Paradoksalu, bet Ukrainos visuomenę demoralizuojantis korupcijos skandalas, nutvilkęs paties prezidento aplinką, gali priartinti karo pabaigą. Sumenkus kovojančios šalies lyderio moraliniam pranašumui, bus sunkiau atsilaikyti prieš amoralų spaudimą.

Išskrido palikęs nerakintas duris

Daug kam vaikystėje įsiminę žodžiai „Vaikeli mano, pasakyk, katroj ausy man zvimbia?“, kuriais animacinio filmo „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ veikėja Freken Bok kreipiasi į Mažylį, Lietuvoje netikėtai tapo politinės klausos testu. Apie Ukrainą ištikusį neregėto masto skandalą atskleidus politinės korupcijos tinklą, kurio gijos veda į artimiausią prezidento Volodymyro Zelenskio aplinką, jau dvi savaites atkakliai tyli ir prezidentas Gitanas Nausėda, ir ekspremjerė Ingrida Šimonytė, ir eksministras Gabrielius Landsbergis, ir kiti opozicijos bei valdančiųjų atstovai, kurie dar taip neseniai kone alkūnėmis grumdėsi stengdamiesi pakliūti į vieną nuotrauką su Ukrainos prezidentu. Gal tai reiškia, kad dabar jie labai to gailisi?

Politikų noras įsiamžinti su žmogumi, laikomu kovos už Ukrainos išlikimą simboliu, visiškai suprantamas. Tačiau visiškai nesuprantamas jų tylėjimas apie Ukrainos Nacionalinio kovos su korupcija biuro (NABU) šalies energetikos sektoriuje atskleistą korupcijos tinklą, išgrobsčiusį apie 100 mln. dolerių Vakarų finansinės paramos. Šio tinklo organizavimu NABU apkaltino artimą prezidento V.Zelenskio draugą Timūrą Mindičių, pravarde „Karlsonas“.

V.Zelenskio įkurtos prodiuserinės kompanijos „Kvartal 95“ bendraturtis T.Mindičius savo laiku labai prisidėjo prie to, kad jo verslo partneris iškiltų į aukščiausią nacionalinės politikos orbitą. V.Zelenskis, buvęs komiškų vaidmenų aktorius, populiariame TV seriale „Liaudies tarnas“ suvaidino korupcija savo valstybėje pasipiktinusį mokytoją, kurį prieš prasivogusį politinį elitą protestuojantys rinkėjai išrenka Ukrainos prezidentu. „Kvartal 95“ prodiuseriai televizinę pasaką pavertė politiniu kapitalu: 2019 m. Ukrainos prezidento rinkimuose dalyvavęs V.Zelenskis gavo daugiau nei 73 proc. rinkėjų balsų ir tapo svarbiausiu „liaudies tarnu“ jau ir konstitucine prasme. Dabar stiprėja žiūrovų nuojauta, kad gyvenimas perrašinėja vaidybinį politinės pasakos scenarijų, ir baigiamojoje scenoje „liaudies tarnas“ gali pasirodyti rymantis ant auksinio unitazo.

Po 6 metų, 2025-ųjų lapkritį, baigiantis tretiesiems plataus masto karo su Rusija metams, „Karlsonas“ netikėtai išskrido – iš to paties namo Kijeve, kuriame kiek aukščiau butą turi ir V.Zelenskis. Likus vos kelioms valandoms iki NABU kratos jo namuose, T.Mindičius kirto Lenkijos sieną ir išskrido į Izraelį. Palikęs nerakintas namų duris, neišluptą auksinį unitazą vonios kambaryje, kurio nuotraukos iškart pasklido internete kaip įspūdingiausias NABU antikorupcinės operacijos trofėjus. „Karlsono“ auksinis unitazas tapo savotišku kariaujančios Ukrainos simboliu, kur vienų kraujas ir ašaros, kitų perlydytos į auksą, paprasčiausiai nuleidžiamos į kanalizaciją. Pasiaukojimas ir nužmogėjimas žengia greta.

