Artėjant vasarai norisi nusukti akis nuo ekonomikos horizonte besikaupiančių juodų debesų, bent trumpam atsikratyti neramių minčių dėl rytojaus pasirėmus šauniojo kareivio Šveiko nuovoka: vis tiek kažkaip bus, o kol paaiškės, kaip bus, galima išgerti alaus. Panašu, kad tai atliepia ir Vyriausybės politinę filosofiją.

Norisi tikėti

Antrą ketvirtį iš eilės besitraukianti Lietuvos ekonomika, didžiausias ES bendrojo vidaus produkto (BVP) smukimas šių metų sausio–kovo mėn. sužybsėjo grėsmingais statistikos žaibais, nugrumėjo skambiomis antraštėmis: į Lietuvą atėjo techninė recesija. Pirmieji televiziniais užkalbėjimais sureagavo gerai žinomi ekonomistai, pranešę, kad gąsdintis nereikia: esą smukimą labiausiai pajuto tik pramonė, kituose ekonomikos sektoriuose padėtis stabili, be to, prognozės rodo, kad atlyginimai augs, nedarbo rodikliai negąsdina, infliacija jau išsikvepia, o įmonės gerai pasiruošusios sunkumams. Dėl to 3 proc. BVP sumažėjimo esą pernelyg nerimauti nereikėtų – nors šiuo požiūriu Lietuva išsiskyrė iš visos euro zonos, kurioje BVP padidėjo 0,1 proc. (o visoje ES – 0,2 proc.), tai viso labo rodo techninę recesiją. Tikroji teoriškai ateitų tik po metų, jei ekonomika ir toliau smegs.

Prasidedant atostogų metui tokiais žinomų ekonomistų aiškinimais norisi tikėti dar labiau, net jei dar nepavyko pamiršti, kad panašūs raminimai kelis praėjusius metus iš jų lūpų skambėjo dėl sparčiai augančios infliacijos. Tada irgi iš TV ekranų liejosi motyvuoti ekonominiai užkeikimai: rimtų priežasčių kainoms toliau didėti nėra, po mėnesio kito jos stabilizuosis, infliacija jau išsikvepia, kol galiausiai pagal infliacijos dydį Lietuva tapo ES rekordininke. Tiesa, recesijos atveju papildomai ramina ir Lietuvos banko ekspertai, Finansų ministerijos specialistai: paaiškėjo, kad jiems BVP susitraukimas buvo tikras siurprizas, staigmena, kurios niekas nesitikėjo! Kadangi manyti, jog Lietuvos banke riebūs atlyginimai mokami apie ekonomiką menkai nutuokiantiems mulkiams, yra labai negražu, vėlgi norisi tikėti, kad tokios staigmenos – tik atsitiktinis, trumpalaikis, techniškai nereikšmingas mūsų ekonomikos reiškinys, kurį vasaros saulė, vėjas ir įšilęs vanduo išsklaidys kaip pakilusią ryto miglelę.

Į ramintojų chorą įsijungė ir politikai. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tvirtino nemananti, kad dabartinė techninė recesija pavirs ilgalaike ekonomikos krize. Pasak jos, teigti, kad artėja niūriausias scenarijus, negalima. „Natūralu, kad yra tamsesnių, niūresnių vertinimų ir prognozių. Kiti pakankamai optimistiškai kalba apie ateitį. Pramonė, kuri yra vienas iš mūsų ekonomikos ramsčių, šiaip gana racionaliai vertina situaciją, jos nedramatizuoja ir nepiešia ateities tamsiausiomis spalvomis. Aš manyčiau, kad nėra pagrindo kalbėti apie tokius niūriausius scenarijus“, – sakė ji LRT radijui.

BVP nuosmukio nedramatizavo ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė: anot jo, Lietuva tikrai yra ne ten, kur buvo 2009 metais. „Situacija dėl BVP kritimo nedžiugina, bet nėra dramatiška. Tikrai esame ne ten, kur buvome 2009 metais, kai BVP metinis kritimas buvo 15 proc. Didžiausias BVP sąstingis pramonėje: kritusi išorės paklausa, trūkstant eksporto užsakymų pagrindinėse prekybos partnerėse. Atsigaunant paklausai ES šalyse metų eigoje, tikėtina dinamika bus palankesnė“, – svarstė M.Lingė.

