Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kas iš tiesų įvyko Rokiškio stačiatikių cerkvėje? Ir kodėl svarbu, kuriam patriarchatui ji priklauso?

Šią savaitę į redakciją kreipėsi S. Š., prašydama paviešinti jų globojamos nuo karo pabėgusios ukrainietės, kurią etikos sumetimais vadinkime Sonja, istoriją. Anot S. Š., ukrainietę įskaudino Rokiškio Šv. Aleksandro Neviškio stačiatikių cerkvės pozicija, mat ten meldžiamasi už kare žūstančius rusų kareivius. Tik moteris negarantavo, ar ukrainietė norės apie tai kalbėti.

„Gimtajam…“ susisiekus su minėta ukrainiete, štai kokią istoriją ir poziciją iš jos išgirdome. Sonja sakė cerkvėje nebuvusi, su kunigu tėvu Sergejumi Kulakovskij nekalbėjusi, nes jis nepakėlęs ragelio, tik su cerkvės patarnautoja Liubove. Sonja pasakojo, kad pirmiausia norėjo išsiaiškinti, kuriam patriarchatui cerkvė priklausanti, ir išgirdo, kad Maskvos. Tuomet supratusi, kad ten eiti negalinti. „Bet juk Dievas vienas, todėl pasakiau, kad melstis ir uždegti žvakutę už Ukrainos kare žūstančius mūsų kareivius ir žmones galiu ir katalikų bažnyčioje“, – sakė Sonja.

Nenorėjo viešinti ją įskaudinusios istorijos

Be to, Sonja sakė iš patarnautojos Liubovės išgirdusi, kad cerkvėje meldžiamasi ir už žūstančius rusų kareivius. Tai ją įskaudino, tačiau ji „Gimtajam…“ teigė nenorinti viešinti šios istorijos.

Bandžiau paaiškinti Sonjai, jog nesvarbu, kad Lietuvos stačiatikių bažnyčia priklauso Maskvos patriarchato jurisdikcijai, nes Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių metropolitas Inokentijus išreiškė visiškai kitokią poziciją dėl karo Ukrainoje nei jų patriarchas Kirilas.

Supratau, kad Sonjos tai neįtikino, gal todėl, kad sklandžiai rusiškai šnekėti religiniais terminais nebuvo lengva. Ir ji tik dar kartą pakartojo, kad geriau neviešinti šios istorijos, kad „nenori spjauti į šulinį, iš kurio geria“.

Galvojom neviešinti, bet Sonją globojantieji tą istoriją ištransliavo socialiniuose tinkluose ir „Gimtasis…“ atsidūrė tarp pagrindinių jos veikėjų, kaip nepanorėjęs (suprask, nedrįsęs) viešinti šios istorijos, mat pritrūkę daugiau liudininkų. Tokios ir toliau sekusios įvairios interpretacijos tikrai nustebino, todėl dabar tylėti nebegalim, nepaisant Sonjos prašymo. Beje, pokalbį su Sonja turiu įrašytą, todėl įvairios komentatorių interpretacijos mažai jaudina.

Meldžiasi už visas karo aukas, bet griežtai pasisako prieš karą

„Gimtasis…“ susisiekė ir su minėtos cerkvės kunigu tėvu Sergejumi, ir su patarnautoja Liubove.

Tėvas Sergejus sakė, kad prasidėjus visai šiai istorijai jis pats susisiekė su Sonja ir pakvietė ją apsilankyti cerkvėje. Bet ji atsisakė, motyvuodama tuo, kad cerkvė priklauso Maskvos patriarchatui, todėl ji nenorinti joje lankytis. „Tai jos teisė, mūsų cerkvėje lankosi nemažai pabėgusiųjų iš Ukrainos nuo karo. Ir niekas pretenzijų neturi dėlto, kad priklausom Maskvos patriarchatui“, – sakė tėvas Sergejus.

Paklaustas, ar tiesa, kad, kaip teigė cerkvės patarnautoja Liubovė, čia meldžiamasi ir už žūstančius rusų kareivius, tėvas Sergejus pasakė, kad meldžiamasi už visas karo aukas, meldžiamasi, jog karas Ukrainoje kuo greičiau baigtųsi ir nebežūtų žmonės. „Mes – prieš karą Ukrainoje, mūsų cerkvėje laikomasi tos pačios pozicijos, kurią viešai išsakė metropolitas Inokentijus“, – užtikrino tėvas Sergejus.

Cerkvės patarnautoja Liubovė, išgirdusi „Gimtojo…“ klausimą, ar tiesa, jog Sonjai ji teigusi, kad čia meldžiamasi už žūstančius rusų kareivius, sakė labai išgyvenanti dėl šios istorijos, ji buvusi ne taip suprasta. „Mes visi prieš karą Ukrainoje, bet meldžiamės už visas aukas, meldžiamės už visus, ir už katalikus meldžiamės, bet dabar aš jaučiuosi labai blogai, į mane visi žiūri kaip į priešą, nors mano sąžinė švari“, – sakė Liubovė ir pridūrė, kad vis dėlto svarbiausia Sonjai buvo tai, jog cerkvė priklauso Maskvos patriarchatui. „Pirmiausia ji tą norėjo išsiaiškinti“, – teigė Liubovė.

Vietoj atsakymo – žinia apie Maskvai neparankių Lietuvos stačiatikių kunigų atleidimą

Teiginio, kad Rokiškio Šv. Aleksandro Neviškio stačiatikių cerkvėje meldžiamasi ir už žuvusius rusų kareivius – niekas nepaneigė. Tačiau ar iš tikinčiojo pozicijos melstis už visas karo aukas tolygu palaikyti karą ir žudynes?

