Šiemet pasaulyje vyksiančių politinių pokyčių kalendorius valstybių vadovus šaukia į greitųjų geopolitinių šachmatų turnyrą. Kas sugebės prisitaikyti negailestingai spaudžiant laikui, kovojant be taisyklių, čia pat kuriant naujas, o kas liks bejėgiškai spoksoti į dar nematytas kombinacijas, niekaip negalėdamas patikėti savo akimis?

Žaibas ar kulka?

Nors strateginį mąstymą lavinantys šachmatai dažnai lyginami su politika, kurioje sėkmę taip pat lemia ne tik apgalvotas, bet ir kūrybiškas susidariusių situacijų sprendimas, pergalių ar pralaimėjimų pasekmės šachmatų lentoje ir valstybių gyvenime skiriasi kaip diena ir naktis. Žinoma, akys po nesėkmingo, o dar dažniau – sėkmingo ėjimo užtemti gali ir palinkusiam prie šachmatų lentos, ypač jei nesusivaldęs varžovas ūmai ja vožteli tau per galvą. Visgi nesėkmingų ėjimų politikoje padariniai nepalyginamai skaudesni – tą rodo ir mūsų, ir kitų šalių politinio gyvenimo patirtis. Labai tikėtina, kad 2025-ieji ją dar labiau praturtins.

Vos po dešimties dienų Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės vairą perims prezidentas Donaldas Trumpas ir jo administracijos nariai. Dar po mėnesio bus išrinktas naujasis Vokietijos parlamentas, sudaryta nauja vyriausybė. Po pusmečio nacionaliniai rinkimai bus rengiami ir Prancūzijoje. Kaimyninėse šalyse šiemet bus renkami prezidentai: kas bus išrinktas Lenkijoje, dar niekas nežino, priešingai nei Baltarusijoje. Ir tai – tik dalis tarptautinio gyvenimo įvykių, galinčių tiesiogiai atsiliepti Lietuvai. Apie juos dar gerokai iki 2025-ųjų buvo paskelbta politinėje darbotvarkėje, tačiau apie galimas šių įvykių pasekmes kol kas galime tik spėlioti.

Akivaizdu, kad net ir vienu ar kitu atveju ne tik mūsų, bet ir kitų valstybių politikai, atsakingi už užsienio politiką, gali pasijusti atsidūrę greitųjų geopolitinių šachmatų turnyre, kai kiekvienam žaidėjui skirtas galvojimo laikas yra griežtai apribotas, ir pergalę nuo pralaimėjimo kartais skiria 3 minutės. Remiantis Tarptautinės šachmatų federacijos taisyklėmis, pagal laiko trukmę greitųjų šachmatų žaidimas suskirstytas į greituosius, žaibo ir kulkos šachmatus. Geopolitikoje visi šie apibūdinimai nuskambėtų grėsmingai, nes žaibiškos improvizacijos stengiantis pakeisti situaciją lentoje savo naudai toli gražu ne visada baigiasi pergalėmis ar bent lygiosiomis. O šachas ir matas geopolitikoje gali iš pagrindų sukrėsti ar visiškai pakeisti ne vienos valstybės gyvenimą.

Siūlo ugdytis atsparumą

Kokie bus 2025-ieji užsienio politikoje? Su kokiais svarbiausiais išmėginimais gali susidurti Lietuva? Politologo Lino Kojalos, Geopolitikos ir saugumo studijų centro direktoriaus, manymu, esminis klausimas ir toliau bus karas Ukrainoje.

„Iš visko sprendžiant, Ukraina bus stumiama derėtis, ir tos derybos, jeigu jos prasidėtų, ukrainiečiams nebus lengvos. Šiandien akivaizdu, kad iniciatyvą turi agresorius. Vadinasi, sąlygos, kurias kels Putinas, Ukrainai tikrai nebus palankios. Ir jeigu tos derybos baigsis Rusijai palankia linkme, aišku, tai bus ne tik nelaimė Ukrainai, bet ir didelė saugumo grėsmė visai Europai, įskaitant ir Lietuvą. Tad, manyčiau, esminis iššūkis šiais metais yra tolesnė karo eiga ir galimas su ja susijęs politinis procesas“, – sakė politologas.

