Jau persiritome per žiemos kalendorinį viduržiemį, o kiek jos liko, niekas negali pasakyti. Kaip neretai nutinka, metų laikai nesilaiko kalendorinių terminų, tad ir ši žiema gali užsitęsti ir iki kovo. Jau turėjome du  gana ryškius žiemos raundus (antrasis tebesitęsia). Nieko nenustebintų, jei ir trečiasis po antro laikino atsitraukimo ateitų. Juk turime tris vasaras – kalendorinę, fenologinę ir ,,bobų“. Tai kodėl turėtų būti ,,nuskriausta“ žiema? Visgi pagaliau įsitikinom, kad iš mūsų geografinės platumos žiemos nesiruošia iškeliauti į šiauresnes platumas. Reikia tik džiaugtis šia žiema, kad šalčiai nesiekė rekordinių temperatūrų. Juk prisimename daugiau nei minus 40 laipsnių šalčius, kurie neseniai buvo užklupę šiaurines Skandinavijos šalis.

Atrodo, kad dabar toks laikotarpis, kai ūkininkai ir kiti gamtos gėrybių puoselėtojai turėtų ramiai ilsėtis ir ruoštis pavasario darbams. Bet nieko panašaus – ramybės žemdirbių padangėje nerasta. Didieji ūkininkai, kurie specializuojasi gyvulininkystėje, palaipsniui pereina prie javų auginimo. Išarę daugiamečius žolynų plotus, juos apsėjo grūdinėmis kultūromis. ES reikalauja ryžtingai judėti žaliuoju kursu ir daugiamečių žolynų nearti, o atkurti pievas. Per pastaruosius dešimtmečius išarta daugiau nei 400 tūkst. ha daugiamečių pievų, žolynų. Daugiausia buvo išarta 2018 m. ir kaip tyčia nuo tų metų ES nutarimu visos narės turės atstatyti išartus plotus ir atkurti pievas. Atkuriant 2020–2022 m. išartus sklypus, ne mažesnius nei 0,5 ha, Lietuvai tai būtų apie 87 tūkst. ha. O iki 2027 m. tai nepadarius, būtų mažinamos išmokos tiems, kurie nesilaikys reikalavimo. 

Vyksta aršūs debatai – ką laikyti pieva. Ar užtenka tik apsėti daugiametėmis kultūrinėmis žolėmis ir tai jau natūrali pieva? Elgiamasi panašiai, kaip ir miškininkai – iškirtai plynai mišką, o ataskaitose lieka tas pats miškas. Papildomai pievų bandoma ieškoti tarp deklaruotų plotų, pvz. pievomis laikyti melioracijos griovių šlaitus (jų yra apie 62 tūkst. ha) ir kitas vandens apsauginių zonų juostas. O aplinkosaugininkai, tiksliau ornitologai, labai susirūpinę, kad katastrofiškai mažėja pievų, pelkių (šlapynių) paukščių rūšių skaitlingumas. Jau retenybe tampa laukuose išgirsti čirenant dirvinį vieversį, jau nekalbant apie pempes, kiauliukes, kalviukus ir kitas rūšis. Rapsų, kukurūzų plotuose praktiškai nerasi ne tik paukštelio, bet sunku aptikti ir naudingų vabzdžių. Retai kuriam stambiam ūkininkui rūpi paukštelis, žvėrelis ar naudingas vabzdys, gyvenantis jo valdomuose plotuose, dėl to paprasčiausiai nesukama galvos.

Ūkininkai labiau sunerimę, kad griežtinamas žaliojo kuro panaudojimo galimybės, kurį leidžiama naudoti tik ūkio darbams. Valdžia ruošėsi pavasarį dyzelino akcizą padidinti, bet atsitraukė nuo užmačios. Trumpai tariant, nauji metai, bet, kaip ir visada, tos pačios senos ir dar naujos bėdos. Kapitalizmas, pasiskelbęs, kad labai puoselėja demokratiją, bet be piketų, akcijų, streikų, laužų deginimo negali išspręsti problemų. Nėra geranoriško dialogo tarp konfliktuojančių pusių situacijai gerinti. Kažkuri pusė turi nusileisti. Vėl reikia tikėtis – kad kai rudenį bus išrinktas naujas Seimas, jame bus daugiau žemdirbių atstovų, geriau ginančių kaimo žmonių interesus.

Žemės ūkio politikoje rimtai reikėtų apmąstyti – ar mes ir toliau auginsime tik grūdines kultūras, kur iš ploto vieneto sukuriama tik nedidelė pridėtinė vertė, ar ieškosime naujų veiklos sričių, sukuriančių didesnę pridėtinę vertę. Tie monokultūrų laukai tikrai neatitinka geros agrarinės aplinkos kriterijų, skurdina kraštovaizdį ir  turistinį patrauklumą atvykstantiems į mūsų šalį svečiams. Mūsų lietuviško kraštovaizdžio klasika  – nedideli laukai, pievos, miškeliai, kalvos, neištiesinti upeliai, ežerai ir gražios sodybos prie gerų kelių.

Kasdien ilgėja diena, jau greit ant palangių turėtų pasirodyti pirmieji žalumynai. Skirtingai nuo stambiųjų, mažų sklypų savininkai ramiau sprendžia savo reikalus. Vis dažniau internete galima rasti ir patarimų, kokių veislių daržoves pasirinkti šiems metams.

Pranas ZUBRICKAS