Auksinis nuomilžis

Į akis krinta ir daugiau simbolių, kurie atidesniems daug ką pasakytų šioje istorijoje, primenančioje ukrainietišką Astridos Lindgren apysakos „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ inscenizaciją. Kartu su Jungtinių Valstijų Federalinio tyrimų biuro (FTB) atstovais, siekusiais išsiaiškinti, kaip Ukrainoje naudojama Amerikos finansinė parama, tyrimą vykdę NABU pareigūnai jau pradėjo skelbti 15 mėnesių trukusios operacijos metu slapta įrašytų įtariamųjų pokalbių fragmentus. Juose figūruoja ne tik „Karlsonas“, „Ali Baba“, „Tenoras“, „Šugarmenas“, „Profesorius“, „Roketas“, „Če Gevara“ ir kiti veikėjai. Pokalbių išklotinėse jau pasirodė ir ženklu XXXX pažymėtas asmuo, kuris, anot dienraščio „Українськa правдa“ šaltinių, yra V.Zelenskis. Tai neturėtų stebinti: kaip nėra dienos be vakaro, taip nėra ir Karlsono be Mažylio. Juk Karlsonas – geriausias jo draugas, nuotykių bendražygis. Sutampa net fiziniai duomenys – nedidelis ūgis. Bet, kaip sakoma, svarbu ne ūgis, o smūgis. Turbūt ne veltui NABU ir Specializuotos kovos su korupcija prokuratūros (SAPO) pareigūnai šią operaciją pavadino „Mido“ vardu. Midas – legendinis Frygijos karalius, nuo kurio prisilietimo bet kas pavirsdavo auksu. Kadangi jau žinoma, kad „Karlsono“ namuose buvo rastas auksinis unitazas, gal prokurorai turėjo mintyje būtent jį? O gal jo mažąjį draugą, kurio apartamentuose krata dar nebuvo atlikta? Kol kas antikorupcinės dramos žiūrovams belieka spėlioti, stengiantis neišleisti iš akių to, apie ką spėlioti jau nebereikia.

NABU skelbia, kad iš Ukrainos energetikos sektoriaus, panaudojus T.Mindičiaus – „Karlsono“ nuomilžio, arba „otkatų“, schemą, kai valstybinio branduolinės energetikos operatoriaus „Energoatom“ rangovai turėdavo susimokėti nuo 10 iki 15 proc. darbų sutarties vertės, buvo išgrobstyta apie 100 mln. JAV dolerių. Ši korupcinė schema esą veikė nuo pat Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios, kai į šalį ėmė plūsti finansinė Vakarų parama. Lėšos per tarpininkaujančias bendroves, dažnai fiktyvias, buvo plaunamos įvairiose šalyse, tarp jų ir Rusijoje (!). Pinigų „plovykloje“ darbavosi šiuo metu užsienyje esantys broliai Aleksandras ir Michailas Cukermanai: vienas vadovavo, kitas talkino. Aktyviu „Energoatom“ lėšų grobstymu įtariamas ir kadaise staigią politinę karjerą padaręs buvęs Ukrainos vicepremjeras Oleksijus Černyšovas – kitas artimas V.Zelenskio draugas, vieno iš Zelenskių vaikų krikštatėvis, bei jo žmona Svetlana. NBU skelbia užfiksavusi jam asmeniškai perduotus 1,2 mln. dolerių.

Kam karas, o kam...