Paklaustas, kiek, jo manymu, pagrįsti nerimo ženklai ir būgštavimai, siejami su nauja JAV prezidento D.Trumpo kadencija, L.Kojala atsakė, kad esama daug nežinomųjų. Esą D.Trumpas neatskleidžia, ką ketina daryti su Ukraina, kalba labai atsargiai, tad išlieka klausimas, kaip jis bandys pasiekti esminį savo tikslą – o tai yra kiek įmanoma greitesnė karo pabaiga.

Šiemet nuskambėjusi D.Trumpo užuomina dėl galimo Grenlandijos ir Panamos kanalo prijungimo jėga prie Jungtinių Valstijų gali išjudinti geopolitinę dėlionę ir Rytų Europoje. Ar JAV prezidento vertybinė politika šūkio „Visi už vieną!“ nepakeis kitu – „Kiekvienas už save“?

„Kiek toje pabaigoje ir bandyme ją pasiekti yra noro atsižvelgti į Ukrainos interesą, tebėra neatsakyta dilema. Manau, kad nereikia situacijos dramatizuoti, nereikia perdėti nerimo, baugintis, kad viskas bus labai blogai, nes D.Trumpo retorika gali būti ir pakankamai palanki Ukrainai. Mes girdime, kad jis susitikimuose su Volodymyru Zelenskiu tarsi rado bendrą kalbą su Ukrainos prezidentu, kurį pažįsta jau ne vienus metus. Bet, aišku, tam tikro nerimo po sausio 20-osios, kai prisieks naujasis JAV prezidentas, bus, nes apskritai svarstysime apie tai, koks bus tolimesnis Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmuo pasaulio politikoje“, – pridūrė pašnekovas.

Jo teigimu, kandidatų į D.Trumpo administracijos narius nominavimo procesas nepadėjo apie tai susidaryti aiškesnio vaizdo. „Manau, kad yra dviprasmiškų prielaidų. Valstybės sekretoriumi arba, mūsų supratimu, užsienio reikalų ministru, labai tikėtina, taps senatorius Marco Rubio. Tai žmogus, kurį ir Lietuvos politikai pažįsta neblogai. Jis garsėjo tuo, kad yra kritiškai nusiteikęs autoritarinių režimų atžvilgiu, palaiko NATO. Šia prasme, manau, tai yra pozityvus signalas. Taip pat gana teigiamas ženklas yra D.Trumpo pasirinkimas skirti savo patarėju nacionalinio saugumo klausimais Mike'ą Waltzą. Tai žmogus, kuris bus greta prezidento beveik kiekvieną dieną, jei ne kasdien, ir priiminės labai svarbius sprendimus, susijusius su saugumo politika. Jis, panašu, nėra didelis paramos Ukrainai entuziastas, tačiau bent jau supranta, kad Ukrainai bloga karo eiga ir jos pralaimėjimas tikrai stipriai kirstų ir amerikiečių interesams, ir tai tikriausiai bus svarbi jo formuojamos politikos dalis. Gal šiek tiek daugiau neaiškumų yra dėl gynybos sekretoriaus. Buvęs karininkas Pete'as Hegsethas ateina į šias pareigas iš televizijos pasaulio, jis dirbo politikos komentatoriumi, laidų vedėju. Dar sunku pasakyti, ar jis bus patvirtintas Senato, nes turi asmeninio pobūdžio problemų, bet jo nusistatymas ir Rusijos, ir Ukrainos atžvilgiu yra nežinomas, todėl labai sunku numatyti, kaip jis elgtųsi su 900 mlrd. dolerių JAV gynybos biudžetu“, – sakė L.Kojala.

Paprašytas pasvarstyti, kaip galėtų keistis politinis barometras Europoje, turint mintyje galimas permainas politikoje po nacionalinių rinkimų Vokietijoje ir Prancūzijoje, politologas pabrėžė, kad esminis iššūkis yra Vokietija. „Tikėtina, kad po rinkimų naująją jos vyriausybę formuos centro dešinieji su tikėtinu naujuoju kancleriu Friedrichu Merzu priešakyje. Tačiau šiuo atveju, matyt, svarbiau ne konkrečios asmenybės, o tai, kokius sudėtingus sprendimus reikės priimti naujajai vyriausybei, nes Vokietijos ekonomika jau dvejus metus yra recesijoje. Vokietijos pramonė pralaimi konkurencinę kovą Kinijai. Vokietijos išlaidos vis didėja. Didžiausia ES ekonomika, labai svarbi Lietuvos politinė, prekybinė ir saugumo partnerė, šiandien yra duobėje.

