Uždegantys žygio maršai, per visą Vilnių sklindantys iš politinės valdžios centrų, atsimušę į Šeškinės kalną grįžta sportinio rokenrolo aidu. Tokia politinė kakofonija jaukia protą, griauna gyvenamo laiko ir erdvės suvokimą. Kas čia, po šeškais, vyksta: artėja karas ar didžioji sporto šventė?

Kalno naudą šeškai išgaudo

Politinių pasakų tyrinėtojai yra atkreipę dėmesį į savitą vaidmenį, kurį senojo Vilniaus istorijoje ir dabartyje atlieka virš jo iškilęs Šeškinės kalnas, nebeatmenamais laikais vadintas tiesiog Šeškų kalnu. Blogas kvapas nuo šios vietos sklinda jau šimtus metų, galbūt nuo pat tos dienos, kai 1390 metų vasarą Vilniaus prieigas su savo kariais ir Vokiečių ordino riteriais pasiekęs Vytautas Didysis nuo Šeškinės kalno kreipė akis pietų pusėn, kur iš keturių didžiojo kunigaikščio Skirgailos pilių į dangų kilo pusryčio dūmas. Kas žino, gal jų apsiaustis būtų buvusi sėkminga, ir Vytauto bei jo sąjungininkų žygis būtų pasibaigęs Vilniaus užėmimu, jei ne po kunigaikščio žirgo kanopomis pasipainiojęs šeškas. Persigandęs jis paleido tokią baisią smarvę, kad kunigaikščio svita keiksnodama šoko šalin. Prietaringesni tokį įvykį palaikė blogu ženklu. Žinoma, kaip ir privalo būti pasakose, jis išsipildė: Vytautas buvo priverstas trauktis. Paimti Vilniaus jam nepavyko nei tą kartą, nei dar po metų.

Istorijos metraščiai primena, kad nekoks kvapas nuo Šeškinės kalno tebesklido ir praėjus kone 600 metų. 1987 metais ant jo pradėta stadiono statyba, bet jau kito, faktinio, Vytauto valdymo laikais ji buvo nutraukta ir užkonservuota. Išsekus iždo pinigams ir pasikeitus prioritetams, tesuspėta išlieti pamatus tribūnoms. Tačiau ne veltui mūsų tautosakoje įamžinta gyvenimiška patirtis, kad kiekvienas turi lupti savo šešką: 2006 metais, Lietuvą valdant Valdui Adamkui, Nacionalinio stadiono ir sporto komplekso ant Šeškinės kalno statyba buvo pripažinta nacionalinės svarbos projektu. Po poros metų vėl pradėti statybos darbai, svarstyta, kad jų kaina gali viršyti 200 mln. eurų. Tačiau tepraėjus savaitei nuo statybos pradžios rangovas sustabdė darbus dėl finansavimo trūkumo. Vyriausybei skyrus 29 mln. eurų, darbai buvo atnaujinti, bet po kelių mėnesių vėl sustojo. Dar po metų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad sutartis dėl stadiono statybų buvo pasirašyta neteisėtai ir yra niekinė.

Matyt, šeškų smarvė per kelis metus gerokai išsisklaidė, nes 2013 metais Vyriausybė priėmė sprendimą skubos tvarka pabaigti Nacionalinio stadiono statybas. Tada planuota, kad stadionas atsiras iki 2016 metų, o tam prireiks 78 mln. eurų. Tačiau Šeškinės kalnas taip lengvai nepasidavė. Prireikė dar dvejų metų. Nacionalinio stadiono statybų ir koncesijos konkursą laimėjo konsorciumas „Axis Industries“, pasiūlęs pastatyti stadioną už 79,9 mln. eurų. Žinoma, ir šio plano skutus bei jam skirtus pinigus šeškai išsinešiojo po savo urvus: 2021 metais „Axis Industries“ pasitraukė iš statybos projekto, o jos vietą užėmė investicijų bendrovės „BaltCap“ fondas. Statybos kaina padidėjo iki 154 mln. eurų.

