Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kodėl Latvija su „korona“ tvarkosi geriau?
Užsikrėtusiųjų koronavirusu šuolis dar nė nesulaukus šaltojo sezono, neturėtų stebinti, sako profesorius Saulius Čaplinskas. Problema ne atvežtiniai atvejai bei atviros sienos, o nežinoma infekuotųjų armija. Kiek tokių tiksinčių bombų, nejaučiančių jokių ligos simptomų, vaikšto gatvėse, niekas nežino, nes Lietuva pakankamai netestavo savo žmonių pandemijos pradžioje. To nedaro ir dabar.
– Vasarą žadėtas atokvėpis nuo koronaviruso tetruko mėnesį-pusantro. Kodėl užsikrėtusiųjų skaičius dar net nesulaukus šaltojo sezono ėmė taip sparčiai didėti? Pernelyg atsipalaidavome? – Turime suprasti, kad naujas virusas jau įsitvirtino žmonių populiacijoje. Ir natūralu, kad jis toliau plis, jei jam bus sudarytos palankios sąlygos. Jei užsikrėtęs žmogus ilgesnį laiką bus šalia kito žmogaus ir nenaudos jokių apsaugos priemonių. Todėl virusas daugiausiai ir plinta šeimose bei darbo kolektyvuose. Akivaizdu, kad viruso Lietuvoje jau gana daug, nes nuo pat pradžių buvo nepakankamai vykdomas testavimas epidemiologiniais tikslais, todėl natūralu, kad dabar nežinome, kiek Lietuvoje yra infekuotų žmonių, infekuotieji ir patys to nežino. Iškart buvo aišku, kad, panaikinus karantiną, užsikrėtimo atvejų daugės. Ir vasara čia, kaip sakoma, „ne prie ko“, kaip ir žmonių atsipalaidavimas. Kitas klausimas, kad šaltuoju metų periodu galimybė virusui plisti nuo vieno žmogaus kitam bus dar didesnė, nes žmonės daugiau laiko bus uždarose patalpose arti vienas kito. Antra priežastis: dėl šalto oro lauke ir dėl šildomo, sauso oro patalpose kvėpavimo takų gleivinės išsausėja, todėl jos apsauginis barjeras sumažėja – virusui lengviau įsiskverbti į žmogaus organizmą.

– Susirgimų skaičius kyla, o valdžia atšaukia draudimą atvykti užsieniečiams iš aukštos rizikos šalių, plečiamas leidžiamas renginiuose dalyvauti asmenų skaičius – ar taip neatidaroma Pandoros skrynia?

– Turime suprasti, kad karantinas, užsidarymas nuo pasaulio, buvo reikalingas trumpam laikotarpiui, kad suvoktume, kokia liga atsirado, kad žmonės įsisąmonintų, jog reikia pradėti saugotis ir elgtis kitaip. Ir kad medicinos įstaigos pasiruoštų suteikti pagalbą sergantiems žmonėms, išvengiant labai didelio antplūdžio vienu metu sunkiai sergančių žmonių, kai nebebūtų galima jiems suteikti pagalbos. Galbūt kai kurie žmonės pradėjo galvoti, jog vienintelė priemonė yra karantinuotis, niekur nevažiuoti, neįsileisti užsieniečių, net lietuvių, grįžtančių iš užsienio. Tai klaidinga nuomonė. Mes turbūt nenorime grįžti į dar didesnę izoliaciją, negu buvo sovietų laikais. Kadangi neaišku, kas gali būti infekuotas, esmė – laikytis fizinio atstumo nuo kito žmogaus, trumpinti buvimo laiką arti kito žmogaus. Jei to padaryti negalime, būtina teisingai dėvėti medicininę kaukę, rūpintis rankų ir paviršių higiena. Ir testuoti. Reikia testuoti kuo daugiau žmonių, kurie galbūt gali būti infekuoti. Kad galima būtų izoliuoti ir, esant reikalui, gydyti. Kad galima būtų kuo greičiau nustatyti kontaktinius asmenis, kuriuos jie galbūt užkrėtė. Kuo vėliau mes tai nustatysime, tuo daugiau žmonių bus užkrėsta. Problema ta, kad maždaug kas antras žmogus, kuris perduoda virusą kitam, viruso perdavimo metu nejaučia jokių simptomų. Ir jų arba niekada nejaus, arba pajaus vėliau. Todėl svarbu turėti ne tik suregistruotus kontaktus, bet ir jų testavimo rezultatus, kuriuos galėtume naudoti epidemijos valdymui. To pasigendu. Vien statistikos konstatavimo jau nebepakanka, reikia naujų COVID-19 testavimo algoritmų epidemijos valdymo tikslais. Jeigu kažkurioje vietoje bus padaryta klaida paliekant silpniausią grandį, ta grandis ir lems tai, jog visa grandinė bus neefektyvi.

