Intelekto ir kitokių negalių turintis našlaitis valstybės skirta išmoka pasinaudojo pagal savo supratimą - nusipirko suknežusią, apleistą ir nugyventą seno medinio namo dalį. Už ją sumokėjo savivaldybė, o už valstybės lėšų teisingą panaudojimą atsakingas asmuo net nesiteikė pažiūrėti, ką perka ligonis.

Pardavėjams pasisekė

„Šiaurės rytų" redakcija sulaukė pasiūlymo pasidomėti, kokį būstą našlaičiui nupirko Biržų rajono savivaldybė.

Dvidešimtmetis biržietis Paulius (vardas pakeistas - red.) sutiko parodyti savo namus Vabalninke. Vaikiną radome Biržuose, besiglaudžiantį pas buvusį tų pačių vaikų namų auklėtinį, gyvenantį socialiniame būste.

Paulius taip pat norėtų gyventi Biržuose, kur, pasak jo, turi draugų ir pažįstamų. Tačiau Biržuose vaikinas neturi būsto ir nebegali jo gauti. Priežastis - Pauliaus įgytas nekilnojamasis turtas Vabalninke.

Iš tikro tą butą Vabalninke teisingiau būtų vadinti ne turtu, o senu ir apleistu laužu. Bent jau tokį būsto apibūdinimą korespondentė girdėjo iš vabalninkiečių ir seniūnijos darbuotojų. Jie tvirtino kone šoką patyrę, kai sužinoję, jog butą miestelio centre nusipirko neįgalus našlaitis.

Kainą paveldėto būsto, kurį Biržuose gyvenančios moteriškės Eugenija Stasė Pipikienė ir Marijona Birutė Kondratienė pardavė už 2823 eurus, vabalninkiečiai vadina nerealia.

Akivaizdu, kad, norint jame gyventi, reikia turėti dar kokius 5 tūkstančius eurų remontui.

Tačiau pardavėjai turi teisę prašyti pinigų tiek, kiek jiems šauna į galvą. O jeigu dar pardavėjas ar gudrūs tarpininkai suvokia, kad pirkėjas yra ne itin gerai veiksmus ir jų pasekmes prognozuojantis žmogus, toks sandėris pardavėjams - tikra laimė.

Būstas Vabalninke, Žolinės 12 name, parduotas praėjusių metų lapkritį. Namas, kuriame neįgalus našlaitis įsigijo 41,25 kvadratinio metro dydžio būstą, statytas 1910 metais ir, sandorio duomenimis, nusidėvėjęs 67 proc.

 Būstas, kuriame neįmanoma gyventi

„Klaikus vaizdas", - toks įspūdis apėmė žmones, pamačiusius Pauliaus nusipirktą būstą. Išpuvę, o kai kurie užkalti langai, sudriskusio kartono gabalais klijuotos sienos, išdraskyta elektros instaliacija, išgriuvusios krosnys, galimai visiškai supuvusi stogo perdanga ir pan.

Matosi, kad čia gyvenusi senolė buto neprižiūrėjo, kaupė visokį šlamštą, kurio prikištos patalpos ir lauko pašiūrės.

Prieš metus įsigytame bute vaikinas apsigyventi panoro šį rudenį, kai tapo Vabalninke esančio Biržų verslo ir technologijų mokymo centro filialo moksleiviu. Šioje ugdymo įstaigoje galimybę mokytis turi intelekto sutrikimų turintys žmonės.

Pauliaus būstą išvydę mokyklos darbuotojai jam siūlė apsigyventi bendrabutyje. Tačiau Paulius sakė, kad gyvens savo namuose. Remontą esą pasidarys pats, o jam padės draugai.

Iš tikro taip ir įvyko. Pauliui padėjo panašaus likimo, sveikatos ir gebėjimų turintys bičiuliai.

Su visa pagarba neįgaliųjų pastangoms apie jų atliktą „remontą" tegalima pasakyti atodūsiu: „O, Viešpatie."