Premjerė Ingrida Šimonytė savo ruožtu sakė norinti pamatyti gegužės pabaigoje skelbiamą antrąjį BVP įvertį, kad sužinotų, kokioms veiklos sritims tenka didžiausia susitraukimo našta. „Galima diskutuoti dėl pačių skaičių, pirmo ketvirčio nuosmukio gylio, ar jis didelis, ar galėjo būti mažesnis, ar buvo lūkesčių, kad jis bus mažesnis. Praėjusiais metais ne vieno ketvirčio duomenys per vėlesnes peržiūras buvo perskaičiuoti, tai norėčiau sulaukti gegužės pabaigos, kada bus skelbiamas antras įvertis“, – sakė ji „Žinių radijo“ klausytojams.

Ministrių galvos – smėlyje

Tačiau Seimo socialdemokratai, numoję ranka į premjerės siūlymą dar palaukti, savąją išvadą jau padarė ir paskelbė visuomenei. Jų teigimu, rekordinį Lietuvos ūkio nuosmukį lėmė Vyriausybės filosofija, o dabar reikia ruoštis sunkmečiui. „Tie, kurių optimistinės prognozės skandalingai neišsipildė, dabar vėl žada šviesų rytojų, – įspėjo Seimo socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė Orinta Leiputė. – 2023 metais šalies ekonomika sumenko 3,6 proc., palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu. Tokio kritimo neprognozavo niekas, įskaitant Finansų ministeriją – ką jau kalbėti apie Lietuvos banką, kuris visuomet trykšta didžiausiu optimizmu. Vyriausybė pasiekė dar vieną rekordą – nuosmukio. Išsiskiriame visoje Europos Sąjungoje“, – tvirtino politikė.

Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Julius Sabatauskas piktinosi dėl požiūrio, kad ekonomikos problemos susitvarkys savaime. „Apie ženklus, signalizuojančius būsimą recesiją ar net krizę, Vyriausybę bandėme perspėti jau prieš dvejus metus. Klausiau Lietuvos banko vadovo, kodėl jo prognozės skiriasi nuo faktų ir kas bus daroma. Ir tada, ir dabar – atsakymas tas pats: viskas susitvarkys savaime“, – sakė J.Sabatauskas.

Jis priminė, kad ir finansų ministrė Gintarė Skaistė nuolat tikino, jog Lietuvą užklupusi didžiausia infliacija Europoje susitvarkys savaime. J.Sabatauską piktino ir tai, kad ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė, paklausta apie prarandamas eksporto rinkas, pramonės ir transporto sektoriaus sunkumus, klausimus ignoravo, kalbėjo apie inovacijas ir Lietuvos kosmoso agentūrą. „Kiek dar ministrės žada laikyti galvas smėlyje? Faktai bado akis. Visuomenei turi būti nedelsiant pateiktas planas, kokių priemonių valstybė planuoja imtis, kad suvaldytų sparčiai iš rankų slystančią situaciją, kurią lėmė ir ministrių neveiklumas“, – pabrėžė J.Sabatauskas.

Socialdemokratų pyktį dėl neveikimo sukėlusių už ekonomiką atsakingų Vyriausybės narių ir Lietuvos banko atstovų sąraše nėra premjerės I.Šimonytės, tačiau vieša paslaptis, kad jai patinka čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko knyga „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. O pagarsėjusi gyvenimiška Šveiko įžvalga, jog kaip nors visada bus, nes niekada dar taip nebuvo, kad kaip nors nebūtų, šiame kontekste įtartinai primena su viena krize po kitos susiduriančios Vyriausybės politinę filosofiją. Kam kažką daryti, jei viskas susikratys savaime?

Spoksojimas į ekonomikos bangas

Paprašytas patikslinti, ką Seimo socialdemokratai turi galvoje tvirtindami, kad rekordinį ūkio nuosmukį lėmė Vyriausybės filosofija, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas Gintautas Paluckas, socialdemokratų partijos frakcijos narys, atsakė, kad pirmiausia reikia kalbėti apie tai, kokie yra Vyriausybės prioritetai ir koks požiūris į tradicinį mūsų ekonomikos arkliuką – apdirbamąją pramonę.

