Priešžiemio pabaigoje mūsų europietiškos raidos greitkelyje netikėtai atsivėrė garuojantis korupcijos akivaras. Gyvenimas vėl patvirtino, kad eismas Vakarų kryptimi Lietuvoje ir toliau vyksta ne teisinės valstybės betono danga, bet sovietinės paprotinės teisės ledu. O jį retsykiais ima ir išgraužia stiprios apačioje sūkuriuojančių interesų srovės.

Pats patvirtino korupcijos prielaidą

Tikro, nesugalvoto, nepadailinto gyvenimo siužetai dažniausiai būna nuobodoki ir skausmingai banalūs, nė iš tolo neprilygstantys kūrybiškų scenaristų ir režisierių ekranizacijoms. Bet, reikia pripažinti, autentiški įvykiai, kurių dar nespėjo pakomentuoti politikai, juos aptarnaujančio propagandos cecho darbininkai ar šiaip teisingomis interpretacijomis suinteresuoti visuomenės atstovai, kažkodėl primena juodojo humoro žanrą. Kaip ir visos savo veiklos skaidrumą didinančios valstybės institucijos, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), energingai įsijungusi į kovą su bet kokiomis korupcijos apraiškomis, yra įvertinusi korupcijos pasireiškimo tikimybę savo pačios žinybinėse valdose. Šaipytis nederėtų – dalykas rimtas, net, sakytume, mokslinis: korupcijos pasireiškimo tikimybė, pasak VMVT atstovų – tai prielaida, kad tam tikri įstaigos veiklą veikiantys išoriniai ar vidiniai ir individualūs rizikos veiksniai sudarys galimybes atsirasti korupcijai. Pasirodo, protingos galvos gali apskaičiuoti net ir korupcijos pasireiškimo tikimybę. Naujausia tam skirta VMVT išvada išguldyta net 22 puslapiuose ir patvirtinta VMVT direktoriaus Manto Staškevičiaus, kurį Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai neseniai sulaikė paėmus kyšį, parašu. Skaidrumo VMVT sistemoje didinimo darbas rašant strategijas, išvadas, vertinimus ir visą kitą privalomos antikorupcinės veiklos popieriuje produkciją, pasirodo, nenuėjo niekais: teorinę korupcijos pasireiškimo prielaidą pats tarnybos vadovas praktiškai patvirtino visu 100 procentų.

Žiniasklaidoje skelbta, kad VMVT direktorius įklimpo į reketo laikus primenantį korupcijos skandalą: jis buvo STT sulaikytas nusikaltimo vietoje, kai iš Kaune dirbančio pavaldinio priėmė jam perduotą kyšį. STT pareigūnų teigimu, organizuotoje grupėje veikę VMVT valdininkai, tarp jų departamento direktorius ir skyrių vedėjai, kas mėnesį reikalaudavo kyšių iš verslininkų. Jiems buvo grasinama uždrausti jų įmonių produkcijos eksportą į užsienį, jos realizavimą Lietuvos rinkoje, o atskirais atvejais – sustabdyti jų įmonių veiklą. Prokurorai žurnalistams pasakojo, kad buvo priblokšti tokio VMVT valdininkų įžūlumo: esą jų gauti kyšiai siekdavo daugiau nei 12 tūkstančių eurų.

Aukšti Generalinės prokuratūros pareigūnai, tiriantys organizuotus nusikaltimus, viešai stebėjosi, kad sulaikytieji VMVT vadovai užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, baigė čia mokyklas ir universitetus, tačiau jų naudota nusikalstamos veiklos schema panaši į sovietinę. Tada pavaldinių renkami kyšiai būdavo perduodami į aukštesniems vadovams ligi paties aukščiausiojo. Sovietmečiu populiarus posakis: „Žuvis pūva nuo galvos“, – pasirodo, tebėra aktualus ES ir NATO valstybėje.