Tokį klausimą uždaviau Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kancleriui kun. Vitalijui Mockui, bet atsakymo nesulaukiau. Pasirodo, nesulaukiau dėl to, kas ką tik įvyko – kaip skelbia portalas bernardinai.lt, Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai priklausantys trys lietuviai dvasininkai, kurie kritikuoja Rusijos pradėtą karą Ukrainoje bei patriarchą Kirilą, sulaukė vadovybės nemalonės – jie atleisti.

Kaip rašo bernardinai.lt, Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovas, metropolitas Inokentijus iš užimamų pareigų atleido kunigą V. Mockų, o kiti du kunigai – Gintaras Jurgis Sungaila ir Vitalis Dauparas – ne tik atleisti iš užimamų pareigų, bet ir nušalinti nuo bet kokios aktyvios tarnystės. Pasak bernardinai.lt, tai yra pirmas kartas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai ortodoksų dvasininkai susilaukia tokių nuobaudų.

Tai štai – metropolito Inokentijaus kalbos apie siekiamybę didesnės Lietuvos stačiatikių bažnyčios autonomijos nuo Maskvos patriarchato liko tik kalbomis. Todėl puikiai suprantu Sonjos poziciją pirmiausia išsiaiškinti, kuriam patriarchatui – Maskvos ar Konstantinopolio – Rokiškio stačiatikių cerkvė priklauso.

Todėl feisbuko aktyvistų kalbos, kad jie Sonjos ir Rokiškio stačiatikių cerkvės problemą išsprendė – absurdiškos. Nejuokinkite – kol ši cerkvė priklauso Maskvos patriarchatui, tol problema neišspręsta.

Lietuvos stačiatikių bažnyčia atsiribojo nuo patriarcho Kirilo pozicijos, bet…

Jeigu visi tie feisbuko vartotojai, kurie karštai įsitraukė į šios istorijos nagrinėjimą socialiniuose tinkluose, bent truputį domisi faktais ir labiau pasigilino į reikalo esmę, tuomet žino, kad Maskvos patriarchas Kirilas Maskvos priešininkus Ukrainoje vadina „blogio jėgomis“, kovojančiomis prieš „Rusijos vienybę“. Kitaip tariant, jis tarnauja kaip Putino politikos įrankis.

Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus griežtai pasmerkė karą Ukrainoje jau pirmąją karo dieną.

Lietuvos stačiatikių bažnyčia karo pradžioje taip pat pasmerkė Rusijos karą prieš Ukrainą ir meldžia Dievo, kad jis greičiau baigtųsi. Vis dėlto Kirilas yra ir Lietuvos stačiatikių patriarchas, todėl jo pozicija dėl Ukrainos karo tikrai gali atgrasyti Ukrainos stačiatikius, priklausančius Konstantinopolio patriarchatui, nuo noro lankytis Maskvos patriarchato cerkvėse. Ir ne be reikalo, nes tą parodė pastarieji įvykiai dėl atleistų kunigų.

Priminsime, kad Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus (Inocentas) prasidėjus karui buvo paskelbęs pareiškimą, kuriuo griežtai smerkia „Rusijos karą prieš Ukrainą“. „Lietuvos stačiatikių bažnyčia smerkia Rusijos karą prieš Ukrainą ir žada siekti didesnės nepriklausomybės nuo Maskvos“, – buvo teigiama metropolito Inokentijaus pareiškime.

„Kaip jau pastebėjote, mudu su patriarchu Kirilu turime skirtingą požiūrį į Rusijos vykdomą politiką ir skirtingai interpretuojame pastaruosius įvykius. Patriarcho pasisakymai apie karą Ukrainoje – tai jo asmeninė nuomonė, tačiau mes Lietuvoje su juo nesutinkame“, – rašė metropolitas Inokentijus.

Bet panašu, kad laisve reikšti kitokią nuomonę nei Maskvos patriarchas Lietuvos stačiatikiai daugiau nesinaudos.

Šiek tiek Lietuvos stačiatikybės istorijos

1317 m. buvo įkurta atskira Lietuvos stačiatikių metropolija su centru Naugarduke. Ilgainiui jos pagrindu susiformavo Kijevo (Lietuvos) metropolija, dėl kurios varžėsi tiek Rusijos, tiek Konstantinopolio patriarchai. Tik XVII a. pabaigoje, 1686 metais, Konstantinopolio patriarchas Dionisijus IV pripažino, jog ši metropolija atitenka Maskvos patriarchatui. Tiesa, 1923 metais dalis šios metropolijos teritorijos buvo grąžinta Konstantinopolio patriarcho žinion, kaip Lenkijos Ortodoksų Bažnyčia. 1925 metais jai buvo suteikta autokefalija (savarankiška stačiatikių bažnyčia).

Lietuvos stačiatikiai iki šiol priklauso Maskvos ir visos Rusijos patriarcho jurisdikcijai. Baltijos šalys yra vienintelės Europos Sąjungoje priklausomos nuo Maskvos patriarchato, tik Estijoje dalis stačiatikių priklauso Konstantinopolio patriarchatui.

Lietuvos stačiatikių bažnyčia yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje. Ortodoksais (stačiatikiais) save laiko apie 4 proc. (145 tūkst.) Lietuvos gyventojų. Dauguma – slavų tautybės, tačiau yra ir gruzinų, graikų, lietuvių. Iš viso Lietuvoje yra 57 parapijos ir daugiau nei 60 dvasininkų.

Vilniaus ir Lietuvos vyskupijai nuo 2010 metų pabaigos vadovauja arkivyskupas Inokentijus.

Rekomenduojami video