Seimą netrukus vėl gali užlieti jausmingas, ašaras spaudžiantis, bet visai optimistinis politinis romansas KGB tema. Gėdinantis, nes Lietuva liko vienintelis Europoje KGB draustinis. Optimistinis, nes teikia viltį, jog Rusija Lietuvos nepuls. Kurių galų, jeigu ją jau seniai valdo savi?

Šiapus tvoros

KGB romansą Seimo salėje šįkart norima atlikti politiškai akompanuojant „Nemuno aušros“ frakcijai. Yra klausytojų, kurie daug tikisi iš naujųjų atlikėjų, ypač po to, kai keli ankstesni bandymai baigėsi nesėkmingai. Latvijai išslaptinus perimtą KGB archyvą ir paskelbus visų agentų pavardes, skaudžiai tvilkančios gėdos, kad Lietuva, besididžiuojanti, jog sugriovė Sovietų Sąjungą, liko paskutinė valstybė Europoje, atkakliai sauganti buvusių kagėbistų paslaptis, neatlaikė ne į Seimą išrinkti lietuviai, o lenkai. Būtent Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai atstovaujantys Seimo nariai prieš 7 metus paragino kolegas pagaliau išslaptinti prisipažinusių ir įskaiton įrašytų asmenų informaciją apie slaptą bendradarbiavimą su KGB. Tačiau uždaryti KGB draustinį tada nepavyko: Seimas, įžvelgęs galimą Konstitucijos pažeidimą, tam pasipriešino.

Kadangi klausimų, iš kurių bene įdomiausias būtų apie lietuviškos ir latviškos demokratijos skirtumus, vienur leidžiančius, o kitur draudžiančius išslaptinti KGB agentus, vis dėlto liko, bandymas mandagiai pasibelsti į draustinio vartus buvo pakartotas praėjusioje Seimo kadencijoje. Visgi „valstiečių“ atstovo Stasio Tumėno iniciatyva paviešinti valstybės tarnyboje dirbančius buvusius KGB bendradarbius irgi patyrė nesėkmę: Seimo kanceliarijos Teisės departamento nuomone, pasiūlytos įstatymo pataisos prieštaravo Konstitucijai, joje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Iš visko sprendžiant, tvirtais teisinės valstybės principais paramstyta lietuviško KGB draustinio tvora, lengvai atlaikiusi 35 nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metus, atlaikys ir dar 65, jei valdžia nepagailės lėšų einamiesiems remontams. Juk dešimtmetis, prabėgęs nuo 2015 metų, kai Seimas pratęsė prisipažinusių KGB agentų įslaptinimo terminą dar 75 metams, tvoroje nepaliko teisinių plyšių, prie kurių pripuolusi smalsesnė visuomenės dalis galėtų pamėginti pažiūrėti vidun. Kas ganosi draustinyje? Ar beliko kas iš pirminės 1 589 atstovų, priimtų po 2000 metais nustatyto termino prisipažinti buvusiems Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų slaptiesiems bendradarbiams, populiacijos? Gal be kokio dar išsilaikiusio senolio veterano, dabar jame saugoma tik atžalų – vaikų, anūkų, artimųjų – reputacija? Bet nuo ko – paniekos ar pavydo žvilgsnių?

Voratinklis draikėsi be vėjo...

Regis, atsakymas į klausimą, ką slepia lietuviško KGB draustinio tvora, nėra toks paprastas. Po prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri, anot Signatarų klubo prezidentės Birutės Valionytės, Lietuvai siekiant nepriklausomybės buvo „truputį skirtingose barikadų pusėse“, valdymo dešimtmečio, lietuviškame KGB romanse atsirado dar negirdėtų sąskambių.

