Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kova už demokratiją Seimo apkasuose

Gilėjantis atskirties plyšys, į kurį taip kietakaktiškai pleištą varė liguistai sektantiškas politinio veikimo būdas, padalijęs visuomenę, jau nutįso iki Seimo. Po vakarinio akmentašių smūgio perskilo ir jis: prasidėjo parlamentinė rezistencija. Seimo nariai neapsikentę pakilo į kovą už demokratiją – jei ne visoje Lietuvoje, tai bent po savo stogu.

Tvilkantis susivokimas

Politinės fizikos dėsniai, kaip ne kartą buvo galima įtarti, Seime veikia kiek kitaip. Plyšys padalijo jį kone perpus, nors, sprendžiant iš visuomenės nuomonės apklausų, perskilusios dalys turėjo būti nevienodo dydžio. Valdančiųjų politiniai reitingai taip aptrupėję, žmonių pasitikėjimas svarbiausiomis politinėmis figūromis Seime ir Vyriausybėje toks sumenkęs, kad net nebereikia klausinėti, ką čia taip skubėdami kala, gręžia ir šlifuoja jau ir vasaros vakarais pradėję dirbti akmentašiai. Seime pasigirdęs pleištų žvangesys, duslūs kūjo smūgiai, matyt, įtikins ir dar abejojančius: statomas paminklas lietuviškai demokratijai. Tokiai, kai gerbiama piliečių valia, užtikrinama žodžio laisvė, nuomonių įvairovė, teisė viešai kritikuoti valdžią ir protestuoti, kai viešojo gyvenimo respublikoje pagrindas – piliečių daugumos atstovų priimami sprendimai, dėl kurių tariamasi ir su mažuma. O jeigu tokia demokratija Lietuvoje jau išleido kvapą, ko čia stebėtis, jei darbštieji akmentašiai skuba dar galutinai nesušiuolaikintomis lietuviškomis raidėmis ant paminklo iškalti „Ilsėkis ramybėje“? Liks tik padėti lauko gėlių ir, sumetus mintyse maldelę, grįžti prie kasdienių darbų ir rūpesčių, toliau gyventi naujoje demokratijoje, kurioje daugumos gyvenimo taisykles diktuoja mažuma.

Į kovą už daugumos valdžios demokratiją, įtvirtintą dar galiojančioje Konstitucijoje, pakilusiems politikams irgi nereikėtų stebėtis, kad po naktinės akmentašių pamainos kitos dienos rytą Seime prasidėjęs opozicijos maištas neatkreipė didesnio visuomenės dėmesio – jeigu jo išraiška laikytume ne juokelius ar politinius prakeikimus Kremliaus agentams socialiniuose tinkluose, o pilietinę paramą anapus Seimo sienų: palaikančiųjų piketus, mitingus, viešą parašų rinkimą. Nėra to nė kvapo –  panašu, kad Seime prasidėjęs apkasų karas visuomenei nė motais. Yra ir svarbesnių reikalų Lietuvoje – daugelis tiesiog stengiasi išgyventi. Ne politiškai, o tiesiogine to žodžio prasme – fiziškai. Ne iki Seimo ir jo apkasų dabar. Be to, Seimui irgi menkai terūpėjo dar palyginti neseniai po jo langais skambėję atitvertų žmonių prašymai išklausyti, protestuojančiųjų keltas triukšmas. Ko tada nekovojo už demokratiją? Nešoko į apkasus, neatsiskyrė kitoje Seimo salėje? Kodėl prabudo tik tada, kai akmentašių grąžtas užkliudė jų pačių jautriausią vietą – savigarbą?

Galima pritarti, galima piktintis, bet fakto nepaneigsi: opozicijos maištas Seime kilo iškart po to, kai paaiškėjo, jog nuo pirmininkavimo Seimo posėdžiams valdantieji nušalino opozicinėms frakcijoms priklausančius Seimo pirmininko pavaduotojus. Tuos pačius pavaduotojus, atstovus tų pačių frakcijų, su kuriais ir kuriomis dabartinė Seimo valdančioji dauguma lig šiol visai neblogai sutardavo gaudama vienokią ar kitokią, bet daugeliu atvejų visiškai pakankamą paramą svarbiausiems politinės darbotvarkės projektams. Kas gi dabar taip skaudžiai įgėlė ponams Seimo vicepirmininkams, opozicinių frakcijų viršininkams, paprastiems jų nariams? Nejau nutvilkęs suvokimas, kad visiškai nesiskaitoma ir su jais pačiais – Lietuvos Respublikos Seimo nariais? Kad jie lygiai taip pat žeminami, kad iš jų lygiai taip pat tyčiojamasi, kaip ir iš paprastų Lietuvos rinkėjų, kurie po Seimo langais ėjo piktintis nedemokratiška valdžia? Kad jie, išrinktieji, – tokie pat kaip ir visi kiti Lietuvos piliečiai?

