Su kiekviena karo Ukrainoje savaite vis aiškiau matyti, kad ne tik agresorės Rusijos bei besiginančių ukrainiečių, bet ir mūsų pačių gyvenimas jau nebebus toks, kaip anksčiau. Labai panašu, kad šis karas ilgam pakeis Europą, gal ir pasaulį. Karo atatranką neabejotinai pajus ir Lietuva. Ar ji bus palyginti lengva, ar skaudžiai stipri, paliksianti ilgalaikę politinę, ekonominę, socialinę traumą, kol kas galima tik spėlioti.

Karas viską nurašys?

Viskas dar per greitai, dar per arti, kad pajėgtume suvokti visumą, bet įvykių nuotrauka karo delnuose jau pasikeitė – iš jos sparčiai traukiasi gyvenimo spalvos, užleisdamos vietą juodai baltam koloritui. Akistata su karu, tiesioginė ar netiesioginė, atmeta vertinimų atspalvius ir pustonius, reikalauja aiškaus moralinio apsisprendimo, lemiančio tolimesnius veiksmus. Kita vertus, netikėtai aktualiu tampa primirštas posakis: „Karas viską nurašys“. Kai visuomenės dėmesys sutelktas į kovojančią Ukrainą, kai tvyro baimė dėl savo valstybės ateities, būtų keista, jei politikams neprabustų savisaugos instinktai, signalizuojantys, jog dabar – pats geriausias metas dar labiau sustiprinti savo valdžią, užtildyti kritikus, užsitikrinti laisvas rankas įstrigusiems politinės darbotvarkės klausimams spręsti. Prisidengus karu patogu žvalgytis, kaip iš susidariusios situacijos išspausti kuo daugiau naudos – gal savo piniginei, karjerai, gal savo partijai, gal savo reitingams, pernelyg nesukant galvos dėl tokio menkadvasiškumo: juk karas viską nurašys. O kol nenurašė, neištrynė iš amžininkų atminties, pats laikas pradėti svarstyti, kaip karas Ukrainoje pakeis Lietuvos politinį gyvenimą. Kokia bus politinė karo atatranka į mus pačius, mūsų valstybę, mūsų demokratiją?

Su tuo susijusių klausimų daugėja. Kodėl Lietuvoje, vienintelėje iš Baltijos valstybių, dėl karo Ukrainoje įvesta nepaprastoji padėtis? Gal kažkokio „nepaprastumo“ Lietuvoje yra kur kas daugiau, nei nepaprastosios padėties nepaskelbusioje Lenkijoje, kuri per savo sieną tiekia jai ginklus, priiminėja milijonus pabėgėlių? Kodėl nepaprastosios padėties neįvedė ir kitos su Ukraina besiribojančios šalys – Slovakija, Vengrija, Rumunija? O gal lietuviškas „nepaprastumas“ iš tiesų nelabai turi ką bendra su realiais karo pavojais ir yra labiau sietinas su visuomenėje nepopuliarios valdžios noru dar labiau užgniaužti opozicijos protestus, pritildyti jai kritišką žiniasklaidos dalį?

Dar vienas šio neramaus laiko ženklas – viešosios nuomonės varžymas. Komentarai iš populiariausių interneto portalų dingo taip staigiai ir koordinuotai, kad vėlgi kyla klausimų: kas labiau bijo piliečių nuomonės – leidinių redakcijos ar valdžia? Jei redakcijos, tai ko verta žiniasklaida, atimanti balsą iš savo skaitytojų? Jei valdžia – ko ji verta, jei bijo žmonių nuomonių? O gal tikimasi, kad karas nurašys ne tik internetinius komentarus, protesto mitingus, sociologines apklausas, bet ir, pavyzdžiui, laisvus rinkimus? Nejau lietuviškos demokratijos kelrodžiu taps senas politinis užkeikimas: kas kritikuoja valdžią, tas dirba Maskvai?

