Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ketvirtoji valdžia – be pasitikėjimo

Visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida balansas pirmą kartą per daugiau nei 20 metų tapo neigiamas: šį pavasarį ja nepasitikėjo daugiau Lietuvos gyventojų, negu pasitikėjo. Ką reiškia tokia permaina: ar tai, kad lėtinis negalavimas vis labiau komplikuojasi, ar priešingai – kad visuomenė pagaliau sveiksta?

Rekordai ir antirekordai

Neseniai bendrovės „Vilmorus“ atlikta reprezentacinė visuomenės apklausa atskleidė, kad žiniasklaida ne be reikalo vadinama ketvirtąja valdžia: pagal pasitikėjimo Lietuvos institucijomis reitingą ji atsidūrė visai šalia Vyriausybės ir Seimo. Tiesa, ta vieta – ketvirta nuo galo, ir žmonių pasitikėjimas TV, radiju, laikraščiais, internetine žiniasklaida (pasitiki 28,9 proc. apklaustųjų, nepasitiki 31,5 proc.) vis dar didesnis, nei Vyriausybe (24,9 proc.), Seimu (13,9 proc.) ir politinėmis partijomis (8,5 proc.). Ar kas prieš dešimtmetį būtų pamanęs, kad žiniasklaida pasitikės mažiau žmonių, nei muitinėmis, policija, bankais?

Naujausias visuomenės nuotaikų temperatūros rodmuo nustebino net patį „Vilmorus“ vadovą Vladą Gaidį: dabartinį pasitikėjimo žiniasklaida rodiklį sociologas pavadino sensacingu. Visuomenės pasitikėjimo ja balansas pirmą kartą per 23 metus tapo neigiamu. Dar praėjusį birželį, kai žiniasklaida pasitikėjo 30,7 proc. apklaustųjų, o nepasitikėjo 29,1 proc., V.Gaidys paskelbė apie antirekordą – pasak jo, tokio žemo pasitikėjimo nebuvo nuo 1998 m., kai buvo pradėti tokie sociologiniai tyrimai. Tuo metu žmonės Lietuvoje žiniasklaida pasitikėjo labiau nei prezidentu, Bažnyčia bei visais kitais socialiniais institutais. Šiuo požiūriu, pasak sociologo, Lietuva užėmė pirmą vietą Europoje. Tačiau ilgainiui rekordinis pasitikėjimas ėmė slūgti, žiniasklaidos reitingo mažėjimas virto tendencija. Ji tarsi nuo kalnelio nuristas akmuo paskutiniaisiais metais pagreitėjo iki trijų procentinių punktų, ir, pasak V.Gaidžio, jau priartėjo prie Europoje nusistovėjusio pasitikėjimo žiniasklaida vidurkio: Europos šalyse ja pasitiki maždaug tiek pat žmonių, kiek ir nepasitiki.

B.Ivanovas: „Tai, kad žmonės bėga nuo informacijos priemonių, kurios, kaip jie jaučia, bando jais manipuliuoti, yra pasaulinė tendencija.“

Apmusijęs veidrodis

Visi apibendrinimai šlubuoja: kažin ar būtume teisūs sakydami, kad žmonės vis mažiau pasitiki visa žiniasklaida. Yra laikraščių, TV ir radijo laidų, internetinių leidinių, kurie išsaugojo ar net sustiprino savo skaitytojų ar žiūrovų pasitikėjimą. Receptas seniai žinomas: reikia stengtis sakyti tiesą, atviromis akimis žiūrėti į gyvenimą ir gerbti savo žiūrovus bei skaitytojus. Tik tai jau nemadinga – pagrindinis informacijos srautas, kliokiantis iš didžiausių lietuviškos žiniasklaidos kanalų, įtartinai primena iš valdiškos propagandos malūnų, politinių virtuvių, viešųjų ryšių daryklų bei kitų manipuliavimo viešąja nuomone pramonės įmonių pumpuojamas nuotekas, kuriose plūduriuoja akivaizdūs politiniai ir finansiniai interesai. Tokį vandenį retas ryžtųsi gerti prieš tai gerai jo neišvirinęs ir nenufiltravęs. Lietuvoje dar yra švarių šulinių ir šaltinių, nuodytis neverta. Tačiau tai problemos esmės nekeičia: jei visuomenės gyvenimo veidrodžiu turinti būti žiniasklaida nebeatlieka savo paskirties, jeigu veidrodžio paviršius taip apmusijęs, kad nebeatspindi tikrovės, ar, dar blogiau, jei žvelgiantys į jį pasijunta tarsi patekę į kreivų veidrodžių kambarį, kuriame tyčia viskas apversta aukštyn kojomis, kokia prasmė į jį žiūrėti, juolab – pasitikėti?

