Ir žmogaus, ir valstybės gyvenimo patirtis rodo, kad kartais svarbiausi dalykai dėl vienų ar kitų priežasčių taip ir lieka nepasakyti. Ir nepasakiusiems, ir neišgirdusiems po laiko belieka spėlioti, ar kas būtų buvę kitaip, jei tąsyk mintys – juolab ne vieno, o daugelio žmonių – būtų virtusios kažkieno garsiai ištartais žodžiais? Galbūt – niekas, o galbūt – viskas. Apie tai verčia galvoti ir Nepriklausomybės Akto signataro Algimanto Norvilo kalba, nepasakyta per iškilmingą 35-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinių minėjimą Seime.

Ryžtas gimdo dvasią

Vartau prabangų 1930 metų fotoalbumą, skirtą 500-osioms Vytauto Didžiojo mirties metinėms. Visa Lietuva pakilusi, visi kampeliai šviečia gėlėmis, viskas išpuošta. Nuotraukose – įkvėpti veidai, vėliavų jūros, miestuose ir miesteliuose Vytautui statomi paminklai, atminimo ženklai. Vienybė ir pakilimas, kuris išliko ilgam, kuris reiškėsi pokario partizanų kovose, kuris atvedė į 1990-ųjų kovo 11-ąją. Artėja 2030-ieji, 600 metų nuo Vytauto mirties jubiliejus. Kaip paminėsime? Ar atgims vytautinė dvasia, ar susivienysime, ar pajėgsime susiburti apie savo lizdą – savo valstybę?

Šiandien sakyčiau – ne, nepajėgsime. Labai jau aplaužytos valstybingumo medžio šakos. Ten, kur viena storiausių šakų – tiesa ir teisingumas, tik nuolauža belikusi. Kur ryžtas ir valia buvo, veši amalai ar kiti parazitiniai augalai. Stipriai prasikalė korupcija ir melas. O kur dvasios tvirtybė ir galia, ten vienos liaunos šakelės be lapų. Skandalingi karališkųjų insignijų ieškojimų ir atvėrimo faktai kaip pražūtinga kirvarpa graužia valstybės medžio kamieną, griauna pasitikėjimą dvasią gydyti ir palaikyti skirta institucija, pačia valstybe. Bet lieka pavieniai deimantai – žmonės. Tokie, kaip Saulius Poderis. Ir tik tai suteikia optimizmo, kad mūsų visų medis dar gali išleisti naujus želmenis, laistomas piliečių iniciatyva ir meile mūsų Tėvynei, jos istorijai, mūsų šaknims.

1930 metai yra akivaizdus pavyzdys, ką reiškia Vytauto Didžiojo asmenybė Lietuvos valstybei. Dabar, kai aplink tvenkiasi karo debesys, Vytauto figūra, jo veikla, jo diplomatija, jo tolerancija yra šaltinis, iki įkvėpimo telkiantis, teikiantis pagarbą ir pasididžiavimą. Šaltinis, galintis atgaivinti nykstantį valstybingumo medį. O tai yra dvasia ir galia. Tai garantuota galimybė užkardyti bet kokio nedraugo intenciją mus užvaldyti. Vytauto Didžiojo vardas įkvėpė Ukrainos karius. Jo vardu pavadinta viena iš Ukrainos kariuomenės brigadų. Vytauto vardą aktyviai savinasi Baltarusijos istorijos klastotojai. O kas gi pas mus?

O pas mus – nieko. Kaune Kultūros fondo pastangomis daugiau kaip prieš 30 metų atkurtas prieškario paminklas Vytautui. Daugelio Lietuvos žmonių aktyvaus pasipriešinimo dėka nuo sovietmečio griovėjų išsaugoti paminklai Perlojoje, Betygaloje, Veliuonoje ir kitur, keletas biustų. Buvo daug puikių iniciatyvų statyti paminklą Trakuose, Vilniuje. Lyg ir pradžioje gerai juda, bet vis atsiranda paslaptinga ranka, kuri viską užgniaužia. Iniciatyvą surasti Vytauto palaikus tyliai užgesino Bažnyčia. Iniciatyvą atstatyti Aukštutinę vytautinę pilį – atsakymas: labai silpnas kalnas, nėra pinigų, ne laikas. Tikėtina, kad ir dabar atsiras gudručių, siūlančių dar pasvarstyti, gal kada vėliau, iš kur pinigai ir taip toliau. Alkanaisiais 90-aisiais, kai ryškiai liepsnojo ginčai, reikia ar ne Lietuvai Valdovų rūmų, ramiai, bet tvirtai prezidentas Algirdas Brazauskas, išklausęs specialistų nuomonę, svariai tarė: statom. Asmeniškai kuravo rūmų atstatymo darbus, kiekvieną savaitę lankydavosi statyboje. Ir įvyko stebuklas! Buvo riksmų, buvo kaltinimų, kad Brazauskas rūmus stato sau. Brangieji, štai jums šansas – atstatykite Vytauto Aukštutinės pilies rūmus. Sau! Brazauskas pastatė nemarų paminklą, ir bergždžios pastangos ištrinti jo vardą iš Valdovų rūmų atgimimo istorijos.