Dar po trejų metų šeškai, lyg tyčiodamiesi iš Lietuvos valdžios ir vilniečių, nuo savo kalno driokstelėjo dar neregėto stiprumo salvę: paaiškėjo, kad būsimasis Nacionalinis stadionas... galimai praloštas. Gal kortomis, gal rulete ar kauliukais. Įtariama, kad „BaltCap“ partneris Šarūnas Stepukonis iš fondo lėšų galėjo pasisavinti maždaug 30 mln. eurų (beje, kalbama ir apie 90 mln. eurų). Gelbėti prasmirdusio reikalo atskubėjo statybų bendrovė „Hanner“: sužinojome, kad statybos darbai gali pabrangti iki maždaug 160 mln. eurų, o visas projektas su koncesininko pajamomis – iki 280 mln. eurų. Panašu, kad statybų ant Šeškinės kalno istorija tampa pasaka be galo: kažin ar pavyks užbaigti Nacionalinį stadioną iki 2026 metų rudens, kaip vėl žadama. Juk nauja priežastis gali būti dar rimtesnė – Vyriausybės narys perspėjo apie artėjantį karą su Rusija.

Pažvelgti tikrovei į akis

Iš valdžios garsiakalbių garsiai skambant raginimams stiprinti valstybės gynybą, Šeškinės kalnas tarsi galėtų būti paliktas ramybėje. Na, nebent būtų ketinama skubiai statyti stadioną, kad kažkas galėtų pakeisti jo funkcinę paskirtį – kaip 1973 metais Čilėje, kai po valstybės perversmo Nacionalinis stadionas Santjage buvo paverstas koncentracijos stovykla. Galima spėlioti, ar, kilus karui su Rusija, priešui pavyktų užimti Vilnių, bet turbūt niekas nebūtų tikras, kad tokiu atveju naujasis 18 tūkst. vietų stadionas ant Šeškinės kalno būtų naudojamas futbolo varžyboms.

Numoti ranka į valdžios perspėjimus apie artėjantį karą neleidžia ir vis nauji politiniai signalai, kuriuos iš sąjungininkų stovyklos siunčia žinomos politinės figūros. Antai Donaldas Trumpas, rudenį ketinantis vėl sugrįžti į Baltuosius rūmus, ką tik pareiškė netrukdysiantis Rusijai pulti tų NATO šalių, kurios nepakankamai finansuoja savo gynybą. Jei taip kalba buvęs ir galbūt būsimas JAV prezidentas, kažin ar daug ką nuramins prielaida, neva jis meluoja kaip šeškas. Juokai čia menki: atmintyje iškart iškyla lietuviško filmo pavadinimas „Vienui vieni“. O jei taip, galbūt tuos šimtus milijonų, kuriuos Nacionaliniam stadionui rado Vilniaus miesto ir nacionalinė valdžia, reikėtų skubiai skirti tam, kas svarbiau? Tarkime, žmonių gyvybėms apsaugoti karo veiksmų metu? Juk 600 tūkst. vilniečių yra skirtos tik 205 priedangos nuo tiesioginio ir netiesioginio apšaudymo. Kone kasdien per TV rodomi reportažai iš Ukrainos net ir didžiausius skeptikus turbūt įtikino jų būtinumu.

Valdžios pasiekimai civilinės apsaugos srityje neguodžia: Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 2,5 tūkst. priedangų, kuriose prireikus galėtų pasislėpti 29 proc. šalies gyventojų. Siekiama, kad ginkluoto konflikto atveju priedangos užtektų pusei gyventojų. Savo ruožtu opozicijai atstovaujantys Seimo nariai stebisi: apie kokią gyventojų apsaugą galime kalbėti, jeigu kolektyvinės apsaugos statiniai neatitinka karo meto gynybos reikalavimų, o tik nuo skeveldrų apsaugančių priedangų tepakaktų mažiau nei trečdaliui gyventojų?

Atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis, paklaustas, ar jo neglumina valdžios prioritetai, kai ji stadiono statyboms randa šimtus milijonų, tačiau tuo pat metu kalba apie karo grėsmę ir didelį priedangų, saugančių gyventojus nuo bombardavimų, trūkumą, atsakė sutinkąs su manančiais, kad prioritetas dabar turėtų būti suteiktas civilinei gynybai.