Būtų negarbinga

Seimui dar nesusirinkus į pavasario sesiją, kurioje, be kitų aktualiausių valstybei klausimų, bus nagrinėjamos ir karo Ukrainoje padiktuotos politinės iniciatyvos, savo pašnekovų paprašėme pasidalinti mintimis, kaip, jų manymu, šis karas atsilieps Lietuvos vidaus politikai. Politologė Lidija Šabajevaitė, Vilniaus universiteto docentė, pabrėžė politinių jėgų vienybės svarbą. „Norėtųsi, kad tikrai būtų kuo didesnė konsolidacija, nes problema labai labai aštri. Reikėtų, kad visų partijų požiūris į tai, kas susiję su karu Ukrainoje, būtų daugiau ar mažiau vienodas, nes skirtumai gali būti pavojingi ir mums patiems“, – sakė ji.

Politologės teigimu, būtų negarbinga, jei valdančioji dauguma nutartų pasinaudoti šia proga, kad priimtų Seime anksčiau visuomenę stipriai priešinusius įstatymų projektus. „Tikrai būtų nepadoru, jeigu tokius reikalus bandytų svarstyti arba priiminėti, kai įtampa tokia didelė. Nepamirškime, kad ir Lietuva dėl karo patirs nuostolių. Trūkinėja ekonominiai ryšiai. Be to, kaip jaučiasi Lietuvoje gyvenantys rusų tautybės žmonės? Juk dauguma jų turbūt moka lietuviškai, na, išskyrus nebent labai garbingo amžiaus. Juk šitas klausimas irgi labai aktualus. Ir jeigu dar būtų bandoma Partnerystės ar narkotikų įstatymą priiminėti... Na, atsiprašau. Juk yra kur kas svarbesnių dalykų. Pirmiausia tai pagalba ukrainiečiams, kurie bėga nuo karo. Žinoma, labai didelis vaidmuo tektų ir žiniasklaidai, jeigu kai kurios partijos, pirmiausia, žinoma, Laisvės, bandytų patyliukais prakišinėti tokius savo įstatymų projektus. Reikėtų apie tai visą laiką kalbėti ir atitinkamai vertinti“, – teigė L.Šabajevaitė.

Svarstydama, ar karas padarys rimtesnį poveikį mūsų vidaus politikai, politologė pabrėžė, kad vienareikšmiškai atsakyti negalima. „Žiūrint, kuria prasme: jei imtume krašto gynybos finansavimą, tai turbūt aišku, kad tam reikės skirti daugiau pinigų. Ir apskritai – labai svarbus žmonių nusiteikimas. Aš manau, Lietuvos gyventojai daugiau ar mažiau supranta, kad vieni mes neapsiginsime. Mes netgi ne ukrainiečiai, mūsų nedaug. Vadinasi, mano manymu, dauguma tikrai supranta, kad reikalinga šita sąjungininkų pagalba, nes tai vienaip ar kitaip yra mūsų išsigelbėjimas“, – sakė L.Šabajevaitė.

Nesitiki poveikio reitingams

Remigijus Žemaitaitis, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Lietuvos regionų frakcijos narys, nemano, kad karo Ukrainoje keliamos grėsmės sutelks Lietuvos politines jėgas. „Nebėra ką telkti. Matot, čia yra du skirtingi dalykai: tai žmonės susitelkė dėl Ukrainos, o ne politikai. Tarp prezidento ir užsienio reikalų ministro vyksta nematoma kova, žibalo dar šliūkštelėjo prezidentė D.Grybauskaitė, pasakiusi, kad užtenka šnekų, laikas imtis veiksmų. Tai buvo galima suprasti kaip raginimą prezidentui klausyti, ką sako Vyriausybė. Manau, kad politikai bandys apsimesti, tvirtins, kad labai stipriai palaiko Ukrainą, nors patys žino, kad nieko realiai padaryti jie negali, Ukraina faktiškai palikta viena“, – sakė R.Žemaitaitis.