– Kur šiuo metu yra ta silpniausia grandis?

– Silpniausia grandis – testavimas. Ilgai užsitęsia laikas, kol žmogus sužino, kad yra infekuotas. Testuojami daugiausiai tik turintys simptomų žmonės, o jų kontaktiniai asmenys faktiškai netestuojami arba testuojami per vėlai. Žmonės ilgai laukia tyrimo rezultatų, tad natūralu, kad per tą laiką vieni negauna būtinų sveikatos paslaugų ir jiems progresuoja kita jų turima liga – deja, girdime, kad kai kurių vėliau išgelbėti nepavyksta. Panašu, kad dėl to išaugo perteklinis mirštamumas. Dar kiti, kol sužino tą teigiamą savo tyrimo rezultatą, iki to laiko paprasčiausiai galbūt nesilaiko izoliavimosi taisyklių.

– Sveikatos apsaugos ministrui A. Verygai mįslė yra tai, jog Latvijoje, palyginus su Lietuva, maži užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičiai. Ką latviai daro ir daro kitaip?

– Nėra jokios mįslės. Atsaką į COVID-19, paskelbiant karantiną, Lietuva ir Latvija pradėjo tuo pačiu metu. Ką latviai padarė kitaip? Jie nuo pat pradžių testavimui skyrė pagrindinį dėmesį ir iš karto pradėjo testuoti visus atvykstančius iš užsienio, sudarė galimybę kiekvienam žmogui išsitirti už savo pinigus. Kada tikras testavimas prasidėjo pas mus, taip ir neaišku. Be to, kai prasidėjo testavimas, buvo testuojami tik žmonės, jaučiantys tam tikrus klinikinius simptomus. Pasikartosiu, dabar mes puikiai žinome, kad kas antras infekuotas žmogus gali neturėti simptomų. Lietuvoje testavimo prieinamumas, ypač įvairiais metodais, ilgai buvo ribojamas – tai buvo mūsų silpniausia grandis. Kita vertus, žiniasklaida skelbė, kad prastas buvo ir apsirūpinimas apsaugos priemonėmis, kas galėjo lemti infekcijos plitimą sveikatos priežiūros įstaigose, slaugos namuose. Persirgęs žmogus, įgyja imunitetą, kitas klausimas, kokį stiprų ir kuriam laikui. Kai mes mažai testavome, natūralu, Lietuvoje liko neužtvertos infekcijos grandinės, ir žmogus, pats nežinodamas, kad turi infekciją, perdavė ją kitam, šis – dar kitam. Tokiu būdu susiformavo plitimo tinklai, kurių neįmanoma susekti. Todėl dabar turime situaciją, kai neaišku, kokia dalis žmonių ir kur buvo susidūrusi su virusu. Kokia dalis ir kur, įgijo imunitetą. O svarbiausia, kur yra tie žmonės, kurie patys nežinodami, kad yra infekuoti, platina virusą. Štai dėl ko dabar, kai prasidėjo didesnis žmonių judėjimas, Lietuvoje mes ir gavome tą užsikrėtimų šuolį. Deja, ir šiandien mūsų testavimo strategija yra labai silpna. Neišnaudojame tų galimybių, kurios galėtų būti – pavyzdžiui, už valstybės pinigus nupirkti antikūnų testai 4 mėnesius iš viso buvo nenaudojami. Antra, norint atlikti PGR tyrimą taip pat reikia įveikti eilę barjerų, jog apskritai padarytų tą tyrimą. Apie molekulinius laboratorinius tyrimus, leidžiančius atsekti viruso cirkuliaciją ar pakartotiną užsikrėtimą, jau net nekalbu. Pastarieji tyrimai net Baltarusijoje atliekami. O Lietuvoje apie molekulinės diagnostikos tyrimus epidemiologiniais tikslais net nekalbama.