Džiazuojanti lopšinė

Didžiųjų lietuviškos žiniasklaidos kanalų dėmesys politiniam karui perskilusiame Seime nė iš tolo neprilygsta skirtam situacijai Rusijos ir Ukrainos karo frontuose, nors anksčiau Seimas pakiliai vadintas Lietuvos širdimi, o Ukrainos marškiniai, nors ir mieli, vis dėlto yra tolėliau nuo lietuviško kūno. Po pirmųjų sensacingų pranešimų apie lygiai po 30 metų Lietuvoje pasikartojusią parlamentinę rezistenciją tarsi dirigento lazdelės mostelėjimu orkestras pritilo, sumažino tempą, o etatiniai politologinės operetės solistai perėjo prie lopšinės melodijos: viskas bus gerai, reikia dirbti, palikime ambicijas, vyksta dialogas, žiūrėkime valstybės interesų, visi mes žmonės, visi klystame ir taip toliau. Tačiau pro švelnų vasariškos melodijos motyvą vis prasimuša kažkur užkulisiuose kaistantis politinis džiazas: peržengtos vi-i-i-i-i-i-sos ribos, nuo reikalavimų neatsitra-a-a-a-uksim, sėdėsim liig rudens, tegul pasiun-n-n-n-ta, priešlaikiniai rinkimai, naujoji dauguma-a-a-a! 

Nors muzikologo ausiai tokia politinės tikrovės Seime atgarsių kakofonija turbūt būtų nepakeliama, įgudę politikai ir politologai lengviau atskiria skambesius ir geriau suvokia jų reikšmę. Remigijus Žemaitaitis, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Lietuvos regionų frakcijos narys, paklaustas, kaip Seimas atėjo iki tokios krizės, atsakė, kad valdančioji dauguma nuo pat kadencijos pradžios šiurkščiai pažeidinėjo Seimo statutą.

„Jo pažeidinėjimas ir nebaudžiamumas atvedė iki dabartinės situacijos. Aš kaip buvęs Seimo vicepirmininkas eidavau ir pas Jurgį Razmą, ir pas Viktoriją Čmilytę-Nielsen dėl Seimo statuto pažeidinėjimų – galbūt daugiausia per visą Seimo istoriją. Kritikuodavau, dažnai jie su tuo sutikdavo, bet vis tiek važiuodavo buldozeriu, sakydami, kad Seimas apsisprendė. Dabar tai privedė prie to, kad neapsikentė ir kiti kolegos, Seimo nariai. Trenkė durimis ir išėjo. Aišku, tai nėra geras dalykas, nes dabartinėje situacijoje, kai vyksta karas, kai turime tokią infliaciją ir panašiai, taip neturėtų būti. Bet kito varianto, kaip parodyti Lietuvos visuomenei, jog premjerė Ingrida Šimonytė ir jos vadovaujami valdantieji nesiskaito su Seimo narių dauguma, nebeliko. Sakau „dauguma“, nes dabar valdantieji Seime turi tik 67–70 balsų, akivaizdu, kad dalis jų pačių nebepalaiko I. Šimonytės sprendimų ir logikos“, – teigė R.Žemaitaitis.

Anot Seimo nario, opozicijos pyktį sukėlė ir žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko išsišokimai atsakant į Seimo narių klausimus, o neeilinio Seimo posėdžio sušaukimas esą tapo „lūžio tašku“. Svarstydamas, kaip ryžtingai yra nusiteikusi Seimo opozicija, R.Žemaitaitis neatmetė prielaidos, kad artimiausiomis savatėmis galime išgirsti apie naują valdančiąją koaliciją. „Iš dabartinės valdančiosios daugumos greičiausiai bus pašalinta Laisvės partija ir kai kurie Liberalų sąjūdžio nariai, o viena opozicinė frakcija su savo partija, matyt, galėtų prisijungti prie valdančiųjų ir palaikyti I.Šimonytę“, – spėjo pašnekovas.