Pirminė panieka KGB agentams, kad ir dėl kokių priežasčių tarnavusiems represiniam režimui, iš pažiūros peraugo ne tik į supratingumą, bet ir į savotišką pagarbą sovietiniams kolaborantams: juk jie, pasak prezidentės, tuo metu irgi kariavo, tiesa, vidinius, „savo mažuosius karus“. Dvi kadencijos po demokratiškų rinkimų patvirtino, kad tai, kas prasidėjo kaip uolus kolaboravimas su Lietuvą okupavusiu režimu, baigėsi triumfu ES ir NATO valstybės politiniame olimpe. Ar tai ne moralinis pavyzdys ateinančioms kartoms – nekrūpčioti, nesibijoti vertybiškai persidažyti, kai tėvynė pašauks? Kuri – ne taip jau svarbu. O jei taip, tai gal tikrieji laisvos Lietuvos patriotai, tikrieji sovietmečio didvyriai ir kankiniai – visai ne disidentai, antitarybiniai pogrindininkai, brandaus socializmo laikais tiesiai iš KGB rūsių keliavę į lagerius ir kalėjimus, o, kaip sakydavo šviesios atminties Nijolė Sadūnaitė, broleliai kagėbistai? Kur šiandien matote tuos buvusius disidentus? Kokį jie pavyzdį rodo jaunajai kartai? Ar jie kalba per televiziją, radiją, ar bet kuria proga išsako savo nuomonę žurnalistams, ar surenka minias po balkonėliu? Ar jiems bent kokius pagarbos ženklus valstybės švenčių proga rodo premjeras, Seimo pirmininkas, prezidentas? Ar taip pagarbiai, kaip svetimą vėliavą, bučiuoja jei ne ranką, tai bent skruostą? Tai gal jau atėjo metas pasakyti tiesą? Oficialiai, konstituciškai pripažinti, kad nepriklausomybę iškovojo Sąjūdžio priešakyje kartu su kitais žygiavę KGB įtupdyti agentai „Dėdulė“, „Juozas“, „Pranas“, kiti slaptieji Lietuvos laisvės šaukliai? Tada ir iki šiol neprisipažinusiems KGB agentams, o jų tūkstančių tūkstančiai, liktų tik pavydžiai dirsčioti pro KGB draustinio tvoros plyšius į tikruosius patriotus, laisvės šauklius ir moralinius autoritetus. Kokiems nepriklausomybės priešams šovė į galvą įslaptinti juos 75 metams? Paslėpti nuo dėkingos tautos? Išslaptinti, tučtuojau išslaptinti!

Kita vertus, ta draustinio tvora – nacionalinio saugumo pagrindas. Ne veltui pats Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas perspėja nekišti prie jos pirštų: gali sugriūti pasitikėjimas valstybe! Matyt, ji veikia kaip žaibolaidis: saugo nuo visuomenės sveikatai pragaištingų pilietinio pasipiktinimo iškrovų, kai, tarkime, paaiškėja, jog vieni ar kiti patriotinės valdžios sprendimai, priimti per karą Ukrainoje, yra labai naudingi Rusijai. Kai kažkas Lietuvoje sugeba nepastebimai internetu pralošti dešimtis milijonų, o prezidentas net nemato reikalo atstatydinti Lietuvos banko ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovų. Kai keli buvę politikai „valstybininkai“ naiviam verslininkui paaiškina, kieno rankose yra tikroji valdžia ir kas įsakinėja valdančiosios partijos lyderiui. Lietuviško politinio gyvenimo kasdienybė yra pateikusi tiek sveiką protą sprogdinančių pavyzdžių, kad nuraminti gali vien pats KGB draustinio egzistavimo faktas. Palengvėja, kai manai, kad visos nebesuvokiamos realybės gijos veda į jį. Juk okupacijos metais austą Maskvos įtakos voratinklį dabarties vėjai turbūt nutempė iš KGB draustinio ant visos Lietuvos? Ką liktų kaltinti, jeigu KGB draustinio tvora būtų nugriauta? Dabar bent jau galima guostis, kad Rusija Lietuvos nepuls, nes tvirtai laiko ją įsupusi į savo korupcinės įtakos voratinklį...

