Rudeninės nuotaikos Lietuvoje, ką ir besakyti, nekokios. Nesuvaldyta ir vėl įsiplieskusi pandemija, augančios kainos, šokiruojančiai brangstanti energija, valdžios beatodairiškai ruošiami nauji mokesčiai kelia vis didesnę įtampą visuomenėje. Bet ar vien materialūs kasdieniniai rūpesčiai drumsčia dažno žmogaus sielą? Apie tai kalbamės su kunigu Robertu Grigu, Kauno arkikatedros bazilikos vikaru, antisovietiniu disidentu.

Jei kas paprašytų keliais žodžiais nusakyti dabartinę daugelio nuotaiką, pasirinkčiau frazę „Mūsų nerimo žiema“, rašytojo Johno Steinbecko romano pavadinimą. O kokiais žodžiais šiandieninę visuomenės savijautą – kiek apie ją galima spręsti iš žmonių, su kuriais bendraujate, nuotaikų, rūpesčių, vilčių – apibūdintumėte Jūs? Ar pavyktų apsieiti be žodžio „nerimas“?

Vargiai būtų galima apsieiti be šito žodžio, kai bandau mąstyti apie būseną, kurioje dabar yra mūsų visuomenė ir valstybė. Ateina į galvą net ir stipresni žodžiai. Esu iš antisovietinio pogrindžio rezistentų, ir labai nesinori kaip nors nepalankiai kalbėti apie Lietuvos valstybę – ji buvo mūsų svajonė okupacijos metais, daugelis mano kartos žmonių ir rizikavo, ir nukentėjo, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė būtų atkurta. Bet vis dėlto, kai matai neigiamus dabarties reiškinius, negali likti abejingas, negali apsimesti, kad jų nepastebi. Jie tiesiogiai paliečia ir daugybę tavo aplinkos žmonių, ir tave patį.

Mėginau apie tai kalbėti keliuose Šeimų sąjūdžio mitinguose, ir manau, kad daugelis nuoširdžių Lietuvos patriotų, gerų piliečių, išgyvena tą patį. Atsiranda tam tikra priespaudos būsena, kai įvedami nepaprastai dideli viešojo ir asmeninio piliečių gyvenimo ribojimai – su tuo mano karta susidūrė okupacijos metais. Yra ir nejaukaus bejėgiškumo jausmas, kad ir tu pats kaip atskiras žmogus, ir net susibūrusios gausios piliečių grupės nelabai ką gali pakeisti. Būtų gera, jeigu apie tai vyktų abipusiai pagarbi diskusija, bet atrodo , kad kaip ir tais svetimos priespaudos metais, ir vėl valdantieji, tam tikras tarpusavyje susijusių valdančiųjų partijų, teisėsaugos, žiniasklaidos oligarchatas, tampa tarsi nepramušama siena: jokia kitokia nuomonė, kritiškas požiūris ar netgi diskusija neįsileidžiama. Iškart nutildoma, apkaltinama antivalstybine veikla, vos ne agentūriniu darbu priešiškoms valstybėms.

Tokie kaltinimai mums irgi liūdnai pažįstami iš okupacinio priespaudos meto. Kartais tie piliečiai tiesiog paskelbiami nieko nesuprantančiais kvailiais, piktavaliais ir priverstinai nutildomi. Vėlgi nesinori taip lyginti, bet manau, kad pati tikrovė tuos palyginimus kelia: vėlei išgyvename, kad priešinasi, nesutinka su ta neteisinga būsena tik patys veikliausi, patys drąsiausi žmonės, tapdami tarsi naujaisiais disidentais. O daugybė paprastų žmonių, kurie išgyvena tą patį, jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti. Galbūt nenorėdami patekti tarp kaltinamų kokia nors neteisėta veikla, paskelbti kvailiais ar išsišokėliais, dalis žmonių susitaiko ir gyvena tokioje priespaudos būsenoje. Dažnai žmogus dėl tos šventos ramybės linkęs susitaikyti su neįveikiama atrodančia galia ir jai paklusti. Tai yra neteisingas santykis tarp valstybės, visuomenės ir piliečių. Visi iš ankstesnių patirčių žinome, kad tas nepasitenkinimo ar nuviltų vilčių garas kaupiasi, ir kai ateina laikas, jis išsprogdina net ir labai tvirtai užveržtą verdantį katilą. Dabartinio laiko išgyvenimo bruožai yra tokie.