Dar tik įsibėgėjantis korupcijos skandalas Ukrainoje kaip reikiant supurtė Vyriausybę: nors skelbiama, kad į jį gali būti įsivėlę keturi ministrai, kol kas atstatydinti du – energetikos ir teisingumo. Iškilo grėsmė, kad ims byrėti valdančioji V.Zelenskio partijos „Liaudies tarnas“ frakcija parlamente. Tačiau, nepaisant visų bėdų, Mažylis Karlsono nelaimėje nepaliko. T.Mindičiui pabėgus į užsienį, Ukrainos prezidentas ryžtingai pritaikė jam sankcijas ir atėmė pilietybę. Tačiau tai iš esmės reiškia „Karlsono“ išgelbėjimą: labai abejotina, kad antrąją pilietybę praradęs Izraelio pilietis T.Mindičius kada nors galėtų būti išduotas Ukrainai. Taigi, šios istorijos moralas tarsi toks – jeigu jau esi Karlsonas, pirmiausia turi pasirūpinti stogu.

Skelbiama, kad bendra Lietuvos valstybės ir privačių iniciatyvų paramos Ukrainai suma viršija 1,5 mlrd. eurų, arba beveik 1,5 proc. Lietuvos BVP. Bendrai nuo karo pradžios Ukraina yra gavusi daugiau nei 309 mlrd. eurų karinės, finansinės ir humanitarinės Vakarų šalių paramos. Akivaizdu, kad tokia pagalba padėjo kovojančiai šaliai jau beveik 4 metus atsilaikyti prieš kur kas ištekliais turtingesnį priešą. Tačiau šis korupcijos skandalas norom nenorom verčia svarstyti ir apie tai, kiek gi auksinių unitazų Ukrainoje, Izraelyje, kitose šalyse, tarp jų – ir Rusijoje, iš tų pinigų pasistatė Karlsonas ir jo draugai? Juk operacija „Midas“ aprėpė tik Ukrainos atominės energetikos sektorių. Šalies spauda rašo, kad tai, kas buvo aptikta, gali būti tik politinės korupcijos žiedeliai – uogelės, ko gero, sirpsta Gynybos ministerijoje, į kurią plaukė nepalyginamai didesni milijardų srautai. Ne veltui patys ukrainiečiai sako: kam karas, o kam mama brangioji...

Lietuviškas pėdsakas

Beje, auksinių unitazų nuo karo Ukrainoje pradžios galėjo gerokai pridygti ir Lietuvoje, tik, skirtingai nuo Ukrainos, to niekada nesužinosime. Pas mus nėra nei nuo Vyriausybės, nei nuo Generalinės prokuratūros, nei nuo Valstybės saugumo departamento ar Specialiųjų tyrimų tarnybos nepriklausančios Specializuotos kovos su korupcija prokuratūros. Nėra ir nepriklausomo Nacionalinio kovos su korupcija biuro, kuriam talkintų FTB žmonės. Tad galime tik spėlioti, ar ir mes turime „karlsonų“, ir jei taip, pas kokius iš jų galėtų stovėti auksiniai unitazai, su kokiais mažyliais ar ilgšiais jie draugauja, po kieno stogu saugiai gyvena.

Tuo labiau kad smalsumą skatina lietuviškas pėdsakas Ukrainą sukrėtusiame politinės korupcijos skandale. Jam kilus Ukrainos vyriausybė atleido „Energoatom“, kuriame buvo susuktas korupcijos lizdas, Stebėtojų tarybą. Premjerė Julija Svyrydenko tai pavadino „pirmaisiais sprendimais dėl „Energoatom“ atnaujinimo“. Kartu su kitais buvo atleistas ir Stebėtojų tarybos pirmininkas Jaroslavas Neverovičius, buvęs prezidento G.Nausėdos vyriausiasis patarėjas, šias pareigas ėjęs iki praėjusių metų vasaros. Prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo laikais jis dirbo energetikos ministru, be kita ko, rūpinosi suskystintų gamtinių dujų terminalo Klaipėdoje projektu.

