Vis daugiau laiko praleidžiame socialiniuose tinkluose, internetiniuose puslapiuose. Tačiau kaip dažnai surastą informaciją savarankiškai pasitikriname? O galbūt visus pranešimus ar viešus pasisakymus priimame už gryną pinigą? Praėjusių metų pabaigoje atliktas „Eurostat“ tyrimas parodė, kad lietuviai, ES kontekste, internete rastą informaciją tikrina rečiausiai. Tai kelia nerimą, ypač dabar, kai nedraugiškos valstybės vis dažniau naudoja kibernetines atakas bei kitas hibridiniam karui būdingas propagandos priemones.

Lentelės dugne

Praėjusių metų pabaigoje „Eurostat“ publikavo tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti, kaip skirtingų ES šalių piliečiai tikrina internetiniuose portaluose ir socialiniuose tinkluose surastą informaciją. Tyrimas atskleidė, kad praėjusiais metais 47 proc. visų 16–74 metų ES gyventojų, per 3 mėnesius iki tyrimo, naujienų svetainėse ar socialiniuose tinkluose matė tikrovės neatitinkančią arba abejotiną informaciją. Tačiau tik maždaug ketvirtadalis (23 proc.) žmonių patikrino informacijos ar turinio teisingumą. Daugiausia ES piliečių informaciją bandė tikrinti internete, kiti diskutavo su šeimos nariais ar draugais, treti – apie abejonių keliantį turinį diskutavo internetiniuose forumuose.

Didžiausią informacinį raštingumą demonstravo Nyderlandai – beveik pusė (45 proc.) olandų informaciją tikrino. Tuo tarpu tą darė tik 11 proc. lietuvių. Pagal šiuos rodiklius Lietuva atsidūrė lentelės dugne, užimdama paskutinę vietą. Didesnį informacinį išprusimą demonstravo mus aplenkusi Rumunija, Bulgarija, Lenkija ir kitos ES šalys. Tai liūdna statistika, turint galvoje nedraugiškų Lietuvos kaimynių nuolat naudojamą propagandą, pirmiausia prasiskverbiančią į interneto, socialinių tinklų puslapius.

Vienos priežasties nėra

Vilniaus universiteto (VU) Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docento, mokslų daktaro Manto Martišiaus įsitikinimu, vienos priežasties, kodėl mes nesame linkę pasitikrinti internete rastų naujienų, nėra. Jo teigimu, tai lėmė kompleksinės priežastys.

„Turime daug priežasčių, kurios galėtų atsakyti į klausimą, kodėl atsidūrėme paskutinėje vietoje. Mano manymu, viena iš svariausių priežasčių galėtų būti tai, kad žmonės nusisuka nuo vadinamosios tradicinės žiniasklaidos. Jie paprasčiausiai ją laiko šališka. Žinoma, ar tai teisinga daryti, ar ne – atskira diskusija. Kadangi tradicinė žiniasklaida neatspindi dalies žmonių pažiūrų, jie nueina į socialinius tinklus, kuriuose vartojama tokia informacija, kuri kiekvienam yra priimtina. Natūralu, kad tai, kas žmogui patinka, priimtina, nesukelia didelio poreikio tikrinti tokio pobūdžio informaciją. Dažniausiai tikrinama informacija, kuri prieštaraus įsitikinimams“, – akcentuoja M.Martišius.

Anot jo, dar viena problema, jog nemaža dalis internetinių naujienų skaitytojų nežino, kad socialinių tinklų algoritmai gali manipuliuoti informacija. Socialiniai tinklai taip pat lanksčiai prisitaiko ir prie vartotojų pomėgių. Pavyzdžiui, perskaičius vieną įrašą apie krepšinį, o ant jo paspaudus „patinka“, socialinis tinklas toliau rekomenduos panašaus turinio įrašus ar puslapius, kanalus, skelbiančius informaciją, susijusią su krepšiniu ir sportu. Lygiai taip pat algoritmai veikia formuodami ir rekomenduodami kito pobūdžio naujienas.