Ar sugebės iš jos išsikapstyti, ar ne, didele dalimi priklausys nuo politinės lyderystės. Manau, kad čia bus esminis iššūkis visai Europai, kuris turės tiesioginių pasekmių ir mums. Kai dėl Prancūzijos, tai matome, kad nėra realiai funkcionuojančios parlamento daugumos. Koalicijos lipdomos tam, kad Prancūzija turėtų bent šiokią tokią vyriausybę. Ko gero, ši šalis iki 2027 metų gyvens tokio neaiškumo laikotarpiu. Viena vertus, į pabaigą eina prezidento Emmanuelio Macrono kadencija, ir akivaizdu, kad jis dėl to ir dėl suirutės parlamente praranda kadaise turėtą politinę galią, antra vertus, stiprėja kraštutinės politinės jėgos – ne tik radikalūs dešinieji su Marine Le Pen priešakyje, bet ir radikalūs kairieji. Tokios tendencijos turi potencialą tęstis, ir jeigu taip bus ir toliau, Prancūzija tikrai išliks sudėtingoje politinėje trajektorijoje ir vargu ar galės efektyviai priiminėti sprendimus, susijusius su visa ES ateities politikos kryptimi“, – teigė politologas.

Paklaustas, kaip Lietuvą paveiktų kiti galimi įvykiai pasaulyje, pavyzdžiui, Kinijos ir Taivano karinis konfliktas ar galimas Amerikos įsitraukimas bombardavimais naikinant Irano branduolinės programos potencialą, L.Kojala atsakė, kad nestabilumas pasaulyje atsiliepia visiems.

„Visi susiduria su didesnėmis ar mažesnėmis jo pasekmėmis. Tikimybė, kad šiais metais situacija pasaulyje bus labiau nuspėjama ir stabilesnė, atrodo gana menka. Tiek problemos Vidurio Rytuose, tiek Taivano klausimas, tiek Afrikoje tebesitęsiantys kariniai konfliktai nebus lengvai išspręsti. Manau, kad turime tai priimti kaip realybę, su kuria reikia gyventi ir kurios pakeisti tiesiogiai mes nelabai galime. Mums reikia ugdytis atsparumą – įvairioms informacinėms atakoms, hibridiniams išpuoliams, kitoms grėsmėms, ir pernelyg nedramatizuoti situacijos. Kartais susikoncentravimas į pasaulines krizes padaro jų poveikį dar didesnį, priverčia mus abejoti ateitimi, galbūt nepriimti sprendimų investuoti, kurti šeimas, įsibaiminti taip, kad baimė pradėtų paralyžiuoti. To įsibaiminimo tikrai nereikėtų. Taip, pasaulis nėra stabilus, bet jei pažvelgtume į ilgesnį istorinį laikotarpį, pamatytume, kad niekada jis toks ir nebuvo“, – pridūrė L.Kojala.

Retorika turi atitikti galimybes

„Iš tiesų, matant, kiek aktyvumo bus šių metų užsienio politikos fronte, susirūpinimo tikrai labai daug“, – atsakė Seimo Audito komiteto narys Artūras Zuokas, Mišrios Seimo narių grupės narys, partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininkas, paklaustas, su kokiais svarbiausiais išmėginimais užsienio politikoje šiemet gali susidurti Lietuva ir kas jam kelia didžiausią susirūpinimą.

„Be abejo, pagrindinis klausimas kyla dėl D.Trumpo, dėl prezidento rinkimų kampanijos metu jo deklaruotos politikos ir kaip realiai pradės veikti Baltųjų rūmų administracija po prezidento inauguravimo. Matyt, tai svarbiausias dalykas ir mums, ir Europai, ir pasauliui. Kitas ne mažiau svarbus klausimas – karas Ukrainoje. Jis vėlgi susijęs su D.Trumpo politika ir situacija Rusijos – Ukrainos fronte. Tai turbūt nulems, kaip ir kokiu statusu Ukraina galės siekti teisingos taikos derybų. Tai irgi labai svarbu mums, europiečiams. Reikėtų kalbėti ir apie galimas rinkimų pasekmes. Matysime, kokį kelią pasirinks vokiečiai, kas ir kaip laimės parlamento rinkimus. Rinkimai taip pat parodys, ar Prancūzija įgaus politinį stabilumą, ar ne. Ar prezidentas E.Macronas iki kadencijos pabaigos išliks raiša antimi, ar visgi sugebės įgyvendinti vieną kitą gana ambicingą savo politinę iniciatyvą, kuri reikalinga ES ir pasauliui. Tikiuosi, kad E.Macronas turės mažiau politinio egoizmo, ir tai gal mums visiems išeis į naudą. Taigi, šie metai mums ir pasauliui nieko ramaus ir stabilaus, matyt, nežada“, – prognozavo A.Zuokas.