Buvęs kontržvalgybininkas Kastytis Braziulis, svarstydamas apie motyvus, kaip į valstybės bendrovės „Energoatom“, kurioje jau kelis metus siautėjo korupcionieriai, buvo paskirti Stebėtojų tarybos nariai, išskyrė du kriterijus. „Du kriterijai, pagal kuriuos parenka nepriklausomus, tarptautinius, nepriekaištingos reputacijos Stebėtojų tarybos narius. Pirmas: turi sudaryti nepriekaištingo, patikimo asmens įvaizdį, privalo neturėti skeletų spintoje, būti „švarus“. Antras – turi būti patikimas interesų (išdavikų, sukčių) grupuotei. Nekišti nosies ten, kur nereikia“, – teigė jis savo „Facebook“ paskyroje. Kadangi korupcijos pūlinį „Energoatom“ bendrovėje atskleidė NABU operatyvininkai, o ne jos Stebėtojų taryba ar konkrečiai jos pirmininkas, darytina išvada, kad niekas tos nosies ir nekišo...

Spėlionės, ar kartais ne prezidentas G.Nausėda savo bičiuliui prezidentui V.Zelenskiui bus parekomendavęs patyrusį ir patikimą žmogų į „Energoatom“ Stebėtojų tarybą, ir kodėl Lietuvos prezidentas taip atkakliai kovojo dėl „savo“ energetikos ministro šioje Vyriausybėje, turbūt galėtų nuvesti labai toli. Gal iki baugaus suvokimo, kad Lietuva nesiskiria nuo Ukrainos, kurioje ministrai ir valstybės įmonių Stebėtojų tarybos tik stebi, bet nemato. O gal net iki vieno kito auksinio unitazo.

Kaip bebūtų, aukščiausios Lietuvos valdžios tylėjimas apie su V.Zelenskio aplinka siejamą korupcijos skandalą gana iškalbingas. O juk, regis, visuomenei pakaktų paprasčiausio patikinimo, kad V.Zelenskiui jokie įtarimai nepareikšti, kad karo metu iš šąlančios, be elektros gyvenančios Ukrainos grobstyti šimtus milijonų – pasibaisėtina, kad Vilnius siūlo paramą Kijevui aiškinantis visas korupcijos schemas, kad neturime kito pasirinkimo, kaip tik toliau remti kovojančią Ukrainą, tačiau nuo šiol iš Lietuvos biudžeto jai skiriamų lėšų naudojimas bus griežtai kontroliuojamas. Tik tiek. Didesnei ar mažesnei mūsų visuomenės daliai to turbūt kol kas pakaktų.

Mano, kad reikia kalbėti

„Nesu didelis Ukrainos reikalų ekspertas, tačiau korupcija bet kokioje šalyje demoralizuoja visuomenę. Neatskleidžiama korupcija visus piktina, slegiančiai veikia, o atskleista rodo valstybės pastangas kovoti su ja ir tvarkytis“, – sakė politologas, humanitarinių mokslų daktaras Kęstutis Masiulis, paklaustas, koks galėtų būti svarbiausias korupcijos skandalo poveikis Ukrainos visuomenei.

Pasak jo, jei žvelgtume ne į Ukrainą, o į Lietuvą, tikriausiai turėtume pasidžiaugti, kai nutveriamas dar vienas ar kitas. „Kiekvienas išaiškintas korupcijos atvejis mažina paskatas kitiems nešvariai veikti. Prisiminkime, kokie buvome korumpuoti, kai norėjome įstoti į ES. Juk kelių policija ar pasieniečiai niekaip kitaip nė neveikdavo – susimoki, ir viskas. ES mums patiems buvo iškėlusi labai aukštus reikalavimus mažinti korupciją valstybėje. Ukrainai galioja tas pats. Visi supranta, kad valstybė, kuri vaduojasi iš rytietiškų tradicijų, kurį laiką turės tokių problemų ir susidurs su korupcijos istorijomis. Aš labai normaliai tą vertinu: aišku, nemalonu, kad skandale figūruoja asmuo ar asmenys, susiję su pačiu prezidentu. Čia yra nemaloniausias faktas“, – sakė K.Masiulis.

