Nors jau daugiau nei ketvirtį amžiaus gyvename nepriklausomoje valstybėje, joje gyvas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) palikimas. Kaip jis pasireiškia ir kokios jo įveikimo strategijos? „Savaime nepraeis“, – teigia sovietmetį tyrinėjanti filosofė doc. dr. Nerija Putinaitė, kitas šio laikotarpio tyrėjas istorikas dr. Saulius Grybkauskas atsako: „Nereikia demonizuoti.“

Savaime nepraeis

Kelis dešimtmečius trukęs sovietmetis tikslingai formavo visuomenės vertybes, bendravimo kultūrą, politikos sampratą ir politinio veikimo būdus, ir jo pėdsakai šiandien matomi valstybėje ir visuomenėje, teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja N. Putinaitė. Sovietmetis, pasak jos, ir sukūrė Lietuvos TSR – socialinės ir politinės inžinerijos produktą. „Dėl daugelio įprastų dalykų žmonės turėjo slapstytis ir slapukauti, buvo perkeistos daugelio sąvokų prasmės, žmonės išmoko gyventi dvilypį gyvenimą, viešumoje neliko aiškumo tarp tiesos ir netiesos, sąžiningumo ir nesąžiningumo. Žmonės suskūrė vidinius cenzorius, susitaikė su jais ir susitapatino“, – teigia ji.

Visuomenėje sovietmečio palikimas reiškiasi kaip nepasitikėjimas valstybe, žemas asmens savivertės lygis, nenoras imtis iniciatyvų ir pasyvaus bejėgiškumo išgyvenimas, agresija ir nesugebėjimas formuoti pasitikinčios bendrijos, nuolatinė valdžios kritika ir jos tapatinimas su valstybe, visus vienijančios stiprios ideologijos bei lyderio-mesijo ilgesys. Ši būklė nėra išskirtinai lietuviška, tyrimai rodo, kad ji būdinga daugeliui pokomunistinių valstybių. Tarp valdančiųjų sovietinis palikimas pasirodo patvaldiškais santykiais, administraciniu tęstinumu – atkūrus Nepriklausomybę svarbius postus užėmė ir iki šiol užima buvęs nomenklatūrinis elitas. N. Putinaitės teigimu, tai vienas svarbiausių desovietizacijos nebuvimo bruožų. Pasak filosofės, tikslinis visuomenės ir valstybės pertvarkymas įvairiais lygmenimis savaime nepraeis, tam būtina refleksija.

Bijodami LTSR ir sakydami, kad negalime jos palikimo įveikti, mes palaikome totalitaristinę prieigą, teigia Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vedėjas S. Grybkauskas, apgailestaujantis, kad vengiame tirti ir suprasti sovietmetį. Jis sutiktų su tiksline desovietizacija, kai aiškiai pasakoma, kas iš sovietmečio nepatinka – ne žmonių grupė ar „kažkas tarybų“, o konkretybė, tarkime, nepotizmo tinklai. Jis sutinka, kad sovietmečio patirtis turi mums įtakos, tačiau mano, kad šio laikotarpio demonizuoti nereikia. Pavyzdžiui, dažnai teigiama, jog sovietmetis atomizavo žmones, tačiau, istoriko teigimu, jis ne atomizavo, o sukūrė visuomenę: „Ji buvo įvietinta, stipri, tapo pagrindu ateiti į Kovo 11-ąją ir Sąjūdį. Nebuvo tokio socialinio susiskaidymo ir skirtumo, nei idėjinio išsiskyrimo.“ Kita vertus, LTSR socialinį, ūkinį gyvenimą stiprinę dalykai, kaip, pavyzdžiui, nomenklatūros gebėjimas vienam kitą palaikyti, apeiti Maskvos taisykles, tapo nereikalingi ir net pavojingi šiandienei Lietuvos demokratijai.

Po sovietmečio, kaip teigia N. Putinaitė, vyko labai menka šio laikotarpio refleksija, sąmoningai nebuvo ieškoma strategijų, kaip iš šio palikimo išsivaduoti. „LTSR tveria, nes iki šiol nepripažįstame, kad režimas buvo ir mūsų. LTSR palaiko tai, kad sovietmetis Lietuvoje buvo ir yra pirmiausia suvokiamas kaip okupacija, o ne totalitarinis režimas. Okupacinis režimas matomas kaip svetimųjų, ne mūsų, ne lietuvių, kurtas ir palaikytas. Pokytis iš sovietinės į nepriklausomą Lietuvą išgyventas kaip svetimųjų nusikratymas, išsivadavimas iš rusų, tarsi savaime turėjęs vesti ir į išsivadavimą nuo totalitarizmo palikimo“, – kalba filosofė.

Pasak jos, yra galimos dvi pasipriešinimo formos, veikusios ir sovietmečiu – nacionalinė ir vertybinė. Pirmasis pasipriešinimas yra nukreiptas prieš nacijos pavergėjus, okupantus: „Išsivadavusi tokia tauta gali sukurti ir totalitarinę valstybę, kas tikruoju pavidalu įvyko Baltarusijoje.“ Vertybinis pasipriešinimas yra nukreiptas prieš politinį režimą kaip neteisingą ir blogą, pripažįstant, kad ir savieji jį kūrė. Jis remiasi teisingo politinio veikimo principais. „Labai mažai Lietuvoje suvokiama, kad nauja valstybė turi būti kuriama ne nacionalinių, o politinių vertybių pagrindu“, – sako filosofė.