Pagrindinis informacijos srautas, kliokiantis iš didžiausių lietuviškos žiniasklaidos kanalų, įtartinai primena iš valdiškos propagandos malūnų, politinių virtuvių, viešųjų ryšių daryklų bei kitų manipuliavimo viešąja nuomone pramonės įmonių pumpuojamas nuotekas, kuriose plūduriuoja akivaizdūs politiniai ir finansiniai interesai.

Gali būti, kad tokio nepasitikėjimo problema yra keblesnė, nei atrodo – gal šis reiškinys liudija viltingus visuomenės bandymus iš jo vaduotis išmokus atskirti pelus nuo grūdų? Kai žmogus supranta, kad kas nors jam bando apdumti akis, jis ne tik neapsikvailina, bet dar ir perspėja kitus. Galima prisiminti pasaką apie Pinokį: vos tik medinukas pameluodavo, jo nosis iškart pailgėdavo. Ištįsta ir vienokį ar kitokį interesą užuodusių bei dėl jo akis dumti pradėjusių žiniasklaidos priemonių nosys, ir tai, sprendžiant iš sociologinių apklausų, turbūt pastebi vis daugiau žmonių.

Bėga nuo skalbyklių

„Kritinė faktų analizė – vienintelis dalykas, kuris gali išgelbėti žiniasklaidą. Bet mūsų turinyje dar dominuoja propagandiniai tekstai, be jokios analitikos, be kritinės nuostatos. O tai jau seniai buvo rimta problema. Riedėjimas nuo kalno tęsiasi gal jau 20 metų, o per koronaviruso pandemiją prasidėjo laisvas kritimas nuo skardžio. Dugnas artėja, anksčiau ar vėliau žiniasklaidos priemonių savininkams reikės smarkiai pagalvoti, ką daryti toliau, nes tai tęstis negali“, – sakė politologas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Bernaras Ivanovas. Svarstydamas apie pasitikėjimo žiniasklaida mažėjimo problemą jis atkreipė dėmesį, kad Spaudos įstatymas per 30 metų nuėjo ilgą, bet ne visada tiesų kelią.

„Pamename, kad iš pradžių didžiavomės tuo, jog mūsų Spaudos įstatymas buvo vienas liberaliausių ir turbūt geriausių tarp naujosios demokratijos šalių Europoje. Ir tai labai smarkiai padėjo žurnalistams jaustis nepriklausomais. Jaustis ne instrumentu, o nuo valdžios ir visuomenės nepriklausančia institucija – taip ir turėtų būti. Žiniasklaida turėtų atlikti arbitro pareigas. Bet laikui bėgant ir padedant tam tikroms politinėms jėgoms dėl populistinių motyvų buvo pasukta į šalį. Teisinę žiniasklaidos nepriklausomoje Lietuvoje bazę iš esmės kūrė antisovietiniai intelektualai, bet ilgainiui į politines partijas prilindo tamsi, provinciali buvusi sovietinė nomenklatūra su kažkokiais savo vidinių baimių vaiduokliais ir dideliu noru į visokias prikurtas naujas žiniasklaidos „savireguliacijos“, o iš tikrųjų kontrolės institucijas prikišti „švogerių“, – teigė B.Ivanovas.

B. Ivanovas

Pasak jo, prie žiniasklaidos rinkos suoligarchinimo, pavertimo verslo interesų instrumentu labai prisidėjo tai, kad per 20 metų pirminis Spaudos įstatymas buvo visiškai sugadintas, redakcinė politika nebuvo atskirta nuo įmonės savininkų, o pati žiniasklaida „nureguliuota“ institucinio marazmo. Paskutinis šios serijos epizodas esą buvo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kuriuo remiasi neteisminė žiniasklaidos reguliavimo institucija – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Politologo teigimu, visa tai pradėjo kenkti pagrindinei žiniasklaidos funkcijai.

„Pasitikėjimo žiniasklaida viršūnė turbūt buvo pasiekta Vito Lingio nužudymo metais, kai žurnalistas iš tikrųjų buvo labai gerbiamas žmogus visuomenės akyse. Deja, per praėjusius dešimtmečius viskas labai smarkiai pasikeitė“, – tęsė pašnekovas. Atsiradę interneto socialiniai tinklai pasiūlė alternatyvą: suteikė galimybę kiekvienam „tapti“ TV kanalu, radijo stotimi ar laikraščiu. „Dabar galima susistyguoti informacinę erdvę pritaikant tematiką, aplinką ir interesų grupes taip, kaip tau patinka. Tai, kad žmonės bėga nuo informacijos priemonių, kurios, kaip jie jaučia, bando jais manipuliuoti, yra pasaulinė tendencija, Lietuvoje ji tik prasideda. Ir privatūs, ir valstybiniai informavimo instrumentai labai stipriai stengiasi praplauti smegenis“, – sakė B.Ivanovas.

