Kieno Krymas? Šį klausimą, paverstą politinio atpažinimo sistema „savas – svetimas“, Lietuvos imigracijos politika pakeitė aktualesniu. Dabar jis skamba taip: kieno Vilnius? Ir atsakyti į jį, kai jau kas dešimtas vilnietis – užsienietis, o jų skaičius toliau didėja, ne taip paprasta.

Pavojaus varpai

Varpai svarbiausioje Vilniaus politinėje bazilikoje užgaudė dar prieš Velykas. Skelbdami ne prisikėlimo ryto džiaugsmą, šviesos pergalę prieš tamsą, o artėjantį pavojų. Savivaldybės administracijos būstinėje su žurnalistais susitikęs Vilniaus meras Valdas Benkunskas pranešė, kad Lietuvos sostinėje jau gyvena 76 tūkst. užsieniečių, tai yra: kas dešimtas vilnietis dabar yra ne mūsų valstybės pilietis. Toks užsieniečių skaičius esą verčia imtis griežtų sprendimų.

„Tas lūžio taškas, kuriame esame – kas 10 žmogus yra iš kitos valstybės, jeigu su jais nebus dirbama, turėsime tokias problemas, kaip turi Berlynas, Londonas, Stokholmas. Vadinasi – augantis nusikalstamumas, formuojami getai, atsirandanti tam tikra socialinė atskirtis, izoliacija“, – vardijo meras. Todėl sostinės valdžia nesėdi sudėjusi rankų – Vilniaus miesto tarybai priėmus užsienio kilmės gyventojų integracijos vykdymo veiksmų planą, pradedamos įgyvendinti jame numatytos priemonės. Prioritetinė to plano dalis yra lietuvių kalbos mokymas. Tai laikoma būtina sąlyga sėkmingam gyvenimui mieste.

Mero V.Benkunsko teigimu, Vilniuje apsigyvenusiems užsieniečiams bus sudaromos sąlygos mokytis valstybinės kalbos jiems patogiausiu būdu – nuo savarankiško mokymosi, neformalių užsiėmimų iki akademinių kursų.

„Šiuo metu užsienio kilmės piliečiai, norintys gyventi Lietuvoje, neturi teisinių paskatų mokėti lietuvių kalbą. Užsienietis gali pratęsti jam išduotą laikinąjį leidimą kas 2–3 metus, neturėdamas net bazinių valstybinės kalbos žinių. Todėl kreipiausi į vidaus reikalų ministrą su siūlymu numatyti aiškų reikalavimą, kad, siekdamas pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje po 3 metų, užsienietis privalo turėti dokumentą, patvirtinantį, kad jis moka lietuvių kalbą ne prasčiau nei A2 lygiu“, – sostinės merą citavo Elta.

Ne tuo adresu

Deja, energingas skalambijimas pavojaus varpais Vilniaus savivaldybėje vidaus reikalų ministrui Vladislavui Kondratovičiui didesnio įspūdžio nepadarė. Anot jo, kalbos ir tradicijų politika – kitų ministerijų sritis, o užsieniečių integracijos procesus reguliuoja šalies savivaldybės. Imtis iniciatyvos teikti Seimui mero V.Benkunsko siūlomas įstatymo pataisas ministras neketina, nes tai esą ne Vidaus reikalų ministerijos kompetencijos sritis.

„Kalbos mokėjimas ir tradicijų gerbimas yra Kultūros bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų sritis. O svarbiausia – už integracijos procesų įgyvendinimą vietos lygmeniu yra atsakingos būtent savivaldybės“, – teigė ministras. Jis sakė brėžiantis labai aiškią liniją: migracija yra durų kontrolė. „Tai VRM darbas – užtikrinti, kad į šalį patektų tik teisėtą pagrindą turintys asmenys. Šią funkciją mes vykdome užtikrintai“, – tvirtino V.Kondratovičius.