Jis atkreipė dėmesį į toliau tęsiamus bandymus skaldyti visuomenę net po to, kai Rusija ėmėsi agresijos prieš Ukrainą. „Įžūlumu šokiravo Seimo nario T.V.Raskevičiaus pasisakymas, neva dabar yra galimybė parodyti, kad Lietuva yra Vakarų šalis ir priimti Partnerystės įstatymą. Ką tai reiškia? Tai reiškia dar vieną Šeimų maršą, naują visuomenės skaldymą. Kaip tik priešingai – neturėtų būti jokių priešpriešą Lietuvoje didinančių projektų, jokių sprendimų. Štai aplinkos ministras pareiškė nors ir atsitraukęs nuo automobilio taršos mokesčio, bet vis tiek planuojantis liepos mėnesį grįžti prie šio klausimo. Tai kas čia? Kai matome tokį didelį visuomenės susitelkimą, kai reikia visą dėmesį skirti ekonominiams klausimams, kurie Lietuvai bus didelis smūgis, iš tikrųjų viskas daroma priešingai“, – piktinosi politikas.

A.Žemaitaitis sakė nemanantis, kad karas Ukrainoje tam tikra prasme politiškai naudingas valdantiesiems. „Nemanau, kad augs reitingai, nes jie didėja tada, kai žmonės jaučiasi gerai ir saugiai, o jei atėję prie bankomato pamato špygą, vargu ar valdžios reitingai kils. Jei pensininkas iš Užvenčio, Maironių ar Kukečių turi važiuoti 30 kilometrų iki Kelmės centro, kad pasiimtų grynųjų, nes Seimo socialinės apsaugos ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė pasakė, kad reikia visas pensijas pervesti į banko sąskaitas, tai apie ką mes kalbame? Ar pensininkai bus tuo patenkinti? Būtų keista, jeigu žmonės vertintų politikus pagal jų kalbas apie pagalbą Ukrainą. Tai reikštų, kad esame prie didelio pavojaus slenksčio. Tikiuosi, kad Rusijos ir Ukrainos karas nedarys jokio poveikio reitingams, nes priešingu atveju tai rodytų, kad valstybė balansuoja ties didelio nestabilumo riba“, – pridūrė pašnekovas.

Dingo iš dėmesio lauko

„Manau, kad kurį laiką tikrai stebėsime susitelkimą, jau matėme, kad Seimo posėdžių salėje ir valdantieji, ir opozicija principiniais klausimais dėl Ukrainos laisvės tikrai buvo susitelkę. Šiuo atveju visos politinės jėgos supranta, kad priešintis okupantui – bendras interesas. Tačiau natūralu, kad anksčiau ar vėliau bus grįžta prie vidaus politikos klausimų, kurie dabar yra nustelbti, jų tarsi nesimato“, – sakė Agnė Širinskienė, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja, Regionų frakcijos narė. Pasak jos, vidinės mūsų gyvenimo problemos juk neišspręstos, nors žiniasklaidoje visas dėmesys sutelktas į kitą pagrindinę temą, kuri yra skaudi ir Lietuvai.

„Kitos mūsų vidaus politikos naujienos žiniasklaidoje nėra tokios ryškios. Matyt, kurį laiką taip ir bus. Tačiau neišsprendus vidinių problemų jos niekur nedingsta, anksčiau ar vėliau prie jų grįžus, manau, sugrįš ir tos politinės diskusijos. Tai normalu, nes kiekviena partija turi savo ideologiją, pasaulėžiūrą. Kairiosios ir dešiniosios politinės jėgos kai kuriuos dalykus suvokia visiškai skirtingai, tad skirtingas suvokimas, kaip turėtų būti vykdoma vidaus politika, lems ir debatus, ir galbūt aštresnes diskusijas įvairiais klausimais. Bet aš džiaugiuosi, kad pagaliau atėjo bendras užsienio politikos suvokimas“, – teigė politikė.

