Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kas laiko užsienio politikos vairą?

Staigūs Lietuvos užsienio politikos viražai, posūkiuose cypiančios padangos, visuomenę gąsdinančio nutrūktgalviško lakstymo pasekmės verčia klausinėti: kieno rankose mūsų valstybės užsienio politikos vairas? Ar vairuotojas sveikas? Blaivus? Ar mato kliūtis, kelio ženklus? Ir kur jis mus veža – į Vakarus ar Rytus? O gal pietų kryptimi, vis arčiau Afrikos?

Vaizdai pro langus

„Į Vakarus, tik į Vakarus!“ – ramina keleivius automobilio salone visu garsumu atsuktas valstybinis radijas, transliuojantis propagandinius maršus. Norisi tuo tikėti, bet vaizdai pro langą įrodinėja priešingai: vos už kelių kilometrų nuo Lietuvos jau leidžiasi Rusijos desantininkai, danguje sukiojasi rusų strateginiai bombonešiai, prie valstybės sienos – tūkstantinės minios ir mūsų spygliuotas vielas karpantys svetimi pareigūnai... Pasienyje aidi šūviai, anapus tvoros nervingai šūkauja kažkoks ūsuotas dėdė, kaltina kaimynus provokacijomis, lyg grasina besiveržiančius Lietuvon apginkluoti automatais... Vaizdą į kitą kelio pusę, į geležinkelį, kuriuo vis pradundėdavo sąstatai su kroviniais ir prekėmis, slepia apšarmojęs stiklas: juk pradėjome šaltąjį karą su Kinija! Antrąja ekonomine pasaulio galybe! Neišsigandome, pirmieji antausį skėlėme! „Silpstančia, jau silpstančia galybe!“ – žvaliai įsikiša radijas. Gal ir taip: kokia prasmė ginčytis su radiju? Tačiau panašu, kad tik nuo milžino nuotaikos dabar priklauso, ar vaizdas pro langus visiškai užledės paspaudus politiniam speigui, ar, priešingai, važiuojantiems taps nemaloniai karšta, jei ledinę savitvardą praradęs milžinas ims kurstyti ugnį mūsų kelyje.

„Ar mums viso to reikėjo? Kas gi čia daros, po velnių?“ – į nuo galinės sėdynės atsklidusį prabudusio keleivio aimanavimą radijas atkerta trumpai drūtai: „Vertybinė politika!“ Tai anksčiau užsienio politika turėjo ginti šalies nacionalinius interesus, nacionalinį saugumą, ekonominę gerovę. Bet tie laikai jau praėjo. Nebelakstys Kubilius dviračiu palei Astravą, nebekvies Grybauskaitė Lukašenkos į Vilnių. Užtenka, atėjo vertybinės užsienio politikos metas! Kam mums ta rami kaimynystė su Baltarusijos diktatoriumi, jeigu galime turėti pašonėje Rusijos tankus ir diversantus?  Kam mums ta komunistinė Kinija, jeigu yra demokratiškas Taivanas?

Čekių knygelės diplomatija

Deja, vežamųjų protus jaukia į automobilio radiją prasiveržiantys nevaldiškų transliacijų balsai. Jie piktinasi, kad Vyriausybė uzurpavo konstitucines prezidento galias, vykdo galimai su juo nesuderintą užsienio politiką, neva pražūtingą nacionaliniams interesams. Sklinda ir sąmokslo teorijos: prisimintas buvęs Gvatemalos prezidentas Alfonso Portillo, kurį JAV federalinis teismas Manhetene 2014 m. už pinigų plovimą nuteisė beveik 6 metus kalėti. Eidamas Gvatemalos prezidento pareigas A.Portillo 1999–2002 m. iš Taivano vyriausybės gavo 2,5 mln. JAV dolerių kyšį už diplomatinių santykių su Taivanu užmezgimą. Kyšis buvo pervestas tiesiai iš Taivano ambasados sąskaitos. Kas žino, ar Gvatemalos prezidentas ryžosi nutraukti santykius su Kinija vien tik dėl taivaniečių kyšio, ar dar ir dėl žadėtų didelių investicijų, paramos technologijų srityje, bendrų demokratinių vertybių? Kinijos rūstybę buvo užsitraukusios ir kitos Lotynų Amerikos šalys, nutarusios pripažinti Taivaną. Tiesa, po kurio laiko jos pakeisdavo nuomonę, nutraukdavo diplomatinius santykius su Taivanu ir atidarydavo Kinijos ambasadas.