Matyt, publikai didesnių klausimų dėl to nekyla: biurokratinis atsišaudymas, verčiant atsakomybę kitoms ministerijoms ar tarnyboms, Lietuvoje seniai įprastas. Savaime peršasi atsakymas ir į klausimą, ką veikia Kultūros ministerija. Kultūros ministrė socialdemokratė Vaida Aleknavičienė, regis, dar negrįžo iš vertybinio kryžiaus žygio prieš šventvagiškų žodžių „negras“ ir „čigonas“ vartojimą lietuvių kalboje. Nulietuvinėjantis Vilnius palauks, yra žymiai svarbesnių dalykų. Nieko baisaus, kad jo gatvėse, aikštėse, parduotuvėse ir kavinėse plačiai skamba rusų kalba, svarbu, kad lietuviai nevartotų tų baisių žodžių, kuriais bjaurisi ne tik ministrė, jos bičiuliai socialdemokratai Laurynas Šedvydis, vadovaujantis Seimo Žmogaus teisių komitetui, premjerės Ingos Ruginienės patarėjas Ignas Algirdas Dobrovolskas, bet ir Seimo opozicijos atstovai, tarp jų – Liberalų frakcijos seniūnė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Kol vertybinis žygis siekiant „negrus“ ir „čigonus“ nuo sektantiškų leftistų apginti bandžiusio Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko Andriaus Valotkos galvos dar nebaigtas, rusakalbių reikalai palauks. O jei kas nors kur nors Vilniaus centre ne valstybine kalba riktelės: „Ei ty, negr!“ arba „Vali otsiuda, cygan!“, tai nieko čia nepadarysi: užsieniečių integracija – subtilus dalykas. Reikia veikti atsargiai, tolerantiškai, multikultūriškai.

Krokodilo ašaros

Blogai, jeigu ieškant problemos sprendimo leidžiamasi bėgti paskui smulkmenas – jos trukdo įžvelgti esmę. Koks priešas privertė Vilniaus merą mušti pavojaus varpais? Kokie tėvynės išdavikai prileido į Lietuvą šitiek rusakalbių? Kaip bevadintum 200 tūkst. atvykėlių iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Centrinės Azijos šalių – karo pabėgėliais, opozicijos atstovais ar darbo rinkoje paklausiais specialistais, stiprinančiais Lietuvos ekonomiką, rusų kalbos įsigalėjimas lietuviškoje kasdienybėje jau primena sovietinius laikus, kai Lietuva ir kitos nacionalinės respublikos buvo planingai ir sistemingai rusinamos. Politikų ir propagandininkų manipuliavimą pilietybėmis, užsimerkiant prieš tautybes, išduoda paprastas klausimas. Jei į Lietuvą per trumpą laiką buvo įleista šitiek ukrainiečių ar baltarusių, kodėl visi jie tarpusavyje kalbasi rusiškai? Lyg būtų pagarsėjusio „rusų pasaulio“ žmonės? O jei taip, kas atsakys į klausimą, kodėl demografiškai išmirštančią Lietuvą prireikė gelbėti tokia „rusų pasaulio“ doze? Kad, kaip kadaise sakė vienas Kremliaus emisaras, Lietuva gyvuotų, bet jau be lietuvių? Kas valdo mus – vis dar lietuviai ar jau „rusų pasaulio“ žmonės?

Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška, paprašytas pasidalinti mintimis apie dabartinę Lietuvos migracijos politiką – pasikeitus valdžiai ji iš esmės nesikeičia, 2026 metais patvirtinta tokia pat daugiau kaip 24 tūkst. užsieniečių įdarbinimo kvota – atsakė pirmiausia pasigendantis sąvokų vartojimo tikslumo.

„Migrantas skiriasi nuo imigranto, tai du skirtingi dalykai. Migrantas – asmuo, kuris nenusiteikęs pasilikti konkrečioje šalyje ir migruoja toliau. O imigrantas čia siekia įsikurti, gauti darbą ir sėsliai gyventi. Taigi, jei kalbame apie migrantus, tai nėra prasmės svarstyti apie lietuvių kalbos mokymąsi, nes Lietuva jiems tik laikina stotelė. Priklausome Šengeno erdvei, iš čia galima laisvai migruoti toliau. Galbūt laikinas leidimas gyventi Lietuvoje iki vienų metų ir vėlesnis jo pratęsimas galėtų būti susietas su lietuvių kalbos ir valstybingumo pagrindų žinojimu. Tai būtų savotiškas filtras, verčiantis migrantus apmąstyti, ar verta iš čia keliauti į Vakarų Europos šalis, nes po metų galbūt šito statuso nebeturėsi.