A.Širinskienės manymu dabartinė situacija, kai žiniasklaidoje matome tik karą Ukrainoje, valdančiuosius gali paskatinti kuo greičiau Seime stumti prieštaringus politinius klausimus tikintis, kad šiame kontekste jie liks nepastebėti. „Aš tą riziką suprantu: yra tikimybė, kad karas Ukrainoje pridengs aštrių politinių klausimų sprendimą ir paskatins valdančiuosius greičiau įtraukti juos į darbotvarkę. Susiklostę įvykiai valdantiesiems yra politiškai naudingi daugeliu aspektų, nes vidaus politikoje tikrai buvo prisikaupę daug problemų, o dabar jos dingo ir iš žiniasklaidos, ir iš visuomenės dėmesio lauko, nors ir nebuvo išspręstos. Aš irgi matau, kaip žmonės keičiasi, ne dėl kainų dejuoja, bet aptarinėja, kas vyksta Ukrainoje. Bet tai yra laikinas dalykas“, – sakė A.Širinskienė.

Kai įsijungia istorija

Politologas Bernaras Ivanovas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, mano, kad naudoti karą Ukrainoje kažkokiems siauriems politiniams tikslams būtų cinizmo viršūnė. „Pasakysiu labai atvirai – šis karas kelia tiesioginę grėsmę Lietuvai. Mes susiduriame su realia karo grėsme. Mūsų politikams reikėtų prisiminti, kad Putinas yra pareiškęs Lietuvai teritorines pretenzijas dėl Klaipėdos ir Vilniaus krašto. Lygiai taip pat jis kažkada buvo pasakęs ir Ukrainai dėl Krymo. Jis kalbėjo, kad Klaipėda yra dovana Lietuvai, kad Sovietų Sąjunga Lietuvai padovanojo ir Vilniaus kraštą, ir apskritai viskas, kas buvo padaryta Lenino, – turiu galvoje Suomijos, Estijos, Latvijos ir mūsų pripažinimą, – jo manymu, yra neteisėta“, – sakė politologas.

B.Ivanovo teigimu, visa tai reikia labai aiškiai suvokti. „Bet jeigu to kažkas nesuvokia... Manau, kad tokių niekšų, tokių padugnių net ir labai liūdno mūsų politinio elito kontekste nėra. Kol kas antrojo Kapsuko Lietuvoje nematau, bet kvailių pilna. Apie tuos kvailius ir bandančius pasinaudoti situacija savo tikslais dar tarpukaryje kalbėjo Stasys Šalkauskis. Jis 1935 m. kreipėsi į Antaną Smetoną smerkdamas diktatūrą ir elgimąsi su tauta kaip su šunimis – jis, tiesa, šio žodžio nevartojo, čia jau mūsų laikų retorika, bet esmė ta pati: niekinantis elgesys su žmonėmis, atimant iš tautos atsakomybę ir demokratiją, veda į valstybės sunaikinimą. O paskui, 1940 metais, konstatavo, kad būtent tai ir įvyko. Noriu tikėti, kad situacija dabar kitokia, ir kad dar kažkiek proto išliko“, – vylėsi pašnekovas.

Politologo teigimu, reikia suvokti: epocha reikalauja tikrų herojų, jie tamsos valandą ateina kaip W.Churchillis, kuris irgi buvo netobulas, turėjo daug ydų, bet parodė dvasios tvirtumą. „O tokių žmonių Lietuvoje, manau, yra. Net ir politiniame elite. Kurie jaučia atsakomybę, supranta, kas galima, o kas negalima. Norisi tikėti, kad tie, kurie galbūt siektų pasinaudoti karo Ukrainoje situacija savo reikmėms, tiesiog bus nušluoti – ne tik pačios visuomenės neapykantos ir pasmerkimo, bet ir savo kolegų politikų, kurie pasakys: ką jūs darot? Netgi konservatorių partijoje, matau, yra žmonių, kurie nebijo įvardyti mūsų užsienio reikalų ministro klaidas. Tada, kai įsijungia istorija, ji viską keičia. Todėl tai, kas vyksta, turėtume vertinti jau iš istorijos, o ne iš politikos logikos perspektyvos. Dabar nuo žmonių priklauso labai mažai. Dabar tiesiog veikia likimas, istorinis procesas, ir mums belieka tiktai melstis“, – apibendrino B.Ivanovas.