Politikas įvardijo tokios įvykių eigos motyvus: esą jau seniai brendo konservatorių noras atsikratyti Laisvės partijos, nes ši „valgo“ jų reitingus: LGBT bendruomenės, narkotikų politikos klausimai labiau rūpi miestiečiams, o tai ir konservatorių rinkėjai. „Todėl jiems reikia atsikratyti konkurentų. Logika labai paprasta: tą patį konservatoriai padarė su Arūno Valinsko partija – 2009 m. pabaigoje jį atleido iš Seimo pirmininkų, suskaldė Tautos prisikėlimo frakciją. Šiandien žingsniai ir sprendimai analogiški: dabar, kaip ir tada, konfliktas kilo dėl ministro, lygiai taip pat tada susiskaldė valdančioji dauguma ir opozicija. Viskas kartojasi. Manau, artimiausiu metu galime išgirsti apie naują valdančiąją daugumą, kurioje bus konservatoriai ir viena iš opozicijos frakcijų“, – pridūrė R.Žemaitaitis.

Krizė suvienijo

Ekspremjeras Gediminas Kirkilas, iš šalies stebintis dabartines politines batalijas Seime, nebuvo linkęs sutikti su valdančiosios daugumos atstovu Eugenijumi Gentvilu, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnu, palyginusiu dabartinę krizę Seime su prieš 30 metų vykusia pirmąja parlamentine rezistencija ir perspėjusiu opoziciją dėl galimų pasekmių priešlaikiniuose Seimo rinkimuose.

„Toks palyginimas ne visai korektiškas: pirmoji parlamentinė rezistencija apskritai buvo keista, tada valdančioji dauguma išėjo iš posėdžių salės atskirai posėdžiauti. O šiuo atveju protestuojama prieš pažeidinėjamas opozicijos teises. Tai visiškai nelygintini dalykai“, – pabrėžė G.Kirkilas.

Jam visiškai nereali atrodo ir dabartinės krizės kontekste pradėta aptarinėti priešlaikinių rinkimų idėja: ekspremjero teigimu, jų tikrai nebus. „Gali vieni kitus gąsdinti, bet konstitucinis mechanizmas toks, kad priešlaikiniai rinkimai taip paprastai nevyksta. Nebent Seimo dauguma apsispręstų dėl Seimo paleidimo, bet ji to nedarys. Juk nėra jiems naudingo rinkimų grafiko: kitąmet vyks savivaldos rinkimai, dar po metų, pavasarį, – prezidento, vasarą – Europos Parlamento, rudenį – Seimo. Čia ne Jungtinė Karalystė, kurios ministras pirmininkas pats nusprendžia, kada surengti priešlaikinius parlamento rinkimus. O pas mus net ir techniškai tą padaryti labai sunku. Prezidentas turi tam tikrų galimybių, bet tik Konstitucijoje numatytais atvejais. Jei valdantieji ir toliau ignoruos opozicijos reikalavimus, Seimo darbas, mano manymu, gerokai pasunkės. Matyt, išvysime daugiau ir interpeliacijų, ir kitų panašių dalykų“, – sakė G.Kirkilas.

Pašnekovo manymu, kol kas Seimo opozicija atrodo nusiteikusi ryžtingai ir gali būti pasiryžusi eiti taip toli, kaip tik bus įmanoma. O valdančiųjų komentarai dėl susidariusios situacijos kol kas esą dvelkia arogancija, tai irgi neprisideda prie susitarimo paieškos.

„Ši krizė suvienijo opoziciją, anksčiau ji buvo labai nevieninga. Vieni deklaravo, kad su kitais negali dirbti, kiti savo ruožtu su trečiais, ir valdantiesiems tai buvo labai naudinga. Buvo patogu skaldyti opoziciją ir valdyti. Tai, kad opozicija yra vieninga, parodytų ir opozicijos lyderio išrinkimas. Tokiu atveju manipuliuoti opozicija būtų sunkiau. Kas juo galėtų būti? Manau, kandidatų galėtų būti nemažai. Akivaizdu, kad buvęs ministras pirmininkas Saulius Skvernelis yra vienas iš lyderių, bet esama ir daugiau. Kitas dalykas – ar politinės partijos dėl to susitars? Čia yra esminis dalykas. Kol kas dėl trumpos parlamentinės rezistencijos galima susitarti, o kai reikės tartis dėl rimtų dalykų, bus sunkiau. Manau, valdančioji dauguma to ir tikisi – kad opozicija nesusitelks“, – svarstė G.Kirkilas.

