Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kaunietis Mantas grįžta, kad toliau vykdytų senelio prisiimtą užduotį

Rugpjūčio pabaigoje suėjo dveji metai, kaip Laisvės kovų istorijos muziejus Obeliuose gyvena be šviesaus atminimo Andriaus Dručkaus. Rokiškio krašto garbės piliečio, partizanų ryšininko, jų metraštininko, muziejininko, Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose įkūrėjo, padovanojusio kraštui unikalią kolekciją. Asmenybės, su kuria pabendrauti į Obelius atvažiuodavo ir eiliniai, ir žinomi šalies žmonės. Pasigirsdavo nuomonių, kad būtent šio žmogaus asmenybė pritraukia lankytojų. Jam išėjus, kai kas nuogąstavo, – esą nebebus kam tęsti jo asmeninės pilietinės veiklos, mat muziejaus veikla kur kas platesnė.

A. Dručkus partizano priesaiką davė, kai jam tebuvo septyniolika, po to, kai miške žuvo brolis. Tačiau netrukus iš būrio vado Balio Vaičėno-Liubarto gavo specialią užduotį, kurią sąžiningai ir nuosekliai vykdė visą gyvenimą – būti laisvės kovų metraštininku. „Gimtajam...“ rengiant vieną interviu, A. Dručkus paklaustas, kas galėtų tęsti jo pramintą kelią, šypsodamasis tarstelėjo, kad toks žmogus yra, tai – Kaune gyvenantis vaikaitis Mantas Kelečius.

Tuomet buvo keista girdėti: Rokiškio kraštą nuo šio didmiesčio skiria ne dešimt kilometrų, kaip įmanoma būti „ten“, o veiklą tęsti „čia“? Laikas įrodė – norint viskas įmanoma. Su Mantu Kelečiumi kalbėjomės apie bendraminčius vienijančios asociacijos įkūrimą, jos bendradarbiavimą su Laisvės kovų istorijos muziejumi Obeliuose, jų bendrą renginį „Andrių Dručkų prisimenant“, patriotiškumą ir tai, kur nekiša trigrašio.

– Kada sukurta asociacija „Andriaus Dručkaus iniciatyva“ ir kokie jos tikslai?

Asociacijos užuomazgos pradėjo megztis iškart po senelio Andriaus Dručkaus mirties. Atsirado veiklų, kurias norėjome įgyvendinti, kuriose norėjome dalyvauti. Pradėjo jaustis išėjusio žmogaus stygius. Tą spragą reikėjo arba užpildyti, arba apleisti. Apleisti negalėjome. Senelis per daug atidavė savęs, kad leistume su juo išeiti ir jo veiklai. Tiesa, kaip juridinis vienetas asociacija atsirado gerokai vėliau – 2019 m. gegužę. Dar ilgai galvojome, ar bus reikalinga juridinė forma, ar galime puoselėti Laisvės kovų istorijos muziejų Obeliuose kiekvienas savu asmeniniu indėliu. Vis dėlto būdami visi kartu ir vykdydami veiklas bendrai, galime daug daugiau.

Asociacija kelia sau du pagrindinius tikslus – puoselėti senelio įkurtą ir ateities kartoms paliktą Laisvės kovų istorijos muziejų Obeliuose bei ugdyti jaunimo ir bendruomenės pilietinį išprusimą. Tai abstraktūs tikslai, tačiau per veiklą jie jau turi apčiuopiamų rezultatų. Galima sakyti, buvo padėtas pamatas, o dabar viskas vyksta natūraliai – sava vaga.

– Kokie ryškiausi asociacijos darbai? Kokie momentai labiausiai nustebino?

Sunku vertinti. Man asmeniškai labai patinka veiklos su jaunimu: tiek, kai pats kažką organizuoju, tiek, kai viską stebiu iš šalies. Tai darbai, kurių rezultatus sunku pastebėti, tačiau matome susidomėjimą, poreikį, įsitraukiame į smagias diskusijas – pilietiškumo, istorijos, perspektyvų. Kalbant bendrai, visi darbai turi pakankamai gerą grįžtamąjį ryšį – jaunimas klausinėja, bendruomenė pagiria.

Kaip tik po šio renginio mane asmeniškai nustebino vienas momentas. Kai su pilietiško jaunimo organizacija „Baltai juoda“ jaunimu sėdome prie laužo ir kalbėjomės įvairiomis temomis, jie užsiminė, kad, jiems lankantis viename muziejuje (su jo darbuotojais nesame bendravę), muziejininkai pasakojo apie asociaciją ir mūsų veiklą. Smagu, kai esame matomi ir vertinami.

– Ar asociacijos veikloje buvo nusivylimo akimirkų?