Tiesa ir nuomonės

Rašytojas, filosofas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius pasitikėjimo žiniasklaida mažėjimą laiko tam tikru visuomenės sveiko proto ženklu. „Visuomenė ėmė suprasti, kad žiniasklaida yra verslas, kurio vienas tikslų – burti apie save auditoriją, kurią galima parduoti reklamuotojams arba politinėms jėgoms, kurioms ji reikalinga. Iš to žiniasklaida daugiausia ir gyvena. Tam, kad ji gerai gyventų, turi išmokti – ir jau yra išmokusi – manipuliuoti visuomenės sąmone, kitaip tariant, politikams reikiama auditorija. Ji turi pasitikėti politika, o per ją – ir esama santvarka, tikrove. Turi manyti, kad ta tikrovė yra teisinga ir kitos negali būti. Todėl ir matome, kaip nuolat manipuliuojama žmogaus teisėmis, laisvėmis ir taip toliau. Nors kur tik bedęs pirštu pamatytum, kad teisių žmonėms kaip tik trūksta, ir kad valdininkams jos nebesvarbios. Tačiau yra svarbios tam tikros ideologemos, kurių reikia laikytis norint kopti karjeros laiptais“, – kalbėjo V.Rubavičius.

Anot jo, žinome, kokios iš jų dabar yra pagrindinės: daugybinio lyčių supratimo, partnerystės įstatymo ir panašiai. Žiniasklaida esą imasi jas įtvirtinti, bėda ta, kad tą labai vienpusiškai daro ir visuomeninis transliuotojas, užėmęs „pažangiąją“ poziciją. „Bet mes iš istorijos žinome, kuo baigiasi visi „pažangizmai“ – nuo Prancūzijos revoliucijos iki revoliucijos Rusijoje „pažangiosios“ ideologijos atnešė didžiausių bėdų, baigėsi diktatūromis. Nors ir turime patirtį, vis tiek niekaip nepasimokome iš istorijos“, – pridūrė pašnekovas.

V.Rubavičiaus teigimu, kai kalbame apie vaikų teises, o žiniasklaidoje dabar tai labai populiari tema, pamirštame, kad jas susikuria ne vaikai – jas jiems sukuria suaugusieji, kurie paskui tomis teisėmis vieni kitus valdo, iškeldami vaiko interesą aukščiau už kažkieno kito. „Čia dėdžių ir tetų socialinių santykių reikalas, tik įvilktas į kitokius būdus. Manau, kad visuomenė pradeda visa tai matyti. Iš čia ir jos sveiko proto ženklai. Anksčiau nematė, nes visą laiką buvo pučiama migla apie tai, kad žiniasklaida neva yra ketvirtoji valdžia. Ne, žiniasklaida ją tik aptarnauja savo sukauptais manipuliavimo visuomenės sąmone instrumentais. Matome, kad tas verslo planas, vienijantis finansinius interesus ir ideologinius tikslus, jau yra įsitvirtinęs. Pasižiūrėkime, kaip įvairūs žiniasklaidos kanalai staiga susistyguoja viena ar kita tema – tarsi mostelėjus kažkieno nematomai lazdelei. Bet tos lazdelės tarsi ir nėra, niekas juk tiesiogiai neperduoda įsakymų“, – svarstė rašytojas.

V.Rubavičiaus teigimu, visuomenė jau pradeda suvokti dar vieną dalyką: nuomonėse nėra tiesos. „Jeigu visi turi teisę reikšti savo nuomonę ir tą daro, tai kaip mes galime sutarti dėl kažkokio bendro darbo? Mes negalime sutarti, nes nebeturime autoritetų, kurių nuomonėmis pasitikėtume kaip teisingomis. Autoritetai jau ne reiškia nuomones, bet išsako tam tikrą žinojimą. Kai įsivyrauja nuomonių kultas, žinojimo nebelieka. Ir jo net nebereikia! Visuomenė pradeda atsikvošėti, kad čia kažkas ne iš tos operos, kad gyventi vien nuomonėmis ji negali. Ir kad nuomonių reiškimo laisvė irgi yra tam tikra manipuliacija: visuomenei paliekama teisė reikšti nuomones, kad tik ji nesikištų į valdymo reikalus. Yra kam tvarkyti valstybės reikalus, ir jie jau be jokių nuomonių sutvarkys juos už mus“, – ironizavo pašnekovas.

Vis dėlto, pasak V.Rubavičiaus, dar yra žiniasklaidos, kuri suvokia ir išlaiko savo esminę priedermę ieškoti atsakymų į gyvenimo klausimus vadovaujantis teisingumo nuovoka, nesiekia tapti vien įvairiausių nuomonių reiškimo tribūna, stengiasi įvykius ir tam tikras interpretacijas pateikti remiantis pagrįstu žinojimu, t. y. kompetencija įvairiose srityse, ir ypač visuomenės reiškinių, socialinio gyvenimo srityje.

Rekomenduojami video