Po keturiasdešimt metų susitiko 1982-ųjų laidos tuometės Krinčino aštuonmetės mokyklos mokiniai ir jų auklėtojas Algimantas Kaminskas. Prieš keturis dešimtmečius šią mokyklą baigė 39 aštuntokai. Vieni nuėjo į Pasvalį toliau mokytis vidurinėje, kiti pasuko į technikumus ar profesines mokyklas. 2022-ųjų birželį prie Krinčino Antano Vienažindžio pagrindinės mokyklos susirinko septyniolika. Šeši buvę klasės draugai jau mirę…

Pasivaikščiojimas po mokyklą atgaivina prisiminimus. Kur buvo klasė, dabar vaikų darželis, jų miegamasis. O kūno kultūros pamokos vykdavo koridoriuje, tik paskutiniais mokslo metais mokykla išsiplėtė į naują priestatą ir sporto salę. 

Šios klasės vaikai buvo ne vien krinčiniečiai, bet ir iš Ličiūnų, Leliškių, Pajiešmenių, Daniliškių, Berklainių, Vidubalos, Papyvesių, Žvirgždės, Užusienio, Peteliškių, Aukštuolių. 

Auklėtojas Algimantas Kaminskas visus Krinčino mokyklą baigusiųjų sąrašus yra sukėlęs internete, tiesa, pripažįsta, kad dėl duomenų apsaugos reikalavimų negali skelbti nei gimimo datų, nei dėti nuotraukų. 

O fotografijos daug primena. 

– Štai mūsų pirmokų klasė 1974– 1975 mokslo metais per Paskutiniojo skambučio šventę, – seną albumą atsiverčia Rolandas Kripaitis. – Mūsų klasiokas Antanas Kairys vienas buvo be švarkelio, tai jam davė nešti ir skambinti varpeliu. Pirmoji mokytoja buvo Onutė Valotkienė. Beje, ji mokė ir mano tėvuką. 

Tuomet buvo trys pradinės klasės. 

– Vėliau iš kaimo pradžios mokyklų atėjo daugiau vaikų, ketvirtokų buvo jau a ir b klasės, – Rolandas atskleidžia, kad jie, „bėkeliai“, mokėsi pagrindiniame mokyklos pastate, o „akeliai“ – kur dabar klebonija.

Susitikimas po dešimties metų

Rolandas išsaugojęs ir garbės raštą, kurį baigdamas penktą klasę gavo iš auklėtojo Antano Sturės, nes „geriausio draugo rinkimuose užėmė pirmąją vietą“. Tiesa, kaip jie vyko, nelabai prisimena…

1979 metų rugsėjo 1-ąją šeštoji b sulaukia naujo auklėtojo Algimanto Kaminsko, jauno ilgaplaukio, mokiusio lietuvių kalbos: 

– Ačiū Dievui, jūsų nemokiau muzikos. Nereikia prisiminti, kaip traukdavom „Ėjo senis lauko arti“. 

Tačiau galima prisiminti, jog kaimo mokytojų neėmė į sovietų armiją, nei į Afganistaną, nei į Černobylį… 

– Jau buvome viena septintokų klasė, nes a ir b sujungė. Mūsų auklėtojas mokykloje buvo jauniausias, klausėsi roko, džiazo, bliuzo muzikos, žaidė šachmatais, taip pat ir su mumis organizuodavo turnyrus, – Sigitas Paliulis pripažįsta, kad išskirtinės mokytojų asmenybės įstringa ir padeda gyvenimo pagrindus. 

– Mūsų auklėtojas buvo kitoks visa savo natūra, – ir netikėtai Rolandas prisimena, kaip kolūkyje teko dirbti prie linų, burokų, teko ir akmenis rinkti. – Važiuodavom su auklėtoju. Kažkaip linksmai mes tuos akmenis pamėtydavom.

Buvę Krinčino mokiniai susitikę pasakoja ir apie puikią geografijos mokytoją Sofiją Chraptavičienę, kurią vadina tiesiog legendine. 

O prancūzų kalbos specialistas Leonidas Šimoliūnas mokė fizinio lavinimo, organizuodavo varžybas. Prancūzų mokė jo žmona Gražina. 

– Per pertraukas ne tik auklėtojas, bet ir Leonidas, kurį vadinom Lione, žaisdavo šachmatais. Beje, mokytojas Šimoliūnas buvo griežtas ir net ūmaus būdo – ausį nusukdavo, pendelio duodavo, aplink mokyklą liepdavo bėgti, į kampą pastatydavo. Tačiau niekas labai ir nepykdavo, juokingai prisimenam. Leonidas buvo charizmatiškas mokytojas, – pripažįsta buvęs mokinys Rolandas Kripaitis.