Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kėdainių ligonius gydantis pakistanietis Ahmad: „Aš turėjau motyvaciją“

Nei žinojęs, nei girdėjęs, kad tokia šalis yra, pakistanietis Masroor Ahmad Qamar prieš 7 metus atvyko į Kauną siekti mokslo, o pasiekė daug daugiau – sukūrė šeimą, pamilo Lietuvą  integravosi į mūsų visuomenę ir padeda mums, lietuviams, ne tik sveikti, bet ir apsitvarkyti.  2015 metais Ahmad draugas papasakojo jam apie Lietuvą. Tada jis labai nustebo, kad Europos Sąjungoje tokia šalis yra. Teko ieškoti internete ir ten pirmą kartą surasti Lietuvą. Bebaimis pakistanietis tik dar labiau susiviliojo pamatyti mūsų šalį ir atvyko studijuoti į Kauną.  Kartu su draugu įgijo slaugytojo specialybes. Jo draugas, baigęs mokslus, jau išvyko į Vokietiją, o Ahmad atvyko į Kėdainius.

Kalba sunki

„Tuo metu, kai atvykau, dar tikrai tiek daug žmonių nekalbėjo angliškai. Manęs nesuprasdavo ir parduotuvėje, ir kitur. Todėl iš karto žinojau, kad kalbos teks mokytis.

Pramokau pirmus keletą žodžių, o paskui per „Google translate“ programą ėmiau verstis sakinius ir mokytis, − prisimena Ahmad. − Jūsų kalba sunki.“

Tačiau sunkumai pakistaniečiui nesutrukdė išmoti kalbėti lietuviškai. Ahmad prisipažįsta, kad jis turėjo motyvaciją ir, kaip suprantu iš pokalbio, ne tik kalbai, bet ir gyvenimui Lietuvoje.

Dabar Ahmad tikrai lengvai supranta ir gerai kalba lietuviškai, su tokiu ausiai maloniu minkštu akcentu. Kai kur, bet labai retai, sumaišo žodžių galūnes ar savotiškai išsireiškia tik džiugindamas klausytoją, bet niekada nepritrūksta nei žodžių, nei minties raiškos.

Labai norėtųsi perteikti jo kalbėjimą autentiškai, nes jis taip gražiai dėlioja sakinius greitakalbe ir tik lietuviškai, neįterpdamas net jokio angliško žodžio ir net nesustodamas pagalvoti ir paieškoti reikiamo žodžio, kad visą laiką šypsaisi vien nuo kalbos skambėjimo. Bet kad patirtumėte šį malonumą, teks patiems su juo susipažinti.

Ahmad yra išlaikęs II lygio lietuvių kalbos egzaminą, nes tai turėjo padaryti norėdamas gauti darbo vietą ligoninėje. Be to, dabar jam reikia ne tik su pacientais, bet ir su žmonos mama bei giminėmis kokybiškai bendrauti. Tad tenka pasistengti.  

Tik po 5 metų darbo su laikinu leidimu gyventi, gali tikėtis gauti nuolatinį leidimą, tam riekia turėti pinigų, parodyti draudimą ir išlaikyti kitą – I lygio lietuvių kalbos egzaminą.

„Pasirodo, įmanoma išmokti, ir visiems sakau, kai atvažiuoja studentai, jeigu norite − galite išmokti“, − sako Ahmad.

Jis nelabai supranta, kaip kai kurie čia gyvenantys užsieniečiai nesimoko kalbos ir žino tik kelis žodžius „labas“ ir „viso gero“.

Paklaustas, kuo skiriasi abi šalys, Ahmad sako, kad šalių neįmanoma palyginti ir to nereikia daryti, ir jis to nedaro. Kitos šalys − kitos kultūros.Aut. past.

„Tinginio sunkus gyvenimas“

Ahmad tikina, kad į Lietuvą labai apsimoka atvažiuoti studijuoti. Studijuodamas kolegijoje jis buvo išvykęs pasitobulinti į Suomiją ir į Turkiją, todėl sako, kad gali palyginti kelias švietimo sistemas ir kelias šalis.