Korupcijos miražai

Žiniasklaidoje sumirgėję pranešimai apie organizuotą korupciją VMVT tarsi mygtuko spustelėjimu vėl įjungė įprastinį lietuviškos kovos su korupcija konvejerį. Prie sužlegėjusios juostos stojo patyrę profesionalai. Visi dirba savo darbą: slaptieji agentai stebi, seka, gaudo, prokurorai prižiūri, reiškia įtarimus, siunčia bylą į teismą, teisėjai kruopščiai ją nagrinėja, sveria įkalčius, aiškinasi aplinkybes ir apkaltintus korupcija paleidžia eiti savais keliais – visiškai išteisinę ar paskyrę simbolines bausmes. Toks konvejeris be didesnių gedimų ir sutrikimų sukasi jau tris dešimtmečius: visi turi darbo, visi stengiasi, visi viską moka, žino ir supranta. Tiesa, būna ir išimčių, kai ant konvejerio papuola per stambi jauką prarijusi žuvis, ir situacija pareikalauja kūrybingumo. Kad profesionalai ne iš kelmo spirti, parodė ir garsiosios „MG Baltic“ politinės korupcijos bylos verdiktas: pasirodo, tuometiniam Liberalų sąjūdžio lyderiui butelio dėžutėje verslininko perduoti 90 tūkstančių eurų buvo ne kyšis, o paskola! Paaiškėjo, viskas buvo ne taip, kaip atrodė, kaip manė STT agentai, prokurorai, plačioji publika ir, regis, netgi patsai Eligijus Masiulis, bent jau iš pradžių. Teismas priminė apie lietuviškos tikrovės metafiziką: kartais, dažniausiai tada, kai kažkam labai reikia, neverta tikėti nei savo akimis, nei protu, nei gyvenimo patirtimi. Tikrovė apgaulinga. Tai, kas visiems atrodė kaip kyšis, tebuvo miražas automobilio bagažinėje. Sandėliuoti joje paskolas – ne nusikaltimas.

Taigi, patirtis sako, kad nereikėtų skubėti su išvadomis ir VMVT korupcijos skandalo atveju: tai, kas STT agentams, prokurorams ir skaitytojams atrodo kaip iš reketuotų verslininkų surankioti kyšiai, iš tikrųjų gali būti visai kas kita. Lietuva – korupcijos miražų šalis: o gal po kurio laiko paaiškės, kad VMVT pareigūnai tiesiog rinko verslininkų aukas kovojančiai Ukrainai paremti? Negailėdami brangaus laiko, aukodami sveikatą atkakliai įtikinėjo verslo bendruomenės atstovus, kad finansiškai neparėmę Ukrainos kenkiame pačiai Lietuvai, keliame grėsmę jos nacionaliniam saugumui, laisvei ir nepriklausomybei. Už tokias pastangas ordinus reikia dalinti, o ne kratos ar arešto orderius! Belieka tikėtis, kad po galutinio teismo verdikto išvysime tikrąjį šios istorijos vaizdą, teisingumo prožektorių ištrauktą iš korupcijos miražo apgaulės.

Neatsilaiko žmonės...

Paklaustas, kodėl Lietuvos politinė sistema taip toleruoja sisteminę korupciją, politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, atsakė nesutinkantis su tokia prielaida. „Nesutikčiau, kad toleruoja: per aštriai formuluojate. Gal, sakyčiau, net kaltinate. Politinė sistema – tai valstybės institucijos, santykiai tarp jų, normos. Nežinau, ką reikėtų kaltinti dėl korupcijos – gal visuomenės požiūrį į ją? Gal tai būtų tiksliau. Ar gal per silpną kovą su korupcija – mažai pagauna tų korumpuotų, per švelniai baudžia? Juk jeigu tokias pareigas einantis žmogus nesibijo, viską vertina tik pinigais – jau net nekalbu apie moralę... Žmogus juk vis tiek paskaičiuoja prieš kam nors panašaus pasiryždamas, įvertina tikimybę, nukentės ar ne, kiek šansų įkliūti. Svarbus ir požiūris į korupciją: juk žmonės pripažįsta, kad duoda kyšius, ir tai, kad korupcija kai kuriose srityse klesti, rodo tam tikrą visuomenės toleranciją. Galima būtų manyti, kad kažkas negerai ir su valstybine antikorupcine veikla“, – sakė politologas.