Bet kai kalbama apie imigrantus, kurie gal ir nesiekia pilietybės, bet nori Lietuvoje gyventi 3, 5 ar 8 metus, tai reikia priminti, kad dar prieš keletą metų Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai turėjo savo Vyriausybę ir galėjo visiškai laisvai siekti savo tikslų, apie kuriuos šiandien kalba. Reikėtų būti nuoširdiems ir neveidmainiauti siūlant galimą lietuvių kalbos mokymo problemos sprendimą jau praradus savo pozicijas centrinėje valdžioje ir belikus metams iki savivaldos rinkimų. Juk jie tos problemos nesprendė, kai patys turėjo valdžią. Aš savo „Facebook“ tribūnėlėje jau komentavau, jog tai yra labiau apsimestinis siūlymas, populizmas, tarsi galvojant, kad rinkėjai pamiršo, kas prieš dvejus metus buvo Vyriausybėje ir valdė Vidaus reikalų ministeriją. Galiu priminti, jog ją valdė to paties V.Benkunsko bendrapartietė Agnė Bilotaitė. Tad ką čia gali bepridurti... Kai lieka metai iki savivaldos rinkimų, kai iš esmės Vilniuje jau prasideda rinkimų kova, skelbti tokius šūkius atmintį turinčiam rinkėjui turbūt nėra pats geriausias politinės reklamos būdas“, – sakė meras.

M.Varaška sakė neturintis didesnių vilčių, kad Vilnių ateityje kaip nors pavyks „atlietuvinti“. „Aš esu pesimistas, nes patys lietuviai – kalbu apie Vilnių, apie mūsų pseudoelitą, apie visokius nuomonių įtakotojus – negerbia lietuvių kalbos, nemyli lietuviškumo. Jei pasižiūrėtume, pavyzdžiui, į kelių pastarųjų metų Eurovizijos atlikėjų iš Lietuvos pseudonimus, pamatytume tik angliškus vardus. Kas trukdo tiems žmonėms į Eurovizijos konkursą vykti su savo vardais ir pavardėmis? Kodėl LRT Eurovizijos atrankos komisija nekelia reikalavimo nesivadinti nelietuviškais vardais? Komercinėje scenoje vadinkitės, kaip tik norite, bet kai vykstate atstovauti Lietuvai, prisistatykite tais vardais ir pavardėmis, kurie įrašyti Lietuvos piliečio pase. Tad kai patys negerbiame lietuvių kalbos, lietuvių kultūros, net savo vardų, kodėl tokios pagarbos imame reikalauti iš čia gyvenančių užsieniečių? Kai neturime tautinio orumo, tai atrodo labai dviveidiška“, – apibendrino pašnekovas.

Siūlo mokytis iš mero

Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Žygimantas Pavilionis, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, Vilniaus mero politinę iniciatyvą dėl aktyvesnio imigrantų mokymo valstybinės kalbos sieja su ateities įžvalgomis.

„Manau, kad Vilniaus meras žiūri į ateitį, jis mato, kad Vilnius jau tapo Europos didmiesčiu, kokiu kažkada ir buvo. Matote, didėjant mūsų turtui, augant gerovei – o ji ir toliau augs, nes esame pakraštyje su negerove, o tai paprastai atneša turtus į tokius pakraščių miestus – stiprėja viltis, kad Europa po visų kovų su Kremliumi visgi išsiplės į rytus. Tikiu, kad ji prieis prie Juodosios jūros, kaip senais gerais laikais. O tai reiškia, kad Vilnius taps dar turtingesnis. Tai reiškia, kad Lietuvos kapitalas, jos žmonės, jų protas ir patirtis transformuos visą tą regioną iki Juodosios jūros, nes mes ir kalbas mokame, ir gerai jį žinome. Bet tai kartu reiškia, kad iš to besitransformuojančio regiono į Vilnių toliau plūs žmonės iš rytų, nes jis tampa žymiai saugesnis, patrauklesnis. Ir jeigu nuimtume tuos apribojimus, Vilnius iš tikrųjų taptų baltarusių ir rusų miestu. Bet jeigu tai bus kontroliuojamas procesas, jeigu pas mus atvyks žmonės, kurių mums reikia – o reikia tam tikrų profesijų, galų gale proto – tai jau kitas dalykas. Bet jie turi mokėti kalbėti lietuviškai. Pas mus yra įvairaus kraujo, Vilnius visą laiką buvo daugiatautis, bet turi būti išlaikyta pagarba lietuvybei. Kažkada Jonas Paulius II net lenkus mokė: atsiminkite, kad esate lenkų kilmės lietuviai. Manau, tai pagarbos tautai, kurioje gyveni, pavyzdys“, – pabrėžė politikas.