Tokia praktika ironiškai buvo praminta čekių knygelės diplomatija: kas daugiau sumoka, su tuo ir draugaujama... A.Portillo teismas atskleidė, kad demokratiško Taivano valdžia nesibodi dalinti kyšių vardan platesnio įsitvirtinimo tarptautinėje arenoje. Sąmokslo teorijų kontekste įtartinai atrodo ir Lietuvos išsišokimas steigiant Taivaniečių atstovybę: šis Kiniją įsiutinęs sprendimas yra išskirtinis, nes ekonomines ir kultūrines Taivano atstovybes steigiančios šalys laikosi nerašyto susitarimo nenaudoti jų pavadinime žodžio „Taivanas“, vadina jas jo sostinės Taipėjaus vardu. Visos, tik ne Lietuva. Gal mainais Taivanas pažadėjo didesnes investicijas, daugiau bendrų demokratinių vertybių? Dar keisčiau, kad Kinijos ambasada Lietuvoje atvirai sako neturinti nieko prieš Taipėjaus atstovybę Vilniuje, svarbu, kad jos pavadinime nebūtų žodžio „Taivanas“. Jei taip, kodėl nebuvo galima ir steigti Taipėjaus atstovybę, ir negadinti santykių su Kinija? Juk taip pasielgė ne tik kaimyninės Latvija, Lenkija, bet ir JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija, kitos NATO ir ES šalys. Vardan ko triukšmas?

Priešas po priešo

„Tai, kas padaryta su Lietuvos politika Kinijos atžvilgiu, yra ne kvailio darbas ar kažkokia vertybinė politika, kaip bandoma sakyti. Tai darbas žmonių, kurie tokį nusikaltimą Lietuvos ekonominių interesų prasme gali padaryti gaudami asmeninę naudą. Tai mano giliausias įsitikinimas“, – teigė Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius.

Anot jo, Lietuvos atstovams pradėjus lakstyti į Taivaną iš anksto nenustačius, neužfiksavus Lietuvos politikos pokyčių Kinijos atžvilgiu, yra ne kas kita, kaip labai asmeniškas ir korupcinis sprendimas. „Kokiu pagrindu ponas Gabrielius ir ponas Mantas dabar organizuoja šitą demaršą, gresiantį Lietuvai milžiniškais ekonominiais nuostoliais, ne mažiau nei 2,5–3 proc. BVP, gali atsakyti nebent didžioji ekonomistė ponia Aušra. Ir tie nuostoliai toliau didės“, – pridūrė pašnekovas.

Ar toks staigus Lietuvos užsienio politikos posūkis į šaltąjį karą su Kinija nebuvo staigmena ir Respublikos prezidentui? „Šiandien į Konstituciją politikai valosi kojas – kas tik netingi. Tad jei prezidentas yra pamiršęs savo prievoles vykdant užsienio politiką, nuostabos nekelia. Prezidentas tokiu atveju turėtų bent jau susimažinti atlyginimą, nes jis pilnu mastu neatlieka jam Konstitucijos skirtų pareigų“, – svarstė signataras.

Staigūs viražai užsienio politikoje, pasak jo, pirmiausia kerta mūsų ekonominiams interesams. „Konfrontacija su Kinija, kuri vis labiau skverbiasi į įvairias pasaulio rinkas, nieko gero neduoda. Paskutinis Kinijos prezidento Xi Jinpingo ir JAV prezidento J.Bideno susitikimas parodė, kad abu pripažįsta, jog egzistuoja dvipolis pasaulis. Šito fakto ignoravimas atves tik prie to, kad bet kokio konflikto atveju Kinija užims Lietuvai labai priešišką poziciją. Norėti, kad turėtume priešą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje ir tai provokuoti gali tik visiškas Lietuvos saugumo interesų išdavikas. Dabartinių valdančiųjų politikos dėka Saugumo Taryboje turime du kapitalinius priešus – Rusiją ir Kiniją“, – sakė A.Butkevičius.

Pasak jo, Kinija ekonomine prasme yra puikiai įsitvirtinusi Baltarusijoje, ir jei turėtume gerus santykius su Kinija, dėl problemų su kaimynine šalimi būtų galima kreiptis pagalbos ir sakyti: padėkite mums suvaldyti tuos bepročius, jie su jumis labai skaitosi. „O dabar atvirkščiai: Kinija mielai trins rankas ir sakys Lukašenkai ir jo aplinkai – pamokykit šituos idiotus, kad tokių daugiau neatsirastų. Štai ir visas elementorius“, – apibendrino A.Butkevičius.