V.Dumbliausko teigimu, vis dėlto reikia pripažinti, kad kova su korupcija tikrai nestipri. „Vis dėlto VMVT – didelė tarnyba, ir pinigai dideli ten sukasi. Tai kontroliuojanti organizacija, nuo kurios sprendimų daug kam iš verslininkų priklauso pelnai. Matyt, neatsilaiko žmonės. Čia jau kitos – Specialiųjų tyrimų – tarnybos rūpestis. Man patiko, kad STT išnagrinėjo aplinkos ministro Simono Gentvilo įsakymą ir šviesiai tiesiai pareiškė, kad jis sudaro sąlygas korupcijai. Taigi, tai rodo, kad STT atlieka savo funkcijas, bet gal į VMVT reikėjo žiūrėti dvigubai atidžiau“, – svarstė pašnekovas.

Ar prielaidai apie politinės sistemos pakantumą korupcijai kelti nepakanka fakto, kad šiame Seime posėdžiauja dviejų politinių partijų, užsitraukusių įtarimus dėl politinės korupcijos, atstovai? Abiem partijoms kaip juridiniams asmenims Generalinė prokuratūra buvo pareiškusi įtarimus politinės korupcijos byloje. Tačiau viena iš jų delegavo Seimo pirmininko kandidatūrą, buvo priimta į valdančiąją daugumą – kokį signalą tai siunčia visuomenei? „Gerai, bet partija neatsako už tai, kad jos vadovas, kaip sakoma, susigundė. Liberalų sąjūdyje daug padorių žmonių. Pirmininką pašalino iš partijos, dabar tai privatus asmuo. Tad kaltinti visą organizaciją... O kai dėl Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos, tai juk irgi dorai neišaiškino. Vienas teismas Viktorą Uspaskichą buvo nuteisęs 4 metams, aukštesnės instancijos teismas jį išteisino... Gal, sakyčiau, teisinė sistema neveikia, nes ten tikrai buvo už ką teisti. Gal kažkas negerai teismų sistemoje. Juk žinome, kiek teisėjų buvo areštuota dėl korupcijos. Neatsilaiko žmonės. Galėtume kilti į filosofinius klausimus, kodėl Skandinavijoje korupcija maža, o Rusijoje labai didelė? Čia jau prasideda filosofiniai dalykai. Skandinavijoje juk irgi esama korupcijos, bet ji palyginti nedidelė, labai užmaskuota. Sudėtingas klausimas, nesu juo specialiai domėjęsis“, – sakė V.Dumbliauskas.

Visi dirba savo darbą: slaptieji agentai stebi, seka, gaudo, prokurorai prižiūri, reiškia įtarimus, siunčia bylą į teismą, teisėjai kruopščiai ją nagrinėja, sveria įkalčius, aiškinasi aplinkybes ir apkaltintus korupcija paleidžia eiti savais keliais – visiškai išteisinę ar paskyrę simbolines bausmes.

Jo teigimu, nepakantumas korupcijai turi būti ugdomas, tai esąs ne vienos kartos siekis. „Šiuolaikinė Europa pirmiausia yra taisyklių visuomenė. O taisyklių laikymasis yra istorinės raidos produktas. Ilgainiui ateina aiškus suvokimas, kad su žmogumi, kuris nesilaiko taisyklių, geriau neturėti jokių reikalų, nes patirsi vienokius ar kitokius nuostolius. Visur – ne tik versle. Galbūt per pagarbą taisyklėms pavyktų išsivalyti nuo korupcijos. Kai pagarba įstatymams ugdoma auklėjimu, kai ji ateina iš šeimos, stiprinama mokykloje. Korupcija pas mus siekia dar sovietinius laikus, kai vyravo ne pagarba įstatymui, bet mokėjimui jį apeiti“, – teigė V.Dumbliauskas.

Nesame pasaulio uodegoje

„Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad jau seniai seniai nesu tos nuomonės, kad kur nors ir kada nors gali būti ideali visuomenė, kurioje nebūtų nusikalstamumo, taip pat ir korupcijos. Manau, kad tai neįmanoma: kol egzistuoja visuomenė, tol egzistuos ir nusikalstamumas, galime nebent kalbėti apie nusikalstamumo ir korupcijos lygį, o taip pat galimybę jį kaip nors paveikti“, – taip savo komentarą dėl vis naujų korupcijos apraiškų pradėjo advokatas, Nepriklausomybės akto signataras Egidijus Bičkauskas. Jis sakė nesantis pesimistas ir nemanantis, kad kovos su korupcijos požiūriu padėtis valstybėje blogėja.