Gali pasirodyti, kad didžiausi šiandienos pasaulio rūpesčiai – koronaviruso pandemija, besikeičiantis klimatas, įsibėgėjantis tautų kraustymasis – nėra atsitiktinis dalykas. Tikintis žmogus, matyt, pasakytų, kad apie tokį „suspaudimą“ kalbama Evangelijose, Apreiškime šv. Jonui, netikintys galbūt pasišaipytų, kad tokių suspaudimų praeityje buvo ne kartą, ir visi jie praėjo. Tad vis dėlto kas tai, Jūsų manymu: pranašysčių pildymasis ar eilinis istorinės raidos ciklas?

Nenorėčiau gąsdinti žmonių pasaulio pabaiga, nes ir Šventajame Rašte pasakyta, kad kai kurie labai smalsūs Jėzų klausinėjo: Ar jau dabar atėjo tas laikas, Viešpatie, pasauliui pasibaigti? Jis atsakydavo, kad niekas nežino nei dienos, nei valandos, tik jo Tėvas danguje. Istoriškai žiūrint iš tikrųjų tokių nerimo ar neigiamų pokyčių ne kartą žmonijos istorijoje buvo, ir turbūt niekas negalėtume pasakyti, ar dabar čia kažkoks išskirtinis, ypatingas suspaudimas, ar vienas iš daugelio galimų. Bet ir Šventojo Rašto pranašysčių, kurios minimos Apreiškime šv. Jonui, vadinamojoje Apokalipsės knygoje ir kitose, Bažnyčia nėra linkusi susieti su kokiu konkrečiu laikotarpiu. Nors, kai išgyvenamas didelis suspaudimas ar neteisybė, žmogiškai suprantama, kad bandoma susieti kokį nors to meto tironą ar prievartaujančią valdžią su Šv.Rašto pranašystėmis. Turbūt ir šitie laikai yra suprastini labiau kaip, deja, su žmonija, su žmogaus prigimtimi nuolat kaip šešėlis einančio blogio apraiškos, o ne kaip galutinio išsipildymo metas.

Lietuvos visuomenė verčiama ieškoti atsakymo į, regis, jau seniai atsakytus klausimus. Kas yra šeima, santuoka, žmogaus lytis? Į valdžią patekę lytinių mažumų atstovai agresyviai bando priversti politinius oponentus ir visuomenės daugumą tapti „tolerantiškais“. Kur gali atvesti toks visuomenės supriešinimas?

Jau matome, kur gali atvesti. Turbūt nuo pat nepriklausomybės atkūrimo ar net anksčiau nebuvo tokio didelio visuomenės susipriešinimo, kaip kartais politologai pavadina, kultūrinio karo – tarp Bažnyčios ar bendražmogiškai suprantamą prigimties tvarką ginančios visuomenės dalies ir tos, kuri nori viską radikaliai keisti. Nedidelis procentas žmonių, kurie gana atsitiktinai atsidūrė valdžioje, sudarytos koalicijos dėka įgijo neadekvačią savo reikšmei visuomenėje įtaką priimamiems įstatymams. Tai kelia didelį ir, manau, pagrįstą visuomenės nepasitenkinimą. Bandydamas diskutuoti – nepaisant cenzūruojančios, vieną nuomonę paliekančios žiniasklaidos – su oponentais, daugiausia socialiniuose tinkluose, bandau išreikšti mintį, kad nei Bažnyčia, nei Šeimų sąjūdžio dalyviai nekelia tikslų kaip nors engti ar menkinti lytinėms ar kitoms mažumoms priklausančių žmonių. Tačiau aiškiai pasakome, kad norime valstybės apsaugos ir valstybės paramos tiems prigimties dėsniams, kurie yra gyvenimo, tautos išlikimo, visuomenės darnos konstanta. Tai vyro ir moters santuoka grindžiama šeima, joje gimstantys vaikai, kylančios naujos kartos. Dabar tai, atrodo, vis labiau lenkiama abejonei, dedamos pastangos be visuomenės sutikimo negausių politinių grupių valia tą pakeisti, perkurti. Okupacijos metais valdžia irgi prieš visuomenės norą dėjo pastangas perdaryti netinkamą žmogų, paversti jį nauju, sovietiniu, kurti tarybinę liaudį.

„Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“. Apie ką kalba šios Evangelijos pagal Matą eilutės? Nejau apie dabartinį pasaulį, šiandieninę Lietuvą, apie mus?