„Jeigu mes 30 metų tą stadioną statėme, tai gal jo atidarymą galėtume dar šiek tiek nukelti. Grėsmės tikrai didėja, investuoti į civilinę gynybą būtų labai prasminga. Trūksta ir slėptuvių, ir priedangų, net gyvenamųjų namų bendruomenės nėra suorganizuotos. Štai į mane kreipėsi Tarandės bendruomenės, kurią sudaro 10 tūkst. gyventojų, taip pat šiaurinio Žvėryno bendruomenės (apie 5 tūkst. gyventojų) atstovai. Su jais niekas iš Vilniaus savivaldybės nedirba. Tos bendruomenės neturi jokio plano, kaip turėtų veikti karo veiksmų atveju. Aš pasiūliau, nuo ko pradėti – sudaryti krizių komitetą, pasiskirstyti pareigomis, sukurti reikiamą struktūrą, parengti veiksmų planą, organizuoti pratybas. Suvedžiau su Suomijos, Švedijos gyventojų bendruomenėmis, kuriose civilinės saugos patirtis žymiai didesnė. Mano žiniomis, jie jau užmezgė ryšius, bet tai, žinoma, tik lašas jūroje. Yra daug darbų, kurie apleisti. Todėl Nacionalinis stadionas dabar, mano manymu, yra prabanga. Nežinau, ar galime orientuotis į prabangą ir malonumus, kai virš galvos pakibo kirvis? Manyčiau, kad turėtume šiek tiek pamiršti optimizmą ir pažvelgti tikrovei į akis“, – sakė pašnekovas.

Pavojus – jau šį rudenį

V.Malinionio teigimu, nors apie grėsmes jau kalbama, su jomis siejami prioritetai išlieka neaiškūs. „Ginkluotės įsigijimus planuojame dešimčiai metų į priekį, o ką reikia padaryti, pavyzdžiui, iki šių metų pabaigos ar bent per trejus artimiausius metus, nežinome. Juk kai kurie ekspertai sako, kad jau šį rudenį gali kilti karinė grėsmė. Nereikia laukti, kol Ukraina bus Rusijos nugalėta. Rusija mobilizavosi karui. Ji gali mobilizuoti dar 200 tūkst. karių ir juos per „Zapad-2024“ pratybas dislokuoti Baltarusijoje. O mes žinome jų karinės doktrinos koncepciją – deeskaluoti eskaluojant. Manau, jeigu nieko nedarysime, nepakeisime dabartinės situacijos, tai Rusija 200 tūkst. karių pajėgomis galėtų užimti ir Suvalkų koridorių, ir Lietuvą. O jei numatome, kad galime būti užpulti, tai reikia kardinaliai peržiūrėti viską. Viską iš esmės. Reikia žiūrėti, ką dar galime padaryti per 3 mėnesius, per pusę metų, kad pasiruoštume iki artėjančio rudens. Tačiau mes to nedarome, mūsų lyderiai ramiai planuoja ilgalaikius žingsnius gynyboje, nors ir žino, kad grėsmės realios jau dabar“, – sakė V.Malinionis.

Pasak jo, artėjantis ruduo pavojingas ir dėl to, kad vyks JAV prezidento rinkimai. Jeigu juos laimės Donaldas Trumpas, o tai esą visai realu, Rusija gali pasinaudoti chaosu, kuris kiltų Amerikai atsisakius kištis į Europos gynybos reikalus.

„Europa yra silpna. Mums reikia ne tik imtis būtinų žingsnių savo gynybai stiprinti, bet ir bandyti telkti sąjungininkus. Juk jeigu ruošiesi karui, tą daryti būtina. Reikia telkti Suomiją, Švediją, Lenkiją, kitas artimiausias šalis. Trumpuoju laikotarpiu turėtų atsirasti kažkokios sąjunginės gynybos vizijos. Aš tikiu, kad kariuomenė daro savo darbus, bet turime visiškai nepasiruošusią visuomenę. Jeigu kariuomenė, tam tikri rezervo vienetai pradės kovos veiksmus, visuomenė turės būti evakuota. Iš Vilniaus, pavyzdžiui. Todėl gyventojus reikia ruošti tokiems dalykams. Kalbu apie tai, kaip turėtų būti idealiomis sąlygomis, bet realiai nieko nevyksta. Daug šnekame, o praktinių žingsnių nematyti. Užtat ir skambinėja man žmonės iš Tarandės, iš Žvėryno, klausinėja, ką jiems daryti, kam ruoštis. Jie jaučia nerimą. Važiuoju pas juos, šnekuosi, bandau kažką patarti. Bet toks darbas turėtų būti dirbamas su visais, o to nėra. Žmonės šiuo požiūriu apleisti, tačiau Vilniaus savivaldybė dabar susikoncentravusi į stadioną“, – pridūrė V.Malinionis.

