Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis

Visuomenės raidos pradžia yra agrarinė visuomenė, po to industrinė, dar po kurio laiko – poindustrinė. Agrarinėje visuomenėje reikšmingiausia ekonominė veikla buvo maisto produktų gamyba. Ją ribojo dirbamos žemės kiekis, industrinėje visuomenėje – daiktų gamyba, ribojama fizinio ir finansinių kapitalų. Poindustrinėje visuomenėje svarbiausia ekonomine veikla tampa informacijos ir paslaugų kūrimas, ribojamas žinių bei socialinio kapitalo. Šie pokyčiai lemia ir asmeninių bei visuomeninių tikslų, o drauge vertybių pokyčius.

Industrinė visuomenė yra vartotojiška visuomenė, siekusi gausesnio vartojimo ir materialinės gerovės. Šios visuomenės ekonomiką aiškinusios teorijos tyrė darbą ir gamybą. Jos beveik nekreipė dėmesio į su laisvalaikiu susijusius žmogaus poreikius. Tuo metu pakito ir reikalavimai dirbančiajam, išaugo išsilavinimo, kūrybiškumo, gebėjimo bendradarbiauti svarba. Deja, Lietuvoje šie pokyčiai dar menkai suvokti. Partijų programose nekalbama, kad Lietuvoje būtina sudaryti sąlygas ugdyti kūrybiškumą.

Poindustrinė visuomenė žymiu mastu išsprendė materialinio aprūpinimo, fizinio ir ekonominio saugumo problemas, todėl poreikiai kinta, nuo tradicinių vertybių pereinama prie postmodernių. Poindustrinėje visuomenėje žmonės vis dažniau pirmenybę teikia poreikiams, susijusiems su intelektiniu tobulėjimu, patenkinti. Visa tai vis labiau lemia žmonių elgesį, atvirumą pokyčiams, gyvenimo būdo įvairovėms. Kinta ir laimingo gyvenimo samprata. Pasaulinis vertybių tyrimas parodė, kad visuomenės, kurios orientuojasi į materialines vertybes, pasižymi žemais sveikatos rodikliais, nepakantumu kitoniškumui, abejingumu ekologijai. O visuomenėse, orientuotose į poindustrinius poreikius, vertinamas išsilavinimas ir žinios.

Paplitusias vertybes galima įvertinti pateikus paprastus klausimus. Pvz., pasiūlius skaitytojams atsakyti, kurių tikslų Lietuva per artimiausią dešimtmetį turėtų siekti pirmiausia: palaikyti viešąją tvarką; sudaryti galimybę dalyvauti priimant svarbius sprendimus; kovoti su kainų augimu; užtikrinti žodžio laisvę. Pirmo ir trečio tikslo pasirinkimas rodytų materialistinę vertybinę, o antro ir ketvirto – poindustrinės visuomenės orientaciją. Tokios visuomenės samprata rodo, kad ir bendruomenės, ir atskiri asmenys, pasiekę tam tikrą materialinės gerovės lygį, imasi spręsti aukštesnio lygmens užduotis. Šį pasirinkimų ir juos atitinkančių poreikių pokytį R.Inglehart aiškina stokos bei socializacijos hipotezėmis. Mat, žmonės pirma linkę spręsti rimtas problemas, o jas išsprendę renkasi aukštesnes vertybes. Vis dėlto, vertybių pokyčiams reikia laiko. Todėl „gero gyvenimo“ samprata, būdinga vienai amžiaus grupei, neretai skiriasi nuo kitos. Poreikių pokyčiai, vykę vakarų visuomenėse, – tai perėjimas nuo „išorinių“ tikslų (turėti daiktų) link „vidinių“ – emocinio pasitenkinimo, gyvenimo kokybės gerinimo ir siekimo išreikšti savąjį „Aš“.

Naujų vertybių įsigalėjimas turi reikšmės įvairioms ekonomikos ir gyvenimo sritims: darbo motyvacijai, vartojimo ypatumams, aplinkos apsaugai. Tai daro poveikį ir viduriniosios klasės savijautai. Ši klasė buvo suformuota gerovės valstybės. Būtent ji lėmė masinių prekių (automobilių, šaldytuvų, televizorių) gamybos plėtrą bei vartojimą. Dabar viduriniosios klasės materialinė padėtis nebegerėja, nes iš ekonomikos augimo didžiausią naudą gauna korporacijos, turtingesnis visuomenės sluoksnis. Todėl reikia naujų atsakymų į klausimą: „Kokia asmeninio gyvenimo prasmė, koks visuomenės tikslas?“

Iš spaudai rengiamos knygos „Laimės ekonomika“