„Mes daugiau Lietuvoje mokomės teoriškai ir praktiškai, tai sunku, bet man patinka, kad yra sunkiau“, − sako Ahmad.

Slaugytojo studijos buvo anglų kalba, bet patys studijų metai nebuvo lengvi. Reikėjo ir dirbti, ir mokytis.

„Lietuva tokia šalis, kad jeigu turi jėgos sunkiai dirbti, gali dirbti, bet gali ir užsidirbti. Tinginiui tai sunkus gyvenimas“, − sako Ahmad.

Jaunuoliui teko išbandyti ne vieną darbą: vairavo BOLT‘ą, teko ir „Maximoje“ padirbėti, ir per naktis valyti fabrikus. Pastarasis darbas buvo jo pirmasis Lietuvoje.

Per naktį dirbus, ryte studentas eidavo „į mokslą“. Kad tai buvo tikrai sunkus laikas, Ahmad  pakartoja kelis kartus, bet tuo metu dar užsieniečiams nebuvo siūloma daug darbo vietų, o ir kalbos jis dar nemokėjo taip gerai, kad galėtų rinktis.

Pakistanietis sako, kad kai pradėjo dirbti, sulaukdavo net po 70 skambučių su klausimais per dieną iš kitų užsieniečių, kurie taip pat norėdavo dirbti, nes darbų tuo metu buvo sunku gauti.  

„Bet aš visiems, kas klausia, pasakau − darbo yra“, − sako Ahmad.

Norėjo daugiau išmokti

Po studijų Kauno kolegijoje Ahmad mokėsi dar metus ir jau vien tik lietuviškai, kad galėtų dirbti Grietojoje medicinos pagalboje. Vėliau toliau mokantis, be lietuvių kalbos, jis dar laikė privalomą Konstitucijos egzaminą.

Įgijęs išsilavinimą ir turėdamas laikiną leidimą gyventi, kurį gavo kaip studentas, jau pradėjo ieškoti darbo pagal specialybę. Atvyko į Kėdainius, įsidarbino Greitosios medicinos pagalbos skyriuje.  

Prieš atvykdamas mokytis į Lietuvą, Pakistane jis įgijo dantų techniko specialybę ir metus dirbo. Tačiau jam to nepakako.

,,Aš norėjau daugiau išmokti, dirbdamas Pakistane aš neturėdavau kontakto su pacientu ir man nebuvo jausmo, kad aš padedu žmonėms. O dabar man labai patinka mano darbas“, − sako Ahmad.

Ligoninėje žmonės labai dėkingi.

„Stebisi, kad aš moku kalbą ir visada nuoširdžiai padėkoja. Jeigu medicina nepatinka, tai neįmanoma dirbti, nes medicina − sunkus darbas. Būna atvejų, kai nebegalime padėti ir mums būna liūdna ir tada mums patiems savo emociją reikia nuslopinti“, − atvirauja Ahmad.

Pašnekovui pasakojant apie darbą, pajuntu jo užsispyrimą ir motyvaciją gyvenimui, tikslo siekimui. Ahmad mokysis toliau, jie abu kartu su žmona jau įstojo į išlyginamąsias studijas Vilniaus universitete, o paskui studijuos magistrantūroje išplėstinę slaugą. Suprantu, kad jo tikslas – būti dar arčiau žmogaus ir jam padėti.

Studijos bus vėl tik lietuvių kalba. Jis neslepia, kad studijuoti jam labai padeda žmona Ingrida. Dabar abu mokosi kartu.

Ahmad tikina, kad į Lietuvą labai apsimoka atvažiuoti studijuoti. Studijuodamas kolegijoje jis buvo išvykęs pasitobulinti į Suomiją ir į Turkiją, todėl sako, kad gali palyginti kelias švietimo sistemas ir kelias šalis.Aut. past.

„Pamatė, kaip sutvarkiau reikalą“

Ingrida – kėdainietė iš Pelėdnagių, dirba Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre procedūriniame kabinete bei karščiavimo klinikoje. Čia ji sugrįžo po studijų Kaune kartu su savo vyru. Dabar šeima augina jau 11 mėnesių pirmagimį berniuką Safeer.

