Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. Jis itin pamėgtas ne tik žvejų mėgėjų, bet ir čia suvažiuojančių maudytis nuo karščių pavargusių miestiečių. Tačiau žiniasklaidoje metai iš metų kalbama apie grėsmingą padėtį Kauno mariose, žvejai taip pat sunerimę dėl krentančių žuvų. Tyrimus atlikę mokslininkai įspėja – tarša Kauno mariose didelė, o būdų, kaip spręsti šią problemą, iš esmės beveik nėra.

Padėtis be išeities?

Žvejai socialiniuose tinkluose kiekvienais metais kelia šiurpą keliančias nuotraukas nuo Kauno marių pakrančių. Vienose įamžintos ligotos, su dideliais augliais kritusios žuvys, kitose ant kabliuko užkibę kruvini ar parazitais apsikrėtę laimikiai. Tačiau rasti atsakymą, kodėl žuvys serga – sudėtingiau nei gali atrodyti.

Kaip paaiškino Gamtos tyrimų centro (GTC) ichtiologas Žilvinas Pūtys, šiuo metu trūksta informacijos apie realią Kauno marių vandens būklę, tiksliai nėra žinoma ir kodėl žuvys serga. Pasak jo, bene dažniausiai tenka matyti kritusias karpines žuvis (karpius, karšius), o seniau pakrantėse žvejai rasdavo ir negyvų sterkų. „Pasakyti ar daug žuvų krenta, ar ne – sunku. Kartais gali susidaryti įspūdis, kad negyvų žuvų labai daug, nes jų randame kone nuklotą pakrantę. Tačiau vyraujantis vėjas ar vandens srovė gali jas tiesiog gausiau sunešti į vieną vietą“, – tikina Ž.Pūtys.

Specialisto teigimu, Kauno mariose karpines žuvis „šienauja“ bakterinės, virusinės ligos, kurios įprastos tvenkiniuose. Išsiaiškinti, kokios konkrečiai ligos vargina žuvis, gali būti sudėtingiau nei atrodo. Pasak Ž.Pūčio, norint išsiaiškinti, kokia virusine liga serga žuvys, į laboratoriją reikia pristatyti gyvą užsikrėtusią žuvį. Mokslininkams buvo pavykę pagauti kelis gyvus karpius, tačiau tyrimai parodė, kad jie sveiki.

„Negyvą žuvį tirti vėlu. Norint išsiaiškinti virusines ligas reikia gyvos žuvies. Karpiai yra gerokai atsparesni už, tarkime, sterkus. Pasiligojusį karpį galima pastebėti pakrantėje, tačiau net jei bus nustatyta liga, niekas nežino, ką toliau reikėtų daryti. Greičiausiai mes nieko nepadarysime“, – pridūrė jis. Pašnekovo teigimu, nėra rastas „receptas“, kaip padėti sergančioms žuvims. Jo svarstymu, ligos į Kauno marias galėjo būti perduodamos iš kitų tvenkinių. Ligas galėjo pernešti paukščiai arba tiesiog susisiekiantis vanduo tarp tvenkinių ir Kauno marių.

Apniktos kirmėlėmis

GTC ichtiologas sutinka, kad kai kurios Kauno mariose plaukiojančios žuvys yra pasiligojusios, kai kurios apniktos parazitų, pavyzdžiui, ešerių raumenyse itin gausu kirmėlių. Tačiau parazitai, randami žuvyse, mokslininko nestebina. Jo teigimu, visos gėlavandenės žuvys yra apniktos parazitų. „Jei imsite žuvį iš laukinio vandens telkinio, nerasite nė vienos gėlavandenės žuvies be parazitų. Šie parazitai labai pastebimi, kirmėlės ypač matomos prie šonkaulių, kur yra plonas raumuo. Tai turėtų būti akivaizdu išpjovus ešerio filė“, – sako Ž.Pūtys, pabrėždamas, kad griežtai nerekomenduojama valgyti termiškai neapdorotų plėšrių mūsų gėlo vandens plėšrūnų.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos mokslų daktaras Artūras Stimbirys sako, kad jiems daugiausia tenka tirti privačių tvenkinių žuvis. Žuvys iš Kauno marių jiems nebuvo pristatytos išsamesniems tyrimams, todėl kol kas nėra aišku, kas sukelia auglius, vėžinius susirgimus. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad dalis žuvų gali būti sužalojamos ir kormoranų. „Kartais bėda ne tai, kiek kormoranas žuvies suėda, bet tai, kiek jos sužeidžia ir palieka. Manoma, kad jie sulesa kas trečią žuvį“, – tikina A.Stimbirys.