Jeigu blefuoja, tegul stato stadioną

Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius, pirmasis atkurtos valstybės Krašto apsaugos ministras, atkreipė dėmesį, kad ir slėptuvės, ir priedangos, ir gynybiniai įtvirtinimai, ir papildomi karinės paskirties keliai per Suvalkų koridorių yra būtini valstybės stiprinimo elementai.

„Tačiau valdžioje esantys žmonės šias savo pareigas ir atsakomybes ignoruoja. Pradedant nuo prezidento, baigiant Vyriausybės nariais ir aukščiausiais kariškiais, kurie tiesiogiai atsako už tai, kad egzistuotų gynybiniai ir civilių gyventojų apsaugos planai, apimantys ir slėptuves. Dabar dėl stadiono. Ar tai savalaikis statinys, atsako jau pati klausimo formuluotė. Jeigu žmonės laukia karo, tai reikia statyti įtvirtinimus. O jeigu žmonės blefuoja ir kalba apie karo grėsmę tik tam, kad pasipuikuotų savo išmintimi ar pagąsdintų kitus, tai, žinoma, galima statyti stadioną. Kurio statybos pagrindinis tikslas – pasivogti pinigų. Arba juos pralošti, kaip jau buvo pademonstruota. Tik, manau, nė vienas sveiko proto žmogus netiki, kad tie milijonai buvo pralošti. Netgi techniniu požiūriu tai tiesiog neįmanoma“, – sakė signataras.

A.Butkevičius pasiūlė apsvarstyti dar vieną Nacionalinio stadiono projekto aspektą. „Man yra tekę dalyvauti Gruzijai teikiant paraišką Tarptautiniam olimpiniam komitetui rengti žiemos olimpines žaidynes. Pasirodo, šalis turi įrodyti, kad statomas sporto objektas bus pakankamai intensyviai naudojamas ir pasibaigus olimpiadai. Jei šalis negali paaiškinti, kaip apkraus tokį objektą, tai, pasirodo, tokia sporto arena kompromituoja pačią olimpinę idėją. Taip pat ir apskritai sporto idėją, nes visi pamatys, kad tuščiai buvo išmesti visuomenės pinigai. Tad dar kartą noriu paklausti visų šitų ponų: ar galite pagrįsti Nacionalinio stadiono naudojimo perspektyvą? Štai, pavyzdžiui, Kaune pastatytas geras stadionas. Kaip jis apkraunamas sporto renginiais? Nebaigtose to stadiono statybose žaidžiau dar būdamas dešimtmetis berniukas. Paskui jis buvo pastatytas iki galo, bet pasakykite, kiek jis dabar apkrautas? Tada paaiškės, ar yra prasmė išmesti šimtus milijonų stadiono Vilniuje statybai“, – sakė A.Butkevičius.

Kaip patiems įsirengti priedangą?

Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Algimantas Pliučas nesieja Nacionalinio stadiono statybos su pasiruošimu karo grėsmėms. Jo teigimu, Lietuvos architektų rūmų iniciatyva parengta mini instrukcija, kaip įsirengti priedangas įvairios paskirties pastatuose, padės žmonėms jaustis saugiau. „O taip jaustis gali tik žinodamas, kad jeigu kažkas įvyktų, kilus pavojui gali kažkur pasislėpti, kurį laiką saugiai prabūti. Nenorėčiau sieti tokio pasiruošimo su stadiono Vilniuje statyba, nes čia visai kiti dalykai, kiti tikslai, kitoks finansavimas. Be to, net ir Ukraina karo metu nenustojo nei kultūros paveldo vertybėmis rūpintis, nei statyti. Gyvenimas ten vyksta toliau“, – sakė Lietuvos architektų rūmų vadovas.