Jis sakė nemanantis, kad dabartinės krizės Seime siužetas jau artėja prie atomazgos: „Ne, manau, kad jis dar tikrai tęsis iki šios sesijos pabaigos. Jei Seimas išsiskirstys taip nieko ir nenusprendęs, vadinasi, rudenį turės grįžti į tą pačią situaciją.“

Vertybinė skirtis

„Man atrodo, kad patyčios iš Lietuvos žmonių ir Seimo opozicijos tik didėja. Turiu galvoje tą liberalią politinę darbotvarkę, tuos įstatymus dėl narkotikų dekriminalizavimo, tos pačios lyties asmenų partnerystės, kuri dabar vadinama civiline sąjunga, dėl Vytauto Landsbergio pripažinimo šalies vadovu, ir taip toliau. Tai klausimai, kurie iš tikrųjų priešina visuomenę. Dabar matome, kad jie perėjo į naują etapą: pradėjo priešinti ir Seimą. Dėl jų taikomų metodų opozicija pasitraukė iš Seimo posėdžių salės ir jau kurį laiką kartu nedirba“, – sakė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Jo teigimu, dabar prasidėjo valdančiųjų patyčios iš Seimo opozicijos, kurios dalis palaikė valdančiąją daugumą, balsuodavo už liberalius jos siūlymus.

Pasak R.Karbauskio, tai, kas dabar vyksta Seime, toli gražu nėra vertybinis atsiskyrimas nuo valdančiųjų. „Mūsų partija Seime kelia vertybinius klausimus: kaip galima viena proga kalbėti apie karą, grėsmę mūsų valstybei, o kita – per prievartą brukti savo liberalią darbotvarkę, kuri pilietinės priešpriešos grėsmę Lietuvoje tik didina, o ne mažina? Kitos opozicinės partijos įsižeidė dėl valdančiųjų požiūrio, kad jų atstovų nepaskyrė pirmininkauti Seimo posėdžiams, kad išsuko nuo interpeliacijos savo ministrą surengę neeilinį posėdį, kuris buvo tiesiog patyčia. Šioje situacijoje mūsų ir kitų opozicinių frakcijų motyvai skiriasi. Taigi kai Eugenijus Gentvilas ar kiti valdančiųjų atstovai, komentuodami opozicijos pasipriešinimą, mini mano pavardę, rodo, kad jie turbūt turi mintyje vertybinės politikos besilaikančią opozicijos dalį. Galėčiau juos paguosti pasakęs, kad vertybiniai dalykai Seimo opozicijoje rūpi gal tik 30 Seimo narių. Juk vertybiniai klausimai dingsta iš opozicijos reikalavimų valdantiesiems sąrašo“, – sakė pašnekovas.

Išvydęs Seimo opozicijos keliamus reikalavimus valdantiesiems R.Karbauskis teigė iš pradžių nustebęs: esą kaip gali S.Skvernelis ir V.Blinkevičiūtė palaikyti klausimus, už kurių neįtraukimą į darbotvarkę balsuoja jų frakcijos? „Bet kai iš opozicijos reikalavimų sąrašo dingo nuostata dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto, narkotikų dekriminalizavimo bei valstybės vadovo statuso suteikimo Vytautui Landsbergiui, viskas atsistojo į savo vietas. Šita „chebrytė“ yra pažadėjusi valdančiajai daugumai šiais klausimais ją palaikyti. Valdžia labai ramiai tą savo darbotvarkę stumia žinodama, kad ji jau turi sutelkusi dalies opozicijos balsus. O mums, lenkų frakcijai, gal dar Darbo frakcijai rūpi vertybiniai klausimai. Man tikrai mažiau svarbu, kam davė pirmininkauti Seimo posėdžiui, o kam nedavė“, – ironizavo pašnekovas.