Ne jų žmogus

Politologo Vytauto Dumbliausko, M.Romerio universiteto docento, teigimu, užsienio politikos vairą laiko dvi rankos – prezidento ir Tėvynės sąjungos. „Ir jie dėl to vairo stumdosi. Šiuo požiūriu situacija nėra gera. Bet nematau kažkokios tragedijos, čia normali konkurencija“, – sakė politologas. „Prisimenu 1996–1998 m. laikotarpį, kai prezidentu buvo Algirdas Brazauskas, o Seimo pirmininku – Vytautas Landsbergis. A.Brazauskas turėjo dirbti su Tėvynės sąjungos valdomu Seimu. Tada konservatoriai su prezidentu irgi elgėsi, švelniai tariant, negražiai. G.Nausėda – ne jų žmogus, ir tuo viskas pasakyta. D.Grybauskaitė buvo jų žmogus, todėl tada jie viską darė, ko prezidentė norėjo. Kitas veiksnys – G.Nausėda nepatyręs, kaitalioja savo nuomonę, jis tiesiog naujokas politikoje. Ilgą laiką dirbo patarėju, niekada nebuvo lyderiu. O patarėjas iš esmės yra banko prezidento tarnas. Taigi, yra trys veiksniai – istorinis precedentas, tai, kad G.Nausėda yra ne jų žmogus, ir kad jis nepatyręs, blaškosi, stengiasi įtikti visiems“, – svarstė V.Dumbliauskas.

Anot jo, prie prezidento nepatyrimo dar būtų galima pridėti jo vyriausiąją patarėją Astą Skaisgirytę ir jos intrigas. Taigi, politologo teigimu, tarp prezidento komandos ir valdančiųjų vyksta akivaizdi kova, iš kurios Lietuvos valstybei tokiu sunkiu metu jokios naudos.

Dvi užsienio politikos

Advokatas, politikas, buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas įžvelgia dvi skirtingas Lietuvos užsienio politikas: esą tai lemia konfliktas tarp valdančiosios daugumos ir prezidento. „Jei prisimintume D.Grybauskaitės laikus, turbūt nebūtume pajėgę įsivaizduoti, kad užsienio reikalų ministras būtų labai savarankiškas, kažką spręstų be prezidento žinios. Žinome Vygaudo Ušacko likimą, kitų buvusių ministrų santykius su prezidentu. Dėl to, kad yra konfliktas, kyla visi nesusikalbėjimai“, – sakė A.Paulauskas.

Jis daro prielaidą, kad klausimas dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo nebuvo derintas su prezidentu. „Juk iš pradžių, kai apie tai buvo paskelbta, jis tylėjo, ir tik gerokai vėliau tarsi palaikė tokį sprendimą. Prisiminkime, kiek Lietuvos vyriausybinių delegacijų važinėjo į Kiniją, kaip derėjosi, kad pieną priimtų į savo rinką, kaip pasirašinėjo susitarimus dėl kitos žemės ūkio produkcijos tiekimo, kaip džiaugėsi pasiekimais, tuo, kad mūsų žemdirbiams atsivėrė tokia didelė rinka... Ir dabar viską ėmė ir pakeitė per vieną dieną! Kaip gali vienas žmogus priimti tokį sprendimą? Juk turėjo būti platesnis tokio planuojamo žingsnio aptarimas, taip pat ir Seime. Tai labai svarbus klausimas.

Ir tas triukšmas dėl A.Merkel pokalbio su prezidentu... Kaip suprantu, ji skambino prezidentui, nes būtent jis atstovauja Lietuvai Europos Vadovų Taryboje. Kitas dalykas, kaip po to vyksta komunikacija tarp prezidento ir užsienio reikalų ministro, ar perduoda tas žinias, ar tariasi dėl veiksmų. Matome, kad nelabai. Ir vėlgi įsižeidimas, aiškinimasis per žiniasklaidą... Manau, kad tai neprideda autoriteto nei mūsų valstybei, nei tiems politikams, kurie vadovauja užsienio politikai“, – pridūrė pašnekovas.

Konstitucijos 84 straipsnis aiškiai sako, kad Respublikos prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką: kaip užsienio politikos viražai, dėl kurių ištisus mėnesius tyli prezidentūra, atrodo konstitucingumo prasme? „Mes tikimės, kad į politiką turi ateiti jau subrendę žmonės, turintys pasitikėjimą, autoritetą, kurių žodis kažką lemia. O dabar juk matome: iššoka kas nors iš konservatorių partijos, pirmą kartą atsidūręs Seime, iki tol niekas jo nežinojo, ir ima visokiais žodžiais varyti ant prezidento, išdirbinėja jį kaip nori. Nežinau... Suprantu, kad pagarbos jau nėra, bet juk yra valstybė, yra valstybės reikalai, ir kažkaip reikia sustoti, baigti tas kvailystes“, – sakė A.Paulauskas.

Rekomenduojami video