Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Karvių ganykloje – netikėtas radinys
Ant­ra­die­nio pa­va­ka­rę į „Že­mai­čio“ re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nęs plun­giš­kis pa­pa­sa­ko­jo ką tik ra­dęs ke­tu­ris ne­spro­gu­sius ar­ti­le­ri­jos svie­di­nius. Pak­laus­tas, kas toks esan­tis, skam­bi­nu­sy­sis šmaikš­ta­vo: „Esu tik ber­niu­kas su me­ta­lo de­tek­to­riu­mi“. Ir pa­kvie­tė at­vyk­ti sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti neįp­ras­to ra­di­nio.

Lo­bių paieš­ko­mis su­si­do­mė­jo... dėl svei­ka­tos

Lai­ky­da­ma­si duo­tų nu­ro­dy­mų ne­sun­kiai ran­du ša­li­ke­lė­je lū­ku­riuo­jan­tį „ber­niu­ką su me­ta­lo de­tek­to­riu­mi“. Paaiš­kė­ja, kad tai – pa­juo­kau­ti mėgs­tan­tis bran­daus am­žiaus vy­ras. Jis pri­si­sta­to, bet tuoj pa­pra­šo laik­raš­ty­je ne­mi­nė­ti nei jo var­do, nei pa­var­dės. Tad to­liau va­din­ki­me jį Jo­nu. Iš­vy­dęs ma­ne, plun­giš­kis ren­ka trum­pą­jį Bend­ro­jo pa­gal­bos cent­ro nu­me­rį ir ra­miu bal­su pra­ne­ša, kad ką tik ra­do ke­tu­ris sprog­me­nis. Trum­pai nu­pa­sa­ko­ja sa­vo bu­vi­mo vie­tą. „Da­bar lauk­si­me, kol pa­si­ro­dys po­li­ci­ja. Tu­rė­tų neužt­ruk­ti“, – sa­ko bai­gęs kal­bė­ti te­le­fo­nu. Paaiš­kė­ja, kad ši pro­ce­dū­ra jam nė­ra nau­ja, mat ir anks­čiau yra ap­ti­kęs sprog­me­nų. Pir­mą­sias dvi ko­vi­nes gra­na­tas ra­do rug­sė­jį Pla­te­lių apy­lin­kė­se, Virk­šų kai­me. O gruo­džio pa­bai­go­je, prieš pat Nau­juo­sius, to­je pa­čio­je pie­vo­je tarp Le­ke­mės ir Stal­gė­nų (kaip vė­liau paaiš­kė­jo – Vai­nai­čių kai­mo te­ri­to­ri­jo­je) ra­do ar­ti­le­ri­jos svie­di­nį. Abu kar­tus taip pat pra­ne­šė po­li­ci­jai, o at­sku­bė­ję pa­rei­gū­nai iš­kvie­tė iš­mi­nuo­to­jus.
 Pats sa­ko nei pir­mą, nei ant­rą kar­tą ne­lau­kęs pa­sta­rų­jų, nes jie vyks­ta iš Klai­pė­dos, tad už­trun­ka, kol pa­sie­kia mū­sų ra­jo­ną. Tik štai ant­ra­die­nį smal­su­mas vėl at­ve­dė į tą pa­čią pie­vą. „No­rė­jau pa­žiū­rė­ti, kas li­ko po iš­mi­nuo­to­jų. Pa­gal­vo­jau, gal dar pa­vyk­tų ką ras­ti, mat pa­sta­rą­jį kar­tą ma­no me­ta­lo de­tek­to­rius su­strei­ka­vo. Gal dėl šal­čio“, – svars­to.
Kol lau­kiam po­li­ci­jos, plun­giš­kis pa­sa­ko­ja, jog do­mė­tis šia veik­la pra­dė­jo vi­sai ne­se­niai. „Vie­ni žve­jo­ja, ki­ti žvė­ris šau­do. O aš lo­bių ieš­kau, – nu­si­juo­kia. – Pra­dė­jau dėl svei­ka­tos, nes esu tik­ras na­mi­sė­da. No­rė­jau dau­giau lai­ko pra­leis­ti gry­na­me ore, pa­ju­dė­ti.“