A.Norvilas: „Jei mes Vytauto Didžiojo nepagerbsime dabar, tą labai greitai padarys baltarusiai. Turėsime daug gėdos, bus daug kaltinimų vieni kitiems. Ir apie kokį dvasios pakilimą tada bus galima kalbėti?“

Prezidentas Gitanas Nausėda turi istorinį šansą įrašyti savo vardą Aukštutinės pilies ir Vytauto Didžiojo atminimo įamžinime. Šiuo metu skirtos lėšos kalno sutvirtinimui, bet nėra pasakančio, ar sutvirtinti, kad išlaikytume esamą būklę, ar, atlikus skaičiavimus, sutvirtinti ir būsimajam pilies atstatymui? Neatlikus to dabar, ateityje tai vis tiek teks daryti. Reikia svaraus žodžio, ir jį turėtų tarti Seimas. Seimas savo įpareigojančiu nutarimu turėtų paskelbti 2030-uosius Vytauto Didžiojo atminties metais ir iškelti pagrindinius uždavinius.

Pirma, atstatyti Aukštutinę vytautinę pilį ir rūmus. Antra, atlikti išsamius Vilniaus arkikatedros tyrimus, bandant surasti ir identifikuoti Vytauto Didžiojo palaikus. Trečia, arkikatedroje pastatyti Vytauto Didžiojo reikšmę Lietuvai atitinkantį paminklą – sarkofagą. Ketvirta, pastatyti paminklus Vytautui Didžiajam Trakuose ir Vilniuje. Penkta, numatyti šventinį pagerbimą visoje Lietuvoje. Šešta, numatyti mokslinių konferencijų ciklą įvairiausiais Lietuvos istorijos aspektais.

Tokio turinio Seimo nutarimas užsuktų visuomenę, išblaškytų biurokratinių prieštarų debesis. Bažnyčiai leistų reabilituotis kaip vienam iš trukdžių istorinei praeičiai atkurti. Prezidentas A.Brazauskas karštai palaikė Aukštutinės pilies atstatymą užbaigus Valdovų rūmų atkūrimą. Palaiko šią idėją praktiškai visi, tiek istorikai, archeologai, tiek architektai. Reikia politinės valios ryžtingo žodžio. Napoleonas Kitkauskas, Valdovų rūmų atkūrimo mokslinis vadovas, turi daug archeologinių tyrimų Aukštutinėje pilyje medžiagos ir teigia, kad Aukštutinės vytautinės pilies rūmus atkurti būtų daug lengviau, nei buvo atkuriami Valdovų rūmai. Architektas Algirdas Kaušpėdas ne tik išpopuliarino Aukštutinės pilies atkūrimo idėją, bet ir atliko detalią vizualizaciją, kaip atrodytų atkurtoji pilis dabartinio Vilniaus fone.

Taigi, tai bus, tai neišvengiama. Pilis atgims. Ir nuo valdančiųjų priklauso – dabar ar ateityje. 600 metų Vytauto mirties jubiliejus mus įpareigoja tai daryti dabar. Manau, kad būtent dabar reikia vytautinės dvasios. Tai daug kartų labiau mus sustiprins, nei 40 ar 100 tankų.

Ir dar viena. Jei mes Vytauto Didžiojo nepagerbsime dabar, tą labai greitai padarys baltarusiai. Turėsime daug gėdos, bus daug kaltinimų vieni kitiems. Ir apie kokį dvasios pakilimą tada bus galima kalbėti? 2030-ieji lyg ir toli, kiek dar bus rinkimų, bet būkite tikri, kad politinės jėgos, kurios parems 600 metų jubiliejinius planus, laimės Lietuvos piliečių simpatijas. Ir atvirkščiai. Bet pradėti turime dabar, greitai ir ryžtingai.

Post scriptum.

Esu tikras, kad rasis prieštaraujančių, piktavalių ir kvailių. Rasis daugybė argumentų ir argumentėlių. Kur dabar tie gudručiai, aršiai priešinęsi Valdovų rūmų atstatymui? Kur tie autentizmo mylėtojai? Reikia valdančiųjų ramaus ryžto. Ryžtas gimdo dvasią. Lietuvai reikia stiprios dvasios. Kokia buvo Ukrainoje 2022 metais ir kokią skleidžia Vytautas Didysis iš amžių glūdumos.

Vietoje komentaro

Sprendžiant iš Seimo salėje nepasakytos, bet „Valstiečių laikraštyje“ atspausdintos Kovo 11-osios Akto signataro A.Norvilo kalbos, jo mintys šia šventine proga sukasi apie neatidėliotinus darbus, kurių valstybė galėtų ir turėtų imtis pasitikdama Vytauto Didžiojo mirties 600-ųjų metinių minėjimą. Todėl paprašėme gerbiamą signatarą atsakyti į vieną kitą klausimą, susijusį su dabartiniu viešojo Lietuvos gyvenimo kontekstu, galinčiu lemti šiuos bei kitus netolimos ateities planus.