„Man labai keista, kai žmonės, kurie mąsto liberaliai ir kalba apie demokratiją, tiki determizmu stipriau nei marksistai. Atrodo, kad jei žmogus buvo komunistas ar toje visuomenėje gyveno, kaitos nėra, pats neišsigydys. Suteikite sąlygas, tikėkite žmogumi“, – kalba S. Grybkauskas. Desovietizacija yra baudžiamasis terminas ir kyla klausimas, ar galima bausti tuos, kurie nesupranta. Be to, S. Grybkauskas įsitikinęs, kad Lietuvos komunistai padarė didelį darbą sovietmečiu, kai kurie ir siekiant Nepriklausomybės, o dabar mes norime juos desovietizuoti. Toks utilitaristinis požiūris į žmogų, anot jo, nedera su laisve ir demokratija.

„Desovietizacijos vėzdas yra labai atgrasus, nesimpatiškas“, – sako istorikas. Kaip vieną iš vulgaraus mojavimo šiuo vėzdu pavyzdžių jis pateikė vasarą priimtą Seimo rezoliuciją, kuria Lietuvos komunistų partija pripažinta nusikalstama organizacija. Pasak jo, visuomenėje nebuvo didelio palaikymo, o žiniasklaidoje diskusijų. Kitas istoriko pavyzdys – Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas vos prasidėjus diskusijai visuomenėje, argumentuojant jų nesaugumu . Ar toks neatsižvelgimas į žmonių nuomonę nėra desovietizacija sovietinėmis priemonėmis, klausia S. Grybkauskas.

Buvusių Lietuvos nomenklatūros veikėjų prisiminimuose pasakojama apie susipriešinimą su Maskva ir jos apgaudinėjimą, stengiantis, kad Lietuvai būtų kuo geriau. Anot N. Putinaitės, iš prisiminimų galima suprasti, kad jie siekė ne laisvos Lietuvos, kurioje spręstų tauta, o valstybės, kurią valdo nuo Maskvos nepriklausoma nomenklatūra. „Nepriklausoma LTSR buvo tikroji lietuviškos nomenklatūros ir vėliau A. Brazausko svajonė“, – teigia ji.

Nomenklatūrą tyrinėjantis ir apie Algirdą Mykolą Brazauską knygą su kolega parengęs istorikas S. Grybkauskas teigia, kad geriausias dalykas sovietmečiu buvo ne keliai ar sostinės operos ir baleto teatras, o nomenklatūra: „Tai buvo pati kiečiausia, sumaniausia poltinė klasė, užauginta sovietinėje Lietuvoje.“ Pasak mokslininko, ją ugdė ne tik Maskva, bet ir partizaninis pasipriešinimas, 1956-ųjų įvykiai, kalantinės. „Jeigu nebūtų masinio nacionalistinio sąjūdžio, neturėtume tokių gabių partinių vadybininkų kaip Lionginas Šepetys ar Algirdas Brazauskas, kurie buvo reikalingi tiek A. Sniečkui, tiek P. Griškevičiui“, – sako jis.

Sovietmečiu, pasak istoriko, lietuviškoji nomenklatūra veikė puikiai: plėtojo ūkį, lietuvišką kultūrą, etnografiją. Be racionaliai decentralizuoto ūkio nebūtume galėję ir Kovo 11-osios paskelbti. Kitos sovietinės respublikos, padariusios tą patį, būtų išsyk bankrutavusios. Jis teigia, kad į Kovo 11-ąją atvedė ir Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavimas, kuriame nuspręsta atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos.

N. Putinaitė neabejoja, kad nomenklatūrininkai buvo geri, aukštos kompetencijos žmonės, tačiau jie tarnavo režimui. Tai, ką vertiname kaip gerus sovietmečio dalykus, atsirado ne dėl nomenklatūros, o dėl stipraus visuomenės spaudimo ir reikalavimų. „Ne nomenklatūros nuopelnas yra Kovo 11-oji, o pirmiausia visuomenės“, – teigia N. Putinaitė. Pasak jos, ne A. Brazauskas vedė tautą, o tauta A. Brazauską. Pastarasis tiesiog gerai reagavęs, prisitaikęs prie visuomenės nuotaikų.

Užuot stiprinę politiškumo pagrindus ar kalbėję apie visiems svarbias ir išlikimui reikalingas vertybes kaip artimo meilė ar solidarumas, anot filosofės, mes konservuojame iš sovietmečio paveldėtas idėjas ir simbolius, tarp jų ir tautinius. Sovietmetis paliko mums nesaugumą dėl tapatybės, baimę kelti klausimus apie savo istoriją ir juos aiškintis. Tai reiškiasi tautiškumo formų saugojmu nuo kritikos ar permąstymo. Pavyzdžiui, 2007 m. priimtu įstatymu Dainų švenčių tradicijai užtikrinta valstybinė apsauga.

Kaip teigia N. Putinaitė, LTSR paveldas ypač lemia mūsų santykį su tarpukario Lietuva. Ji vertinama kaip beveik besąlygiškai gera, nes LTSR ją griovė, tačiau jos likučiai leido priešintis. „Mums be galo sunku kalbėti ne tik apie tarpukario Lietuvą,bet ir nacių okupacijos metus, apskritai vertinti mūsų tautiškumo sampratą, ypač vystytą paskutinį prieškario Lietuvos dešimtmetį“, – kalba filosofė. Pasak jos, pradėjus kritiškai kalbėti apie prieškario Lietuvą, manoma, kad metamas šešėlis ir pokario pasipriešinimui, tačiau iš tiesų tai LTSR metamas šešėlis.

Rosita Garškaitė