Metams belikus iki Seimo rinkimų, visuomenės nuomonių apklausose tvirtai pirmauja trys centro-kairės politinės partijos. Tikėtina, kad kitą rudenį politinė švytuoklė rinkėjų valia energingai pajudės į priešingą pusę, nei šiandien. Ar ji apvers dabartines valdančiųjų reformas?

Nuotaikų buhalterija

Lietuviškos politikos gyvenimo tyrinėtojai prieš kiekvienus Seimo rinkimus nepraleidžia progos pasvarstyti apie daugiau nei tris dešimtmečius tiksintį politinės švytuoklės mechanizmą, pakritikuoti jo būklę, paspėlioti, kaip jį paveiks rinkėjų nuotaikų permainos. Kartais pasigirsdavo nuomonių, kad švytuoklė lėtėja, kad jos svyravimai tampa vis vangesni, tarsi žadinantys viltį, jog vieną gražią dieną, kai egzistenciniai gyvenimo Lietuvoje rūpesčiai paliks praeityje, jokie rinkimai nesugebės švytuoklės pernelyg stumtelėti nei į kairę, nei į dešinę. Gal ir taip, gyvenimas parodys. Tačiau kelių praėjusių mėnesių visuomenės nuomonės tyrimų rezultatai verčia manyti, kad tokia perspektyva tampa ne mažiau miglota, nei žadėtos gerovės valstybės statybos. Nepaisant valdančiųjų pažado duoti Lietuvai daugiau jėgos, per trejus praėjusius metus didžiosios visuomenės dalies politinės nuotaikos ne tik pasikeitė, bet jau ir nusistovėjo. O tai signalizuoja, kad politinė švytuoklė per artėjančius Seimo rinkimus gali siekti toli į kairę.

„Baltijos tyrimų“ rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje atlikta reprezentatyvi suaugusių Lietuvos gyventojų apklausa atskleidė, kad jeigu Seimo rinkimai vyktų artimiausią sekmadienį, didžiausio rinkėjų palaikymo sulauktų Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), už kurią balsuotų 16,2 proc. apklausos dalyvių (birželį – 18,2 proc.). Antrąją vietą užėmė Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, kurią palaikytų 14 proc. apklaustųjų (birželį – 14,6 proc.), trečiąją – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), už kurią balsuotų 9,5 proc. respondentų (birželį – 9 proc.).

Ketvirta vieta atiteko didžiausiai dabartinės valdančiosios koalicijos partijai Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD): ją pasirinko 9,3 proc. apklaustųjų, tiek pat, kaip ir birželį. Po to seka Liberalų sąjūdis, kurį palaikytų 7,1 proc. respondentų (birželį – 6,6 proc.) ir Darbo partija: 5,6 proc. (birželį – 6,1 proc.).

Dar keturias partijas, naujausios apklausos duomenimis, palaikytų nuo 1 proc. iki 4 proc. šalies gyventojų – tai partija „Laisvė ir teisingumas“ (3,7 proc.), Laisvės partija (2,9 proc.), Lietuvos regionų partija (2,6 proc.), Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (2,2 proc.) bei Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai) (0,9 proc.).

Taigi, jau kelis mėnesius nesikeičiantis rinkėjų politinių preferencijų balansas, remiantis „Baltijos tyrimais“, pranašauja priešingą politinės švytuoklės judėjimo trajektoriją. Už tris populiariausias centro-kairės partijas ketina balsuoti beveik 40 proc. apklaustųjų, už dabartinę valdančiąją koaliciją sudarančias dešiniąsias politines jėgas – kiek daugiau nei 19 proc.

Reikėtų pabrėžti, kad stiprią įtaką politinės švytuoklės judėjimui turėtų padaryti ir neapsisprendusių bei rinkimuose neketinančių dalyvauti rinkėjų dalis. Tokių šiuo metu yra daugiau nei ketvirtadalis (26 proc.). Pasak „Baltijos tyrimų“, neapsisprendusių gyventojų dalis per paskutinius du mėnesius padidėjo 5 procentiniais punktais. Nuo to, ar jie apsispręs prieš Seimo rinkimus, ir jei taip, tai kaip, priklausys, ar politinė švytuoklė dar daugiau pakryps į kairę, ar jos judėjimas bus kiek pristabdytas.