Krosnies kūrenti neįmanoma, ją reikia permūryti iš naujo. Pasak Pauliaus, jiedu su bičiuliu „užmūrijo ne tą skylę".

„Jeigu jie dar ir kūrenti pradėtų, nudegintų pusę Vabalninko", - sako Verslo mokymo centro filialo socialinė darbuotoja Vilma Indriliūnaitė.

Elektrą apipuvusiomis lubomis jaunuoliai išvedžiojo taip, kad kabantys laidai kelia siaubą.

„Ir būstas, ir elektros instaliacija - avarinės būklės. Kai vaikinas atėjo pas mus prašyti pagalbos, nuėjome su seniūnijos socialine darbuotoja pažiūrėti ir supratome, kad tai - ne seniūnijos jėgoms", - sako Vabalninko seniūnė Lilija Vaitiekūnienė.

Seniūnė įsitikinusi, kad būsto pirkimą privalėjo kontroliuoti už valstybės lėšų, skirtų našlaičiams įsikurti, panaudojimą atsakingas savivaldybės tarnautojas.

 Savarankiško gyvenimo namai neįsileido

„Tai žmogus, kuris negali numatyti savo veiksmų pasekmių", - apie buvusį gyventoją sako vaikų globos namų direktorė Daiva Janonienė. Ji pasakojo apie pastangas padėti pilnametystės sulaukusiam Pauliui. Vaikinui, anot D. Janonienės, padėti stengėsi ir sekmininkų bažnyčia. Tačiau dėl tam tikrų vaikino charakterio bruožų, intelekto ir gebėjimų visų pastangos rezultatų nedavė. Paulius nenorėjo mokytis ir Radviliškyje, kur turėjo bendrabutį. Vaikiną traukė atgal į Biržus.

Pasak D. Janonienės, tokiam, kaip Paulius, geriausiai būtų gyventi savarankiško gyvenimo namuose.

„Jam ten būtų buvę tobula, tačiau nepriėmė", - teigia D. Janonienė.

Vaikų globos namų direktorė sako dėl Pauliaus pastogės ne sykį bendravusi su savivaldybėje dirbančia ir būsto reikalus tvarkančia Aldona Jurkštaite, buvusia Socialinės paramos skyriaus vedėja Eugenija Prokopovičiene. Būtent ši vedėja direktorei ir paaiškinusi, kad Pauliaus negali priimti į savarankiško gyvenimo namus.

„Todėl, kad jis yra jaunas. Taip man paaiškino Eugenija Prokopovičienė", - apie nevykusias pastangas apgyvendinti Paulių Biržuose, savarankiško gyvenimo namuose, pasakojo D. Janonienė.

Namai, kurie galėjo nors kiek prižiūrėti jauno neįgalaus žmogaus gyvenimą, jo neįsileido.

Tačiau priėmimo į minėtus namus tvarkoje aiškiai parašyta, kad juose gali gyventi ne tik senoliai, bet ir suaugę asmenys su negalia. Tai, kad sprendimą dėl priėmimo į savarankiško gyvenimo namus priimti gali vienas skyriaus vedėjas, kritikuota ir savivaldybės tarybai balsuojant už minėtą tvarką. Tuometinės valdančiosios permainų koalicijos „buldozeris" opozicijos pastabas pervažiavo net nesuabejojęs, kokias galias suteikia vienai skyriaus vedėjai.

 Žadėjo, bet neištesėjo

Pauliaus būstas priverstas įvairių daiktų ir baldų. Suknežusiame ir klaikiame bute yra visko - nuo pelargonijos, senų griozdų iki visai neblogos būklės virtuvės komplekto. Tai - gerų žmonių dovanoti daiktai. Tačiau jie Pauliui nereikalingi. Nors, pasak jį auklėjusių žmonių, vaikinas yra tvarkingas, bet suvaldyti gyvenimą griūvančiame ir pūvančiame namelyje - ne jo jėgoms. Netgi kažkam stebuklingai investavus į tą būstą tūkstančius eurų, vargu ar fizinę bei intelekto negalią turintis jaunuolis jame gyventų. Paulių traukia atgal į Biržus, jam nepatinka mokytis Vabalninke.