Susipažino studijuodami. Jis jau buvo Kauno kolegijos antro kurso studentas, kai Ingrida įstojo į pirmą kursą.

„Ingrida į mane atkreipė dėmesį, kaip aš padėjau Kauno kolegijos administracijai išspręsti kilusias pirmo kurso grupėje problemas. Mane tada pakvietė patalkinti užsieniečiams, kad jie lengviau suprastų kultūrą ir situacijas Lietuvoje.

Ji susidomėjo, kaip sutvarkiau tą reikalą ir jiems tapo lengviau susikalbėti. Paskui studijų metu praktiką kartu atlikome“, − švelniai, bet santūriai apie savo žmoną, kaip, beje, ir apie patį save, pasakoja Ahmad.

Vestuves kėlė abiejose šalyse: ir Lietuvoje, ir Pakistane. Lietuvoje šventė 25 žmonės, o Pakistane tėvai sukvietė 500 žmonių, tačiau tai nebuvo didelės vestuvės. Ir jos nebuvo „popierinės“, kaip supratau, tai reiškia, kad buvo tiesiog šventė, bet buvo ypatinga tradicinė nuotakos sunkelė. Ji dažniausiai būna raudona su aukso spalvos raštais ir tautiniais motyvais.    

Žmona skaniai gamina

Ahmad sako, kad Ingrida gamina skaniai ir tautinių valgių jis per daug nepasiilgsta. Iš lietuviškų valgių labiausiai jam patinka šaltibarščiai.

Mūsų ir jo šalies patiekalai nėra panašūs, ypatingai dėl prieskonių. Pakistano virtuvės prieskoniai visai kitokie. Iš panašių patiekalų – mėsa, kepta orkaitėje, arba tai, kas kepta ant ugnies, laužo ar grilyje.

Ahmad įprastų produktų galima nusipirkti ir Lietuvoje, parduotuvėse Kaune, Vilniuje, bet mango vaisiaus tokio, koks sunoksta Pakistane, jūs čia nei rasite, nei gausite. Jis labai skanus ir saldus. Mangas jų šalyje yra nacionalinis vaisius. Jų daug augina ir plačiai naudoja kulinarijoje bei konditerijoje, bet skaniausia Ahmad tai mango sultys ir sulčių kokteiliai su mangu, dar saldumynai.

„Jei lyginsiu abi šalis – daugiau ilgėsiuosi“

Paklaustas, kuo skiriasi abi šalys, Ahmad sako, kad šalių neįmanoma palyginti ir to nereikia daryti, ir jis to nedaro. Kitos šalys − kitos kultūros.

„Pakistane visai kitoks gyvenimas. Mes gyvename kartu su tėvais ir seneliais. Jeigu aš lyginsiu,  tai bus neteisinga, o be to, daugiau ilgėsiuosi, − sako Ahmad. − Pakistane nori eiti pas draugą ir ateini, o čia taip neįprasta, čia reikia viską organizuoti. Negali nieko nepranešęs stovėti prie durų, kaip pas mus.“

Tačiau Lietuvoje jis jaučiasi gerai. Nemalonių išpuolių savo adresu ar replikų būna, tenka išgirsti, bet labai retai, o ir Ahmad jų nesureikšmina.

„Geriau laikyti galvą“, − lietuviškai sako Ahmad, o aš suprantu, kad tai reiškia – nepasiduoti.  

Jis stengiasi suprasti, kodėl kažką žmogus taip pasakė. Kartais jis pamato, kad tai būna tiesiog girtas žmogus ir Ahmad dėl pasakytos frazės neužsigauna.

Vienas grupiokas ilgai su juo visiškai nebendravo ir Ahmad nesuprato, kodėl, bet po ilgo laiko jis priėjo ir atsiprašęs pasakė: „Aš negerai apie tave galvojau, bet pamačiau, kad tu visai ne toks žmogus esi.“

„Aš žiūriu pozityviai net į blogus dalykus“, − sako Ahmad.