Audra stiklinėje

Dėl šios priežasties, R.Karbauskio teigimu, dabartinė krizė Seime tėra audra vandens stiklinėje. „Tas opozicijos išėjimas išprovokuotas visiško valdančiųjų „durnumo“, man tie metodai nebuvo naujiena. Šįryt žurnalistai manęs klausė: į ką tai gali peraugti? Mano atsakymas – į nieką. Peraugti į kažką gali tik tuo atveju, jei yra vertybiniai dalykai. Kai valdančiajai daugumai pradeda trūkti balsų, ir ji vertybiškai pradeda griūti. Dabar gi jai nieko vertybine prasme netrūksta. Ji turi Saulių (Skvernelį – VL pastaba), turi Viliją (Blinkevičiūtę – VL pastaba), turi balsus tiems savo vertybiniams dalykams, kurie jiems labai svarbūs – narkotikų dekriminalizavimas, vienos lyties šeimos... Norisi garsiai paklausti: ką jūs darote? Ar suprantate, kad tuo pačiu metu šaukiate apie Rusijos grėsmę ir ruošiate narkotikų dekriminalizavimo įstatymą? Gal įvardykite tą interesų grupę, kuri už to stovi? Neseniai skaičiau apie atgaivintą apsirūkiusią mergaitę, kuriai buvo sustojusi širdis. Vargu ar cigaretę ji rūkė. Ir tuo pat metu bandoma dekriminalizuoti kanapių vartojimą. Norisi klausti: kas su šita šalimi pasidarė? Kur žmonių smegenys dingo? Juk čia tik banditų interesas gali būti, kad narkotikai būtų dekriminalizuoti. Kas įvyko, kokiems banditams šita valdžia atstovauja?“, – piktinosi R.Karbauskis.

Kalbas apie naują valdančiąją koaliciją ir priešlaikinius Seimo rinkimus pašnekovas sakė laikantis tik oro virpinimu. Esą apie tai šnekantys nori didelio dėmesio sau, nes yra jo pasiilgę. Bet iš tikrųjų tai tik šnekėjimas apie nieką.

„Kaip gali šiandien susitarti Seimo frakcijos, kurių vertybiniai pagrindai absoliučiai skirtingi? Aš suprantu, kad konservatoriai galėtų susitarti su socdemais ir Sauliaus (Skvernelio – VL pastaba) frakcija, nes jų vertybinis pagrindas toks pat. Bet kiltų klausimas: o kam konservatoriams to reikia? Šiandien jie turi liberalus ir Laisvės partiją. Ir kam socdemams ir S.Skverneliui tartis su konservatoriais, jeigu jie svajoja apie sėkmingus naujus rinkimus? Ir kokia kalba gali būti su „valstiečiais“, kurie vieninteliai bando pasakyti, kad mes išprotėjome bandydami savo valstybę padaryti liberalią, tai yra tokią, kokią ją mato ši valdančioji dauguma? Su įteisintais narkotikais, su vienalytėmis šeimomis, kurios įvaikina vaikus, su daugeliu kitų sprendimų, kurių paaiškinti sveiku protu neįmanoma. Mes tokiose koalicijose su tokiomis vertybėmis dalyvauti negalime. Todėl nauja koalicija galima tik su konservatoriais. Teoriškai, jei visa opozicija susivienytų ir dar kažkas iš valdančiosios daugumos prisijungtų, ji irgi būtų įmanoma. Bet tie, kurie šneka apie tokią koaliciją, juk supranta, kad „valstiečiai“ yra vertybiniai, mes nesame perkami ir parduodami. Mes vertybiškai negalime būti liberalų pusėje. Ir šioje situacijoje su partija, kuri vadinasi „Vardan Lietuvos“, o turėtų vadintis „Vardan valdžios“, neturime nieko bendra. Ir neturėsime, nes jiems nusispjauti, su kuo“, – sakė R.Karbauskis.

Kad dabartinė krizė Seime dėl valdančiųjų pamintos parlamentinės demokratijos būtų kas nors daugiau nei tik audra stiklinėje, politiko manymu, turėtų įvykti tektoninis opozicijos nuostatų dėl liberalios Seimo darbotvarkės pokytis, tam tikra vertybinė slinktis. Tačiau pašnekovas sakė dabar to nematantis. „Kaip tik priešingai: ta darbotvarkė, paremta Sauliaus frakcijos, dar labiau išryškėjo. Ji eina be jokių stabdžių“, – pridūrė R.Karbauskis.