Pradėkime nuo to, kodėl ši jūsų kalba liko nepasakyta Seimo salėje? Kieno ir dėl ko ji buvo uždrausta?

Nepasakyta ji liko ne dėl to, kad ją kas nors būtų uždraudęs, išcenzūravęs. Per kiekvieną Kovo 11-osios minėjimą Seime žodis suteikiamas ir Kovo 11-osios Akto signatarams. Ruošiantis 35-ųjų Nepriklausomybės Atkūrimo Akto metinių minėjimui, Signatarų klubui buvau pateikęs paraišką tarti žodį iškilmingame Seimo posėdyje. Apie jos turinį mes nė nekalbėjome. Niekas niekada signatarų kalbų iš anksto neperžiūrinėja ir necenzūruoja, todėl kolegos signatarai nežinojo, apie ką ruošiausi kalbėti. Tačiau vėliau Seimo valdyba paprašė, kad žodį iškilmingame Seimo posėdyje tartų Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. Manau, kad ji turėtų pasakyti gerą kalbą. Taip pat manau, kad kažkam gali pasirodyti įdomios ar net artimos mintys iš šios Kovo 11-osios 35 metų minėjime Seime nepasakytos mano kalbos.

600-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines turėtume minėti po 5 metų, 2030-aisiais. Todėl kyla įtarimas, gal kartais nežiūrite televizoriaus, neskaitote laikraščių, naujienų portalų, netikite mūsų ekspertais ir politikais? Nemaža jų dalis sako, kad jau po kelerių metų mus gali užpulti po karo su Ukraina kariškai sustiprėjusi, ekonomiškai atsigavusi Rusija. Jei taip nutiktų, tai ji turbūt nugriautų ir dar Lietuvoje išlikusius kelis paminklus Vytautui Didžiajam, ir naujus jo atminimo įamžinimo ženklus, skirtus 600-osioms mirties metinėms. Gal ir patį Gedimino kalną, jeigu iki to laiko jis pats nenuslinks. Kiek prasminga tokioje visuotinio netikrumo situacijoje galvoti apie nors ir ranka pasiekiamą, bet vis dėlto pernelyg miglotą 5 metų ateitį?

Labai geras klausimas. Man atrodo, kad visa tai, kas dabar pas mus vyksta garsiomis kalbomis ruošiantis artėjančiam karui... Nenoriu kruopščiai rinktis žodžių, tad pasakysiu paprastai, labai kaimiškai: prasidėjo tryda. Atleiskite, bet kitaip nepavadinsi. Kai vis girdi, kad mus čia tuoj tuoj, jei ne ryt, tai poryt... Kartais truputį atslūgsta, kai kažkas netyčia pasako, kad mes dar niekada nebuvome tokie stiprūs, tokie saugūs, kaip dabar po NATO skraiste, bet tuoj vėl suima, kai pradedama trimituoti apie nupirktus tankus, kitus praėjusio ar netgi užpraėjusio karo reliktus, kurių šiuolaikiniame kare jau nebereikia. Ir dar dėl to stovi eilėje, laukia, kol pagamins. Ar po 5 metų, kai atveš, nepaaiškės, kad šitie tankai jau tik į muziejų betinka? Nesvarbu, kiek ir ko į juos ten būtų pridėta.

Dabar, kai į mūšio lauką Ukrainoje išvažiuoja tankas – nesvarbu, ukrainiečių ar rusų – jis sunaikinamas per 5 ar 10 minučių. Tik pasirodo kažkur – viskas! Masiškai medžioja ir tankus, ir šarvuočius, ir automobilius, ir netgi pavienius karius. Tai reiškia, kad reikia visiškai naujų karybos priemonių, kurios būtent dabar ir atsiranda Ukrainos stepėse. O visi tie mūsų švilpukai kelia šurmulį dėl tankų, dėl betoninių blokų: prisipirkime jų ir jausimės saugūs. Nė velnio nesijausime. Prisiminkime, kad 2022 metais „kalašnikovais“ ir medžiokliniais šautuvais ginkluoti ukrainiečiai pakilo ir nuvijo rusus nuo Kijevo, išginė iš daugelio sričių, ir, jeigu būtų turėję truputėlį daugiau ginklų, panašu, kad būtų išginę ir iš visos Ukrainos. Svarbiausia – žmonių dvasia. Dvasia ir noras pasipriešinti. Be to nieko nebus. Galima apsiginkluoti iki sąmonės netekimo, bet tai nieko nepadės, jeigu nebus stiprios dvasios. Štai kodėl Lietuvai reikia atsigręžti į Vytautą Didįjį, į jo rodytą lietuvišką dvasią.

Bet Vytautas jau 600 metų kaip miręs. Nejau be jo negalime išsiversti savo dabartyje?

Tai kad mes nieko daugiau ir neturime... Tie Vytautai ir Vytautukai, kurie ano didžiavyrio vardu pavadinti, dabar užsiėmę visiškai ne tuo. Jie greičiau griauna, negu kuria. Tad ir belieka remtis į mūsų didžiojo kunigaikščio dvasią.