Rei­kia iš­ma­ny­ti, kur ir ko ieš­ko­ti

Iš­girs­tu, kad to­kie lo­bių ieš­ko­to­jai bend­rau­ja so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Plun­giš­kis sa­ko, kad bū­tent iš jų in­ter­ne­ti­nių dis­ku­si­jų ir se­mia­si pa­tir­ties, do­mė­jo­si, ko­kį me­ta­lo de­tek­to­rių įsi­gy­ti, kur ir ko ieš­ko­ti.
 „Tuo­se fo­ru­muo­se man ir įka­lė į gal­vą, kad jei ra­dai sprog­me­nį – ne­liesk jo, ne­krapš­ti­nėk, kviesk po­li­ci­ją. O juk yra ir to­kių „prie­dur­nių“, ku­rie ras­tus svie­di­nius vėl už­ka­sa į že­mę. Bi­jo, kad iš­kvies­tos tar­ny­bos atims me­ta­lo de­tek­to­rių“, – kal­ba pa­šne­ko­vas.
Pa­sak jo, to­kia bai­mė yra vi­siš­kai ne­pag­rįs­ta, mat vaikš­čio­ti po lau­kus ar miš­kus su me­ta­lo de­tek­to­riu­mi nė­ra drau­džia­ma. Ne­ga­li­ma tik pa­si­sa­vin­ti se­nes­nių nei 70 me­tų ra­di­nių. To­kius esą rei­kia pri­sta­ty­ti į Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tą. Pats Jo­nas pa­ti­ki­na nie­ko įspū­din­go, be jau mi­nė­tų sprog­me­nų, iki šiol nė­ra ra­dęs. Dė­me­sio gal­būt bū­tų ver­ta tik jo ap­tik­ta že­mė­je ne vie­ną de­šimt­me­tį dū­lė­ju­si me­ta­li­nė reichs­mar­kių mo­ne­ta. O ko­dėl pa­si­rin­ko žval­gy­ti te­ri­to­ri­ją tarp Le­ke­mės ir Stal­gė­nų? „Nei­ni, kur akys ve­da. Prieš tai pa­si­do­mi, pa­si­skai­tai, kas kur ga­lė­ję bū­ti. Ši­toj vie­toj kaž­ka­da bu­vu­sios so­dy­bos. Da­bar nie­ko ne­li­kę, tik ga­nyk­los. 1944 m. Rau­do­no­ji ar­mi­ja, ve­jan­ti vo­kie­čius oku­pan­tus, įžen­gė į Plun­gę. Ne vie­nas da­li­nys bu­vo iš­si­dės­tęs ap­link mies­tą. Ga­li bū­ti, kad vie­nas jų bu­vo įsi­kū­ręs bū­tent šio­je te­ri­to­ri­jo­je. Tai pa­tvir­ti­na ir ma­no čia ras­ti neiš­šau­ti, ta­čiau su­lau­žy­ti šo­vi­niai. Juos ka­rei­viai lau­žy­da­vo, kad gau­tų pa­ra­ko lau­žams už­si­kur­ti. Juk bu­vo spa­lis, rei­kė­jo kaž­kaip šil­dy­tis. Tam tiks­lui ar­dė ir ar­ti­le­ri­jos svie­di­nius “, – dės­to plun­giš­kis.
 „Kaž­kur čia tu­ri bū­ti“
Mums be­si­kal­bant, lau­ko ke­liu­ke su­žim­ba ir po­li­ci­jos eki­pa­žo au­to­bu­siu­ko švie­sos. Jau be­veik vi­sai tam­su. Per pa­žliu­gu­sią pie­vą žleg­sim pa­si­švies­da­mi pro­žek­to­riu­mi. Jo­nas ro­do ke­lią. Pers­pė­ja, kad bū­tu­me at­sar­gūs – per vi­są pie­vą iš­si­rai­tę elekt­ri­niai pie­me­nys. Lai­mei, kad sro­vė iš­jung­ta. „Kaž­kur čia tu­ri bū­ti“, – iš­girs­ta­me sa­kant mū­sų ved­lį. Ku­rį lai­ką dai­ro­mės ap­lin­kui, ta­čiau taip tam­su, kad net pro­žek­to­rius ne­gelbs­ti. Jaus­mas mak­li­nė­jant ap­grai­bo­mis po pie­vą ir ieš­kant kaž­kur čia gu­lin­čių su­rū­di­ju­sių sprog­me­nų – sa­vo­tiš­kas. Lai­mei, vie­nas iš pa­rei­gū­nų pa­ste­bi tam­so­je bo­luo­jan­tį į že­mę įsmeig­to kas­tu­vo ko­tą. Jo­nas taip pa­žy­mė­jo sa­vo ra­di­nį. Ša­lia kas­tu­vo gu­li ke­tu­ri ar­ti­le­ri­jos svie­di­niai. Plun­giš­kis pa­sa­ko­ja juos ra­dęs vi­sai ne­gi­liai po že­me. Du bu­vo vos pu­sės sprin­džio gy­ly­je, li­ku­sie­ji – kiek gi­liau, gal per sprin­dį.
 „O juk čia iki pat už­šą­lant ga­nė­si kar­vės“, – sa­ko vy­ras. Dar pri­du­ria, kad prieš sa­vai­tę pir­muo­sius du svie­di­nius to­je pa­čio­je vie­to­je ra­do ko­ne pie­vos pa­vir­šiu­je.
Įdo­mu, ar iš­mi­nuo­to­jai, ku­riuos tuoj su­skum­ba kvies­ti vie­nas iš pa­rei­gū­nų, vė­liau pra­ne­ša skly­po sa­vi­nin­kui, koks „lo­bis“ ras­tas jo ga­nyk­lo­je. „Gal žmo­gus no­rė­tų ži­not?“ – gar­siai svars­tau. „O gal ir ne“, – pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai at­lie­pia vie­nas iš pa­rei­gū­nų. Vy­rai sa­ko vi­sos ei­gos ne­ži­nan­tys. Jų dar­bas – pra­neš­ti apie sprog­me­nis iš­mi­nuo­to­jams ir pa­ro­dy­ti jiems tiks­lią šių bu­vi­mo vie­tą. O to­liau jau tvar­ko­si pa­sta­rie­ji.