Politologas sakė nemanantis, kad apie korupcijos skandalą Ukrainoje reikėtų mažiau viešai kalbėti, nes tai neva tik lieja vandenį ant Rusijos propagandos malūno. „Ne, kalbėti reikia. Na ir kas? Putinas bet kokį dalyką sugebės panaudoti propagandai, net sugalvoti, ko nėra. Neturėtume veikti saugodamiesi Rusijos propagandos. Ir mums, ir ukrainiečiams patarčiau būti maksimaliai skaidriems ir atviriems. Viešinti tai, ką žinome. Vienintelis reikalavimas, kad tas viešinimas neužbėgtų už akių su korupcija kovojančių institucijų veiklai. Kad, kol vyksta tyrimas, nebūtų paskelbta informacija, galinti jam pakenkti. Be to, jeigu įtariamas žmogus dar nenuteistas, negalima jo nuteisti spaudoje. Užtat ir pranešama apie pateiktus įtarimus, pavyzdžiui, trims ar keturiems kontrabandininkams, bet jų pavardės neįvardijamos. Kol nenuteisti, jie nėra kalti, nors ir surinkta daug įkalčių. Tašką dėl žmogaus dalyvavimo korupcijoje padeda teismas“, – pridūrė pašnekovas.

Paklaustas, ką, jo manymu, reiškia aukščiausių Lietuvos politikų tyla dėl Ukrainoje atskleisto itin stambaus masto Vakarų finansinės paramos grobstymo skandalo, K.Masiulis spėjo, kad jie galbūt nenori minti ant sužalotos partnerio kojos. „Žmogiška prasme tai būtų suprantama. Kam čia mindžioti, Zelenskiui ir taip skauda. Tikrai atrodytų netinkama mums kažką viešinti. Ir kas būtų dėl tokio G.Nausėdos pareiškimo? Nei ką jis pakeis, nei pagerins. Pademonstruos principingumą? Tegul jį demonstruoja skirdamas ministrais Adomavičių ar Kauną. Štai kur reikėtų principingumo ir tvirto žodžio“, – teigė politologas.

„Matyt, visi įmerkę uodegas“

„Jei kalbėtume apie šio korupcijos skandalo pasekmes, tai, mano manymu, Zelenskis turėtų išlėkti iš posto, nes ten visi jo asmeniniai draugai ir reikalai. Ukrainos kultūros bendruomenė, kuri kaip ir Lietuvoje yra valdoma leftistinių grupių, jau pradeda reikšti nepasitenkinimą, rengti piketus ir mitingus prieš jį ir jo aplinką. Tai reiškia, kad bandoma Zelenskį diskredituoti. Taip atsirastų galimybė prezidentu pastatyti buvusį kariuomenės vadą Valerijų Zalužną ir pertvarkyti valstybę įvedus karinės chuntos mechanizmą, kaip kai kuriose Afrikos šalyse“, – svarstė Remigijus Žemaitaitis, Seimo „Nemuno aušros“ frakcijos seniūnas, partijos „Nemuno aušra“ pirmininkas.

Pasak jo, šį korupcijos tyrimą Ukrainoje kontroliuoja FTB, nes be amerikiečių pagalbos nebūtų buvę įmanoma parengti ir atlikti tokios apimties operaciją. „Kitas dalykas – tai man labai primena lietuviškus reikalus: „tulpių paštą“, viskio dėžutes ir problemų sprendimo būdus. Gaila, kad ukrainiečiai eilinį kartą nukentės dėl Europos požiūrio į juos, nes vėl bus sakoma, kad jie vagys, sukčiai, kad nėra prasmės jiems padėti, jei viską išvagia. Tai reiškia, kad eiliniam ukrainiečiui jo tautos naikinimo kova taps dar sunkesnė. O Lietuvoje šis skandalas kelia klausimų, kiek mūsų tarnyboms būtų leista kapstytis iki aukščiausių politikų, nes korupcijos sistema, pirkimai, schemos, kuriose galimai dalyvavo mūsų specialistai, jiems gerai žinomos. Jie tikrai žinojo apie viešuosius pirkimus Ukrainoje, apie keliamas sąlygas. Tad klausimas tik toks: kiek norėsime Lietuvos lygmenyje tą skandalą kelti?“ – sakė R.Žemaitaitis.