Jis spėjo, kad Vilniaus meras mato užsienio pavyzdžius. „Jis neseniai lankėsi Amerikoje, kur net nekyla klausimas, ar reikia mokytis kalbėti angliškai. Amerika yra emigrantų tauta, bet šia prasme viskas aišku. Kitas pavyzdys – Briuselis, kuriame gyvenau keletą metų. Ten veikia visiškai panaši valstybinės kalbos mokymo sistema, kurią dabar Vilniuje nori diegti Benkunskas. Čia gyvenantiems užsieniečiams turėtų būtų sudarytos galimybės mokytis lietuvių kalbos vos ne kiekviename rajone. Ir tai, kad vien po tokios mero iniciatyvos paskelbimo iš užsieniečių gauta apie 600 naujų prašymų mokytis lietuvių kalbos, išties džiugina. Reikia tai skatinti“, – sakė pašnekovas.

Ž.Pavilionio teigimu, tai, kad kai kurie mūsų ministrai ir premjerai, labai diplomatiškai sakant, nelabai moka kalbėti lietuviškai, yra tiesiog jų išsilavinimo trūkumas ir bėda. „Bet jeigu pats nesupranti, kad tau kažko trūksta, tai nereikia stabdyti kitus lavintis, kad jie galėtų jaustis pilnaverčiais. Juk tai, sakyčiau, bendražmogiškas požiūris: jeigu žmogus apsisprendė gyventi Lietuvoje, jis neturėtų jaustis diskriminuojamas. Jam turėtų būti suteiktos visos galimybės, o mums kartu būtų sudaryta galimybė pasinaudoti jo talentu. Ir be lietuvių kalbos to tikrai nepadarysi. Karjeros be lietuvių kalbos tu nepasieksi. Žinoma, nebent apsiribotum trečiarūšiais darbais. Todėl, manau, kad tai, ką daro meras V.Benkunskas, turi daryti visa Vyriausybė, visa Lietuva. Kitaip kyla pavojus, nes net baltarusiai už mus yra triskart didesni. Jau nekalbu apie ukrainiečių skaičių. Supraskite – Vilnius bus dar didesnis traukos taškas. Ir jei nesuvaldysime šitų procesų... Jau dabar tą reikia pradėti daryti. Mūsų partijos pirmininkas siūlo pasižiūrėti į kitus Europos miestus. Jei nieko nedarysime, tada atsiras getai, kur lietuvių kalbos visiškai nebus. Tos tautos užsidarys savyje, kalbės tik savo kalba, ir mums bus labai nejauku gyventi tokiame Vilniuje. Tad padėkime mūsų merui, mokykimės iš jo ir skleiskime tą praktiką visuose kituose Lietuvos miestuose“, – ragino politikas.

Tikrins politinę valią

Seimo narys Vytautas Sinica, laikinosios grupės „Prieš masinę imigraciją“ pirmininkas, Vilniaus mero ir vidaus reikalų ministro ginčą laiko klasikiniu atsakomybės kratymosi pavyzdžiu.

„Be abejo, formaliai tokius dalykus turi spręsti Vyriausybė. Juk esmė – ne tik išmokyti imigrantus valstybinės kalbos, esmė – pareikalauti, kad jie ją mokėtų. Vadinasi, turi būti teisės aktai, privalomai įpareigojantys atvykusius gyventi į Lietuvą mokėti jos valstybinę kalbą. Šiandien tokios būtinybės jiems nėra. Todėl, be abejo, daugiausia šiuo požiūriu turėtų padaryti Vyriausybė. Aš net sakyčiau, kad ne tik vidaus reikalų ministras, bet ir kiti. Niekšybė, kad būtent Tėvynės sąjunga, Vilniaus mero partija, sukūrė tą masinę imigraciją į Lietuvą 2022 metais. Būtent ji ir sukūrė tą sistemą, kurioje niekas niekur neturėjo integruotis, niekas neturėjo mokytis valstybinės kalbos. Buvo pritaikytos masinės išimtys bei atleidimai, ir Vilniaus meras sėkmingai tylėjo visus tuos metus, kai jo partija valdė Lietuvą. Nemačiau jokių ženklų, kad jam kas nors būtų nepatikę. Bet dabar, kai kita partija valdo Lietuvą ir jie gali tik skėsčioti rankomis, girdi, žiūrėkit, kaip Vyriausybė nesusitvarko, pradeda reikalauti jau iš socialdemokratų. Tai aišku, kad būtų puiku, jei socdemai griežtintų tvarką. Ir aš darau viską, ką galiu, kad paskatinčiau juos griežtinti integracijos, o pirmiausia – mažesnės migracijos politiką. Bet, mano galva, šiuo atveju kaltoji pusė visgi labiau yra Tėvynės sąjunga. Vilniaus meras elgiasi visiškai dviveidiškai, nes, kaip minėjau, konservatoriai sukėlė masinę migraciją, suvežė į Lietuvą 200 tūkst. žmonių, sukūrė sistemą, kurioje nereikia integruotis, o meras dabar praregi prieš rinkimus. Apsimeta, kad čia jam staiga labai parūpo, kodėl atvykusieji nesimoko lietuvių kalbos. Netikiu, kad jam parūpo“, – sakė V.Sinica.

