Po daugiau nei 30 metų Seimas ryžosi pažvelgti į dar vieną lietuviškos demokratijos problemą – žvalgybos tarnybų visagalybę. Ar steigiama Žvalgybos kontrolieriaus institucija iš tiesų gins piliečių teises nuo žvalgybininkų piktnaudžiavimų, ar taps eiline biurokratinės jų veiksmų priedangos kontora?

Akcijos urmo bazėje

Seimui svarstyti pateiktas Žvalgybos kontrolieriaus įstatymo projektas, kurį su grupe Seimo narių įregistravo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, kelia įvairių minčių. Pirmiausia – kodėl tai padaryta tik dabar, valstybei įkopus į ketvirtąjį demokratinės raidos dešimtmetį? Ar iki šiol realiai kontroliuoti žvalgybos institucijų nebuvo jokio reikalo – kaip, pavyzdžiui, Rusijoje, nes ten jos pačios viską kontroliuoja? Antra, kodėl mūsų politikai po šitiek metų visgi apsisprendė, kad reikia uždėti bent simbolinį specializuotos kontrolės apynasrį Valstybės saugumo departamentui (VSD) ir Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos? Kas labiausiai paskatino – prabudęs noras ginti dešimčių tūkstančių piliečių, kasmet atsiduriančių žvalgybininkų dėmesio lauke, teises ir laisves? O gal savisaugos instinktas?

Nedidelėje šalyje, kurioje net devynios teisėsaugos tarnybos, kaip manoma, per metus slapta klausosi apie 80 tūkstančių jos piliečių, niekas negali būti tikras, kad kokiame nors slaptame duomenų centre ilgam nenuguls ir jo paties, ir jo pašnekovų pokalbių telefonu įrašai. Kada, kam ir kaip jie bus panaudoti, nežino niekas, o ir pasiteirauti nėra ko. Pasak Lietuvos advokatūros pirmininko profesoriaus Igno Vėgėlės, pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą Lietuvos piliečiai negali apskųsti slapto sekimo veiksmų ir nuo jų gintis, nes nėra galimybių sužinoti, kad jų atžvilgiu buvo vykdomas slaptas sekimas, kokiu pagrindu jis buvo vykdomas, kiek truko, kam panaudoti sekimo duomenys, kur jie saugomi, ar buvo sunaikinti. Advokatūros vadovo teigimu, toks teisinis reguliavimas sukurtas taip, kad žmogaus teisės galėtų būti pažeidžiamos neribotai. Teismo vykdomas slapto sekimo sankcionavimas tesąs formalus, netaikoma jokia reali kontrolė.

Taigi, galima daryti prielaidą, kad, kalbėdami, pavyzdžiui, apie prekybą poveikiu, neturėtume pamiršti, kad kažkur šešėlyje – o kaip kitaip reikėtų apibūdinti masinį žmonių sekimą vykdančias slaptąsias tarnybas, kurių niekas realiai nekontroliuoja? – gali egzistuoti milžiniška urmo bazė, galinti patenkinti net ir išrankiausio kliento poreikius. Kas ir kaip galėtų prie jos prieiti, kitas klausimas. O kad yra kas prieina, ne kartą galėjome įsitikinti per sekimo duomenų išpardavimo akcijas, žiniasklaidoje netikėtai pasirodžius tai vienų, tai kitų asmenų pokalbių išklotinėms, garso įrašų fragmentams, nutekintoms slaptoms pažymoms ir kitoms akcijinėms prekėms. Po tokių išpardavimo akcijų braškėdavo vyriausybės, griūdavo politinės karjeros, keisdavo vagas partinės srovės, eižėdavo verslo bastionai, prieš TV kameras žvangėdavo antrankiai, buvo laužomi dažnai niekuo nenusikaltusių žmonių likimai. Ir nieko nepadarysi: pirkėjas visada teisus!