Kibirkščiuos ir po rinkimų?

Politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, paklaustas, kaip toli į kairę po kitąmet vyksiančių Seimo rinkimų galėtų pakrypti politinė švytuoklė, išreiškė abejonę dėl praktinių tokio judėjimo pasekmių. „Manau, kad nebus taip paprasta sukurti centro-kairės koaliciją. Šiandien mes matome, kad šios politinės partijos tarpusavyje labai nesutaria. Stebime ir jų lyderių nesusikalbėjimą, tarp partijų kyla daug visokių neaiškumų dėl bendradarbiavimo opozicijoje. Taip, galima kalbėti apie galimą centro-kairės koaliciją, bet jos tikimybė kol kas, kol dar nėra suderinti konfliktiniai klausimai, yra daugiau fantazija, nei realybė“, – sakė profesorius.

Jeigu dabartinės rinkėjų nuostatos per metus nepasikeis, o tarp trijų populiariausių politinių partijų iki pat šios Seimo kadencijos pabaigos vienais ar kitais klausimais kibirkščiuos įtampa, ar po naujų Seimo rinkimų neištiks politinė krizė nesugebant sudaryti valdančiosios koalicijos? Tokią prielaidą pašnekovas iškart atmetė. „Ne, politinės krizės tikrai nesitikėkime. Čia labiau žurnalistinių prielaidų modeliavimas. Juk šventa vieta tuščia nebūna. Iš tikrųjų tam tikri bendrų interesų aspektai, vienokio ar kitokio bendradarbiavimo poreikis visada atsiras. Jeigu ne centro-kairėje, tai galbūt pačiame centre, kuris sutelks ir politinę kairę, ir dešinę. Visaip gali būti. Mes dar kol kas nieko nežinome ir netgi nenutuokiame, kokį rezultatą pamatysime po Seimo rinkimų. Šiandien kalbėti apie vienų ar kitų politinių partijų sąjungą yra labai didelis fantazavimas, nes rinkimai iš tikrųjų dar labai toli. Jie dar neprasidėjo, kol kas vyksta tik bandymai vieni kitus pagąsdinti“, – sakė L.Bielinis.

Jis rizikingais pavadino bandymus skirtingoms politinėms jėgoms taikyti politinės kairės ar dešinės apibūdinimus: pasak ne vieno apžvalgininko, ideologiškai viskas taip susimaišė, kad jau ir partijų pavadinimai nebeatspindi realaus politinio veikimo esmės. Pavyzdžiui, konservatoriai dažnai kritikuojami, kad tapo liberalais. „Iš tikrųjų politinė kairė ir dešinė dabar daugiau skirstoma pagal politinių jėgų pavadinimus, nei pagal principines nuostatas. Kairumo ir dešinumo kriterijai gana sudėtingai apibrėžiami, ir ne taip lengva juos įvardyti. Keičiasi visuomenė, keičiasi gyvenimo sąlygos, todėl manyčiau, kad į tokius dalykus reikėtų žiūrėti labai atsargiai“, – pridūrė politologas.

Šiuo metu Seimo opozicijoje veikiančios trys populiariausios politinės partijos griežtai kritikuoja valdančiųjų vykdomas ir siūlomas reformas. Jeigu būsimajame Seime jos gautų daugumą, ar tos reformos kartais nebūtų atšauktos? „Kiekvienu laikotarpiu prieš rinkimus bet kokios reformos idėja arba jos kritika yra orientuota į rinkėjus. Kas bus po rinkimų, labai sunku numatyti. Galimas daiktas, kad netgi tie, kurie dabar kritikuoja vykdomas reformas, po rinkimų tapę valdančiaisiais pripažins jas kaip įvykusį faktą ir nieko nesiims keisti. Juk tos reformos, gal ne visada priimtinos, visgi remiasi racionaliais sumetimais“, – pabrėžė L.Bielinis.