Ahmad myli ne tik pacientai, bet ir kolegos. Malonus, draugiškas, bendraujantis Ahmad sako, kad jam nebuvo sunku susirasti draugų.Aut. past.

,,Ten labai sunku dirbti“

Gyvendamas Pakistane Ahmad savanoriavo. Jis buvo įsitraukęs į tarptautinės, visame pasaulyje veikiančios organizacijos „Humanity first“  veiklą. Jis vykdavo visur,  kur reikėdavo pagalbos. Savanoriai turėdavo transportą ir skubėdavo į pagalbą.

Lietuvoje jis veikia kartu su asociacijos ,,Ahmadija Lietuva“  nariais. Įsivaizduokite, tai būtent šios musulmonų bendruomenės nariai šiemet jau šeštą kartą susirinko ir sutvarkė prišiukšlintą aplinką prie eglutės po Naujųjų metų šventės Katedros aikštėje. 

Vos tik sužinojęs apie pabėgėlius Ahmad taip pat vyko padėti į Ruklos pabėgėlių centrą. Dirbo ten pirmus 3 pačius sunkiausius mėnesius. Tuo metu ten buvo žmonės iš Irako, Irano, Afganistano, kurdai.

,,Ten buvo labai sunku dirbti. Visiems – ir lietuviams, ir man.  

Užsiregistruoja vienas žmogus, o ateina visa šeima. Vietoje 20 užregistruotų žmonių tekdavo po 50 priimti. Tai buvo labai sunku: kultūros skirtingos, visi skirtingi. Nemoka kalbos, vieni kitų nesupranta. Dabar jau yra sistema, bet pradžia buvo labai sunki“, − pasakoja Ahmad.

Žmonės savanoriui medikui sakydavo nežinoję, kad važiuos per Lietuvą, kad teks eiti mišku žiemą, kad bus šalta. Jie tikėjosi Vokietijos ir iš karto gauti butą, o vaikai, kad eis į mokyklą, į universitetą.

„Kurdai labai norėjo su manimi kalbėti gimtąja kalba, tikėjosi, kad aš suprasiu, bet tos kalbos aš nemoku. Jie visi norėjo, kad jais patikėčiau. Jiems svarbiausia, kad patikėtų, jog jie nemeluoja. −  sako Ahmad. − Aš jiems sakiau, kad nieko iš karto nebus, kad tai procesas ir jis užtruks, kad čia ne kalėjimas. Aš aiškinau, kad jūs neturite dokumentų, o mums reikia žinoti, kas Jūs ir iš kur jūs. Buvo tokių, kurie norėjo likti Lietuvoje.“

,,Kelionės man gerai, bet gyventi Lietuvoje geriau. Kai būna atostogos, keliauju, bet po kelių dienų jau noriu į Lietuvą. Masroor Ahmad Qamar

Dukra – didesnis pliusas

Ahmad tėvai nespaudžia, kur jauna šeima turėtų gyventi, ji sako, kad vaikai gali rinktis šalį, kur jiems geriau. Jie planuoja atvažiuoti į Lietuvą kitais metais, o Ahmad šeima vasarį išvyksta į Pakistaną visam mėnesiui. Seneliai dar nėra apkabinę savo anūko Safeer.

„Mūsų kultūroje dukra didesnis pliusas, negu sūnus, − juokiasi Ahmad. − Vaikystėje aš negalėdavau seserų net paliesti, o jos mane galėdavo skriausti.“

Šeimoje Ahmad yra ketvirtas vaikas. Jis turi dvi seses – vyresnę už save ir jaunesnę, ir du vyresnius brolius. Broliai irgi ruošiasi atvažiuoti į Lietuvą kitais metais. Lietuvos ambasados Pakistane nėra, todėl tenka dokumentus tvarkyti per Turkijos ir Gruzijos ambasadas.