Valstybė valstybėje

Pabandykime patikėti Lietuvos advokatų bendruomenės vadovo žodžiais, kad teisinis slapto sekimo reguliavimas sukurtas taip, jog žmogaus teisės galėtų būti pažeidinėjamos neribotą laiką. Bet juk tokį teisinį reguliavimą įtvirtino ne pačios teisėsaugos tarnybos, o atitinkamus įstatymus priėmęs Seimas! Panašu, kad dabar jis turi sukti uodegą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė Lietuvos advokatūros skundą dėl mūsų valstybėje neužtikrinamos galimybės apskųsti teisėsaugos vykdomą slaptą sekimą. Advokatūros teigimu, tai pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos garantuojamą teisę į teisingą teismą. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Seimui svarstyti pateiktas Žvalgybos kontrolieriaus įstatymo projektas su šia problema nesusijęs: advokatai kalba apie Kriminalinės žvalgybos įstatymą, o būsimos Žvalgybos kontrolieriaus institucijos kompetencijai kriminalinė žvalgyba nepriskirta. Tačiau Lietuvos žvalgybos tarnybos vykdo ir kriminalinės žvalgybos veiksmus, tad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas vienaip ar kitaip atsilieps ir jų veiklos teisiniam reguliavimui. Dar daugiau: jei kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą bent jau formaliai turi kontroliuoti prokurorai, tai žvalgybos institucijų kontrolė jiems apskritai neprieinama. Žvalgybininkus kontroliuoti pavesta Seimo NSGK, o piliečių skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ir laisves, nagrinėja Seimo kontrolieriai.

Iš šalies atrodo, kad parlamentinė žvalgybos tarnybų kontrolė – ne daugiau nei figos lapelis, kuriuo bandoma paslėpti realią jų galią. Kaip Seimo komitetas – keliolika politikų – gali sukontroliuoti, pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamentą, kurio finansinis svoris skiriamų valstybės biudžeto asignavimų prasme yra didesnis nei paties Seimo? Juk tai iš esmės valstybė valstybėje, gyvenanti pagal savo įstatymus, į kurios gyvenimą faktiškai niekam neleidžiama kištis. Politikų noras skirti jos veiklos teisėtumo prižiūrėtoją Žvalgybos kontrolieriaus asmenyje skeptikams gali pasirodyti labiau panašus į atpirkimo ožio paieškas nujaučiant būsimus skandalus dėl piktnaudžiavimų lietuviškos žvalgybos pasaulyje. O kad jie neišvengiami, verčia manyti ir dabartinis žmonių sekimo mastas, ir sovietinius laikus primenanti šių slaptųjų tarnybų visagalybė.

Teiks rekomendacijas

Žvalgybos kontrolieriaus įstatymo projekte nurodyta, kad tai „Seimo skiriamas valstybės pareigūnas, vykdantis žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo priežiūrą ir atitikties žmogaus teisių ir laisvių apsaugos reikalavimams vertinimą. Žvalgybos kontrolieriumi ir jo pavaduotoju būtų skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis teisės bakalauro ir teisės magistro arba vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą, ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar teisinio pedagoginio darbo stažą bei atitinkantis teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“.“ Žvalgybos kontrolieriaus įstaiga vertins žvalgybos institucijų ir žvalgybos pareigūnų veiksmus, žvalgybos metodų taikymo teisėtumą, tirs asmenų skundus ir dėl jų priims sprendimus, kurie, beje, žvalgybos tarnyboms nebus privalomi: tai bus tik rekomendacijos. Taigi, esmė aiški: kontroliuos rekomenduodami.

„Valstybė jauna, ieškome sprendimų. Šiaip situacija nėra gera, kai žvalgybų veikla, mano nuomone, šiandien nėra kontroliuojama“, – sakė Vytautas Bakas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Mišrios Seimo narių grupė seniūno pavaduotojas. Jo teigimu, turi būti užtikrinta, kad žvalgybos, kurios turi milžiniškus įgaliojimus mūsų šalies saugumo interesams ginti, jais naudosis būtent šiai pareigai atlikti. „Man pačiam teko dirbti Žvalgybos kontrolieriaus įstatymo rengimo darbo grupėje. Tiesą sakant, ne viskas šiame projekte ir man pačiam patinka. Yra nuomonių, kad Žvalgybos kontrolierius gali būti neapsaugotas nuo politinės įtakos, pavyzdžiui, dėl skyrimo procedūros. Manau, Seime sutarsime dėl to ir rasime modelį, kuris užtikrins pasitikėjimą šia institucija. Mums tai labai svarbu, nes neturėtų būti dar viena formali institucija“, – svarstė V.Bakas, paklaustas, ar kuriama Žvalgybos kontrolieriaus institucija netaps dar viena biurokratine įstaiga, leisiančia politikams nukanalizuoti sunkiai sprendžiamas problemas.