„Tai rodo netgi tokie dalykai, kaip vadinamasis korupcijos indeksas. Palyginę Lietuvą su kitomis valstybėmis, pamatytume, kad jau kurį laiką nesame nukritę žemiau to lygio, kokiame buvome anksčiau. Netgi atvirkščiai: po truputį kylame į geresnę vietą. Jei neklystu, dabar esame trečiajame pasaulio valstybių dešimtuke, o Europos Sąjungoje – apie vidurį. Tai nėra pats blogiausias dalykas. Kita vertus, labai abejoju, ar mes kada nors pasieksime tokį lygį, kurį daugelį dešimtmečių išlaiko, pavyzdžiui, Skandinavijos valstybės. Ten barjerai korupcijai stabdyti įkalti į žmonių sąmonę. Ten žvilgsnis į tarnystę valstybei, visuomenei yra šiek tiek kitoks, nei pas mus. Tai siečiau ir su tam tikrais mentaliniais skirtumais tarp skandinavų ir mūsų“, – sakė signataras.

Pasak E.Bičkausko, VMVT atveju korupcija jo supratimu nebuvo epizodinė. „Kalbama ne apie mėnesius ar metus, o apie eilę metų, taip pat apie tarnautojus, kurie ten dirbo gerokai anksčiau. Galiu daryti išvadą, kad kalbame apie ilgametę korupciją. Nesakyčiau, kad išgirdęs apie tai būčiau iš nuostabos nugriuvęs nuo kėdės: manau, kad tokių STT dar nenustatytų atvejų yra žymiai daugiau. Galbūt dėl to, kad yra tų nustatytų, ir kiti drąsesni pasidaro, ir gali tą savo korupcinį darbą dirbti. Galbūt būtų galima nusistebėti, kad įtariamieji, sprendžiant iš žiniasklaidos, yra gana jauni žmonės, gana garsiai kalbėję apie korupcijos prevenciją. Tai dar kartą patvirtina tai, ką ir pats visą laiką maniau: ne viskas auksas, kas auksu žiba. Dažnai už tokių kalbų ir pareiškimų galima paslėpti visai kitus siekius“, – svarstė pašnekovas. E.Bičkauskas sakė neabejojantis, kad ir VMVT yra skyrius ar skyriai, kurie užsiima korupcijos prevencija, kad ten prirašytos krūvos antikorupcinių programų ir taip toliau. Esą popierių iš tikrųjų daug, o rezultatų?

„Specialiųjų tyrimų tarnyba be jokios abejonės yra reikalinga ir naudinga, išskyrus tai, kad kartais ji savo pačios veikla dėl tų parodomųjų akcijų, kurių dabar tarsi ir sumažėjo, pati sau kenkė. Kartais po skambių sulaikymų priešais žurnalistų kameras bylos pasibaigdavo šnipštu. Nekalbu ir apie visą eilę STT bylų, kuriose įtariamieji buvo išteisinti. Procentine išraiška išteisintų įtariamųjų dalis STT bylose yra didžiausia iš visų teisėsaugos institucijų. Tai rodo tos tarnybos ne itin gerą, švelniai tariant, darbo kokybę, bet jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tokios tarnybos nereikia“, – taip signataras atsiliepė apie naujausią korupcijos atvejį atskleidusios teisėsaugos institucijos vaidmenį.

E.Bičkausko manymu, viena didžiausių problemų dėl korupcinių bylų yra ta, kad nuo išaiškinto fakto iki galutinio teismo sprendimo praeina labai daug laiko. Esą keičiasi visa situacija, taip pat ir politinė. „Vienas svarbiausių turėtų būti reikalavimas, kad kuo greičiau būtų priimtas vienoks ar kitoks sprendimas. Todėl grįžtu prie pradžios: kad ir kaip liūdnai nuteiktų šita byla, sakyčiau, kad korupcijos prasme nesame pasaulio uodegoje, jei galima taip pasakyti. Mūsų lygis pakankamai geras“, – sakė signataras.