Teršalai atplaukia Nemunu

Tuo metu Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vedėjas Mindaugas Kirstukas pripažįsta, kad nei jo, nei jo kolegų ataskaitos apie bendrą Kauno marių vandens užterštumą nepasiekė. „Žinau, kad atliekami tyrimai dėl vandens žydėjimo, melsvabakterių pagausėjimo. Aišku, tai yra glaudžiai susiję su tarša. Reikia suprasti, kad viskas, kas teka Nemunu, įskaitant teršalus, maistines medžiagas, sustoja Kauno mariose, nes kelią užkerta užtvanka. Viskas sėda į dugną. Nereikia stebėtis, kad šis vandens telkinys dumblėja. Akivaizdu, kad vandens tarša tik didės, nes viskas atiteka Nemunu nuo Baltarusijos per Lietuvą Nemunu iki Kauno“, – gerų žinių dėl Kauno marių būklės neturi M.Kirstukas.

Prasta padėtis

Kokia reali padėtis yra Kauno mariose dėl jų užterštumo, VL pasiteiravo ir Aplinkos ministerijos (AM) specialistų. AM Taršos prevencijos politikos grupės specialistė Justina Anglickytė pabrėžė, kad ji yra susipažinusi su bloga Kauno marių būkle. Jos teigimu, šiuo metu vykdomas valstybinis vandens telkinio monitoringas ir informacija jau yra renkama.

Kauno marių ekologinės būklės klasė pagal fizikinius-cheminius kokybės elementus – specifinius teršalus, pagal biocheminį deguonies suvartojimą ir pagal bendrąjį azotą yra gera, tačiau pagal skaidrumą Kauno marių ekologinės būklės klasė – vidutinė, o pagal bendrąjį fosforą – labai bloga.

„Dėl žuvų ligų, vadovaujantis Žuvininkystės įstatymu, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kontroliuoja vandens telkinių epizootinę būklę, o masiškai pasireiškus užkrečiamosioms žuvų ligoms atlieka diagnostinius tyrimus ir organizuoja gydymo bei profilaktikos darbus. Žuvų išteklių tyrimai, vandens lygio svyravimo Kauno mariose poveikio žuvų ištekliams tyrimai atliekami kasmet“, – teigė J.Anglickytė.

Pasak jos, siekiant gerinti Lietuvos vandens telkinių būklę, AM kartu su Aplinkos apsaugos agentūra (AAA), mokslininkais ir ekspertais parengė Nacionalinio vandenų srities plėtros plano 2022–2027 m. projektą, kuris šiuo metu yra pateiktas derinti Vyriausybei. Patvirtinus šį planą, jo įgyvendinamajame teisės akte (veiksmų plane) bus detalizuojamos numatomos priemonės vandens telkinių būklei gerinti.

Nacionalinės priemonės, tokios kaip žemės ūkio taršos mažinimas, sutelktosios taršos mažinimas, paviršinių vandens telkinių aplinkosauginės kontrolės stiprinimas, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų prieinamumo didinimas, prisidės ir prie Kauno marių būklės gerinimo.

Uždegta raudona šviesa

AAA specialistų pasiteiravus, kokie pagrindiniai veiksniai gali lemti Kauno marių taršą, jie aiškino, kad pagal valstybinio monitoringo duomenis, atliekamas vandens telkinių kokybės (kasmetinis) ir kompleksinis ekologinės būklės (kas 6 metus) vertinimas, kuriam naudojami ne tik tyrimų, bet ir matematinio modeliavimo duomenys, ekspertinis vertinimas. Kauno marių ekologinės būklės vertinimas pagrįstas Upių baseinų rajonų valdymo plano laikotarpio periodo, t.y. 6 metų laikotarpio, duomenimis. AAA pripažino, kad Nemuno upių baseinų rajono valdymo 2022–2027 m. plane Kauno marių būklė įvertinta kaip bloga.

„Per visą 6 metų periodą bendrojo fosforo ekologinė būklės klasė labai bloga, atitinkamai biologiniai kokybės elementai – fitoplanktonas, makrobestuburiai, fitobentosas ir žuvys – vidutinės ir blogos ekologinės būklės. Tai yra pagrindiniai blogą ekologinę būklę lemiantys kokybės elementai. Mažesnė problema stebima dėl organinių medžiagų, Kauno marių ekologinė būklė pagal biocheminį deguonies suvartojimą buvo vidutinės klasės, o pagal bendrąjį azotą – geros ekologinės būklės klasės. Kauno marių vandenyje iš tirtų 45 pavojingų medžiagų atskirais metais nustatyti pavojingų medžiagų vandenyje ir biotoje aplinkos kokybės standartų viršijimai: vandenyje di(2-etilheksil)ftalato (DEHP), o žuvyse buvo viršyti bromintų difenileterių (BDE) ir gyvsidabrio aplinkos kokybės standartai. Dėl šių nustatytų medžiagų Kauno marių cheminė būklė neatitinka geros būklės“, – teigiama VL atsiųstame AAA specialistų atsakyme.