Anot jo, didžioji žiniasklaida apie šį skandalą beveik tyli ir tylės, nes ją esą užvaldė gėdos jausmas. „Todėl, kad jie iš esmės tame dalyvavo, jie su tais politikais važiavo į Ukrainą, juos rėmė. Kai buvęs Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis sausio mėnesį man pasiūlė nuvažiuoti į Ukrainą ir pabendrauti su aukščiausiais pareigūnais, atsakiau, kad man nėra ko ten važiuoti, nebent tik korupcijos pasimokyti. Koks triukšmas tada kilo! Apie panašius įvykius ir korupcijos lygį aš jau žinojau iš vietinių ukrainiečių, buvusių savo kolegų teisėsaugos sistemoje. Jie jau tada man sakė, kad aukščiausių valstybės politikų sluoksnyje imama ne dešimtimis tūkstančių, o milijonais. Tik mūsų sisteminė žiniasklaida nenori to pripažinti, nes pati diskredituotų save. Kokias paramos Ukrainai akcijas ateityje ji bedarytų, žmonės į jas jau žiūrės įtariai. Gal ir LRT iš to gauna naudą, kad ir jai kažkas iš to nubyra? Gal todėl ir nutyli tą informaciją, tuos faktus“, – spėjo pašnekovas.

Svarstydamas apie nerimastingą Ukrainos, kurios valdžios atstovai karo metu vagia šimtais milijonų, ir Lietuvos, kurios valdžia pasišovė skubiai skirti milijardus valstybės gynybai stiprinti, kontekstų panašumą, R.Žemaitaitis sakė, kad mums irgi gresia analogiška situacija. „Kol valstybę valdo dvi politinės sistemos, kol valstybėje veikia buvę kagėbistai ir GRU žmonės, kol jų vaikai ir anūkai dalyvauja tokios sistemos veikloje, tol ir Lietuvoje bus panašių įvykių. Mano skaičiavimais, krašto apsaugos sistemoje per įvairius pirkimus, užkėlus prekių ar paslaugų kainą, galimai pasisavinama iki 15 proc. lėšų“, – sakė politikas.

R.Žemaitaitis sakė nesistebintis iš pažiūros gana keistais faktais su lietuviška „uodega“, išnyrančiais vieno ar kito korupcijos skandalo Ukrainoje kontekste. „Net neabejoju, kad Lietuvos politikai, aukšti pareigūnai turi ryšių kariaujančioje Ukrainoje, ir kad galimai yra sudalyvavę vienoje ar kitoje korupcinėje istorijoje – gal perkant generatorius, gal elektros įrangą, gal kokias papildomas paslaugas. Prisiminkite istoriją apie Lietuvos atstatytą mokyklą. Matyt, rastume ir lietuviškų įmonių – tarpininkių. Manau, kad aptiktume tūkstančius tokių atvejų. Matyt, visi čia įmerkę uodegas, išskyrus mane, todėl galiu viešai apie tai kalbėti ir kritikuoti“, – sakė R.Žemaitaitis.

Didvyriškumas ir niekšybė – kartu

Svarstydamas apie galimą politinį korupcijos skandalo poveikį Ukrainai, Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius, buvęs Krašto apsaugos ministras, sakė žinantis vienintelį teigiamą rezultatą duoti galintį sprendimą. „Manau, kad dėl šito skandalo turėtų būti apribotos Ukrainos prezidento sekretoriato, vadovaujamo pono Andrijaus Jermako, užgrobtos Vyriausybės valdymo funkcijos. Tuo pačiu būtų apribotos valstybės prezidento galimybės kištis į tas valdymo sritis, kurios yra Vyriausybės kompetencijoje. Tai būtų pradinis valdžios uzurpacijos, kurią prezidento sekretoriatas vykdė visus 4 karo metus, atsisakymo etapas“, – pridūrė pašnekovas.