Lakmuso popierėliai

Prieš svarstant apie galimą politinės švytuoklės posūkį kairėn politologas Mindaugas Jurkynas, Vytauto Didžiojo universiteto Jean Monnet vardo profesorius, pasiūlė apsibrėžti, kaip mes suprantame politinę kairę. „Jei remsimės ekonominiais kriterijais, tai, sakyčiau, kad kairiosios partijos gali būti socialdemokratai ir „valstiečiai“, nes jos pasisako už didesnį valstybės ir viešųjų gėrybių vaidmenį ekonomikoje, už didesnius mokesčius verslui ir didesnį biudžeto pajamų perskirstymą viešosioms reikmėms. Dėl demokratų partijos sunku pasakyti, nežinau, ji gal labiau centristinė. Bet jeigu politinę kairę ir dešinę bandytume apibrėžti pagal konservatyvias ar socialiai liberalias vertybes, tai socialdemokratai būtų centristinė partija. Jie socialiai nėra labai liberalūs, ten yra įvairių nuomonių. Turbūt socialdemokratų rinkėjams tos socialiai liberalios vertybės nėra itin svarbios, gal tik mažai jų daliai, bet, tarkime, „valstiečių“ ir demokratų partijos yra socialiai konservatyvios. Todėl, manau, posūkio į kairę tikrai nebus, galėtų būti kompromisinis variantas, kai labiau dominuos ekonominių ir socialinių reikalų sprendimo būdai, o ne žmogaus teisių klausimai ir panašiai“, – sakė profesorius.

M.Jurkynas nebuvo linkęs sureikšminti kelių dabar apklausose pirmaujančių politinių partijų lyderių nesutarimų, dėl kurių po rinkimų galėtų komplikuotis naujos Seimo daugumos formavimas. „Aišku, geriau patys lyderiai pasakytų, ką apie tai galvoja, bet aš manau, kad sudaryti koaliciją įmanoma, nes jie gana nuosekliai kritikuoja dabartinę valdžią ir valdžioje esančias politines partijas. Tad savaime suprantama, kad jeigu per rinkimus jie gaus pakankamai balsų parlamentinei daugumai sudaryti, būtų keblu, jei ne politiškai savižudiška, nesijungti į valdančiąją koaliciją. Jeigu jie į rinkimus ir į valdžią eis kaip alternatyva dabartiniams valdantiesiems, tai po rinkimų vienai ar kitai partijai eiti dirbti opozicijon kartu su dabartiniais valdančiaisiais būtų tarsi savo principų ir rinkėjų išdavystė. Manau, jau vien tas faktas reiškia, kad reikės sudaryti koaliciją su tais, kurie dabar nėra valdžioje, ir kažkokius kompromisus visos dėl koalicijos besiderėsiančios partijos visgi suras. Tarkime, dabartinėje valdančiojoje koalicijoje, kaip matome, taip pat ne visi kompromisai surasti: reguliavimo ir mokesčių daugėja, tokie socialiai liberalių vertybių projektai, kaip Civilinė sąjunga ar lengvųjų narkotikų dekriminalizavimas, kol kas nejuda iš mirties taško. Tad nesutarimų gali būti, tačiau manau, kad būsimos valdančiosios koalicijos dalyviai juos atidės į šalį, o ruošdami Vyriausybės programą susitars dėl tų dalykų, dėl kurių galės susitarti. Kartu pasilikdami teisę nesutarti dėl to, dėl ko susitarti nepavyko“, – teigė politologas.

Jis neatmetė galimybės, kad dabartinės reformos po Seimo rinkimų susidariusios valdančiosios daugumos gali būti peržiūrėtos. „Viskas labai paprasta. Ten, kur yra kažkokie politinių jėgų susitarimai, pavyzdžiui, dėl užsienio politikos, matyt, didelių pokyčių nepamatysime. Bet kritikuojamus jau priimtus įstatymus visada galima keisti, iš esmės ar dalimis. Įstatymo priėmimas nereiškia, kad jis išrėžtas akmenyje kaip Hamurabio įsakai“, – pridūrė M.Jurkynas.