Didžiausia bėda – perteklinis fosforas

AAA teigimu, kasmet valstybinio monitoringo metu surinktų duomenų pagrindu vertinama Kauno marių vandens kokybė pagal atskirų fizikinių-cheminių ir biologinių kokybės elementų rodiklius. 2021 m. duomenimis, Kauno marių ekologinės būklės klasė pagal fizikinius-cheminius kokybės elementus (specifinius teršalus, biocheminį deguonies suvartojimą ir bendrąjį azotą) yra gera, tačiau pagal skaidrumą Kauno marių ekologinės būklės klasė tik vidutinė, o pagal bendrąjį fosforą – labai bloga. Vidutinė ekologinės būklės klasė nustatyta ir pagal biologinį kokybės elementą – fitobentosą. Cheminė būklė Kauno mariose 2021 m. yra gera. Kauno marios priskirtos rizikos vandens telkiniams dėl praeities ir dabarties taršos (sutelktosios ir pasklidosios).

AAA akcentuoja, kad pagrindinė Kauno marių problema – perteklinis fosforo kiekis vandenyje, kuris daugiau nei du kartus viršija geros būklės kriterijus ir atitinka labai blogos būklės klasę, taip pat turi koncentracijų augimo tendenciją. „Kodėl tai problema? Todėl, kad fosforas yra pagrindinis biotos (augalijos ir dalinai gyvūnijos) augimą (augimo greitį) apribojantis (jei trūksta) ir skatinantis (jeigu jo yra per daug) veiksnys – kai fosforo žymiai per daug, jis sukelia augmenijos „sprogimus“, t.y. dažnus ir stiprius vandens žydėjimo reiškinius (jaučiamas stiprus dvokas, nemalonu maudytis, gali išsiskirti toksiniai junginiai, dirginama oda, mažiau deguonies žuvims ir pan.).

Dėl eutrofikacijos procesų Kauno mariose bei vandens lygių svyravimų dėl hidroelektrinės veiklos suprastėjusi ir biologinių kokybės elementų rūšių (fitobentoso, fitoplanktono, žuvų, makrobestuburių ir makrofitų) būklė: sumažėja įvairovė, mažėja gausumas, prie taršos prisitaikiusios rūšys išstumia nepakančias taršai rūšis, pakrantės stipriau apauga tankiais makrofitais (nendrėmis ir pan.).

Kokios taršos priežastys?

Pasidomėjus, kas lemia per didelio fosforo kiekį mariose, AAA pateikė kelias versijas. Pirmiausia, istorinė tarša ir jos padariniai (teršalų kaupimasis dugne) – tvenkinys veikia kaip medžiagų nusėsdintuvas. Nemunu į tvenkinį atkeliauja didelis kiekis vandens ir kartu transportuojami nešmenys, kurie nusėda ir kaupiasi tvenkinio akvatorijoje. Nemuno vanduo buvo labiau užterštas – daugiau nevalytų nuotekų patekdavo tiek iš Baltarusijos, tiek iš Lietuvos teritorijos (iki miestų didžiųjų valymų įrenginių modernizavimo). Taip pat svarbu nepamiršti, kad sąlyginai „stovinčio vandens“ telkiniai daug jautresni taršai, t.y. telkiniuose, priešingai nei upėse, daug mažesnės fosforo koncentracijos sukelia problemų (žydėjimus ir kitus negatyvius reiškinius). Tą atspindi ir skirtingi geros būklės kriterijai – Nemuno upei fosforo geros būklės riba yra maždaug du kartus griežtesnė nei Kauno marioms. Visgi, jei Nemune taikomos geros būklės ribos fosforas neviršija, tai Kauno mariose net Nemunui nustatyta riba šiek tiek viršijama (tai reiškia yra papildomas šaltinis; vienas iš jų – susikaupusi istorinė tarša).