„Taip, tai ne kosmoso ar lazerių pramonė, ne dirbtinis intelektas, bet tai yra ta ūkio šaka, kuri sukuria valstybėje daugiausia darbo vietų, generuoja eksportą ir pajamas. Ne kartą ir ne du apdirbamosios pramonės atstovai kreipėsi į Vyriausybę dėl savo nuogąstavimų, prašė atkreipti dėmesį į vieną ar kitą problemą, tarkime, dėl išaugusių elektros energijos ar gamyboje naudojamų dujų kaštų, taip pat dėl lengvesnės prieigos prie paskolų, kad būtų galima daryti investicijas – į visa tai Vyriausybė žiūrėdavo pro pirštus. Reikalingas dėmesys apdirbamosios pramonės problemoms nebuvo skirtas, tuo tarpu už tai atsakinga ekonomikos ir inovacijų ministrė A.Armonaitė važinėja po madingas parodas ir renginius, mėgindama skatinti kitas pramonės šakas – kosmoso, lazerių ir pan. Taip, jos įdomios, perspektyvios, bet jei pasižiūrėsime praktiškai, kas neša didžiąją ekonominę naštą, kas sudaro eksporto bazę, kas labiausiai generuoja pajamas ir užtikrina darbo vietas, tai pamatysime, kad tai – apdirbamoji pramonė, kuri stokoja tiek ekonomikos ministrės, tiek Vyriausybės dėmesio“, – sakė G.Paluckas.

Todėl, pasak jo, dabartinis ekonomikos susitraukimas yra logiška tokios dėmesio stokos pasekmė: kai keičiasi tarptautinės aplinkybės, lėtėja vartojimas Europoje, kai Kinija vėl atidarė tiekimo grandines, mūsų verslai praranda konkurencinį pranašumą. Esą dėl to susitraukė ir BVP, kyla darbuotojų atleidimų banga.

G.Paluckas priminė, kad socialdemokratai kritikavo Vyriausybės olimpinę ramybę ir augant kainoms. „Infliacija pirmiausia atsiliepia galutiniam prekių ir paslaugų vartotojui, vidinei paklausai. Brangiau mokant už prekes mažėja pirkėjų perkamoji galia. Jau vien tai lemia ekonomikos susitraukimą, nes įmonės, parduodančios mažiau prekių, turi atleidinėti žmones. Tačiau infliacija didina ir eksportuojamų prekių savikainą. Tad jeigu nesirūpini infliacija, nebandai suvaldyti kylančių kaštų problemos, jei Vyriausybei tai nerūpi ir viskas paliekama spręsti verslui, natūralu, kad Lietuvos gamintojai, praradę konkurencinį pranašumą, eksportuodami pabrangusias prekes ir paslaugas, pralaimi kitoms valstybėms. Pavyzdžiui, Ispanijai, Portugalijai, kurių Vyriausybės ėmėsi intervencijos priemonių, sumažino energetikos išteklių kainas verslui, kad jų įmonės liktų konkurencingos. Net ir Vokietija skyrė savo verslams 200 mlrd. eurų, kad įmonių kaštai nekiltų taip smarkiai, kad jos galėtų eksportuoti ir uždirbti. Mūsų Vyriausybė ir šitai pražiopsojo“, – sakė pašnekovas.

„Dabar su recesija lygiai tas pats. Vėl matome olimpinę ramybą: sako, čia toks ekonominis ciklas – augimas tai pakyla, tai nukrenta. Tai gal iš Vilniaus žiūrint didelio skausmo dėl to BVP sumažėjimo ir nesijaučia: na, kiek pasikeitė skaičiukai, ir tiek. Bet apdirbamosios pramonės darbo vietos sutelktos regionuose. Ir kai prasideda grupiniai darbuotojų atleidimai, tai jie vyksta ne Vilniuje, o Skuode, Rokiškyje, Utenoje. Štai kur didysis skausmas, nes ten žmonės ekonomikos traukimosi pasekmes jaučia dvigubai stipriau. Sumažėja pajamos, prarandamos darbo vietos, o dar ir kainos išaugusios. Žiūrėti į visa tai pro pirštus ir sakyti, kad taip ir turi būti, nes ekonomika banguoja, yra baisus nejautrumas. Nesupratimas, kaip ir kuo žmonės gyvena. Gal finansų ministrei tai tik skaičiukai statistikoje, bet kai kam tai šeimos pajamos, įsipareigojimai bankui, galimybė išgyventi. Tokių dalykų nematymas, nesupratimas, nereagavimas – jau Vyriausybės darbo brokas. Tai yra nepateisinama“, – pridūrė A.Paluckas.