Jis sakė neabejojantis, kad naujajai daugumai pakaktų politinės valios peržiūrėti tam tikrus opozicijos stipriai kritikuojamus jau priimtus dabartinės valdžios sprendimus. „Tai juk politika. Tu eini į rinkimus su savo požiūriu į politinį veikimą, siūlai jį rinkėjams, o jie už jį balsuoja. Aišku, kaip ir per kiekvienus rinkimus, atsižvelgdami į siūlančiojo asmenybę, į savo nemeilę buvusiems valdantiesiems. O kai būni išrinktas, tada visi žiūri į tave ir sako: na tai kur tie darbai, kuriuos pažadėjote? Ir viskas. Atitinkamai ir tenka judėti ta linkme. Žinoma, kokiu greičiu – kitas klausimas, bet kryptis tikrai bus ta pati“, – sakė profesorius.

M.Jurkyno teigimu, sunku pasakyti, ar trims centro-kairės partijoms palanki apklausų rezultatų tendencija išsilaikys iki naujų Seimo rinkimų. „Nežinau. Aš žiūriu į tam tikrus lakmuso popierėlius. Nemažai ką parodė savivaldybių tarybų rinkimai. Socialdemokratai su trenksmu sugrįžo į pirmąją vietą pagal mandatų ir merų skaičių. Visai neseniai Seimo nario rinkimus Raseinių-Kėdainių vienmandatėje apygardoje laimėjo socialdemokratas. Kadangi rinkėjų aktyvumas buvo labai nedidelis (apie 30 proc.), atrodė, kad vėl suveiks taisyklė, jog tokiais atvejais laimi tie, kurių elektoratas drausmingas. Tačiau nutiko priešingai: konservatoriai yra tokie nepopuliarūs, kad net ir esant žemam rinkėjų aktyvumui jie rinkimus pralaimėjo. Tai aiškiai kažką sako. Dar anoje Seimo kadencijoje rinkimus vienmandatėje apygardoje Šakiuose laimėjo konservatorė Irena Haase. Ji konkuravo su socialdemokratu Mindaugu Basčiu. Tada irgi buvo akivaizdi rinkėjų politinių nuotaikų kaita. Tad manyčiau, kad įvykę naujausi rinkimai parodo tikrąsias politines nuotaikas“, – pabrėžė M.Jurkynas.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad sociologinės apklausos dėl partijų populiarumo atskleidžia tik galimą pusės Seimo sudėtį, kuri formuojama rinkėjams balsuojant už partijų sąrašus. „O juk yra dar 71 vienmandatė rinkimų apygarda. Na, galbūt išeivijos apygarda išliks palanki dabartiniams valdantiesiems, bet likusiose, kur bus du rinkimų turai, gali susiklostyti tokia pat padėtis, kaip 2016 metais. Priminsiu, kad tada į antrąjį turą išėjus konservatoriui, rinkėjai balsavo už bet ką, kad tik ne už konservatorių. Žinoma, gali būti ir tam tikra korekcija, tarkime, tegul bus bet kas, kad tik ne iš Laisvės partijos. Bet kuriuo atveju nemanau, kad konservatoriai naujus Seimo rinkimus pralaimės taip smarkiai, kaip visi galvoja. Tačiau, sprendžiant pagal dabartinę situaciją, ko gero, yra realu, kad jiems teks tenkintis opozicijos dalia. Skandalų ir kritikos prisikaupė labai daug, pradedant nuo Kristijono Bartoševičiaus istorijos ir siūlymo skelbti išankstinius Seimo rinkimus, baigiant savivaldybių išmokomis ministrams ir požiūriu į mokytojus, vieno konservatoriaus išvadintais „broileriais“ ir „komuniagomis“. Šie ir kiti dalykai per rinkimus jiems bus priminti“, – pridūrė profesorius.

