Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kas ir kaip pasirūpins išnaudojimą patyrusiu neįgaliu jaunuoliu?

Jau daugiau nei savaitę neįgalus 21 metų biržietis gyvena jausdamasis lyg būtų tarp žemės ir dangaus. Jis neturi jokių asmeninių daiktų. Apsivilkęs tuo, ką davė geri žmonės. Valgo tai, ką duoda geradariai.

Maža to – vyras baiminasi vaikščioti po miestą, nes jam grasinama susidorojimu. Jis yra nukentėjusysis dėl išnaudojimo priverstiniam darbui byloje, kurią tiria Panevėžio teisėsaugininkai.

Sudėtinga vaikystė

Povilas (vardas pakeistas - aut.) užaugo Papilyje. Jo tėtis žuvo avarijoje, kai berniukas buvo dar visai mažas. Šeimoje dar augo brolis ir sesuo. Mama po kurio laiko susirado kitą vyrą.

Vaikinas pasakoja, kad nuo pat vaikystės jo šeimoje situacija buvo sudėtinga. Patėvis girtuokliavo, pyktį išliedavo ant Povilo. Jis neslepia ne kartą su mėlynėmis eidavęs į mokyklą. Čia juo niekas netikėjo, nes pati motina pedagogus tikindavo, kad sūnus turi proto negalią ir juo pasitikėti negalima.

Šeimoje dažnai lankėsi socialiniai darbuotojai. Vienos iš jų Povilas labai nemėgo, nes ši eidavo į namus nesibeldusi, elgdavosi įžūliai, neatsiklaususi lįsdavo į šeimos šaldytuvą.

Vaikinas labai šiltai atsiliepia apie Papilio seniūnijos socialinę darbuotoją Ritą Valbasienę. Jis norėtų, kad ši socialinė darbuotoja jam padėtų gyventi ir ateityje.

Povilas neslepia, jog nuo vaikystės jis turėdavo gerti stiprius psichotropinius vaistus. Tačiau sako, kad nuo jų tik dar labiau sustiprėdavo agresijos priepuoliai. Nežinodamas, kaip valdyti savo emocijas, jis pjaustydavosi rankas.

Papilyje Povilas augo iki šešiolikos metų. Tuomet mama su jaunesniu broliu, kurio susilaukė nuo patėvio, išvyko į Tauragę. Žadėjo jį pasiimti, tačiau kvietimo apsigyventi kartu Povilas taip ir nesulaukė.

Paauglys liko gyventi pas netoli Papilio gyvenančią seserį. Jis neslepia, kad nebuvo ramus, savo miestelyje visokių eibių prikrėtė. Buvo sudėtingi santykiai ir su sesers vyru.

Po vieno konflikto su juo Povilas septynioliktąjį gimtadienį šventė Biržų policijos komisariate. Jam iki pilnametystės buvo skirta gyventi Veliučionių vaikų socializacijos centre.

Ilgiau niekur neužsibuvo

Kai Povilui sukako aštuoniolika, mama jam padėjo sutvarkyti dokumentus dėl neįgalumo. Vaikinui nustatyta 45 procentai darbingumo. Jis dažnai lankydavo Biržų socialinių paslaugų centre esančią neįgaliųjų grupę.

Grįžęs į Papilį ten neužsibuvo. Kurį laiką gyveno Vabalninke, savivaldybės skirtame socialiniame būste. Tačiau čia susidėjo su bloga kompanija, todėl nutarė iš Vabalninko išvykti. Sako vėl rašęs prašymą socialiniam būstui gauti, tik didelėmis raidėmis pažymėjo, kad neskirtų Vabalninke. Šiuo metu, jo žiniomis, eilėje socialiniam būstui yra 46 – tas...

Vėliau Povilas buvo apgyvendintas Biržų savarankiško gyvenimo namuose. Čia jam patiko, tačiau jis neslepia nesutaręs su socialine darbuotoja Dale Mukiene.

„Savarankiško gyvenimo namai geri. Bet socialinė darbuotoja darė viską, kad juose negyvenčiau. Kartą mane pasikvietė Biržų socialinių paslaugų centro vadovas Eividas Šernas, liepė pasirašyti po krūva dokumentų. Pasirašiau, o tik po to perskaičiau, kad Savarankiško gyvenimo namuose galiu gyventi tik iki liepos 27 dienos. Esą esu iškeliamas, nes terorizuoju gyventojus, mušu senelius, pažeidinėju taisykles“, - pasakojo jaunuolis.