Paklaustas, ar už Lietuvos užsienio politiką atsakingi politikai ruošiasi ir mūsų valstybei palankiausiems, ir blogiausiems galimų įvykių pasaulyje scenarijams, tarp jų tokiems, kaip galima Ukrainos kapituliacija, Amerikos pasitraukimas iš NATO, politinė suirutė ES į valdžią Vokietijoje ir Prancūzijoje atėjus euroskeptiškoms jėgoms, pašnekovas išreiškė viltį, kad į mūsų užsienio politiką sugrįš realybės jausmas.

„Tikiuosi, kad su nauja Lietuvos vyriausybe ateina ir realus mūsų užsienio politikos bei įtakos tarptautiniuose reikaluose suvokimas. Būtų naudinga prisiminti Šaltojo karo laikų principus užsienio politikoje. Vienas iš jų labai svarbus ir Lietuvai: jis teigia, kad retorika užsienio politikoje turi atitikti realias šalies galimybes. Ką tai reiškia? Gabrieliaus Landsbergio vykdyta užsienio politika, kurią, mano manymu, sudarė vien provokacijos, buvo labai kenksminga ir pačiai Lietuvai, ir bendram ES politiniam kursui. Šiuo atveju mūsų retorika visais atžvilgiais viršijo mūsų realias galimybes ir realią įtaką, todėl Lietuvos užsienio politika buvo labiau provokatyvi, nei paremta realiais tiek Lietuvos, tiek ES interesais. Todėl tikiuosi, kad naujoji Vyriausybė suvoks tikrąją retorikos mūsų užsienio politikoje reikšmę ir naudos ją atsakingai, suvokdama realią savo įtaką.

Taip pat norėčiau, kad nebūtų užmirštas svarbiausias tikslas – užsienio politika pirmiausia turi tarnauti Lietuvos ir jos žmonių gerovei. Tokia yra konstitucinė nuostata, ir toks įpareigojimas mūsų užsienio reikalų ministrui. Be to, tikiuosi, kad sieksime tam tikrų pokyčių ne viešųjų ryšių pareiškimais, kaip buvo įprasta buvusioje Vyriausybėje, kurios užsienio reikalų ministras su savo viceministrais labiau užsiiminėjo savireklama, o stengsimės įgyvendinti tikslus dirbdami sunkų diplomatinį darbą. Pirmiausia ES struktūrose, nes taip galime pasiekti realių pokyčių įtikinėdami partnerius, sutardami dėl bendros pozicijos, o ne tiesiog darydami atskirus pareiškimus. Taip, galbūt juos pakomentuoja užsienio žiniasklaida, bet jokių pokyčių jie neatneša, o Lietuvai dažnai gali pridaryti net ir žalos. Norėtųsi, kad Lietuvos užsienio politika būtų solidi, atsakinga, paremta ne viešųjų ryšių, o nacionaliniais interesais, siekianti norimų pokyčių pirmiausia dirbant su sąjungininkais – tiek ES, tiek Amerikoje“, – pabrėžė A.Zuokas.

Girdėjo geriausius atsiliepimus

Audroniaus Ažubalio, Seimo Užsienio reikalų komiteto nario, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos frakcijos nario, buvusio užsienio reikalų ministro, teigimu, jam didžiausią susirūpinimą kelia dabartinė padėtis pasaulyje.

„Skamba labai banaliai, bet ta padėtis sunkiai nuspėjama. Kai dėl Lietuvos laikysenos, tai mano nuomonė dėl to, kokia ji turėtų būti, labai aiški. Turime laikytis kartu su sąjungininkais, pirmiausia JAV, kartu įrodant praktiškai, kad esame patikimas ir tvirtas partneris. Neseniai grįžau iš Vašingtono, NATO Parlamentinės Asamblėjos. Teko susitikti ir diskutuoti su Kongreso nariais, analitinių centrų atstovais. Pasakysiu taip: nematau jokio pagrindo nerimui, kurį kone metus kaitino ir mūsų žiniasklaida, ir kai kurie politikai. Jeigu Lietuva, kaip sakiau, laikysis įsipareigojimų, kurių ne amerikiečiai ar D.Trumpas prašo, bet tiesiog pats laikmetis reikalauja. Pirmiausia tai 3 proc. gynybai nuo šalies BVP. Ir tai yra grindys, o ne lubos. Manau, tai labai svarbus dalykas.