To­kie at­ve­jai – ne­re­ti

Ki­tą die­ną Plun­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Rea­ga­vi­mo sky­riaus vir­ši­nin­kė Ing­ri­da Juš­kai­tė in­for­ma­vo, kad tą pa­tį va­ka­rą at­vy­kę Juo­zo Vit­kaus in­ži­ne­ri­jos ba­ta­lio­no ka­riš­kiai ras­tuo­sius svie­di­nius su­nai­ki­no. „Ga­vo­me pra­ne­ši­mą, kad ras­ti ke­tu­ri B ka­te­go­ri­jos Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ar­ti­le­ri­jos svie­di­niai ir kad jie su­nai­kin­ti vie­to­je“, – sa­kė pa­rei­gū­nė.
 Pak­laus­ta, ar daž­nai Plun­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tas gau­na pra­ne­ši­mų apie to­kius ra­di­nius, I. Juš­kai­tė pa­sa­ko­jo, jog bū­na įvai­riai – kar­tais il­gai to­kių ne­bū­na, o kar­tais per mė­ne­sį ten­ka sku­bė­ti net į ke­lis to­kius iš­kvie­ti­mus.
Esą ne­re­ti ir to­kie at­ve­jai, kaip pa­sta­ra­sis, kai sprog­me­nis ran­da se­nie­nų su me­ta­lo de­tek­to­riais ieš­kan­tys as­me­nys. To­kia veik­la ne­drau­džia­ma, tad ir jos mė­gė­jų ne­trūks­ta. Vis dėl­to daž­niau ar­ti­le­ri­jos svie­di­nių pa­si­tai­ko ras­ti to­kio­se vie­to­se, kur dėl pla­nuo­ja­mų sta­ty­bų ar ki­tų dar­bų ka­sa­ma že­mė. Be­je, iš­mi­nuo­to­jai juo­kau­ja, kad kiek­vie­no kai­mo gar­bės rei­ka­las tu­rė­ti sa­vo mi­tą apie ka­ro pa­li­ki­mą. Pa­na­šu, kad plun­giš­kio Jo­no dė­ka to­kį mi­tą nuo šiol tu­rės ir Vai­nai­čių kai­mas. Įdo­mu tai, kad vy­ras ki­tą die­ną pa­ts su­si­ra­do šių že­mių sa­vi­nin­kę ir pa­pa­sa­ko­jo, kas pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis dė­jo­si jos ga­nyk­lo­je. „Iš pra­džių mo­te­ris ga­na įta­riai į ma­ne žiū­rė­jo. Ir tai sa­vai­me su­pran­ta­ma. Nie­kam ne­pa­tin­ka to­kie keis­tuo­liai kaip aš, ku­rie vaikš­to po ta­vo skly­pą. Bet kai iš­dės­čiau jai vi­są rei­ka­lo es­mę, mo­te­ris ga­na nuo­šir­džiai su­rea­ga­vo. Ga­vau jos lei­di­mą ir to­liau žval­gy­ti tą te­ri­to­ri­ją“, – pa­si­džiau­gė vy­ras. O pa­klaus­tas, ar dar grįš į tą vie­tą, nė aki­mir­kos ne­dve­jo­jęs at­sa­kė: „Grį­šiu.“
Rekomenduojami video