Nukreiptas dėmesys

Danas Arlauskas, 1990 metais VSD kurti atėjęs buvęs KGB karininkas, kuriam už išdavystę buvo grasinta mirtimi, paklaustas, kodėl jau 35 metus Lietuva nesugeba išspręsti liustracijos problemos, atsakė, kad visi sunkumai kyla dėl nežinojimo. „Jau seniai minėjau, kad vertingų agentų bylos iš Lietuvos buvo išvežtos dar likus porai metų iki nepriklausomybės. Viskas tada buvo peržiūrėta, išcenzūruota, sudeginta, supakuota ir išvežta. Daugelis politikų ne tik to nežino, bet ir, atrodo, nenori žinoti. Arba galvoja, kad kažką ten dar galima surasti. Tačiau visa tai labai naudinga politinėje kovoje“, – pridūrė pašnekovas.

D.Arlauskas priminė liustracijos pradžioje sėkmingai panaudotą dėmesio nukreipimo metodą. „Viskas prasidėjo nuo komunistų partijos. Kas vadovavo tuometinei valstybei, kas priiminėjo sprendimus? Vadovaujanti to meto institucija – komunistų partija. Nemažai komunistų buvo ir Sąjūdyje. Vėliau iškilo desovietizacijos klausimai. Juos ėmėsi spręsti tie patys žmonės, kurie anksčiau, be kita ko, vadovavo ir KGB, nes KGB tik vykdė komunistų partijos nurodymus. Formaliai KGB net nesodino žmonių į kalėjimą, tą darė prokuratūra ir teismai. KGB tik paruošdavo bylas, o veikė visa sistema.

D.Arlauskas: „Dėl visko, kas sovietiniais laikais vyko Lietuvoje, kalčiausias liko KGB ir agentai.“

Kai buvo iškovota nepriklausomybė, prasidėjo postų dalybos. Visi valdžią gavę komunistai suprato, kad dėl desovietizacijos jiems bus blogai. Todėl atpirkimo ožiu buvo pasirinktas KGB. Ir tą žaidimą jiems pavyko puikiai sužaisti. Dėl visko, kas sovietiniais laikais vyko Lietuvoje, kalčiausias liko KGB ir agentai. Tai jie, pasirodo, buvo viso to blogio ir nelaimių šaltinis. Nors iš tikrųjų visa atsakomybė ir kaltė turėjo atitekti komunistų partijai, KGB buvo tik jos įrankis. Ir toliau kalbama apie KGB, archyvus, agentus, bet apie desovietizaciją jau niekas neužsimena. Nekalba apie tai, kaip pirmieji ar antrieji komjaunimo sekretoriai, KGB rezervo karininkai tampa ministrais, valstybės institucijų vadovais, ambasadoriais. Aiškiai matyti, kad vyksta kova dėl valdžios, ir visi tie KGB archyvai – tik dūmų uždanga, skirta atitraukti visuomenės dėmesį nuo tų, kurie kažkada kažkuo buvo, bet nenori, kad dabar tai būtų prisiminta“, – sakė D.Arlauskas.

Jis pabrėžė visada laikęsis nuomonės, kad tuos KGB agentus, kurie neprisipažino, būtina išviešinti. „Bet tų, kurie prisipažino, paslaptį reikia saugoti, nes tai pasitikėjimo valstybe klausimas. Bandoma aiškinti, kad tuo metu, kai valstybė buvusiems KGB agentams davė tokias garantijas, Lietuva nebuvo saugi, todėl buvo priversta priimti tokį sprendimą. Tačiau panašūs samprotavimai tėra politinės kovos išraiška. Mano manymu, dvi visuomenės grupės čia turi savo interesų. Viena, ragindama atskleisti prisipažinusius KGB agentus, šitaip gina save, nes pati papuola po desovietizacijos grėbliu. O kita taip daro dėl savo neišmanymo, nes įtaria, kad kažkas dar slepiama nuo žmonių, kad buvusių agentų yra jų politinių priešininkų stovyklose, kad tose prisipažinusių agentų bylose dar galima kažką svarbaus surasti ir pan.“ – teigė pašnekovas.