Galiu pasakyti, kad susitikimų Amerikoje metu iš D.Trumpo šalininkų girdėjau tik geriausius atsiliepimus apie Lietuvą. Pas mus kažkodėl visi politikai, pradedant vadinančiais save dešiniaisiais, baigiant kairiaisiais, kūrė D.Trumpo kaip baubo įvaizdį. Ir gana sėkmingai jį tokį sukūrė. Tuo tarpu Amerikoje pradedama suprasti, jog viena ji sėkmingai neatsilaikys prieš Rusiją ir Kiniją, kad jai reikia sąjungininkų. Štai kodėl amerikiečiai labai rimtai žiūri į Europą, bet tai nereiškia, kad jie mažins spaudimą europiečiams pagaliau atrišti pinigines savo pačių gynybai. Jeigu europiečiai adekvačiai vertina situaciją pasaulyje, manyčiau, kad viskas bus gerai – ir dėl pačios NATO organizacijos, ir dėl santykių su Jungtinėmis Valstijomis. Amerikiečiams realizmo netrūksta, bet jie nenori vieni mokėti už bendrą saugumą. Ir aš juos visiškai suprantu. O tai, kad kartais pasirenkamas ne diplomatinis žodynas, irgi suprantama: tiesiog toks stilius“, – sakė A.Ažubalis.

Kadangi prasidėję metai siejami su viltimi, kad vienaip ar kitaip pasibaigs Rusijos ir Ukrainos karas, kokios galėtų būti jo pabaigos išdavos mums, jeigu taip iš tikrųjų nutiktų? To paklaustas politikas atsakė, kad viskas priklauso nuo to, kokia taikos sutartis bus pasiekta.

„Tokios bus ir taikos išdavos. Nežinau. Tik norėčiau patikslinti: išdavos ne mums, o NATO. Nes jeigu save traktuojame kaip NATO narę, tai ir kalbėkime apie tai, kaip tai paveiks NATO organizaciją arba ES. O ne apie vieną Lietuvą. Šiuo atveju ji yra kolektyvinių Vakarų dalis. Kažkodėl vis pasigirsta aiškinimų, kad jeigu, neduok Dieve, Ukraina kristų, tada ateitų eilė Baltijos valstybėms. Tai visiškai neprotingi samprotavimai. Reikėtų sakyti – ateitų eilė ne Baltijos valstybėms, o NATO aljansui. Toks panikos kėlimas, manau, kartu yra ir nedidelė Rusijos informacinio karo pergalė. Nes laikyti NATO šalių visuomenes, ypač rytiniame flange, tam tikroje įtampoje, sakyčiau, Rusijai yra visai neblogai. Juk nuo įtampos pavargstama, o tada daromos klaidos. Kai dėl būsimų rinkimų Europoje, tai turbūt reikėtų susitaikyti su tuo, kad po jų valdžioje bus įvairių partijų. Jų anksčiau ar vėliau tikrai bus. Reikia žiūrėti, kokios permainos vyksta, ir bandyti išlaikyti savo pozicijas. Tačiau iš anksto gąsdintis ir panikuoti, tragiškais veidais kalbėti į mikrofoną, kaip daro kai kurios televizijos... Man tai atrodo nekaip. Tiesiog bandau būti objektyvus“, – pridūrė A.Ažubalis.

„Rasti pretekstų labai paprasta“

Nuo kokių įvykių pasaulyje šiais metais labiausiai priklausys Lietuvos politinė savijauta? Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius įvardijo ir, jo manymu, svarbiausią tokį įvykį, ir konkrečią datą.