Ne tigras, o vėžlys?

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Algirdas Butkevičius, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ seniūnas, Vyriausybei adresuojamus priekaištus aptarė bendrame ekonomikos pokyčių kontekste. „Atsiminkime, kad teigiami ar neigiami pokyčiai ekonomikoje niekada neįvyksta kitą dieną po kažkokio Vyriausybės sprendimo priėmimo. Čia yra dvi didelės problemos. Jei prisimintume, kaip ekonomikos situacija keitėsi įvairiose šalyse prasidėjus pandemijai, tai pirmiausia reikėtų pradėti nuo Europos centrinio banko. Skatindamas ekonomiką jis į Europos rinkas įliejo labai dideles lėšas. Tose šalyse, kurios suprato, kaip galėtų efektyviai jas panaudoti – o tai yra ir valstybinio reguliavimo dalis – infliacija neišaugo taip stipriai, kaip Baltijos valstybėse. Tad čia tikrai nemaža Lietuvos Vyriausybės kaltė ir problema. Antra problema ta, kad Vyriausybė ekonomikos skatinimo priemones taikė viršydama ekonomikos augimo galimybes. Europos Komisija 2022 metais įvertino mūsų ekonomikos situaciją ir planuojamas biudžeto išlaidas: jų augimas praktiškai du kartus viršijo mūsų ekonomikos augimą. 2022 metais išvengėme krizės ir suplanuotas per dideles išlaidas padengėme ciklinėmis infliacinėmis pajamomis“, – sakė A.Butkevičius.

Pasak jo, tam tikra valstybės įtaka perėjo ir į verslą, kuris pernai dar buvo sukaupęs medžiagų ir žaliavų rezervų. „Produkcijos savikaina buvo mažesnė, todėl mūsų konkurencingumas išliko gana aukštas, augo apdirbamosios pramonės eksportas. Tačiau verslas taip pat prisidėjo prie darbo našumą lenkiančio atlyginimų augimo ir infliacijos padidinimo. Pabrangusias žaliavas, energijos kaštus įmonės perkėlė į savo sąnaudas ir taip dar pasididino pelną. Pernai beveik visose ekonominės veiklos srityse įmonės dirbo pelningai. Dabar tenka pirkti brangesnes žaliavas, be to, esame tranzitinė šalis, o logistinės grandinės sutrūkinėjo. Ir dar: daugiausia eksportuodavome į Vokietiją, Lenkiją, Jungtinę Karalystę, Latviją. Vokietijoje vidaus paklausa pradėjo mažėti, o tai reiškia, kad ėmė mažėti ir mūsų eksporto apimtys. Kai kurios įmonės susidūrė su ilgalaikių užsakymų stoka.

Ekonominis neapibrėžtumas irgi daro neigiamą įtaką. Ketvirtajame praeitų metų ketvirtyje matėme grynojo eksporto ir apdirbamosios pramonės apimčių mažėjimą. Eksportas – mūsų ekonomikos varomoji jėga, ir kai jis nebeatsigavo pirmąjį šių metų ketvirtį, o BVP toliau mažėjo, tai signalas, kad atsidūrėme techninėje recesijoje. Įėjome į ją vėliau, nes Lietuvos bankuose buvome sukaupę kur kas didesnius pinigų rezervus, nei kitose ES šalyse. Atsidarius rinkoms vartojimas išaugo žymiai labiau, nei prieš pandemiją, o didesnė paklausa skatina ir kainų augimą. Taigi, kaip matome, dabartinę recesijos uvertiūrą atliko visas minėtų priežasčių orkestras“, – apibendrino ekspremjeras.

A.Butkevičiaus teigimu, Vyriausybei vis dėlto reikėtų stipriai susirūpinti, ką darysime toliau. „Nematau, kad ji ieškotų naujų rinkų, diversifikuotų jas. Verslas dabar ieško galimybių investuoti užsienyje. Neseniai buvau Šiaulių pramonininkų asociacijos metiniame renginyje, kalbėjomės apie tai. Galiu pasakyti, kad po dvejų metų tapsime tokia ES provincija, kaip Portugalija, iš Baltijos tigro virsime Baltijos vėžliu“, – nelinksmai prognozavo politikas.