Tikrai visko būna, bet galbūt tai daugiau susiję su dideliais lūkesčiais ir neapskaičiuotomis galimybėmis. Iš pradžių buvome maksimalistai, norėjome visko daug ir tuoj pat, tačiau dabar matome savo galimybes ir išmokome kantrumo.

– Mantai, kaip dažnai tenka atvykti į Obelius po senelio mirties?

– Neretai – bent du ar tris kartus per mėnesį.

– Į šį renginį („Andrių Dručkų prisimenant“) sukvietėte solidų būrį lektorių ir žinomų žmonių, susijusių su partizaniniu judėjimu bei jo įamžinimu. Tai partizanas Jonas Kadžionis-Bėda, buvusio partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė. Meniškos ir kariškos prigimties savanoris, viršila, knygų apie partizanus autorius Ernestas Kuckailis bei jo draugas pulkininkas leitenantas, poetas ir bardas Valerijus Šerelis. Istorikas Laimonas Abarius. Filmų festivalio „Jūs – mūsų širdyse“ organizatoriai Aleksandras Vitkus ir Antanas Zinkevičius, į Obelius atvežę šešias vaizdo juostas, kuriose įamžinti autentiški Lietuvos partizanų prisiminimai, tyrinėjamos išdavystės istorijos.  Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento lektorius, atsargos majoras Albertas Daugirdas bei kiti kariuomenės atstovai. Kaip pavyko juos sukviesti? Ar teko įtikinėti, ar nulėmė Andriaus Dručkaus žinomumas? O galbūt nuolat sukatės tokių asmenybių rate?

Manau, kad daug ką lėmė dažnas dalyvavimas panašios tematikos renginiuose, mokymuose, paskaitose. Su dauguma, kurie skaitė pranešimus renginio metu, tiesioginio kontakto nei asociacija, nei Laisvės kovų istorijos muziejus Obeliuose neturėjome. Tačiau žinojome, ko norime, turėjome viziją. Vienus kvietėmės per bendrus kontaktus, su kitais susisiekėme ir jiems patiko mūsų vizija. Įtikinėti tikrai nė vieno nereikėjo. Buvo tokių, kurie žinojo apie senelį Andrių Dručkų, apie muziejų. Buvo ir tokių, kurie į Laisvės kovų istorijos muziejų Obeliuose atvyko pirmą kartą.

– Intensyviai bendraujate su jaunimu, todėl, manau, galite palyginti kai kuriuos reiškinius. Kaip Jums atrodo, patriotiškesnis yra didmiesčių ar periferijos jaunimas? Kodėl?

Tai labai sunkus klausimas ir abejoju, ar galėčiau palyginti. Manau, kad daug kas priklauso nuo organizacijų ar žmonių, kurie supa jaunimą. Į didmiesčius suvažiuoja daug jaunimo: vieni dėl studijų, kiti čia siekia kurti gyvenimą. Aktyvesnis jaunimas jungiasi būtent prie tų organizacijų, kurios juos įveiklina patriotinei ar pilietiškai veiklai. O regionuose šių organizacijų gerokai mažiau ir jos dažnai yra gerokai silpnesnės. Pavyzdžiui, Obeliuose tokios organizacijos nežinau. Obeliuose taip pat nėra, kas ugdytų jaunuosius šaulius. Kiek žinau, šiuo metu jaunieji šauliai nėra ugdomi ir Rokiškyje. Tiesa, Rokiškyje yra aktyvi skautų grupė, o Pandėlys visam Rokiškio rajonui duoda gerą pilietinio-patriotinio jaunimo ugdymo pavyzdį.

– Sakoma, kad daugeliu atvejų emigrantai didesni patriotai, labiau pabrėžia lietuviškumą nei gyvenantys Lietuvoje. Ar neatrodo, kad panašiai yra su laisvės kovų ar kitų istorinių įvykių atminimu, kada savo kaimo ar miestelio istoriją vietiniai išmano prasčiau nei kiti?

Manau, viskas priklauso nuo domėjimosi. Galbūt gimtosios žemės ilgesys tą domėjimąsi paskatina… Tačiau nelabai galiu to komentuoti ar palyginti, kadangi nuo gimtojo krašto atitolti ilgesniam laikui nėra tekę.

– Kokius ateities planus siejate su Obeliais?

Šiuo metu planuojame tęsti asociacijos veiklas. Bendradarbiaujame su Laisvės kovų istorijos muziejumi Obeliuose dėl galimybės įgyvendinti kelis sumanymus. Vieną jų turėtumėte pastebėti jau šių metų pabaigoje, tačiau kažkokių didelių planų neturime. Visgi mūsų tikslai yra daugiau skirti prisidėti, o ne kišti savo trigrašį ten, kur tiek muziejus, tiek bendruomenė labai gražiai tvarkosi.

– Dėkoju už pokalbį.

 

Vilma Bičiūnaitė

Rekomenduojami video