„Tai bus sausio 20 dieną paleistas prezidento D.Trumpo inauguracijos mechanizmas ir jo pradedamas taikos procesas Ukrainoje. Jis gali nepatikti ir greičiausiai nepatiks nei Rusijai, nei Ukrainai. Tokia taika, kuri įvedama panaudojant jėgą, dažniausiai išnyksta, vos tik susilpnėja jėgos dedamoji. Tai reiškia, jog neišsprendus priežasčių, dėl kurių Rusija atakavo Ukrainą, tokia, anot senovės romėnų, „Pax Trumpana“, arba Trumpo taika, gali būti labai trumpalaikis reikalas. Tai visiškai nereiškia, jog konfliktas negali plykstelėti kitoje erdvėje, kitoje teritorijoje – turint galvoje, jog rusai pradėjo karą, reikalaudami NATO pasitraukti iki 1997 metų geografinės aljanso ribos. Taigi, žiūrėti į šį karą tik kaip į Ukrainos ir Rusijos problemą būtų labai klaidinga. Reikia suvokti, kad tinkamiausias Rusijos veiksmų prieš Ukrainą vertinimas slypi senoje rusiškoje patarlėje „Mušk savus, kad svetimi bijotų!“. Taigi, kas yra tie, kurie turėtų bijotis? Manyčiau, jog čia kalbama apie Europos valstybes, pagrindines NATO nares, kurios į savo saugumą dešimtmečiais žiūrėjo ir tebežiūri kaip į amerikiečių reikalą. Dabar, kai Europoje kilo didelė krizė, toks požiūris parodė visą savo silpnybę. Nenorėčiau būti pranašu, bet jeigu per tą laiką, kol „Trumpo taika“ nustos veikusi, Europa nesuspės pasiruošti savo gynybai, tai vienas iš pagrindinių naujosios krizės proveržio taškų gali būti Baltijos valstybės“, – prognozavo A.Butkevičius.

Jis sakė galimas derybas dėl taikos Ukrainoje laikantis pačiu didžiausiu prasidėjusių metų iššūkiu. „Tuo labiau kad karui Ukrainoje stabtelėjus, Rusijoje atsilaisvins daug resursų. Daugybė žmonių, kurie šiandien įtraukti į mirtiną kovą, staiga neteks išmokų, kurias jiems moka valstybė. Atsiras daugybė įvairaus plauko avantiūristų, nepatenkintų susidariusia situacija, kurie naujame konflikte gali būti panaudoti ne kaip valstybinės pajėgos, bet pagal patį mėgstamiausią Putino ir jo aplinkos veikimo būdą: „Mes nežinome, kas jie tokie, mūsų ten nėra.“ Todėl manau, kad šiais metais Lietuvai reikia nustoti vaidinus, jog esame NATO nariai, todėl visi mūsų saugumo klausimai yra išspręsti, ir staigiai permąstyti galimas hibridinio karo formas, kurios gali tapti labai ir labai aktualiomis mums, latviams, estams, lenkams. Artimiausiu metu tarptautinėje arenoje susidursime su daugeliu neapibrėžtumų, į kuriuos teks reaguoti tik gerai ruošiantis atremti tokio lygio krizes ir iššūkius, kuriems turi pakakti mūsų pačių pajėgų“, – teigė signataras.

A.Butkevičiaus teigimu, tam tikros galimų politinių pokyčių Europoje, siejamų su nacionaliniais rinkimais, tendencijos jau matomos. „Na, sakykime, Rumunijoje pirmąjį prezidento rinkimų turą laimėjo kiaurai promaskvietiškas kandidatas. Kita Lietuvai aktuali vieta, kurioje siautės rinkimai, yra Baltarusija. Žinoma, šiuo atveju tai „rinkimai“. Ar Lukašenka bus fiziškai pajėgus juose dalyvauti, ar bus panaudotas diktatoriškas mechanizmas, kai vietoje nebeįgalaus tėvo į „rinkimus“ siunčiamas sūnus? Kaip matėme, Bašarui al-Asadui tokia schema baigėsi katastrofa. Katastrofa ji baigėsi ir Čečėnijoje, kuomet vietoje senojo Kadyrovo į valdžią buvo pakylėtas jo sūnus. Neturiu atsakymo, kaip tai vyks Baltarusijoje, tačiau bet kuriuo atveju tai reikėtų vertinti kaip saugumo iššūkius Lietuvai. Dar kartą sakau: rasti pretekstų įtraukti Lietuvą į įvairias hibridinio karo sukurtas situacijas yra labai paprasta, tuo labiau kad galime stebėti, kaip Rusija tokį klimatą ruošia. Turiu mintyje įvairias litvinizmo pasakas, legendas apie tai, kam priklauso Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, automatiškai – kam priklauso Vilnius. Reikia iš anksto stebėti bandymus sukurti Lietuvoje ir jos kaimynystėje tam tikrą klimatą, kuris būtų jai labai kenksmingas. O tokių požymių mes matome daug“, – apibendrino A.Butkevičius.