Viskas palikta savieigai

Seimo Ekonomikos komiteto narys Viktoras Fiodorovas, Darbo partijos frakcijos seniūnas, paklaustas, kiek Vyriausybės veiksmuose yra filosofijos, ir kiek – neišvengiamybės, atsakė, kad „neišvengiamybė“ – tai žodis, kurį labai dažnai vartoja valdantieji, kalbėdami apie svarbiausias valstybės problemas.

„Energetikos krizė jiems – neišvengiamybė, kainų kilimas – taip pat. Jų požiūris ir filosofija paprasta: neišgalite susimokėti už elektrą – nenaudokit. Neišgalite nusipirkti mėsos – nevalgykit. Nesugebėjimas sureguliuoti ekonomikos ir atsainus požiūris į žmones, galbūt ne dėl savo kaltės susidūrusius su tam tikrais sunkumais, man atrodo mažų mažiausiai keistas. Taip pat ir tas nuolatinis laukimas – pažiūrėkim, kaip bus toliau. Praėjusią savaitę kreipėmės į premjerę dėl 3 proc. sumažėjusio šalies BVP, pasikvietėme į frakciją, kad ji atsakytų į klausimus ir pristatytų tolimesnių Vyriausybės veiksmų planą. Gavome premjerės atsakymą: kol nėra antrojo ketvirčio BVP įverčio – nes jis esą gali būti geresnis – su jumis net nešnekėsiu. Vėl kartojasi ta pati istorija, kurią matome jau pustrečių metų: palaukim, pažiūrėsim, kas bus, o jeigu bus blogai, tada gal kažką darysim. Ir mes dažnai suvėluojame. Tie nuostoliai, kuriuos patyrėme praėjusiais metais dėl energetikos krizės, dėl infliacijos, tas nenoras kalbėti dėl PVM sumažinimo maisto produktams, kad žmonėms būtų lengviau juos įpirkti, rodo, kad Vyriausybė skaičiuoja buhalteriškai. Nėra ekonominės perspektyvos vertinimo, dėl to ir turime tokią situaciją. Laukimas ir žiūrėjimas, kas bus, problemų perkėlimas ant žmonių pečių, manau, yra klaidinga politika“, – sakė V.Fiodorovas.

Bet ar toks požiūris nėra politiškai naudingas – ne veltui juokaujama, kad ilgai nieko nedarant reikalai patys pradeda taisytis... „Trejus metus, eidami į tribūną dėl biudžeto tvirtinimo ar pertvirtinimo, valdantieji, tarp jų ir premjerė, sakydavo: žiūrėkit, mes didiname žmonių pajamas, ir jas didinsime tiek, kiek suvalgys infliacija. Bet juk niekada nepataikė tą padaryti! Akivaizdu, kad praėjusio lapkričio ir gruodžio premjerės prognozės dėl infliacijos ir ekonomikos raidos šiais metais neatitinka tikrovės. Kai kurie žmonės turi pinigų, bet jeigu pažvelgsime į regionus, kuriuose atlyginimai nekilo taip sparčiai, kaip Vilniuje, tai pamatysime, ką žmonės gali sau leisti nusipirkti. Jie nežino ateities perspektyvų, nes niekas apie tai nekalba, viskas palikta savaime išsispręsti. Bet pramonė juk stoja, o būtent ji yra visos ekonomikos variklis. Tai signalas, kad kažkas nelabai gerai vyksta. Man kelia nerimą, kad sėdime ir laukiame, kaip čia bus, nors ir ekonomistai, ir rinka siunčia signalus, kad gali didėti nedarbas. Todėl tas sėdėjimas susidėjus rankas man atrodo keistas“, – sakė V. Fiodorovas.

Mano, kad vėl lipa ant grėblio

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai priklausantis Valius Ąžuolas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys, mano, kad valdantieji dabar kartoja tas pačias klaidas, kaip ir per 2009 metų ekonomikos krizę.

