerai, kas negerai? Kokia vadų sąveika nuo aukščiausios iki žemiausios grandies?

Sunku pasakyti. Pagrindinė problema, manau, yra ta, kad mūsų politikai labai dažnai lenda ten, kur nieko neišmano. Jeigu mane mokė kariauti, analizuoti ir planuoti, tai aš galiu tą daryti. O politikas tik nustato kryptį, kuria kryptimi man planuoti – kaip ir kitiems kariuomenės vadams, esamiems ir buvusiems. Iš šalies man atrodo, kad mūsų politikai lenda į krizių valdymą, ir tai pats blogiausias dalykas. Galiu drąsiai jiems į akis pasakyti, kad apie tai jie nieko neišmano. Tai ne jų funkcija, jie ir negali to išmanyti. Neturiu nieko asmeniškai prieš A.Bilotaitę, A.Armonaitę, A.Dulkį – tai žinomi politikai. Bet man kyla klausimas: ar bent vienas iš jų kada nors matė krizę? Ne kine, per internetą, o tikrovėje? Ar žino, kaip jinai atrodo? Todėl manau, kad Lietuvoje turėtų būti sukurtas normalus Krizių valdymo centras, vadovauti jam turėtų biurokratas, o ne politikas, t. y. žmogus, kuris išmano šį dalyką, to mokėsi, turi patirties. Turi būti aiškiai išdėstytas politinis uždavinys, sutelkti kompetentingi biurokratai, jiems reikia suteikti reikiamus įgaliojimus ir būtiną aprūpinimą. Ir jie turi priimti sprendimus, juos įgyvendinti ir už juos atsakyti. Žinoma, į pagalbą turi ateiti visos reikiamos valstybės tarnybos. O politikams teliktų krizės valdymo politinė kontrolė. Prisipažinsiu, kad buvau šokiruotas sužinojęs, kad Krizių valdymo centras Lietuvoje panaikintas dar prieš dešimtmetį. Juk turėjome ir Oksfordo, ir Kembridžo universitetuose krizių valdymą studijavusių profesionalų. Nežinau, kur jie dabar – gal išėjo į atsargą, gal Krašto apsaugos ministerijoje ar kitose struktūrose dirba, bet labai apmaudu, kad to centro nebeliko.

Esate minėjęs, kad sovietiniais laikais tarnaujant Afganistane jūsų vadovaujamoje kuopoje tarp karių tvyrojo brolybės dvasia, nebuvo nestatutinių santykių. Apie brolybę Lietuvoje net ir didelio pavojaus akivaizdoje, deja, naivu kalbėti, atrodo priešingai – didėja visuomenės susipriešinimas. Kodėl?

Sovietiniais laikais tarnaudamas Afganistane buvau motošaulių reidinės kuopos, dabar sakytų – „reindžerių“ – vadas. O nestatutinių santykių kuopoje nebuvo todėl, kad tie kariai visi ėjo į mūšį. Jų gyvybė priklausė nuo kitų. Užuot mušę jaunus karius, „seniai“ prireikus jų maišus panešdavo, kad tiems būtų lengviau. Krizė ir pavojus vienija. Atsiranda brolybės dvasia. Ar neatrodo, kad ir COVID krizė, ir migrantų krizė, kuri tikrai dar nesibaigė, yra grėsmė nacionaliniam saugumui? Ir žmonės turi tą suprasti. Jei atvirai tą pasakysime ir imsimės veiksmų, kurie yra privalomi grėsmės akivaizdoje, tai ir visuomenė taps vieningesnė. Gal pavyks ir pašalinti klausimus, kurie šiandien visuomenę erzina. Gal dabar ne laikas LGBT bendruomenės, vaikų genderinio auklėjimo darželiuose problemas gvildenti? Gal peržiūrėsime ir savo politiką skiepų atžvilgiu? Tikrai nesu „antivakseris“, pasiskiepijau kaip ir mano šeima, bet juk yra ir kitų metodų tikslui pasiekti. Gal ir mūsų visuomenė nebūtų tokia susiskaldžiusi. Jei pažvelgtume į istoriją, pamatytume, kad tikros krizės, tikros grėsmės akivaizdoje lietuvių tauta visada būdavo absoliučiai vieninga. Prisiminkime Sąjūdį, prisiminkime sausio 13-ąją prie TV bokšto, parlamento. Visi vieningai stojo ginti valstybės ir nepriklausomybės. Tada nebuvo badymosi pirštais – tas komunistas, anas – disidentas. Tada visi turėjom vieną tikslą. Jeigu vienytume tautą visais pajėgumais, ir politikai, ir piliečiai, jei nustotume vieni į kitus spjaudyti, jei suprastume, kad turime visi drauge stoti į kovą ir atsilaikyti, tauta vėl susivienytų kovai prieš bendrą priešą – nacionalinę krizę.

Viešai nuskambėjęs raginimas Lietuvos kariškiams imti valdžią į savo rankas, už kurį jau pradėtas baudžiamasis persekiojimas, priminė, kad kartą mūsų valstybės istorijoje karininkai jau buvo išvaikę Seimą. Kaip šiandien turėtų jaustis Lietuvos karininkija, stebėdama, kaip šalį puola ne ginkluotas priešas, o chaosas, pasimetimas, betvarkė?

Žinote, ir aš kartais gaunu žinučių: „Vade, balnokim žirgus!“ Manau, kad tie žmonės, kurie kursto net ne veiksmus, o vien mintis apie tokį dalyką, arba nelabai suvokia, ką daro, arba tyčia provokuoja. Kiekvienas karininkas, manau, supranta, kad jei Lietuvoje, neduok Dieve, kažkas panašaus įvyktų, tai būtume neabejotinai atkirsti nuo civilizuoto pasaulio. Jau kitą dieną. Bendravimas su Vakarais nutrūktų, tą turbūt labai sveikintų kiti kaimynai, jie gal iškart ir perversmininkus pripažintų. Toks įvykis būtų žaibiškas Lietuvos kaip valstybės krachas. Dar daugiau: esu įsitikinęs, kad jeigu išvis atsirastų idiotas, kuris bandytų pakelti kariuomenę ir ją atvesti prie Seimo, tai kariai patys jį areštuotų, nes jie neturi teisės vykdyti neteisėtų įsakymų. Esu ne kartą sakęs, kad kariuomenė turi padėti valstybei būti stipria. Valstybėje kyla krizės, ir kariuomenė privalo padėti jas įveikti. Tarkime, ateiti pagalbon mūsų pasieniečiams, kaip šiuo metu. Padėti per potvynius, kitas stichines nelaimes. Tikiu mūsų kariuomene, ir manau, kad Lietuvai tikrai negresia joks karinis perversmas.

Dėkoju už pokalbį.

Rekomenduojami video