Leidimų filtras

Ar ne naivoka tikėtis visuomenės pasitikėjimo, kai Žvalgybos kontrolieriaus įstatymo projekte nurodomas privalomas reikalavimas turėti leidimą dirbti su slapta informacija? Kadangi tokius leidimus išduoda VSD, išeitų, kad saugumiečiai patys nuspręstų, kas gali, o kas negali juos kontroliuoti. Nepriimtiniems kandidatams tereikėtų nesuteikti tokio leidimo. Ką šitaip norima apgauti? „Mano manymu, VSD neturėtų suteikinėti šiam žmogui leidimo dirbti su slapta informacija, nes tokio leidimo išdavimas yra tam tikra kontrolės forma. Žvalgybos kontrolierius turėtų būti nepriklausomas nuo žvalgybos institucijų. Toks mano pasiūlymas darbo grupėje nesulaukė paramos, bet aiškinsime visuomenei ir kolegoms, kad šiuo atveju galima sekti, tarkime, teisėjų pavyzdžiu. Prezidentui, Seimo pirmininkui taip pat nereikia atskirų VSD leidimų, jie pagal pareigas gauna teisę susipažinti su įslaptinta informacija. Šiuo atveju Žvalgybos kontrolierius irgi neturėtų priklausyti nuo žvalgybos institucijų išduodamų leidimų, kaip ir mano minėti valstybės pareigūnai“, – sakė Vytautas Bakas.

V.Bakas: „Situacija nėra gera, kai žvalgybų veikla, mano nuomone, šiandien nėra kontroliuojama.“

Politikas, visuomenininkas, Vilniaus universiteto docentas Darius Kuolys mano, kad Žvalgybos kontrolieriaus įstaigos steigimo prasmingumas priklausys nuo Žvalgybos kontrolieriui suteiktų įgaliojimų. „Koks statusas įstatymu jam bus suteiktas, kokios galios? Ar mūsų parlamentas sugebės paskirti stiprią ir nepriklausomą asmenybę, kuri nuosekliai laikytųsi įstatymų ir stovėtų laisvos visuomenės, laisvų piliečių, o ne slaptųjų tarnybų pusėje, kaip labai dažnai nutinka šiandien?“ – klausė pašnekovas. D.Kuolio teigimu, labai dažnai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetai vis dėlto nusileidžia slaptosioms tarnyboms – nesiima savarankiškos veiklos, vengia parlamentinės priežiūros.

Paklaustas, ar Žvalgybos kontrolieriaus institucijos įsteigimas užkirs kelią skandalingoms istorijoms, kai VSD darbuotojai darydavo spaudimą kritiškai apie valdžią pasisakydavusiems žurnalistams, politikos apžvalgininkams, D.Kuolys atsakė, kad savaime tai nieko turbūt neužtikrins. „Tačiau, man atrodo, būtų tirtinos nesenos istorijos. Faktų, kad VSD kovojo karus prieš visuomenę, pasitelkdamas žvalgybos priemones, iš tikrųjų yra nemažai. Jeigu Žvalgybos kontrolierius būtų nepriklausomas, jis turėtų išsiaiškinti, kaip galėjo taip nutikti, kodėl tokie dalykai galėjo vykti Lietuvoje, demokratinėje respublikoje. Kaip, pavyzdžiui, VSD kovojo prieš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovus. Kaip organizavo jų šmeižto kampaniją per žiniasklaidą, pasitelkdamas aukščiausius valstybės pareigūnus. Tokie dalykai turi būti išaiškinti, kad jiems būtų užkirstas kelias“, – sakė D.Kuolys.

Dar vienas svarbus dalykas, anot jo, yra slaptųjų tarnybų veikimas žiniasklaidoje. „Jos negali turėti agentūros žiniasklaidoje ir per tą agentūrą kontroliuoti viešąją erdvę, ją režisuoti. O Lietuvoje, deja, ši praktika labai įsigalėjusi. Jeigu į tokius klausimus nebus mėginama atsakyti, nebus stengiamasi užkardyti tokios VSD veiklos, Žvalgybos kontrolieriaus darbo vietoje turėsime nominalią figūrą ir matysime formalius sprendimus, kurie iš esmės nieko nekeis“, – apibendrino D.Kuolys.