Kelia neteisingumo jausmą

Seimo Antikorupcijos komisijos narė Agnė Širinskienė atskleidė, kad kai kurie su korupcijos prevencija susiję dalykai ją nustebinę jau šios Seimo kadencijos pradžioje. „Dar tada, kai po Seimo rinkimų valdančiąją daugumą pradėjo formuoti teisiama partija, kuri paskyrė Seimo pirmininkę, ir kai buvo rašoma Vyriausybės programa, man kilo klausimas, kas bus, nes Vyriausybės programoje nėra numatyta jokių intervencijų, kurios būtų laikomos antikorupcinėmis priemonėmis. Tokio įvardijimo nėra, ir tai labai keista, nes paprastai iki šiol dirbusios Vyriausybės turėdavo kovos su korupcija priemonių, jas labai aiškiai įvardydavo ir pasakydavo, ko sieks. Šiuo atveju siekio tarsi ir nematyti. Galima sakyti, kad jau pati Vyriausybės programa kuria situaciją, kai dėmesio valstybėje per artimiausius metus korupcijos prevencijai tikrai neplanuojama skirti“, – sakė Seimo narė.

A.Širinskienė sakė, kad dirbdama Anrikorupcijos komisijoje nuolat gauna informacijos apie įvairias Vilniaus mero, kuris priklauso vienai valdančiosios daugumos partijai, veiklas. „Iš esmės Vilniaus meras yra tapęs Seimo Antikorupcijos komisijos nuolatiniu klientu. Kitas dalykas – matome situaciją dėl Aplinkos ministerijos: nėra nė savaitės, kad STT neatliktų kokio nors jos dokumento analizės ir nenustatytų galimų korupcijos rizikų. Tai ir statybų sektorius, ir miesto želdynų kirtimai, ir teritorijų planavimas. Tos sritys nuolat įvardijamos kaip labai probleminės. Korupcijos rizikos apraiškų iš tikrųjų yra labai daug, jos kaupiasi, nėra sistemiškai sprendžiamos. Be abejo, kad visa tai  politinę sistemą daro pažeidžiamą“, – sakė politikė. Jos teigimu, tą atskleidė praėjusioje Seimo kadencijoje atliktas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimas: jis parodė, kad tokiu atveju, kai politinė sistema tampa pažeidžiama, įvairūs verslai ar kiti subjektai pradeda planuoti valstybės užvaldymą.

Svarstydama, ką reikėtų padaryti, kad kova su korupcija Lietuvoje nebūtų vien parodomoji, A.Širinskienė atkreipė dėmesį, kad teismų sprendimus korupcinėse bylose lemia labai daug dalykų – ir kokybiškas agentų darbas, ir surinkta bylos medžiaga. Esą jei padaromi pažeidimai, dėl kurių negalima panaudoti surinktų įrodymų, nes paaiškėja, kad jie surinkti neteisėtu būdu, tai teismas, be abejo, neturi kito kelio, kaip tą asmenį išteisinti. „Visos grandys turi funkcionuoti labai kokybiškai, bet, deja, pasitaiko ir tarnybų aplaidumo atvejų, ir klaidų pirmosios instancijos teismuose. Tokių dalykų yra, kaip ir priemonių, kaip to išvengti. Reikia stengtis į teisėsaugos tarnybas, prokuratūrą, teismus pritraukti gabiausių teisininkų, tačiau tam reikia didelių atlyginimų. Girdint, kaip dėl finansavimo dejuoja prokuratūra, kyla rimtų klausimų, ar tikrai tam dedamos pastangos. Antra vertus, klausimų kyla ir dėl pačių korupcinio pobūdžio veikų sankcijų – kiek jos atgraso nuo nusikaltimo? Civilinio turto konfiskavimo įstatymas veikia vos kelis metus, procesai dar tik prasidėjo, supaprastintu būdu konfiskuoto turto atvejų dar nėra. Tačiau iš pokalbių Antikorupcijos komisijoje su pareigūnais, kurie taiko Civilinio turto konfiskavimo įstatymą, susidariau nuomonę, kad jie palankiai vertina pradėtų tyrimų perspektyvas ir mano, kad įstatymas veiks sėkmingai. Aišku, turbūt jo veiksmingumą reikės nuolat tikrinti. Tačiau atgrasymo stiprinimas vertinant, ar nereikia dar kokių kitų priemonių, irgi yra vienas iš kelių, kuris gali lemti, kad situacijos dėl sisteminės korupcijos nesikartotų“, – teigė A.Širinskienė.