Vyras nesulaukė, kol turės išsikraustyti. Likus kelioms dienoms iki liepos 27 – osios jis, palikęs viską, ką turi, išvyko uždarbiauti į Angliją.

Atėmė uždarbį ir išvarė

Istorija, kaip vaikinas išvyko į užsienį, yra gana paini. Išvykti planavo jo draugas, bet jis buvo nepilnametis. Tuomet Povilas paprašė, kad būtų pasiūlyta jo kandidatūra. Povilo „šefas“ Anglijoje, Mariport mieste, buvo ne kartą už įvairius nusikaltimus teistas biržietis. Vaikinas turėdavo nurodytame rajone gyventojams išmėtyti maišus. Po kurio laiko juos, pripildytus dėvėtų rūbų, surinkdavo. Rūbai būdavo siunčiami parduoti „skudurynuose“ į Lenkiją.

Pasak Povilo, pirmus penkis mėnesius jam sekėsi gerai. Gyveno nuomojamame kotedže, už darbą gaudavo atlyginimą. Galėjo ne tik pragyventi - nusipirko asmeninių daiktų, kompiuterį, net automobilį. Nors vairuotojo pažymėjimo Povilas neturėjo, sako, kad policija šio dokumento niekada neprašiusi.

Po penkių mėnesių staiga viskas pasikeitė. „Šefas“ pradėjo nusukinėti pinigus, ėmė mušti. O vieną dieną jam sugrįžus iš darbo liepė nešdintis, o jei šis sugrįšiąs, jis būsiąs „subadytas“.

Iškilmingai apsiėmė globoti ir... paleido

Išvarytas iš namų Povilas, vilkėdamas tik treningais, pėsčiomis ėjo 22 kilometrus iki artimiausios Workington policijos nuovados. Skurdžia anglų kalba jis bandė paaiškinti, kad buvo apgautas ir išvarytas, pateko į bėdą. Tačiau sako jokio supratimo nesulaukęs. Išėjęs iš nuovados biržietis įlindo į netoliese esantį sodo namelį ir jame pernakvojo.

Iš nevilties vaikinas nutarė atkreipti į save dėmesį - persirėžė ranką. Žmonės iškvietė „greitąją“.

Vyrui ligoninėje ranka buvo susiūta. Vienas gydytojas biržiečiui davė 11 svarų bei adresą, kur jam galės padėti. Vyras suprato, kad tai paramos organizacija žmonėms, kurie pateko į bėdą. Už šiuos pinigus Povilas nuvažiavo traukiniu iki Karlailo. Dvi dienas klaidžiojo po miestą, kol surado minėtą organizaciją. Ten vaikiną pamaitino, davė striukę ir nupirko bilietą iki Londono. Lietuvos ambasadoje Povilas policijos pareigūnams davė parodymus. Ten praleido dvi dienas, vėliau buvo paskraidintas į Lietuvą.

Iš oro uosto į Biržus jį parvežė policijos pareigūnai. Apklausė, jis viską tyrėjai atvirai papasakojo. Vėliau prisistatė organizacijos, kuri užsiima pagalba nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, atstovė iš Panevėžio. Ji pažadėjo vaikinui visą įmanomą pagalbą.

Povilas vienai nakčiai buvo apgyvendintas Panevėžyje motelyje. Po to jam nupirko autobuso bilietą. Ir jis su laikinu maisto daviniu atsidūrė... Biržuose.

Neįgalumas per mažas

Povilas kreipėsi į Biržų socialinių paslaugų centrą. Žinojo šią įstaigą, nes kadaise čia lankė neįgaliųjų dienos grupę. Direktorius Eividas Šernas paskambino labdaros ir paramos fondo direktorei Verai Šnarienei ir paprašė, kad vyrą priglaustų bent vienai dienai. V. Šnarienė priglaudė. Čia jis gyvena jau dvi savaites.

„Kad tokių žmonių kaip Vera būtų daugiau“, - džiaugiasi vaikinas. Jis čia jaučiasi gerai, gauna maisto, drabužių. Vaikinas buvo priregistruotas, nes kitu atveju jis negautų neįgaliojo pensijos. Beje, Povilas iki šiol nežino, ar ją gaus, nes jo sąskaitoje „siaučia antstolė“ ir ne kartą pinigus iš sąskaitos buvo nuskaičiavusi.

Povilas sužinojo, kad savivaldybė bandė pasirūpinti, jog jis būtų apgyvendintas Skemų socialinės globos namuose. Bet sako išgirdęs, kad į šią įstaigą jo negali patalpinti, nes neįgalumas per mažas...