Teks viską taisyti

Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai priklausantis Valius Ąžuolas, Biudžeto ir finansų komiteto narys, politinės švytuoklės trajektorijos pasikeitimą susiejo su Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen išsakyta mintimi. „Paklausta apie Civilinę sąjungą, skandalingąjį partnerystės įstatymo projektą, kurio vis nepavyksta priimti, pati pripažino, kad kitos kadencijos Seime tokį įstatymą priimti turbūt nebebus šansų. Taigi netgi valdantieji sutinka, kad dėl politinės švytuoklės tai padaryti bus sudėtinga: arba pavyks šioje Seimo kadencijoje, arba niekada. Situacija po rinkimų labai priklausys nuo to, kiek ir kokia kairioji jėga gaus balsų, kaip bus formuojama nauja valdančioji dauguma. Štai socialdemokratų partijos pirmininkė sako, kad balsuotų už Civilinę sąjungą, jeigu būtų Seimo narė. Taigi, ar būtų galima socialdemokratus vadinti kairiąja partija, o gal būtų teisingiau sakyti, kad jie yra pusiau liberalai? Ir tai ne vienintelis toks klausimas. Ar visuomenė atskirs, kad ne visos kairiosiomis besidedančios politinės jėgos iš tikrųjų yra tokios? Štai, pavyzdžiui, socialdemokratai, balsuodami dėl partnerystės, pasidalija: vieni balsuoja liberaliai, kiti išlaiko kairiąją kryptį“, – pastebėjo V.Ąžuolas.

Politikas pridūrė, kad Italija, Vengrija, nemažai kitų šalių ekonominėje politikoje atsisuka į kairiąją pusę. „Visi mato, kad liberalizmas šalį veda į griūtį. Pasižiūrėkime, kaip baigėsi elektros rinkos liberalizacija. Nepaisant visų gražių kalbų apie rinką ir konkurenciją, ji realiai atvedė prie didelių kainų ir tiekėjų monopolio. Tad žmonės tokių kalbų atsikando. Čia galima prisiminti dabar per prievartą mokyklose brukamą lytiškumo ugdymo programą ir panašius dalykus. Nors, atrodo, liberalai turėtų būti už tai, kad tėvai, mokytojai galėtų rinktis, ko ir kaip mokyti vaikus, viskas pakrypo į radikalumą. Todėl žmonės turbūt dar labiau norės, kad po rinkimų į valdžią ateitų kairiosios politinės jėgos“, – svarstė pašnekovas.

Paklaustas, kas po naujų Seimo rinkimų lauktų dabartinių valdančiųjų pradėtų ir vykdomų reformų, kuriomis garsiai piktinasi opozicijos atstovai, V.Ąžuolas atsakė manantis, kad kito kelio, kaip tik atšaukti valdančių sprendimus, tiesiog nebus. „Paprastas pavyzdys: sveikatos apsauga. Seimui dabar tapo aišku, kad ministro Arūno Dulkio tikslas – suvaryti žmones į privačias medicinos įstaigas. Bet visi puikiai supranta, kad jei neturi pakankamai pajamų, į privačią gydymo įstaigą nenueisi. Kad žmonės išvis neliktų be gydymo, reikia daryti priešingai – plėsti viešąsias, valstybines medicinos paslaugas. Švietime tokia pati situacija: maža klasė privačioje mokykloje gauna finansavimą iš Vyriausybės, o tokia pat klasė savivaldybės mokykloje – ne. Ir netgi, galima pasakyti, yra žlugdoma. Todėl valdančiųjų pasirinktas kelias yra akivaizdus: žmonės skirstomi į turtingus, galinčius susimokėti už privačias medicinos ir švietimo paslaugas, ir nepasiturinčius, kurie negali jų sau leisti. Tą patvirtina ir dabar Seimui Vyriausybės pateikta mokesčių reforma. Jos tikslas aiškus – dar labiau pagerinti gyvenimą turtingiesiems ir žlugdyti smulkiuosius verslininkus bei vidutines pajamas gaunančius žmones. Todėl po naujų Seimo rinkimų viską nori nenori teks atsukinėti atgal, ištaisyti visa tai, ką dabartiniai valdantieji yra pridarę“, – sakė V.Ąžuolas.