Baimės sucementuoti

Ar, sprendžiant iš to, ką šiandien matome dedantis Seime, galėtume manyti, kad ruduo Lietuvai gali atnešti naują valdžią, naują valdančiąją koaliciją? Profesorius Povilas Gylys, buvęs užsienio reikalų ministras, pasiūlė pažvelgti į esmę. „Pradėkime nuo pagrindinio klausimo: kas čia iš esmės vyksta? Manau, dar kartą įsitikiname, koks tragiškas įvykis mūsų tautos istorijoje buvo 2020 m. rinkimai, nes tauta nesimoko ir vis renka praktiškai pačią destruktyviausią, labiausiai apsimetinėjančią, daugiausia netiesos sakančią Seimo daugumą. Jei tada į Seimo rinkimus būtų atėję 100 proc. rinkėjų – svarstau grynai teoriškai, kad būtų ryškiau, – tai šiandien iš vadinamosios trijų mergelių koalicijos Seime būtų keli ar keliolika žmonių. Jo dauguma būtų kitokia. Nespindinti, nenuostabi, bet ne tokia akiplėšiška ir ne tokia nepatriotinė“, – sakė profesorius.

Anot pašnekovo, į rinkimus reikia eiti, nors ir nelabai iš ko yra rinktis. Esą reikia galvoti, kaip padaryti, kad į politiką eitų daugiau padorių, valstybiškai mąstančių žmonių. Tai tiesiog tautos uždavinys – kad būtų iš ko rinktis. Profesorius sakė pažįstantis ne vieną žmogų iš įvairių partijų, kurie tokius reikalavimus atitinka, tačiau rinkėjai jų neišrinko.

O dėl naujos valdžios, pasak pašnekovo, yra du būdai. „Pirmasis – nauji Seimo rinkimai. Bet mūsų Konstitucija šiuo požiūriu labai kieta. Konstitucijos tėvai labai bijojo, beje, pagrįstai, sujaukties. Kad nesikeistų Vyriausybės kaip Italijoje – kasmet po naują. Jie į Konstituciją įkalė daug saugiklių, ir inicijuoti priešlaikinius Seimo rinkimus tikrai nelengva: faktiškai parlamentas turi pats pasileisti. O dabartinė dauguma bijo, kad jų neišrinks, tad gali laikytis iš paskutiniųjų“, – sakė profesorius.

Svarstydamas, ar šiame Seime gali susiformuoti nauja valdančioji dauguma, P.Gylys tokią galimybę siejo tik su prielaida, kad kokie 5–6 žmonės pasitrauktų iš dabartinių valdančiųjų. „Tarkime, krikščioniškasis landsbergiečių partijos flangas. O be tokio skaičiaus išeinančių naujos daugumos nelabai sudarysi. Nėra iš ko. Laisvės partija laikysis įsikibusi iš paskutiniųjų, nes jos šansai būti dar kartą išrinktai ypač menki. Liberalai taip pat, konservatoriai – irgi. Tad šita koalicija yra cementuojama baimės. Jie bijo rinkimų, nes šansų turi tikrai nedaug – net ir mūsų sąlygomis, kai visa žiniasklaida, politologija, teisėsauga ir dar daug kas dirba jiems. Rinkimai jiems būtų labai nelengvi, ypač vienmandatėse. Daugiamandatėje gal dar kažkokį procentėlį ir surinktų, bet vienmandatėse būtų kitaip, daug žmonių, manau, jais yra nusivylę“, – sakė profesorius.

Pasak profesoriaus, situacija beveik patinė. Bet kurioje kitoje šalyje esą jau tikrai būtų paskelbti išankstiniai rinkimai, nes nepasitikėjimas valdančiaisiais yra didžiulis. „O ką jis reiškia? Legitimumo krizę. Legitimumo sąvoka atspindi tautos pasitikėjimą valdžia. Dabar tas pasitikėjimas yra apverktinos būklės. Baisi nekompetencija, vidaus ir išorės priešų paieškos, susidorojimas su viešai reiškiančiais nepasitenkinimą. O kai pilietiškai aktyvų žmogų uždaro į psichiatrijos ligoninę, tai mano kartos žmogui iš karto aišku, tai – KGB metodai. Liūdni laikai, bet jie liūdni ne tik Lietuvos vidaus gyvenimo požiūriu. Visa Vakarų civilizacija yra patekusi į didelę sujauktį“, – apibendrino P.Gylys.

Rekomenduojami video