Jis atkreipė dėmesį, kad pats Vilniaus meras turi savo rankose labai svarbų įrankį, bet „kategoriškai jo nenaudoja“. „Jis gali panaikinti galimybę gauti viešąsias paslaugas Vilniuje rusų kalba. Tos galimybės Lietuvos sostinėje dešimtmečius nebuvo, nuo pat sovietmečio. O meras Remigijus Šimašius maždaug prieš 10 metų tokią galimybę suteikė, ir Benkunskas toliau ją paliko. Mačiau, kad žurnalistai klausė jo apie tai, ir jis sakė, kad Vilniuje turime vietinių rusų. Na, tai po 30 metų turėsime ir vietinių pakistaniečių, jiems irgi reikės viešųjų paslaugų bei mokyklų. Tai kas tada bus? Na, žodžiu, Benkunskas vykdo visiško susitaikymo strategiją, bet vaizduoja griežtą kovą, nes dabar to reikia artėjant rinkimams“, – konstatavo V.Sinica.

Politikas sakė pritariantis Seimo konservatorių frakcijos atstovų iniciatyvoms, tarp jų – neleisti Lietuvoje dirbančių imigrantų šeimų nariams atvykti į ją gyventi šeimų susijungimo pagrindu, nes vien šiemet į Lietuvą papildomai gali atvykti apie 60 tūkst. užsieniečių, kurių išlaikymo našta tektų mūsų mokesčių mokėtojams. „Lauryno Kasčiūno iniciatyvos yra geros ir aš joms pritariu. Blogai yra tai, kad jis pats ką tik valdė Lietuvą kartu su Ingrida Šimonyte, bet tuo metu nieko negalėjo padaryti – taip reikėtų suprasti. Nieko nebandė griežtinti arba pabandęs pralaimėdavo prieš saviškius. Pabrėžiu: prieš saviškius. Tėvynės sąjunga nubalsuodavo prieš migracijos politikos griežtinimą. Ir dabar jis vėl bando tą daryti jau valdant socdemams. Suprantate, kur yra bėda: kai valdai Lietuvą, tai juk prisiimi atsakomybę už tai, kokie bus valdymo rezultatai. Kai Tėvynės sąjunga su tuo pačiu L.Kasčiūnu, buvusiu ministru, valdė Lietuvą, rezultatas buvo masinė imigracija ir jokios integracijos. Dabar L.Kasčiūnas yra opozicijoje ir teikia griežtus siūlymus. Geri jo siūlymai, bet jie yra pavėluoti, nes jo pozicija gerokai susilpnėjo lyginant su ta, kurią turėjo prieš pusantrų metų“, – pridūrė V.Sinica.

Pasak politiko, netrukus sužinosime, ar valdančioji dauguma ryšis imtis didesnių pakeitimų imigracijos politikoje. „Nemanau, jog realu, kad artimiausiu metu kažkas iš esmės keisis, nors maži sugriežtinimai įmanomi. Vakar Seime užregistravau įstatymo pataisą tris kartus sumažinti metinę užsieniečių įdarbinimo kvotą. Labai greitai pamatysime reakciją į ją. Tiesą sakant, esu pesimistas dėl to, ar Seime bus valios tą kvotą sumažinti“, – sakė Seimo narys.

Kur link einame?