„Apželdintoju aš nenoriu būti", - sako mokyklą mesti besirengiantis dvidešimtmetis.

Tačiau Biržuose jis nebeturi galimybės gauti socialinį būstą. Tam, kaip jau minėta, trukdo turimas turtas Vabalninke. Todėl Paulius mąsto, kad jam reikėtų parduoti tą butą ir prašyti socialinio būsto...

„Tai tegu dabar savivaldybė, nežiūrėjusi, ką ligoniui perka, tą laužą Vabalninke nuperka", - Biržų rajono savivaldybės klerkų veiksmais piktinosi vienas vabalninkietis.

Nejaugi iš tiesų savivaldybėje niekas ir nepasidomėjo, už ką pervedami našlaičio Pauliaus įsikūrimui valstybės skirti pinigai?

„Vis žadėjo Šaknys (Socialinės paramos skyriaus vyriausiasis specialistas Remigijus Šaknys - red.) nuvažiuoti ir pažiūrėti, bet nenuvažiavo", - sako Paulius. Būstą Vabalninke jam pagal skelbimus esą suradę draugai.

 Neprivalo žiūrėti, ką perka?

Socialinės paramos skyriaus vyriausiasis specialistas R. Šaknys sako, kad įstatymui jis nenusižengęs. Anot valstybės tarnautojo, būstą pirko pats našlaitis, kuris yra veiksnus. Paulius tikinęs, kad būstas geras ir jam patinka.

„Jis man atnešė notaro patvirtintą pirkimo sutartį. Man beliko nurodyti buhalterijai, kad pervestų pinigus", - teigė R. Šaknys.

Pasiteiravus, ar jis nesuabejojęs, kad intelekto negalią turinčiu žmogumi kažkas gali pasinaudoti ir už didelę sumą įpiršti bevertį turtą, specialistas pakartojo, kad pirkimo sutartį sudaręs ne jis.

R. Šaknys rodė įstatymo pastraipą, kam gali būti naudojama valstybės skiriama vienkartinė išmoka įsikurti. Aiškiai nurodyti devyni punktai, už ką gali būti mokami savivaldybės pinigai, priklausantys našlaičiui.

Tai reikštų, kad savivaldybės atsakingas asmuo turi žinoti, už ką perveda valstybės skirtas tikslines lėšas.

Tačiau, pasirodo, savivaldybės tarnautojai formaliai ir teisiškai už tai neatsako. Galima tik moralinė atsakomybė už našlaičių pinigus.

„Jūs galvojate, kad aš dabar gerai jaučiuosi?" - korespondentės klausė R. Šaknys. Anot jo, net turėdamas geriausių ketinimų, jis negalėtų spėti apžiūrėti visko, ką perka našlaičiai ir už ką valstybės lėšomis sumoka savivaldybė. R. Šaknys sako darbo skyriuje turintis labai daug. Anot jo, jau šįmet pirkta net 10 butų našlaičiams.

Už socialinę sritį atsakinga savivaldybės mero pavaduotoja Irutė Varzienė mano, kad atsakomybė dėl to, kad Paulius neteko galimybės apsigyventi savarankiško gyvenimo namuose, tenka buvusiai vedėjai. Apgyvendinimo minėtuose namuose tvarkos aprašas netrukdo priimti jaunus žmones.

O tai, kad perkamo buto neapžiūrėjo R. Šaknys, vicemerė laiko specialisto neatsakomybe.

Kas gali paneigti galimybę, kad kuris nors specialistas dėl laiko stokos neapsižiūrės ir kito našlaičio pinigais nenupirks Vabalninke to paties buto, kurį parduos Paulius?

Alfreda Gudienė

Šiaurės rytai