Atsijoti melą sunku

Interneto žiniasklaidos asociacijos (IŽA) pirmininkas Arnas Marcinkus taip pat sutinka, kad mums stinga žinių, kaip pelus atsijoti nuo grūdų, o daugiausia iššūkių kyla būtent socialinėse medijose. Pasak jo, tradicinė žiniasklaida nuo socialinių tinklų pirmiausia skiriasi tuo, kad joje prieš viešinant informaciją faktai kruopščiai patikrinami ir tik tada išleidžiami į dienos šviesą. O štai socialiniuose tinkluose skelbti niekuo nepagrįstus straipsnius ir kitokį, dar labiau įtraukiantį ar paveikiantį turinį daug paprasčiau.

„Dar prieš pandemiją kai kurie internetiniai naujienų portalai skyrė daugiau dėmesio skleidžiamai dezinformacijai atpažinti ir viešinti, kai atsirado projektai „Demaskuok“, „Melo detektorius“. O štai socialiniuose tinkluose lengva skelbti niekur nepatikrintą informaciją. Nuomonės kartais priimamos už gryną pinigą, ypač jei koks žymesnis žmogus pasisako vienokia ar kitokia tema. Niekam nėra draudžiama turėti savo socialinio tinklo paskyrą, kanalą ar tinklalapį ir ten kalbėti ką nori. Turinį turi padėti filtruoti vartotojų kritinis mąstymas, nes teisėkūros priemonėmis „alternatyvios“ tiesos skleidėjų šiuo metu pažaboti praktiškai neįmanoma“, – įsitikinęs A.Marcinkus.

Terpė sąmokslo teorijoms plisti

VU mokslų daktaras M.Martišius pritaria, kad socialiniai tinklai yra itin palanki terpė skelbti niekur nepatikrintą ir nepatvirtintą informaciją, todėl būtent čia bujoja įvairiausios sąmokslo teorijos. „Turime platformas, į kurias įeiti labai lengva, kelti informaciją paprasta, pritraukti dideles auditorijas taip pat nesunku. Be to, atsakomybė už tokią informaciją maža, nes baudžiamasis ar administracinių nusižengimų kodeksas pritaikomas gana retai ir tik suradus tikrąjį melagingos ar kitokios pavojingos informacijos skleidėją“, – apie sąmokslų teorijų skleidėjų nebaudžiamumą socialiniuose tinkluose kalba ekspertas.

Jo teigimu, žmonių gebėjimas priimti ir kritiškai vertinti informaciją nepakankamas. Kita vertus, pasitikėjimas žiniasklaida yra rekordinėse žemumose. „Žiniasklaida taip pat turėtų savęs paklausti, ar viską daro teisingai, kad žmonės nuo jos nusisuka. Kuris kelias yra greitesnis norint pataisyti situaciją? Auditorija didelė, jos greitai edukuoti nepavyks, nes tai reikalauja laiko. Tuo metu redakcijos, leidiniai turi pagalvoti, kad jie galbūt kai kur perlenkia lazdą, ne visada leidžia pasisakyti kitai pusei. Praėjo laikai, kai visuomenė žiniasklaida pasitikėjo labiau nei Bažnyčia, todėl tai turėtų būti ir leidėjų rūpestis“, – reaguoti į susiklosčiusią situaciją leidėjus ragina M.Martišius.

Dvi tyrimo pusės

Dar viena priežastis, dėl kurios informacijos tikrinimas yra antrarūšis darbas – pernelyg didelis ir greitas medijų vartojimas. 2021 metais rinkos, medijų, reklamos ir komunikacijos tyrimų paslaugas teikianti bendrovė „Kantar“ atliko tyrimą, kuris parodė, kad vidutiniškai šalies gyventojas su medijomis praleidžia bemaž 9 val. per dieną, o beveik trečdalis laiko praleidžiama vienu metu naudojant kelis kanalus.

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininko Dainiaus Radzevičiaus teigimu, išaugus medijų vartojimui, žmonėms paprasčiausiai nebelieka laiko ramiai ir kritiškai peržvelgti naujienas.

„Mes esame kaip Barbė devyndarbė: žiūrime televizorių, skaitome socialinius tinklus, tikriname el. paštą ir viena ausimi klausome radijo. Kada gi dar patikrinti informaciją? Įprotis kaip „smakams“ šlamšti į save bet kokį turinį privedė prie to, ką turime dabar. „Eurostat“ tyrimas objektyviai parodė, kokią vietą užima mūsų medijų vartojimo kultūra, t. y. paskutinę visoje ES, – dėsto D.Radzevičius. – Žinoma, internete tikrinti informaciją nėra taip paprasta. Juk mes žinome, kaip veikia algoritmai. Į paieškos sistemą įvedus vieną melagingą teiginį, galima gauti ne dešimtį, o gal net šimtą medijų kanalų, kurie kalba apie tą patį. Taigi, patikrinti šaltinį dar ne viskas, reikia gerai išmanyti visą kontekstą, svarbu, kad žmonės būtų informacine prasme raštingi ir apsiskaitę“, – pabrėžia jis.