Paklaustas, gal viskas kur kas paprasčiau – vieno žmogaus problema buvo paversta visos valstybės problema, D.Arlauskas atsakė, kad reikia sutikti, jog tokia problema iš tikrųjų egzistuoja. „Bet jau niekada niekas to neįrodys. Įrodyti, kad konkretus žmogus buvo ar nebuvo „Dėdulė“, neįmanoma. Kartais kas nors pasako: juk dabar Rusija – priešas, todėl galėtų jį išslaptinti. Galiu atsakyti: jokiomis aplinkybėmis specialiosios tarnybos neišduoda savo agentų. Niekada. Jos negali leisti, kad būtų pakirstas pasitikėjimas. Net ir tuo atveju, jei vienas ar kitas agentas pereina į kitą pusę. Tokia visų specialiųjų tarnybų veiklos taisyklė, jų alfa ir omega“, – pabrėžė D.Arlauskas.

Tačiau, pasak jo, tai nereiškia, kad Lietuvoje nebeliko „vieno žmogaus“ problemos veiksnio. „Neatsitiktinai tuo metu, kai buvo perimtas KGB, viena signatarė bylas iš archyvo nešiojo. Buvo tokių, kurie ieškojo, tikėjosi, kad kažką ras. Ir aš pats tada buvau patekęs į didelę konservatorių nemalonę. Tada buvau vienas iš VSD vadovų. VSD tuo metu perėmė dalį KGB garso įrašų kasečių fondo ir mane labai atakavo, kad tuos įrašus perduočiau Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriui. Kadangi man kaip tuometiniam VSD generalinio direktoriaus pavaduotojui įgaliojimus suteikė premjero Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė, niekaip negalėjau be jos sutikimo perduoti tų įrašų kitai institucijai. Taip patekau į didelę nemalonę. Visą laiką nedavė ramybės vienas klausimas: o kodėl jie taip norėjo tas garso kasetes perimti? Gal tai iš dalies galėjo būti susiję ir su „Dėdulės“ faktoriumi?“ – svarstė pašnekovas.

Pasiteiravo dirbtinio intelekto

Teisininkas Kęstutis Skrebys, paklaustas, ką mano apie argumentą, kad prisipažinusių KGB agentų paviešinimas pakirstų pasitikėjimą Lietuvos valstybe, atkreipė dėmesį, kad tuo metu, kai buvę sovietinių slaptųjų tarnybų agentai buvo kviečiami prisipažinti, politinė situacija Lietuvoje buvo gana sudėtinga. „Iš pradžių tie KGB agentai buvo įslaptinti 25 metams. Tas terminas, jau ir taip pakankamai ilgas, jau seniai praėjęs. Ir jeigu žmogus sąmoningai bendradarbiavo su KGB, jam tada turėjo būti apie 30 metų. Na, galbūt 25, gal kiek daugiau ar mažiau. Tai, pridėjus dar tuos 25 metus, tokiam žmogui jau būtų apie 50 metų. Bet vis tiek Seime 2015 metais buvo prastumta nauja įstatymo redakcija, dar 75 metams pratęsusi prisipažinusių KGB agentų įslaptinimo terminą. Iš esmės tai reiškia, kad tie žmonės įslaptinami amžinai“, – sakė K.Skrebys.