– Jau galima pasidaryti mokamą serologinį tyrimą, kuris nustato COVID-19 ligos antikūnus ir parodo, ar koronavirusu žmogus jau persirgęs. Lietuvoje taip pat pradėtas seroepidemiologinis tyrimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti, kokia populiacijos dalis jau persirgo COVID-19 infekcija. Ar žinomi kokie nors rezultatai?

– Ne, jokių rezultatų man nežinoma. Lygiai taip pat kaip visuomenėje nebuvo pristatyti ir populiacinio tyrimo Nemenčinėje rezultatai. Panašu, kad tyrimai Nemenčinėje nedavė jokio rezultato. Nenoriu būti blogas pranašas, bet manau, kad ir šis dabar vykdomas populiacinis tyrimas taip pat neduos norimų rezultatų. Anaiptol nesakau, kad jo daryti nereikia. Geriau padaryti dabar, tik gaila, kad jis nebuvo pradėtas daryti nuo pat pradžių, kai virusas atkeliavo į Lietuvą, nes tai turėtų būti tęstinis tyrimas – vadinamoji signalinė epidemiologinė stebėsena, kuri turėtų būti vykdoma nuolat. Reikia suprasti, kad per 73 paras antikūnų titras krinta pusiau. Vadinasi, jeigu prieš 3 mėnesius žmogus lengva forma persirgo COVID-19, pats to nežinodamas, ir dabar, kai mes tirsime jo kraują, antikūnų titras bus nukritęs pusiau, tad klausimas, ar šis tyrimas iš viso ką nors parodys. Gali būti taip, kad gausime daug mažesnį užsikrėtusiųjų procentą, negu jis gali būti realiai.

– Ar tiesa, kad šis virusas labai greitai mutuoja, todėl tikėtina, kad persirgęs žmogus vėl galės susirgti?

– Šiandien iki galo negalime pasakyti, koks turi būti neutralizuojančių antikūnų kiekis, kad žmogus, susidūręs su gana didele viruso doze iš naujo, nesusirgtų. Šiandien atsakyti į klausimą, kas bus su tuo žmogumi praėjus pusei metų ar daugiau, tvirtai negalime. Molekuliniai tyrimo metodai, kurie Lietuvoje vis dar neatliekami, leistų atsakyti į klausimą, ar žmogus užsikrėtė vėl.

– Dabar visi laukiame vakcinos nuo COVID-19, kuria, kaip teigiama, Lietuvoje būtų paskiepyta apie 70 proc. žmonių. Ką ir kaip skiepys? Pagal sąrašą? Kada galima sulaukti vakcinos?

– Jeigu atkreipsite dėmesį, niekada neoperavau absoliučiais skaičiais, visada analizuoju ir bandau pateikti įžvalgas apie tendencijas. Lygiai taip pat reikėtų kalbėti apie vakciną. Yra daug spekuliacijų. Net nežinau, kaip pavadinti tą faktą, kad Rusija esą pradėjo bandyti vakciną ir viena iš V. Putino dukrų jau ją išbandė. Jeigu tai ne melas, neabejoju, kad ji turbūt gavo placebą. Jeigu būti labai dideliu optimistu ir linkėti gero visam pasauliui ir Rusijos mokslininkams, jeigu tikėti, kad jų vakcina būtų saugi ir efektyvi, arba lygiai taip pat, kad kažkuri kita iš 110 šiuo metu pasaulyje bandomų vakcinų pasiteisintų, tai pačiu geriausiu atveju tokios vakcinos galėtume tikėtis nebent kitų metų viduryje ar gale. Bet kol kas tai kelia didelių dvejonių, lygiai taip pat, kaip kelia dvejonių ir tai, jog būtų pagamintas pakankamas vakcinos kiekis, kuris būtų prieinamas daugumai pasaulio gyventojų, įskaitant Lietuvos piliečius.
  Irena BABKAUSKIENĖ
Rekomenduojami video