Pasak jo, iniciatyva paruošti priedangos įsirengimo instrukciją architektams kilo dėl to, kad valstybė net nebuvo paruošusi taisyklių, kaip tas priedangas gyventojams projektuoti. „Manėme, kad jeigu valstybė šitų darbų nepadarė, tai mes padarysime. Bet, pasirodo, po dviejų mėnesių to ėmėsi ir Aplinkos ministerija. Tačiau jos rengiami normatyvai priedangoms projektuoti vis dėlto pirmiausia skirti naujiems pastatams ir rekonstravimo atvejams. Be to, jie pasižymi tam tikrais apribojimais, pavyzdžiui, reikalavimai taikomi tik ne mažesnių nei 5 aukštų daugiabučių ar administracinės ir visuomeninėms paskirties pastatų, kuriuose dirba ne mažiau nei 100 žmonių, priedangoms. Tai ką tada daryti mažiems miesteliams, kur tokių pastatų iš viso nėra ir jų statyti net neplanuojama? Todėl parengėme tokias rekomendacijas, kad kiekvienas galėtų įvertinti savo gyvenamąją ar darbo aplinką ir rasti joje saugią vietą. Parengėme nedidelę instrukciją, kurią perskaitęs žmogus suprastų, kad jo daugiabutyje saugiausia vieta apšaudymo metu yra štai ta arba ta. Galbūt ją reikia papildomai sutvarkyti, išvalyti“, – pridūrė A.Pliučas.

Architekto teigimu, norėta parodyti, kaip žmonės per trumpą laiką savo jėgomis galėtų įsirengti priedangą. „Gal tam neprireikėtų dviejų ar trijų mėnesių, gal užtektų ir vieno savaitgalio, jei būtų didesnis gyventojų susibūrimas. Kiekviename daugiabutyje yra saugi erdvė apsisaugoti nuo apšaudymų. Pirmiausia reikėtų įvertinti pastato konstruktyvą: ar konstrukcija monolitinė, ar surenkama. Jei laiptinės konstrukcija surenkama, sudrebėjus pastatui laiptinės aikštelės subyra ir geriau ten nebūti. O monolitinė konstrukcija pastatą laiko kaip šerdis. Jeigu name yra rūsys, reikėtų jį išvalyti, išnešti nenaudojamus baldus. Nebūtina to daryti iškart – reikėtų apsižiūrėti, apgalvoti, įvertinti, kiek laisvos vietos reikėtų, o paskui kuriuo metu visiems imti ir susitvarkyti, pasiruošti. Gerai, jei rūsyje yra langas – jis gali praversti kaip atsarginis išėjimas, tik reikia numatyti, kuo ir kaip pavojaus metu jis bus uždengtas“, – sakė pašnekovas.

A.Pliučo teigimu, jei į kurią nors namo patalpą pataikys raketa, tokiu atveju niekas turbūt nepadės, bet dažniausiai apšaudymo metu bombos ar sviediniai krenta kur nors šalia, o skeveldras ar sprogimo bangą priedangos atlaiko. Parengtoje instrukcijose apibūdinamas įvairių sprogmenų – granatų, artilerijos sviedinių, aviacinių bombų, dronų ir raketų sprogstamųjų užtaisų – poveikis.

„Tiesą sakant, jaučiame susidomėjimą – skambina iš kai kurių organizacijų, teiraujasi, ar būtų galima surengti kokius nors mokymus, kviečia pakonsultuoti. Nusprendėme, kad paruošime seminarą Lietuvos architektų rūmų nariams. Kolegos po instrukcijos pristatymo dar važinėjo po Suomiją, žiūrėjo, kaip įrengtos priedangos ir slėptuvės, tarėsi su specialistais. Visą tą medžiagą pristatysime Lietuvos architektų rūmų nariams, kurie yra pasklidę po visą Lietuvą. Duosime moralinį įpareigojimą, kad jie pasirūpintų savo bendruomenėmis, kuriose gyvena ir dirba. Gal turi giminaičių, gyvenančių miesteliuose, kuriuose nėra architekto, galbūt galės ten žmones pakonsultuoti, atvykę apeiti namus, apžiūrėti, konkrečiai ką patarti. Kai visi žinos, kur galima rasti saugią vietą, žmonėms bus ramiau“, – sakė A.Pliučas.

Skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas

Artūras Zuokas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos opozicijos lyderis, partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininkas, sakė nesistebintis, kad tokie dalykai, kaip energingos pastangos statyti Nacionalinį stadioną, artėjant, pasak politikų, neišvengiamam karui su Rusija, daug kam jaukia tikrovės suvokimą.