Paklaustas, ar šimtamilijoninės Vakarų paramos išgrobstymo istorija nedemoralizuoja ukrainiečių ir mūsų pačių, į prezidentą V.Zelenskį žvelgusių kaip į karo didvyrį, pagarbą ir susižavėjimą keliantį nacionalinį lyderį, A.Butkevičius priminė ne kartą kalbėjęs apie V.Zelenskio vaidmenį šioje situacijoje. „Esu ne kartą išsakęs gana negatyvius jo veiklos vertinimus. Deja, vienos rūšies paukščiai skraido būriais. Panašūs veikėjai Lietuvoje garbstė Zelenskį, nors demokratinėse valstybėse tai absoliučiai nepriimtina, bandant pateisinti valdžios uzurpaciją politiniais įvykiais, karu. Zelenskiui parlamentas nėra suteikęs jokių diktatoriaus įgaliojimų. Jis neturi teisės asmeninio sekretoriato paversti virš Vyriausybės ar virš parlamento esančia struktūra“, – pabrėžė signataras.

A.Butkevičiaus teigimu, protingas žmogus supranta, kad bet kokioje kritinėje situacijoje didvyriškumas ir niekšybė yra labai persipynę. „Visų pirma, šiuo atveju reikia vertinti ne Ukrainą. Reikia vertinti pačią visuomenę, kuri labai ilgai tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje nesikišo į valdžiai deleguotų sprendimų priėmimą. Ukrainos visuomenė delegavo prezidentui ir Vyriausybei teisę su ja pačia daryti ką nori. Ukrainos visuomenė atiduoda savo kraują kovoje už tėvynę, todėl visiškai suprantama, kad ji turėjo pasilikti kontrolės teisę. Deja, to nebuvo padaryta. To nepadarė nei parlamentas, nei visuomeninės institucijos.

Analogiška situacija yra ir Lietuvoje. Dabar mes skiriame milžiniškas lėšas kariniams pirkimams, ir tuo pat metu aiškiai matome, kad daromi su sveiku protu prasilenkiantys sprendimai. Turiu galvoje braziliškų transporto lėktuvų pirkimą, kurio negalima pateisinti jokiomis karinėmis reikmėmis. Matome milžiniškas lėšas, kišamas į įvairius statybinius projektus, kurių nauda artėjančios krizės metu yra itin abejotina. Aš dažnai tai vadinu pinigų kišimu į betoną, kuris, mano požiūriu, yra vykdomas tik todėl, kad pasiimti įvairaus pobūdžio „otkatus“ iš statybų Lietuvoje yra puikiai išmokta“, – sakė signataras.

A.Butkevičiaus nestebina aukščiausių Lietuvos politikų tylėjimas apie korupcijos skandalą Ukrainoje. „Bet kokie jų pareiškimai reikštų, kad ankstesnė politika, beatodairiškai atiduodant jai Lietuvos resursus, buvo neprotinga. Noriu dar kartą pabrėžti: mažinti paramos Ukrainai negalima. Tačiau mes privalome kontroliuoti bet kokią jai skirtą pagalbą, taip pat ir karinę, suvokdami realijas, kuriose gyvena Ukraina. Jei tik norime, kad lietuviška pagalba Ukrainai būtų naudinga ir mums, kad Ukrainos kova su Rusija padėtų išsaugoti saugumą ir stabilumą Lietuvoje. O tai gali būti vienintelis Lietuvos pagalbos Ukrainai teikimo interesas“, – apibendrino A.Butkevičius.