Politikė pabrėžė didelę korupcijos žalą valstybei – esą ji ne tik atima resursus, bet ir kelia visuomenėje neteisingumo jausmą. „Žmonės, esantys vienodose pradinėse pozicijose, dėl korupcijos gali pasiekti labai skirtingų rezultatų – laimėti viešųjų pirkimų konkursą, įgyti tam tikras pareigas ar kokį kitą pranašumą. Visa tai kelia didžiulį nepasitikėjimą valstybe, stiprina nepasitenkinimo jausmą, nusivylimą. Be abejo, kad tokie dalykai, ypač sudėtingos geopolitinės situacijos sąlygomis, yra labai grėsmingi. Jie ne mažiau grėsmingi, nei Lietuvoje nesančios Vokietijos brigados problema ar oro gynybos sistemų trūkumas. Jeigu žmonės pradeda nepasitikėti valstybe, belieka vienas kitas žingsnis, kad jie taptų jai nelojalūs. Be abejo, kad valstybei kovoti su korupcija didinant žmonių pasitikėjimą ir lojalumą – vienas iš svarbiausių dalykų“, – sakė A.Širinskienė.

Achilo kulnas

Politologas Algis Krupavičius, Mykolo Romerio universiteto profesorius, mano, kad atsakymas į klausimą, ar politinė sistema yra tolerantiška korupcijai, yra vienareikšmiškas. „Mes neturime jokių efektyvių priemonių korupcijai pažaboti. Matyt, vienas iš pagrindinių atsakymų, kodėl taip yra, būtų toks: neturime tinkamo atsakomybės mechanizmo. Pirmiausia politikų, toliau – aukštų valdininkų lygmenyje. Viskas vyksta savotiškame uždarame rate, kuriame galioja principas vienas kitą pridengti ir priekaištauti oponentams dėl būtų ir nebūtų dalykų. Nepaisant to, kad subjektyvus korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje per nago juodymą yra pagerėjęs, realybė kitokia. Yra ir dar viena milžiniška yda: tos institucijos, kurios turėtų pažaboti korupciją kaip reiškinį – neįgalios. Jomis nepasitikima. Tarp keturių valstybės institucijų, kuriomis labiausiai  nepasitikima, yra politinės partijos, Seimas, Vyriausybė ir teismų sistema. Kone kiekvieną savaitę išgirstame naujieną apie įtarimus korupcija teisingumo sistemoje. Jeigu reikėtų konkrečiai nurodyti kovos su korupcija Achilo kulną, tai pirmiausia būtų atskaitomybės sistemos visuose valdžios lygiuose nebuvimas“, – sakė profesorius.

Tai, kad Seime posėdžiauja įtarimų korupcija žyme paženklintų partijų nariai, nėra išskirtinė Lietuvos problema, sakė politologas, priminęs Vokietijos pavyzdį. „Helmutas Kohlis, vienas iš ilgiausiai Vokietijos kanclerio pareigas ėjusių politikų, buvo konkrečiai apkaltintas neteisėtai finansavęs Krikščionių demokratų sąjungą. Visokių istorijų pasaulyje galima surasti, šiuo požiūriu ko nors ypatingo Lietuvoje nėra, gal tik dažnis didesnis: neaiškia veikla įtariama tai viena, tai kita, tai trečia partija... Ta grandinėlė nenutraukiama, nes neveikia atsakomybės mechanizmas – visuose lygiuose. Kai paskiriamas vienas ar kitas ministras pirmininkas, vienas iš pirmųjų jo pažadų – patikinimas, kad jo vadovaujama vyriausybė bus ypatingai skaidri, tokio skaidrumo, kokio Lietuva dar nematė. Bet kai vienas ar kitas ministras įklimpsta į tam tikras istorijas dėl turimų akcijų, žmonos ar vaikų įdarbinimo komercinėse organizacijose, kurių veiklą reglamentuoja vyriausybė, tas skaidrumo pažadas grūdamas giliai į stalčių ir nebeprisimenamas. Šis reiškinys yra visuotinis, masinis ir tęstinis. Jeigu turėtume tinkamai veikiančias institucijas, tinkamus mechanizmus, kurie leistų užtikrinti atsakomybę, pirmiausia pareigūnų ir politikų lygmenyje, jeigu tinkamai veiktų teisingumo sistema... Dabar užtikrintai galiu pasakyti, kad ji yra bankrutavusi“, – konstatavo A.Krupavičius.