K.Skrebys: „Kam buvo naudingas kalio trąšų tranzito per Lietuvą uždraudimas? Dirbtinis intelektas atsakė vienareikšmiškai: Rusijai.“

Ar tai nėra eilinis patvirtinimas, kad, nepaisant visų sveiko proto argumentų, kaimyninių valstybių, išslaptinusių KGB agentus, pavyzdžio, įtakinga Lietuvos politinio elito dalis visgi yra glaudžiai susijusi su Rusijos interesais? Apie tai verčia svarstyti kai kurie valdžios sprendimai, pavyzdžiui, masinis Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos piliečių įsileidimas Ingridos Šimonytės Vyriausybės laikais, nors VSD tam priešinosi dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. Viena ranka kuriama nacionalinė divizija, o kita atkeliami vartai darbininkų ir opozicionierių „divizijoms“ iš rytų, dešimtims tūkstančių VSD nepatikrintų imigrantų, galbūt dienos X laukiančių apmokytų vyrų, mokančių elgtis su ginklais ir sprogmenimis? Gal tikrai Lietuva Rusijos jau valdoma iš vidaus?

„Na, valdoma ar nevaldoma, ar iš dalies valdoma, man būtų sunkoka atsakyti, bet galiu pateikti įdomų pavyzdį, – atsakė K.Skrebys. – Prieš kelis mėnesius uždaviau klausimą dirbtiniam intelektui, mokamai „ChatGPT“ versijai, kuri gana objektyviai atsako į pateiktus klausimus. Mano klausimas buvo paprastas: kam buvo naudingas kalio trąšų tranzito per Lietuvą iš Baltarusijos uždraudimas? Dirbtinis intelektas atsakė vienareikšmiškai: Rusijai. Ji dar labiau sustiprino savo įtaką Baltarusijai, padidino savo monopoliją šioje srityje, be to, gavo daug papildomų pajamų. Štai ir visa aritmetika. Kas Lietuvoje priėmė tą sprendimą dėl tranzito uždraudimo, mes žinome. Dar galėtume prisiminti, kaip buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis atsakė į Seime jam užduotą Valiaus Ąžuolo klausimą, kaip čia atsitiko, kad dėl baltarusiškoms kalio trąšoms įvestų Lietuvos sankcijų išlošė Rusija? Ministras atsakė maždaug taip: tai ką, ar jūs norite, kad tos trąšos važiuotų per Lietuvą? O aš nenoriu. Va ir viskas. Jei aukščiausi valstybės pareigūnai vadovaujasi ne nacionaliniais interesais, o tuo, ko jie asmeniškai nori ar nenori, tai ir turime tokią situaciją.“

Net saugumiečiai numojo ranka

„Mūsų požiūris toks: reikia išslaptinti, tik turime svarstyti, kaip tinkamai tą padaryti, kad vėl nekiltų toks pasipriešinimas, kokį jau matėme keletą kartų, kai Seime buvo teikiami tokie įstatymų projektai“, – taip savo frakcijos kolegų požiūrį į 75 metams įslaptintų prisipažinusių KGB agentų problemą apibūdino Seimo Audito komiteto pirmininkas Artūras Skardžius, „Nemuno aušros“ frakcijos narys. Jis atkreipė dėmesį, kad visi mūsų kaimynai jau paviešino turėtą informaciją apie buvusius KGB agentus.

A.Skardžius: „Kas inicijavo tą LITASCO atėjimą, jo geopolitinius žaidimus Lietuvoje, ar ne tie slaptieji KGB agentai?“