Atspindi politinį vertinimą

Seimo socialdemokratų frakcijos seniūno pavaduotojas Eugenijus Sabutis, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys, sakė negalįs būti nešališkas – labiausiai norėtų, kad Seimo rinkimų švytuoklė pakryptų į socialdemokratų partijos pusę. „Tačiau, būdamas realistas, vis dėlto suprantu, kad greičiausiai naują valdančiąją daugumą ir Vyriausybę turėtų formuoti dar kelios kairiosios politinės jėgos. Viskas priklausys nuo rinkėjų pasitikėjimo. Matau, kad trys kairiosios partijos naujoje Seimo daugumoje – pats realiausias rinkimų rezultatų variantas. Norėtųsi pafantazuoti, kad Socialdemokratų partija galėtų būti pagrindinė naujosios koalicijos jėga, bet tikrovėje, matyt, bus taip, kad visos trys šiuo metu populiariausios centro-kairės partijos turės gana stiprias pozicijas. Tokiu atveju galėtų susiformuoti trijų partijų koalicija. Žinoma, kol kas tai tik svarstymai, ar taip tikrai bus, pamatysime, juk iki Seimo rinkimų dar metai“, – pridūrė politikas.

Anot E.Sabučio, šiuo metu politinė švytuoklė labai pasvirusi į dešinę. „Ne tik apklausos, visuomenės nuotaikos, bet ir tiesioginis bendravimas su žmonėmis regionuose aiškiai rodo didelį nepasitenkinimą dabartinės valdžios veiksmais. Prieš praėjusius Seimo rinkimus buvo sukelti dideli lūkesčiai – žadėta spręsti realias žmonių problemas, tačiau valdančiųjų vykdomos reformos, kaip parodė besibaigianti Seimo kadencija, jų nesprendžia. Rinkėjų lūkesčiai liko neatliepti. Čia, matyt, yra pagrindinis dalykas, dėl ko taip pasikeitė visuomenės apklausų rezultatai. Lūkesčiai neatliepiami ta prasme, kad valdžia žmonių tarsi nė negirdi. Jau nuo pat kadencijos pradžios valdantieji nesikalba ne tik su mumis, politiniais oponentais, bet ir su Lietuvos žmonėmis. Tarsi bandoma parodyti, kad esantys valdžioje yra protingesni ir geriau už pačius žmones žino, ko jiems reikia. Gyventojai visa tai mato ir jaučia, ypač regionuose. Užtat nuomonių apklausos ir atspindi būtent tokį politinį vertinimą“, – konstatavo Seimo narys.

Paklaustas, kas laukia valdančiųjų vykdomų reformų, E.Sabutis sakė pats esąs vienas iš didesniųjų jų kritikų, ypač sveikatos apsaugos, susisiekimo infrastruktūros srityse. „Kas laukia? Na, vienur turėsime tas reformas stabdyti, o kitur taisyti klaidas. Aš pats gilinausi į šias problemas ir galėčiau pasakyti, kad sveikatos apsaugos reformą galbūt, vis dėlto, reikėjo daryti atsižvelgiant į kiekvieno regiono, kiekvieno rajono specifiką. Štai Jonava buvo paimta kaip statistinis vienetas. Girdi, jūs arti Kauno, tad palikti pas jus vienas ar kitas medicinos paslaugas neverta. Tai dabar Kaunas kaip prakeiksmas Jonavai tampa. Gal tada mums kažkur išsikraustyti, kad būtume toliau, bet išlaikytume gyventojams reikalingas paslaugas? Bet Jonava išsiskiria savo specifika: čia viena didžiausių šalyje chemijos gamyklų. Vyksta pavojinga gamyba, gali visko atsitikti. Taip pat turime vieną didžiausių Lietuvoje karinių bazių. Kas suteiks pagalbą žmonėms, jeigu kas nors atsitiks? Kur jie gydysis? Į Kauną dar toliau važiuoti, o Jonava – už penkių kilometrų. Štai į ką turėtumėte atsižvelgti, o ne į pliką statistiką, bendrąjį šalies modelį. Negalima visos Lietuvos kimšti į formulę „Apsimoka – neapsimoka“. Negalima žiūrėti į žmogų per pajamų ir išlaidų prizmę. Negalima, kad kaime gyvenantis žmogus iš valdžios išgirstų – tu mums esi per brangus, todėl nuo šios dienos esi paliktas pats sau. Galvok pats, ką su savo gyvenimu daryti. Taip neturėtų būti“, – pabrėžė E.Sabutis.