„Kadangi teko dalyvauti 2020 metais Seimo Biudžeto ir finansų komiteto atliktame 2009–2010 metų ekonominės krizės aplinkybių parlamentiniame tyrime, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar tuometiniai valdantieji ir jų Vyriausybė turėjo galimybę kitaip išeiti iš krizės, nei buvo padaryta, tai galiu pasakyti: krizės tyrimas į šį klausimą atsakė labai aiškiai. Nors buvo kitų galimybių ir kitų sprendimų, kaip įveikti krizę, deja, tuometiniai valdantieji viską padarė atvirkščiai ir atvedė į dar sunkesnę krizę. Štai pavyzdys: nors valstybei buvo galima pasiskolinti daug pigiau, jie, taip pat ir tuometinė finansų ministrė I.Šimonytė, tuo metu neskelbtinų derybų būdu pasiskolino labai brangiai, ir dėl to Lietuvai reikėjo papildomai už palūkanas sumokėti 2 mlrd. eurų. Ir visi kiti sprendimai, tarp jų – mokesčių didinimas, pensijų mažinimas, davė priešingą rezultatą. Antai pelno mokestis buvo nuo 15 proc. padidintas iki 20 proc., tačiau po to paaiškėjo, kad pelno mokesčio buvo surinkta dvigubai mažiau. Labai liūdna, kad dabar jie kartoja tas pačias klaidas. Jau tada jie buvo pamatę, kad mokesčių didinimas duoda atvirkščią rezultatą: žmonės išeina į šešėlį arba perkelia verslą kitur“, – sakė V.Ąžuolas.

Anot jo, pagrindinis rodiklis, atskleidžiantis, ką ši valdžia padarė mūsų ekonomikai – užsienio prekybos balansas, t.y. eksportuojamų ir importuojamų prekių vertės skirtumas. „Dešimtmetį jis svyravo maždaug nuo -1 iki -2 mlrd. eurų per metus: tiek importas į Lietuvą viršijo mūsų eksportą. 2020 m. net buvo pavykę neigiamą balansą sumažinti iki 500 mln. O kai į valdžią atėjo konservatoriai, užsienio prekybos balansas pasiekė -8,5 mlrd. eurų. Vadinasi, smuko 4 kartus. Čia visų Vyriausybės užsienio ir vidaus politikos veiksmų pasekmė“, – teigė politikas.

V.Ąžuolas sakė nenorintis būti blogas pranašas, bet manantis, kad naujos krizės akivaizdoje Lietuvos laukia tas pats, kas buvo ir per praėjusią krizę. „Dėl tuometinio konservatorių valdymo pasekmių mūsų ekonomika susitraukė daugiausiai iš visų ES šalių. Tada mes buvome „autsaideriai“. O dabar vėl gali laukti didžiausia duobė. Žiūrėkite, mes visur esame „pirmūnai“: ir dėl perteklinių mirčių skaičiaus per COVID pandemiją, ir dėl griežčiausių pandemijos kontrolės sąlygų, ir dėl rekordinės infliacijos, ir dėl rekordinio BVP smukimo pirmąjį šių metų ketvirtį. Kurį rodiklį bepaimtume, esame blogiausiųjų sąraše prie pirmaujančių. Kitaip, nei nesugebėjimu dirbti arba tyčiniu kenkimu, to paaiškinti negalėčiau“, – pareiškė pašnekovas.

V.Ąžuolas sakė manantis, kad didžiausią politinę bombą valdantieji ruošiasi palikti po 2024 metų Seimo rinkimų. „Žiūrėkit: mokesčių didinimas nukeltas į 2025 metus, visokių skolų našta – irgi. Į 2025–2026 metus nukeliama dar didesnė bėda, nei dabar. Panašu, kad jų logika labai paprasta: po mūsų nors ir tvanas. Mes dar kaip nors pratempsime, užsimerkę tvirtinsime, kad viskas neblogai, paprašysime TV įtakotukų ekonomistų patvirtinti, jog nereikia nieko bijoti, ir lauksime kadencijos pabaigos kitais metais. Vyriausybės filosofija – apsimesti, kad nieko blogo nėra, kad visi manytų, neva reikalai klostosi gerai. Bet kai liksi be darbo ar kai sugrius tavo verslas, suprasi, kad viskas ne taip“, – sakė politikas.