Nerimas – natūralus ir kiekvienam žmogui būdingas jausmas, kuris padeda susikaupti, priimti svarbius sprendimus ir imtis veiksmų. Vis dėlto užsitęsęs nerimastingumas gali virsti sutrikimu, trukdančiu kasdieniam gyvenimui. Kaip atskirti šią ribą ir ką daryti, kad nerimą galėtume kontroliuoti veiksmingai.

Simptomai – ne tik emociniai

„Nerimas yra natūrali žmogaus reakcija, padedanti pasiruošti ar išvengti sunkumų. Jis dažniausiai kyla susidūrus su nežinomybe ar kitų vertinimu, o jį stiprina mūsų pačių situacijos interpretavimas – dažnai numatant blogiausius scenarijus. Nerimą gali sukelti situacijų neapibrėžtumas, profesiniai ir finansiniai sunkumai, taip pat klaidų baimė, socialinės situacijos ar grėsmė sveikatai. Kartais jis suaktyvėja vien įsivaizduojant galimą pavojų, net jei reali rizika yra minimali“, – sako Garliavos „InMedica“ klinikos medicinos psichologė Mantė Gaižauskaitė.

Nerimo emociją dažnai lydi ir ryškūs fiziniai simptomai: padažnėjęs širdies plakimas ir kvėpavimas, spaudimas krūtinės plote, raumenų įtampa, galvos svaigimas ar veido paraudimas. Dažnai pasitaiko ir virškinimo sutrikimų, vargina kūno drebulys, tirpsta galūnės.

„Streso atsakas, kuris aktyvuojasi nerimo metu, yra panašus ir susidūrus su grėsme sveikatai ar gyvybei, ir tada, kai iškyla pavojus savivertei, saugumui ar stabilumui. Užtrukęs nerimas susiaurina dėmesio lauką, skatina perteklines negatyvias mintis, mums sunkiau sekasi numatyti, kokios gali būti alternatyvios situacijos. Be to, subjektyviai suvokiamas pavojus gali būti pervertintas, o sustiprėję kūno pojūčiai – klaidingai interpretuojami kaip grėsmingi, ir taip dar labiau intensyvėja jaučiamas nerimas“, – teigia M.Gaižauskaitė.

Jei grėsmė greitai pasitraukia, streso atsakas atslūgsta, o būsena normalizuojasi. Tačiau nerimas dažniausiai kyla dėl ateities neapibrėžtumo ir galimų sunkumų, todėl jis neretai užtrunka ir vargina ilgiau. Dėl to gali sutrikti miegas, apimti nuovargis, tampa sunkiau sutelkti dėmesį. Be to, dažnai kyla neramių minčių apie ateitį, o išsprendus vieną problemą, jos vietą užima kita.

Visiems pasireiškia skirtingai

Medicinos psichologė pasakoja, kad nerimui pasireikšti ir jo intensyvumui įtaką daro biologiniai, psichologiniai ir aplinkos veiksniai. Biologiniai veiksniai apima genetinį polinkį, pavyzdžiui, galbūt įgimtą stipresnį migdolinio kūno aktyvumą ir neuromediatorių pusiausvyros pokyčius. Kai kurie žmonės pasižymi įgimtai stipresniu jautrumu, todėl jautriau reaguoja į garsą, šviesą, tekstūras ir įvairius stresorius, tokius kaip neapibrėžtumas ar konfliktai.

„Reguliuojant emocijas svarbi yra ir skydliaukės hormonų veikla, asmenybės bruožai, pavyzdžiui,  temperamentas ar būdingi mąstymo modeliai, taip pat trauminės patirtys. Polinkį į nerimastingumą stiprina ir pasikartojantys sunkumai, tokie kaip ligos, netektys ar darbe patiriami išbandymai. Taip pat didelę įtaką turi gyvenimo būdas, įskaitant miego ritmą, kofeino, alkoholio ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą bei fizinio aktyvumo stoką. Labai svarbią vietą užima ir socialinė aplinka“, – tikina M.Gaižauskaitė.

Medicinos psichologė teigia, kad nerimą svarbu priimti kaip natūralų emocinį atsaką į įvairius gyvenimo sunkumus, tačiau, kai jis užsitęsia, tampa alinantis, kartu vargina ir gausybė fiziologinių simptomų, tada jau vertėtų susirūpinti.

Lėtinis nerimas – rimtesnė problema

Kai išsprendus problemą nerimas išlieka, alina, vargina daugybė fiziologinių simptomų, tai gali būti signalas apie užsitęsusį nerimastingumą. Jį galima atpažinti ir iš sutrikusios kasdienės veiklos, sumažėjusio aktyvumo, pablogėjusių santykių su aplinkiniais.

„Nerimas, kaip reakcija į galimą sunkumą, paprastai sukelia tik trumpalaikį diskomfortą, tačiau ilgalaikė būsena eikvoja organizmo išteklius ir nesuteikia galimybės atsipalaiduoti, todėl gali pasireikšti neigiamas poveikis fizinei ir psichikos sveikatai“, – tikina medicinos psichologė.

M.Gaižauskaitė atkreipia dėmesį, kad viena dažniausių nerimo įveikos strategijų yra vengti nerimo, pavyzdžiui, kai stengiamasi išvengti jį keliančių situacijų arba bandoma nukreipti mintis. Tačiau ilgainiui tai tik stiprina nerimastingumą. Kartais žmonės stengiasi greitai numalšinti nerimą vartodami alkoholį ar psichoaktyviąsias medžiagas, taip pat – užkandžiaudami. Nors sumažina nerimo intensyvumą, ilgainiui šios strategijos tik padidina nerimastingumą ir gali sukelti rimtų sunkumų.

Kaip galite sau padėti?

Medicinos psichologė pasakoja, kad, siekiant reguliuoti patiriamą nerimastingumą, pirmasis žingsnis yra gebėjimas jį atpažinti. Todėl būtina stebėti kūno pojūčius, apibūdinti emocijas ir leisti sau jausti tai, ką jaučiame. Prasminga kelias akimirkas dėmesingai stabtelėjus pabūti su jausmu, net jei jis nemalonus. Jausmą patyrinėjus, dėmesį galima sutelkti į problemos priėmimą ir įmanomus sprendimus.

„Miego ritmas, mityba ir fizinis aktyvumas yra vieni pagrindinių elementų, užtikrinančių geresnį emocijų reguliavimą. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į santykį su kitais žmonėmis, galimybę užsiimti mėgstamomis veiklomis, darbo ir poilsio pusiausvyrą. Svarbu nevengti paties nerimo, jį vertinti kaip galimybę pamatyti ką nors svarbaus. Nustatę nerimo priežastis, galime įvertinti, ar tai visiškai normali mūsų reakcija į sunkumą, ar reikėtų stabtelti, atkreipti dėmesį į savo poreikius, atidžiau pasirūpinti savimi, o galbūt kreiptis į specialistą, jei nerimo reakcija užsitęsusi“, – sako M.Gaižauskaitė.

Specialistė pratęsia, kad psichologo konsultacija yra vertinga, kai nerimas tampa vyraujančia būsena, nėra nuolat susijęs su specifine, laukiančia situacija, o jo intensyvumas vargina kurį laiką. Taip pat tada, kai nerimastingumas pradeda daryti įtaką kasdienei rutinai ir gyvenimo kokybei, atsiranda nemalonių, trukdančių fiziologinių reakciją ar varginančių minčių. Specialistas gali įvertinti patiriamus simptomus, padėti suprasti nerimo priežastis ir pamokyti reguliuoti emocijas, kad savijauta pagerėtų.

Parengta pagal „InMedica“