Antra, galima sutelktoji tarša. Nors Nemuno baseine iki Kauno marių yra daug nuotekų išleistuvų, kurie daro tam tikrą poveikį, iš jų didžiausius kiekius išleidžia Alytaus nuotekų valykla, nors ir jos nuotekų išvalymas atitinka oficialius leistinus taršos normatyvus. Tikėtina, kad problemą gali kelti taip pat neapskaityti ar nežinomi gyventojų nuotekų išleistuvai aplink marias (tiesiogiai išleidžiantys nuotekas į marias arba per nelegalius pajungimus į lietaus surinkimo sistemas). Kauno mariose pasitaiko fiksuojamų bakteriologinio užterštumo rodiklių atvejų, signalizuojančių apie nuotekas ar kitą „organiką“. Tačiau nustatyti tokius neteisėtus teršimo atvejus aplinkos apsaugos kontrolę vykdantiems pareigūnams yra labai sudėtinga.

Trečia, galima pasklidoji (žemės ūkio) tarša (iš tręšiamų laukų išsiplovę pertekliniai maistinių medžiagų kiekiai). Ši problema daug aštresnė žemiau Kauno marių, kur vandenis į Nemuną plukdo intensyvaus žemės ūkio upių baseinų upės, pavyzdžiui, Nevėžis, tačiau ir čia tam tikras poveikis jaučiamas.

Ir ketvirta, tarptautinė tarša iš Baltarusijos Respublikos. Iš kaimyninės šalies Nemunu atitekantys vandenys oficialių normų neviršija, tačiau taršos srautas dėl didelio vandens kiekio vis vien didelis, tuo pačiu dideli kiekiai taršos kaupiasi Kauno mariose.

„AAA pasiūlė įtraukti detalesnius tyrimus visuose marių intakuose ir ištakose bei mariose, siekiant aiškiau įvertinti, iš kur daugiausia medžiagų patenka. Nuolat išlieka poreikis aiškintis taršos kilmę ir tiksliau įvertinti medžiagų srautus, jų balansą (kiek patenka, kiek susilaiko, daugiau susilaiko ar išsiplauna ir pan.), kiek istorinė praeities tarša daro įtaką Kauno marių būklei“, – dėstoma atsiųstame atsakyme.

Aplinkosauginės priemonės – teorinės

Kokią įtaką žuvų sveikatai gali padaryti reguliarus vandens lygio kilnojimas? AAA atstovai pripažino, kad dažnas vandens lygio kitimas kelia problemų žuvų ikrams (jie atsiduria sausumoje ir žūsta). Tai ypač žalinga žuvims, taip pat vandens paukščiams. Staigi ir dažna vandens lygių kaita tvenkinyje pasireiškia ir per netiesioginį poveikį žuvims, jų reprodukcijai. Taip pat vandens lygių pokyčiai daro įtaką Kauno marių krantų stabilumui: vyksta nepageidaujami ir žalingi aplinkai erozijos procesai, didėja tvenkinio vandens drumstumas, sumažėja šviesos patekimas gilyn, tad augmenijos sąlygos suprastėja tvenkinio dugne, padidėja rizika vandens žydėjimui ir kt.

Norint apsaugoti nuo taršos ir pagerinti Kauno marių ekologinę būklę, galimos taikyti šios priemonės:

1. Aplinkosauginės kontrolės stiprinimas. Būtina aiškintis, ar nėra neleistinų nuotekų išleidimų į Kauno marias, jos intakus – svarbu surasti konkrečius taršos šaltinius ir nutraukti taršą, prieš imant dirbti su taršos padariniais.

2. Informacinių kampanijų vykdymas. Svarbu aiškinti apie taršos mažinimą sutelktosios taršos nuotekomis bei pasklidos taršos, patenkančios iš žemės ūkio praktikų, svarbą.

3. Perteklinių makrofitų (pakrantės nendrių) pašalinimas. Taip su biomase periodiškai būtų išnešamos į ją „sukauptos“ maistinės medžiagos (fosforas, azotas), kurios kitu atveju žiemą atmirštant biomasei vėl patektų į vandens telkinį.

4. Susikaupusių nuosėdų, kurios yra pastovus fosforo patekimo į vandenį šaltinis, pašalinimas, įgyvendinant kaštų efektyvumo požiūriu optimalius sprendimus. Jeigu nuosėdos būtų pašalintos, poveikis būtų pats didžiausias ir tikrai labai reikšmingas, tačiau bet koks telkinių valymas paprastai yra labai brangus, ypač tokio dydžio telkinio.

„Kauno marios yra pats didžiausias vandens telkinys pagal vandens sukauptą tūrį ir užlietą vandeniu plotą, taip energetiniu požiūriu yra nacionalinės svarbos objektas, todėl tiek finansiškai, tiek techniniu požiūriu aplinkosauginės inžinerinės priemonės yra teorinės ir labai diskutuotinos, o jų įgyvendinimas valstybei sunkiai įmanomas“, – reziumavo AAA specialistai.