Bandė Povilas sužinoti, ar neliko jo daiktų, kuriuos jis paliko Savarankiško gyvenimo namuose. Bet buvo pasakyta, kad juos... išmetė.

Siūlė kreiptis į televiziją?

„Aš esu neadekvatus. Ir su pinigais nemoku elgtis, nes jų gavęs iškart visko prisiperku, po to neturiu iš ko gyventi. Ir tuose valdiškuose reikaluose nesigaudau, neturiu kantrybės. Galvoju, kad ir pats esu dėl daug ko kaltas, ir pats nešventas buvau“, - pripažįsta vaikinas. Jis labiausiai norėtų, kad atsirastų žmogus, kuris apsiimtų jį globoti. Artimieji, pasak Povilo, tai daryti atsisako. Kiekvienas turi savų sumetimų.

„Ne kartą atrodė, kad niekam aš nerūpiu. Norėjau nušokti nuo skardžio ir baigti savo gyvenimą. Jei ne Vera, nežinau, ką aš daryčiau, kur nors gatvėje šlaistyčiausi ir miegočiau“, - sako Povilas.

Jam Socialinių paslaugų centro direktorius Eividas Šernas siūlęs kreiptis į televiziją, laidą „TV pagalba“. Bet viešintis vyras nenori – jam gali būti kerštaujama tų, prieš kuriuos jis duoda parodymus byloje.

Papilyje yra namukas, kuris priklauso jam, mamai ir broliui su sese. Povilas svajoja jį susiremontuoti. Reikia nedaug – įdėti kelis langus, duris bei sutvarkyti krosnį. Ten net malkų yra palikę... Tačiau remontui pinigų jis neturi ir nežinia, kada jų turės.

E. Šernas vaikinui pasiūlė susirasti darbą. Jis sako mokąs dažyti, glaistyti, malkas tvarkyti, telefonus, kompiuterius remontuoti.

Sako, iš bėdos net nedirbdamas galėtų pragyventi iš savo pensijos. Tiesa, jei pinigus padėtų kas nors suskaičiuoti. Jis labai norėtų, kad pagelbėtų socialinė darbuotoja Rita Valbasienė.

Ateitis – aklavietėje

Biržų socialinių paslaugų centre direktorius Eividas Šernas sakė, kad klausimas, ką daryti su Povilu, yra atviras. „Jį atvežė į Biržų policiją iš Vilniaus, apklausė tyrėja. Vėliau jis buvo nuvežtas į Panevėžį. Ir tik likus dviem valandoms iki to momento, kai turėjo apleisti viešbutį, mums buvo pasakyta, kad paimtumėme ir dėtumėme, kur norime“, - kalbėjo E. Šernas.

Į Biržų savivaldybę buvo kreiptasi, nes paskutinė Povilo gyvenamoji vieta buvo šio rajono Savarankiško gyvenimo namai.

E. Šernas pasirūpino, kad laikinai vaikinas būtų apgyvendintas krizių centre. Jis įkurtas labdaros ir paramos fondo, kuriam vadovauja Vera Šnarienė, patalpose.

E. Šernas tikino vaikinui nesiūlęs kreiptis į „TV pagalba“. Tačiau, jo manymu, reikia kuo greičiau spręsti, kaip su Povilu pasielgti.

„Jis laikinai įregistruotas seniūnijoje. Vienas gyventi negali, su pinigais elgtis nemoka. Jam reikia globėjo. Skemuose jam tiktų, ir jis pats sutinka. Bet jo negalia per maža šiai globos įstaigai“, - kalbėjo E. Šernas.

Biržų rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Kęstutis Knizikevičius sakė, kad sprendžiant Povilo klausimą jie atsidūrė aklavietėje.

„Daugiau nežinome, ką jam suteikti, nes jam viskas jau buvo suteikta. Su juo didelės problemos, ir jis pats tų problemų prisidaro“, - sakė K. Knizikevičius.

Vedėjo teigimu, Biržų savarankiško gyvenimo namuose vaikinas neužsibuvo, nes jis nesilaikė vidaus tvarkos taisyklių. Be to, nemokėjo mokesčių ir neatsižvelgdavo į raginimus tai padaryti.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė sakė, kad jų rūpesčiu vaikinas buvo pargabentas į Lietuvą.

„Mes labai nustebome, kai tik pasiūlius Biržų savivaldybės atstovai vaikiną sutiko priimti. Manome, kad savivaldybė turi prisiimti atsakomybę už žmogų“, - sakė K. Mišinienė.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis Šiaurės rytai

Rekomenduojami video