Krikščioniškąja, netgi senąja žydiškąja, judaizmo prasme pranašas nėra suprantamas vien kaip ypatingų galių turintis asmuo, kuris teisingai nuspėja ateitį, bet labiau kaip žmogus, kuris, atidžiai įsiklausydamas, išgirsdamas savyje Dievo balsą, sugeba perduoti jo kvietimą kitiems žmonėms. Visais laikais, manau, buvo tokių pranašų – ne vien tik religine prasme, iškilių žmonių, kurie gebėjo sutelkti visuomenės dėmesį į svarbiausias vertybes, į tai, kas palaiko, kuria, o ne griauna tikrąjį mūsų žmogiškumą. Lietuvos istorijoje visais laikais galima atrasti tokių asmenybių. Prie tokių pranašų galėtume priskirti palaimintuoju paskelbtą vyskupą Teofilių Matulionį, kuris sunkiais laikais, tris kartus kalinamas sovietų kalėjimuose, ir atlaidžiai, ir didvyriškai liudijo tikėjimą. Ir mokytoją Adelę Dirsytę, mirusią Chabarovsko krašto kalėjime, garsiosios lageriuose parašytos maldaknygės „Marija, gelbėk mus“, vėliau išleistos milijoniniais tiražais pagrindinėmis pasaulio kalbomis, autorę. Galbūt ne visada tokias asmenybes atpažįstame, bet kai laikai truputį sutemsta, apsiniaukia, kaip mūsų spalio mėnesio dangus, tai nors ir nematydami saulės vis dėlto žinome, kad ji yra. Manau, ne vien tik dėl mūsų pastangų, bet ir dėl Dievo gailestingumo, jo Apvaizdos kiekvienam sunkiam laikui duodami jam reikalingi pranašai, ateities gaires numatančios asmenybės, palaikančios žmonių viltį. Gal tik išryškėja jos po kurio laiko, kai dangus jau prašviesėja. 

Esate vienas iš antisovietinio judėjimo Lietuvoje dalyvių, žinomas disidentas. Buvote persekiojamas okupacinės valdžios. Ar dabar neaplanko jausmas, kad vėl tapote disidentu, žmogumi, kurio gyvenimo pavyzdys, ginamos vertybės, politiškai aktualios viešos kalbos vėl smarkiai nepatinka Lietuvos valdžiai – jau ne okupacinei, o demokratiškai išrinktai?

Taip, savijauta labai panaši. Iš dalies ir dėl tų mano išvardytų dalykų, kurie ateina iš išorės, dėl tokios priespaudos, suvaržymų, cenzūros, vienos partinės minties įsigalėjimo viešumoje, bet taip pat ir dėl laikysenos, kuri mums, antisovietiniams rezistentams, galbūt yra tapusi tarsi antrąja prigimtimi. Labai gerai galime matyti ir sesers Nijolės Sadūnaitės, ir vyskupo Jono Kaunecko, ir kardinolo Sigito Tamkevičiaus laikyseną. Tai žmonės, kurie tada, okupacijos metais, atpažino neteisybę, surado drąsos jai priešintis. Jie ir dabar pirmieji pastebi tas naujomis formomis sugrįžtančios neteisybės, dvasinės priespaudos apraiškas. Ir kaip anais laikais pirmiausia dvasinėmis priemonėmis, vieša pilietine laikysena bando joms priešintis. Ar politinės grupuotės, ar išskirtinį lojalumą esamai tvarkai, nepaisant to, kokia ji bebūtų, demonstruojančios visuomenės grupės kartais, girdime, pasako – keista, kodėl jie taip elgiasi, juk dabar Lietuva nepriklausoma... Tarp eilučių tarsi girdėti: nuseno žmonės, nelabai supranta, kas vyksta, o gal yra suklaidinti...

Manau, kad tai nenoras įsigilinti į problemas ir galbūt dalies žmonių baimė, neišdrįsimas apmąstyti ir iš naujo įvertinti tuos pokyčius, kurie, deja, įvyko mūsų visuomenėje per 30 nepriklausomybės metų. Ir tebevyksta. Žmones, kurie nenori kritiškai vertinti dabarties negerovių, iš dalies suprantu: tam, kuris siekė nepriklausomos valstybės ir įdėjo nemažai pastangų, psichologiškai turbūt yra lengviau tikėti, kad čia viskas gerai, kad kritikų minimos negerovės – neesminės, o jeigu ką, tai už sienos, Baltarusijoje ar Rusijoje, yra dar blogiau. Taigi susitaikykim, viską priimkim, nes bet kokia kritika yra beveik svetimų diktatorių palaikymas ar priešiškumas Lietuvai. Galiu suprasti tokią psichologinę būseną, turbūt taip lengviau prisitaikyti, susitaikyti. Žmogaus prigimtis dažnai linkusi paklusti galiai, esamai būklei, o ne mėginti ją pakeisti. Toks mėginimas rizikingas, reikalaujantis pastangų, darbo ir su pačiu savimi. Todėl tą sunkesnį kelią nedaug kas renkasi. Bet, manau, būdinga, kad daugelis buvusių rezistentų, disidentų atpažįsta naujomis formomis grįžtančio totalitarizmo simptomus ir jiems priešinasi.

Dėkoju už pokalbį.