Tiesa, jis įžvelgia ir galimą teigiamą „Eurostat“ tyrimo pusę. Pasak jo, gauti duomenys gali rodyti ir nemažą žmonių pasitikėjimą gaunamu turiniu. Esą – jei turiniu pasitiki, jo tikrinti nėra būtinybės. „Informacijos netikrinimas savaime nėra blogas dalykas. Neatmeskime žmonių, kurie ilgainiui atsirenka mėgstamus žurnalistus, leidinius. Jeigu jais pasitiki, jie dar nėra nuvylę, nėra ir didelio poreikio juos tikrinti“, – svarsto jis.

Pati kasė duobę

Šiais metais atliktos apklausos parodė, kad pasitikėjimas žiniasklaida žemiausias per 23 metus. LŽS pirmininkas atvirai pripažįsta, kad žmonių nepasitikėjimą tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis iš dalies paskatino ir pati žiniasklaida, tikėdama, kad jai padės išsilaikyti ir išlikti nešališkai reklama. Įvaizdžio nepagerino ir greitas, pigus, paviršutiniškas turinys.

„XX amžiaus didžioji klaida buvo tai, kad mes tikėjome, jog reklama gali išlaikyti žiniasklaidą ir reklamos užsakovai nesikiš į turinį. Tačiau šiandieną matome, kad dėl reklamos pardavimo algoritmų kai kurios žiniasklaidos priemonės nori pasiekti kuo platesnę auditoriją, vaikosi „klikų“, pasidalijimų, nes mokama ne už kokybę, o už paspaudimus. Be to, pati žiniasklaida aktyviai cituoja tai, kas rašoma socialiniuose tinkluose, ji pati persikėlė platinti savo turinį juose. Ne be reikalo sakoma: „Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi“, – žodžių į vatą nevynioja D.Radzevičius.

Anot LŽS pirmininko, žmonės nenori mokėti už kokybišką turinį, todėl renkasi pigias socialinių tinklų alternatyvas. Būtent todėl nemaža dalis knygų leidžiama kelių tūkstančių egzempliorių tiražu, o solidesni, ambicingus tikslus keliantys žurnalai ar kiti leidiniai „neperlipa“ didesnio nei 10 tūkst. egzempliorių tiražo.

Socialiniuose tinkluose pastaruoju metu populiarėja grupės, kuriose skelbiama „kitokia“ tiesa, o tai, D.Radzevičiaus nuomone, gali būti rimtas įspėjimas žiniasklaidai, kad ji galbūt atspindi per mažai nuomonių. Pasak jo, jei anksčiau buvo norma vienu klausimu apklausti 2–3 specialistus, šiandieną būtina reaguoti į augančius auditorijos lūkesčius, į diskusijų lauką įtraukti daugiau ir įvairesnių diskurso dalyvių.

Investuoti į švietimą

Anot IŽA pirmininko A.Marcinkaus, skaitmeninio medijų raštingumo Lietuvoje labai trūksta, todėl būtina daugiau investuoti į šviečiamojo pobūdžio projektus. Apie medijų raštingumą, pašnekovo nuomone, verta šnekėti dar nuo mokyklinio suolo. „Vaikai itin daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose. Mano devynerių metų sūnus pasakoja, ką išgirdo iš savo mėgstamo „YouTube“ kanalo autoriaus. Akivaizdu, kad medijos formuoja ir vaikų nuomonę. Atnaujintose bendrojo ugdymo programose jau bus kalbama apie medijų raštingumą. Tačiau svarbu, kad tai būtų ne tik informatikos pamokos mokyklose – reikia, kad ši tema būtų plačiau aptariama visuomenėje, daugiau aiškinama, kaip informaciją tikrinti ir senjorams“, – daugiau dėmesio skirti ne tik jaunimo, bet ir plačiosios auditorijos švietimui, ragina pašnekovas.