„Na, pas mus Lietuvoje dažnai valdžios kalba viena, o gyvenimas tikrovėje juda visai kita kryptimi. Dažnai tie skambūs pareiškimai būna svarbūs tik pačiai valdžiai, o ne visuomenei ar verslui. Panašiai ir šiuo atveju. Aišku, Nacionalinio stadiono Vilniui reikia, tai turbūt neabejotina, tačiau esminis dalykas, kad jo reikia ne už bet kokią kainą. Kaip bebūtų, turime skaičiuoti viešuosius pinigus. Manau, kad supriešinti Nacionalinio stadiono ir slėptuvių miestiečiams idėjų nereikėtų, bet sumokėti papildomai beveik 30 mln. eurų už stadioną irgi nereikia. Tą sumą, kuria dabar bandoma pabranginti stadiono statybos projektą, turbūt tikrai būtų geriau skirti gynybos poreikiams. Todėl ir mūsų siūlymas yra labai paprastas: šiandien sutartis su „BaltCap“ fondu realiai yra negaliojanti, todėl miestas gali pasiimti statybos projektą, kurio parengimą finansavo fondas. Yra išduotas statybos leidimas, galima skelbti tarptautinį konkursą ir pastatyti stadioną kaip atskirą objektą. Šiuo atveju būtų reali konkurencija, daug statybos kompanijų dalyvautų konkurse, todėl ir statybos kaina būtų mažesnė, ir darbai būtų atlikti greičiau. O sutaupytus pinigus būtų galima skirti gynybai“, – sakė A.Zuokas.

Paklaustas, kaip per dvejus metus nuo plataus masto karo Ukrainoje Vilniuje pasikeitė civilinio saugumo infrastruktūra, ar miesto gyventojams įrengta naujų priedangų, slėptuvių, politikas atsakė, kad šis tas pasikeitė, tačiau tik popieriuje.

„Ant kiekvienos vietos, kuri panaši į rūsį, priklijavo informacinių lipdukų. Kai buvo tvirtinamas šių metų Vilniaus biudžetas, išlaidos civilinei gynybai nebuvo padidintos, faktiškai net sumažintos. Pagrindinė investicija į civilinę saugą buvo 40 tūkst. eurų, skirtų lipdukams spausdinti, kad būtų galima pažymėti priedangas. Taip pat buvo skirta 20 tūkst. eurų naujai studijai paruošti – ką reikėtų daryti ir kaip elgtis, kilus vienai ar kitai grėsmei. Tai irgi atrodo labai juokingai. Nors mes siūlėme skirti nedidelį finansavimą – 200 tūkst. eurų – kad būtų galima pradėti bent projektuoti į Vilnių ir iš Vilniaus vedančius kelius, kurie gyventojų evakuacijos atveju leistų padidinti eismo srautų pralaidumą. Pavyzdžiui, važiuojant Eišiškių plentu link vakarinio aplinkkelio, nes ten yra tik dviejų juostų kelias. Akivaizdus butelio kakliukas, kuris, neduok Dieve, ar atominės elektrinės, ar karo atveju labai apsunkintų evakuaciją ar sąjungininkų atvykimą. Kitas labai svarbus dalykas, kurį žino kiekvienas važiuojantis į Vilnių iš Kauno pusės, yra tas, kad vakarais išvažiuoti iš vakarinio aplinkkelio į automagistralę Vilnius–Kaunas labai sunku dėl nuolatinio kamščio. Reikalinga antra juosta išvažiavimui padaryti. Daug dalykų pasiūlėme, deja, miestas nerado 200 tūkst. eurų, kad būtų pradėtas projektavimas. Ką jau kalbėti apie pačių kelių tiesimo darbus. Politinė valdžia kalba apie grėsmes, gąsdina, kelia įtampą. Šiandien jau matome sumažėjusias investicijas, didėjančius nedarbo skaičius ir kitas tokio kalbėjimo pasekmes. Pasakyčiau labai paprastai: reikia ne kalbėti, o daryti, kad būtume saugūs ir pasiruošę bet kokiems netikėtiems atvejams“, – pridūrė politikas.

Lietuvos architektų rūmų iniciatyvą dėl priedangų įsirengimo A.Zuokas pavadino realių darbų, o ne Vyriausybės ar miesto valdžios „feisbukinės politikos“ pavyzdžiu. „Geros rekomendacijos, mačiau, kad kai kas jomis praktiškai pasinaudojo. Tai teisingas požiūris, kaip reikėtų galvoti apie savo artimųjų, kaimynų, bendruomenės saugumą. Valdžia gąsdina, bet principas, man atrodo, išlieka tas pats: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų rankose“, – apibendrino A.Zuokas.