Europos pasieniečių profesinės sąjungos susivienijimo pirmininkas Rimantas Liepa, 30 metų tarnavęs Lietuvos pasienyje, paklaustas, kaip vertina politikų norą jų pačių iš butelio išleistą masinės imigracijos džiną dabar mokyti lietuviškai, atsakė, kad būtent taip pas mus ir būna.

„Niekas nieko neklauso, nekreipia dėmesio į perspėjimus, o dar baisiau – neįžvelgia pavojų. Visiškai nemąsto apie ateitį. Ir neturi stuburo. Štai kad ir vidaus reikalų ministro pozicija: truputį čia padaryti, truputį ten... Pusiniai sprendimai. Nieko nedaroma labai griežtai. Jie kažkodėl visą laiką vis bando integruoti. Na nesiintegruos, pilna Europoje tų pavyzdžių. Nesimoko tie imigrantai valstybinės kalbos, tai mes dabar juos kaip mažą vaiką, per prievartą, už visų mūsų pinigus norime išmokyti kalbėti lietuviškai. Valgyk košę, kitaip negausi saldainiuko, ar ne? O jis žino – ar valgys ją, ar nevalgys, valstybė vis tiek toliau dalins jam saldainiukus. Štai per TV mačiau reportažą, kaip patruliai naktį sulaikė vieną imigrantą. Važiavo su šeima be vairuotojo pažymėjimo. Atimtas, ir gal 100 kitų jo nusižengimų užfiksuota, bet jis laisvai gyvena Lietuvoje, važinėja, kelia grėsmę kitiems, ir nieko negalime jam padaryti... Čia matau ir Valstybinės sienos apsaugos tarnybos Migracijos skyriaus neveiksnumą. Turėtų aiškintis, ar negyvena nelegaliai, ir jei taip, išsiųsti iš Lietuvos. Štai Danijoje priimti labai radikalūs sprendimai, ten net draudžiama imigrantams burtis į anklavus, neleidžiama, kad vienoje vietoje gyventų atskiros etninės ar religinės grupės. Pamatė: kuo didesnė kitataučių koncentracija, tuo labiau jie ignoruoja valstybę. Vietoj įstatymo – mula, vietoj valstybinės kalbos – gimtoji, ir taip toliau“, – sakė R.Liepa.

Pasak jo, mes patys turime gerą pavyzdį dar iš sovietinių laikų. „Žmonės, kurie 60 metų gyvena Lietuvoje, nelabai kalba lietuviškai. Tą galima „nurašyti“ prievartai, okupacijai, tuometinei valdžiai. Bet jie ir dabar, naudodamiesi lengvatomis, po 30 nepriklausomybės metų nesurezga sakinio lietuviškai, nes jiems to nereikia! Gerai, sakykim, kad tai mūsų pačių palikimas, bet dabar juk prisileidžiame kitų. Ministras siūlo grąžinti iš užsienio lietuvius, kad dirbtų čia, o ne kitur, ir tuo pačiu – kviestis iš užsienio pigios darbo jėgos. Ar tai duos rezultatą? Užuot kalbėjus su verslu, kad normaliai mokėtų savo žmonėms, daromi trumpalaikiai sprendimai, kuriais iškreipiama darbo rinka. Manau, migracijos politika neturėtų būti tokia atvira, kaip dabar, o valdoma, orientuota ne į kažkokią trumpalaikę naudą, bet į ilgalaikę perspektyvą. Juk turi būti užtikrintas ir nacionalinis saugumas, ir demografinės problemos turi būti sprendžiamos. Anekdotas: kaip atvykėliai padės spręsti mūsų demografines problemas? Prisikviesim kazachų, kirgizų ar afganistaniečių, ir jie mums prigimdys lietuvaičių?“ – klausė pašnekovas.

R.Liepos teigimu, jam labai įsiminė Danijos premjerės ištarta frazė. „Ji pasakė taip: jau geriau būsime lėtai senstanti ir mažėjanti tauta, bet mes būsime danai. Mūsų atveju – lietuviai. O demografija, kaip rodo istorija, yra banguojanti. Taip, yra tautų, kurios pamažu išnyksta, bet dažniausiai jos susinaikina pačios. Ir aš dabar galvoju, kad būtent tokia linkme su savo imigracijos politika mes ir einame. Bet vis tiek nieko nedarome“, – apibendrino buvęs pasienio pareigūnas.