„Ypač didelis atgarsis savo laiku kilo Latvijoje, nes buvo paviešintos labai aukštų pareigūnų, slapta bendradarbiavusių su KGB, pavardės. Tarp jų – buvęs šalies premjeras, Vyriausybės ir parlamento nariai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, kiti gerai visuomenėje žinomi žmonės. Bet, kaip pamatėme, Latvijoje dėl to nenutiko nieko baisaus. Tuo tarpu Lietuvoje visą laiką buvo laikomasi požiūrio, kad KGB agentų paskelbimas neva būtų Konstitucijos pažeidimas. Iš pradžių valstybė buvo įsipareigojusi prisipažinusių KGB agentų paslaptį saugoti 25 metus. Tas pažadas buvo įvykdytas. Nuo 2015 metų jis nebegaliojo. Bet tada Seime gudriai buvo pateikta šio įstatymo pataisų alternatyva. Seimo nariams teko rinktis – vėl įslaptinti agentus arba 75 metams, arba neribotam laikui. Suprantama, Seimo nariai balsuodami pasirinko pirmąjį variantą, kad KGB agentai bent jau kada nors būtų išslaptinti. Kad nors jų vaikai ar anūkai sužinotų, kas iš tikrųjų jie buvo. Bet klausimas, kodėl Seimui įsipareigojus 25 metus saugoti tą paslaptį prireikė terminą dar pratęsti, iki šiol lieka neatsakytas. Juo visaip manipuliuojama“, – teigė A.Skardžius.

Pasak politiko, tai, kad ši problema labai aktuali, patvirtina ir pavyzdys, kurio esą nenori komentuoti nė vienas konservatorius. „2012 metais strateginis Lietuvos objektas – AB „Klaipėdos nafta“ – buvo atiduotas valdyti Rusijos bendrovei LITASCO, Šveicarijoje registruotam kompanijos „Lukoil“ padaliniui. Sutartį su LITASCO 3 metams pasirašė tuometinis „Klaipėdos naftos“ direktorius Rokas Masiulis, Lietuvos premjeras tuo metu buvo Andrius Kubilius. LITASCO iškart ėmėsi spręsti geopolitinius reikalus, blokuodama iš Baltarusijos geležinkeliais į Klaipėdos naftos terminalą vežamų naftos produktų krovą. Iš esmės Lietuva dėl to ėmė talkinti savo priešui: 2014 metais Ukrainoje prasidėjo karas. Šeimininkaudami „Klaipėdos naftoje“ rusai nekrovė naftos produktų, jie tik blokavo krovinius, siekdami, kad Novopolocko ir Mozelio naftos gamyklų produkcijos srautai iš Baltarusijos būtų nukreipti į Ust-Lugos uostą prie Sankt Peterburgo. Lietuvos geležinkelius ir Klaipėdos uostą dėl tokio krovos blokavimo užgriuvo nuostoliai. Tai kur žiūrėjo prezidentė D.Grybauskaitė, premjeras A.Kubilius, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušaukas, šiame Seime toliau dirbantis buvęs prezidentės patarėjas vidaus politikos klausimais Mindaugas Lingė? Kas inicijavo tą LITASCO atėjimą, jo geopolitinius žaidimus Lietuvoje, ar ne tie slaptieji KGB agentai? Juk žinome, kad buvusių kagėbistų nebūna. Pasibaigus konservatorių kadencijai Seime buvo aiškinamasi, kaip į mūsų valstybės strateginį objektą galėjo patekti Rusijos įmonė, „Klaipėdos naftos“ rankomis siekianti Rusijos geopolitinių tikslų, bet prezidentė D.Grybauskaitė neleido šito klausimo eskaluoti. Nors aišku, kad be jos žinios niekas nebūtų įvykę. Žiniasklaida apie tai nedrįso nė amtelti, o vienintelis žurnalistas, kuris pabandė apie tai prasižioti, sulaukė grasinimų, ir ta tema buvo baigta. Kai Seime ėmėmės šio klausimo, kreipėmės į saugumiečius, bet jie tik numojo ranka – esą koks skirtumas, rusai ar baltarusiai... Bet kad Lietuva patyrė nuostolių strateginiame objekte, niekam nerūpėjo“, – pridūrė A.Skardžius.

