Lietuvoje – jau kovas, taigi pavasaris. Pati pati jo pradžia. Dabar viskas, ką matysime, girdėsime ir pajausime kasdien, bus nauja. Nors ir laukta, bet netikėta, džiugu. Kitaip ir negali būti, nes pavasaris – metų rytas, nuo jo viskas Žemėje prasideda.

Gamtos atgimimo stebuklas, regimas kasmet, niekada nenuvilia ir neatrodo pabodęs, jau matytas. Štai kodėl mes veržiamės į gamtą, stengiamės kuo ilgiau pabūti ore.

Net ir ankstyviausi keliautojai pastebi, kad diena jau gerokai prailgo – prieš septintą galima išjungti gatvių žibintus, tuo metu jau gieda zylės, nakvynės vietas palieka kovai ir kuosos.

Diena greitai truks 11 valandų, čia pat – pavasario lygiadienis. Ėjimas švieson yra vienas įdomiausių ir prasmingiausių pavasario reiškinių. Kur šviesa – ten gyvybė, ten pakili nuotaika.

Šie pojūčiai neaplenkia ir mūsų, žmonių. O paukščiams ir žvėrims pavasario pradžios reiškiniai yra startas aktyviausiam gyvenimui. Galima stebėti, kaip į jį reaguoja tie, kas praleido žiemos metą čia pat. Jie jau gieda, nes regėjo kitokias sąlygas, kitus reiškinius.

Laukuose ką tik pragydo geltonosios startos. Miškuose šakomis groja geniai, o naktimis nerimsta pelėdos. Didieji apuokai jau turi pradėti perėti, naminės pelėdos – taip pat.

Lututės dar neskubės, bet jų būdingą purpsėjimą miškuose girdėsime dažną naktį. O kodėl ne kiekvieną? Nelengva atsakyti į šį klausimą, nes kai kurie paukščiai labai jautriai reaguoja į orų pasikeitimus, įvairius mums nepajaučiamus reiškinius.

Taigi naktimis, kai tai joms tinka, lututės upsi iki paryčių, neretai estafetę iš jų perima tetervinai, kurie pirmąsias savo giesmes užgroja tamsoje.

Grįžta mūsų paukščiai, kurie, net ir parskridę į tėvynę, jaučiasi šiek tiek kitaip, nejaukiai. Prireiks keleto dienų, geriau – saulėtų ir šiltų, kad jie atsigautų, pritaptų. Tada gal ir vieversiai garsiau giedos, ir pempės kils nuo balų ir ore sušoks savo nuostabius šokius.

Čia pat – šv. Kazimieras. Kaziukas, kaip sakome mes, nes mums ši pavasario šventė susijusi su didžiąja Vilniuje šurmuliuojančia muge. Kazimiero dieną, kaip sako kalendorius, turi sugrįžti kovai, arba kovarniai. Gal kažkada taip ir būdavo. Dabar dalis jų net nebuvo išskridusi, o Kazimiero dieną visi kovai jau pradeda šurmuliuoti savo kolonijose. Žiūri į tą paukščių klegesį ir galvoji – kuo tai ne Kaziuko mugė?

Tiesa, sukrutę kovai miestų ir miestelių galvoms vėl primena, kad jie pamiršo sutvarkyti parkus, skverus. Esu tikras, kad kovą ar net balandį bus ieškoma būdų, kaip tvarkyti, naikinti lizdus, paukščius išguiti į miesto pakraštį. Tačiau tai leidžiama daryti tik iki kovo 1 dienos.

Pavasaris nemiega – nesnauskime ir mes!