Savo svečiams Ahmad būtinai parodys Kėdainius, papasakos apie minaretą, kurio istorija domisi. Parodys Lietuvos centrą – Ruoščius. Nuveš į Kauną, kuriame gyveno 3 metus, Palangą ir Klaipėdą bei sostinę.

Kol kas pats Ahmad mėgaujasi trumpomis kelionėmis po Lietuvą. Savo pageidavimų lape turi nemažai vietovių, kurias dar nori čia aplankyti. Jam labai patinka, kad Lietuvoje natūralios vietos ir labai patogu gyventi, mažai žmonių.  

„Kelionės man gerai, bet gyventi Lietuvoje geriau. Kai būna atostogos, keliauju, bet po kelių dienų jau noriu į Lietuvą“,  − prisipažįsta Ahmad.

Pagalbą turi

Ahmad myli ne tik pacientai, bet ir kolegos. Malonus, draugiškas, bendraujantis Ahmad sako, kad jam nebuvo sunku susirasti draugų.

Ir tai nestebina, kad jis turi daug draugų, tik mažai laiko su jais bendrauti. Likę gražūs santykiai ir su grupe buvusių kurso draugų. Ypač darbe jis jaučiasi lyg visi juo rūpintųsi.

„Mane myli visi. Aš kaip vaikas jiems, nes mano tėvai toli, todėl jaučiu, kad rūpinasi ir bet kuris padėtų, jei tik reiktų didesnės pagalbos. Pagalbos turiu“, − santykiais su žmonėmis, kurie jį supa, džiaugiasi  Ahmad.  

Lietuvoje išgyvenęs jau 7 metus Ahmad sako jaučiasi kaip pagalbininkas ir specialistas žmonėms, kurie čia yra iš užsienio šalių, ir tiems, kurie ruošiasi atvykti iš jo šalies. Jis gali patarti, padėti, papasakoti.

Pirmoji jo tokia konsultacija buvo, kai jis padėjo spręsti situaciją su atvykėliais Kauno kolegijoje. Jis tada kalbėjosi su mokslo draugais, kodėl vieni su kitais nesišneka, o pasirodo, kad tiesiog gerai nemoka anglų kalbos ir bijo neteisingai kalbėti.

Dar mus paveikia tai, kas būna parašyta internete ir per žinias parodyta, o ten dažniausiai būna ne teigiami dalykai, todėl Ahmad supranta, kad pažinti vieniems kitus tai nepadeda. Jis ir moko žmones tuos dalykus atskirti ir nuo jų atsiriboti. Padeda integruotis žmonėms iš kitų šalių grupėse.

„Problemų jokių nėra. Problemos yra, kai į jas žiūri kaip į problemas. Pavyzdžiui, jeigu vienas žmogus tyli, tai kitas galvoja, kad „jis kažką blogai galvoja apie mane“, bet dažniausiai taip nėra“, − įsitikinęs Ahmad.

Pakistanas – demokratinė parlamentinė federacinė respublika pietinėje Azijoje. Valstybė ribojasi su Indija, Iranu, Afganistanu bei Kinija. Pakistanas kaip atskira valstybė sukurtas 1947 metų rugpjūčio 14 dieną, padalinus buvusią Britanijos Indiją.

Iki 1956 metų Pakistanas buvo Britų sandraugos šalimi. Jam taip pat priklausė Rytų Pakistanas (dabartinis Bangladešas), kuris nepriklausomybę paskelbė 1971 metais. Nuo 2008 metų šalis dar kartą pasuko demokratizacijos keliu.  

Apie 50 % šalies gyventojų dirba žemės ūkyje. Šalyje yra tekstilės pramonė, perdirbama nafta, apdirbami metalai, gaminami cementas ir trąšos.

Pakistano kultūra susiformavo veikiant Indijos, Persijos, arabų kultūroms. Socialinė santvarka ypač kaimuose gana patriarchalinė, bendruomeninė.

Sostinė – Islamabadas.

Pinigai –  Pakistano rupija.

Valstybinė religija – islamas.

Kalbos − anglų, urdų.

Gyventojų – 225 mln.

Nacionalinis vaisius – mangas.

Rekomenduojami video