„Arba kvailiai, arba vykdo užduotį“

„Čia ne vieno žmogaus problema. Taip, tas žmogus yra svarbus, bet aš turiu kitokią versiją. O ji tokia: Lietuvoje turime tinklą. Veikia ne vienas ir ne du žmonės, o visas jų tinklas“, – sakė Povilas Gylys, ekonomistas, habilituotas daktaras, visuomenės ir politikos veikėjas. Anot jo, užuot per šitiek metų susilpnėjęs, tas tinklas, panašu, visą laiką tik stiprėjo. Ir tai esą paaiškina, kodėl šiaip jau normali liustracijos procedūra vyko atvirkščiai.

„Buvo įkurtas KGB draustinis, sudarytos labai palankios sąlygos tai populiacijai, kuri, pabrėšiu, mano asmenine nuomone yra dominuojanti jėga. Nesakau, kad jai priklauso visas dvaras, tai yra mūsų gelminė valstybė, bet jos įtaka lemianti. Tai ne tik politinis elitas, bet ir didžioji dvaro žiniasklaida, ir teisėsauga, ir kitos institucijos. Mano manymu, jie turbūt prižiūrimi iš svetur, bet prižiūrėtojas traukiasi šalin, o gal jau ir dingo. Su Donaldo Trumpo atėjimu daug kas keičiasi“, – pridūrė pašnekovas.

P.Gylys: „Prisidengdami patriotizmu, jie faktiškai naikina Lietuvos valstybę. Yra tik du atsakymai: arba jie visiški kvailiai, arba atlieka užduotį.“

Gal prielaida apie su KGB susijusių žmonių tinklą mūsų gelminėje valstybėje paaiškintų kai kuriuos įvairiu metu priimtus valdžios sprendimus? Gal taptų aišku, kodėl taip ilgai buvo vykdyta ekonominė bei socialinė politika, išvariusi iš Lietuvos mažiausiai trečdalį tautos? Galbūt taptų suprantami ir užsienio politikos sprendimai, padėję Rusijai pakirsti režimą Baltarusijoje, parengti placdarmą Ukrainos atakavimui iš jos teritorijos balistinėmis raketomis? Jeigu darytume prielaidą, kad Lietuvą iki šiol valdo KGB tinklo žmonės ar jų statytiniai, gal tai būtų gera žinia visiems – vadinasi, Rusija mūsų nepuls? Kam jai pulti, jeigu jau ir taip slapta valdo – per korupcinius ryšius, KGB įtakos tinklą?

„Na, ar Rusija mus puls, ar ne, jau kita tema, čia būtų galima apie daug ką pasvarstyti. Grįžkime prie to, apie ką jau kalbėjome: gali būti, kad yra planas de facto išformuoti Lietuvos valstybę sužlugdžius jos ekonomiką. Lietuvos įvestos sankcijos kalio trąšoms iš Baltarusijos, kurios davė didelę ekonominę naudą Rusijai, o mums padarė milžinišką žalą, gali būti eilinis tokio plano žingsnis. Tokios sankcijos – hibridinio karo prieš Lietuvą dalis, ekonominė jo išraiška. Tos sankcijos Lietuvai gali kainuoti 10–12 mlrd. dolerių. Tiek, kiek kuriama mūsų divizija. Ar žiniasklaidoje ką nors skaitėte apie Baltarusijos ieškinį Lietuvai dėl „Belaruskalij“ patirtų nuostolių Nuolatiniam arbitražo teismui Hagoje? Iš tokių faktų ir dėliojasi bendras vaizdas apie sunkiai suprantamus valdžios sprendimus. Ir ta versija apie tinklą mūsų gelminėje valstybėje tampa gana realistiška. Kai pasibaigs šis karinės psichozės laikotarpis, manau, bus grįžta prie klausimų, kas iš tikrųjų ką daro. Prisidengdami patriotizmu, jie faktiškai naikina Lietuvos valstybę. Yra tik du atsakymai: arba jie visiški kvailiai, arba atlieka užduotį. Vykdo planą, kaip taikiomis priemonėmis sunaikinti mūsų valstybę. Jei sugalvosite trečią variantą, bus įdomu išgirsti“, – pridūrė P.Gylys.