Kartu su dar nedrąsiai, bet nebesulaikomai ilgėjančiomis dienomis, vėl prasidėjusiu gamtos atsinaujinimu stiprėja viltis, kad, apsisukus metų ratui, daugiau šviesos bus ir Lietuvos padangėje, ir mūsų širdyse. Ką spėjame pajusti sūkuriuojančio verpeto nešami per naują laiko upės slenkstį, ką pamatyti, pagalvoti? Apie tai ir ne tik savo mintimis pasidalinti su „Valstiečių laikraščio“ skaitytojais sutiko filosofas, humanitarinių mokslų daktaras Krescencijus Stoškus.

Gerbiamas docente, netrukus įkopsime į dar vienų metų kalną, įveiktą gyvenimo kelio dalį apžvelgsime jau nuo 2025-ųjų viršūnės. Tačiau prieš akis besiveriantis vaizdas kažkodėl atrodo seniai matytas, ilgainiui užmirštas, bet vėl atsikartojęs – labiau ne konkrečiomis peizažo detalėmis, bet emocine jo raiška, nuotaika, atgijusiais įpročiais. Nežiūrėti televizoriaus, nes iš jo liejasi propaganda. Neskaityti populiariųjų leidinių, nes tau meluoja. Nesiklausyti pirmųjų valstybės asmenų, nes jie net apie Lietuvą kažką tvariai mala svetima ideologine naujakalbe. Viešumoje laikyti liežuvį už dantų, nes tavo nuomonė kertasi su partijos linija, o tai gali turėti pasekmių. Iš kur šie laiko ženklai – iš 1969-ųjų, 1987-ųjų, o gal iš šiandieninės Lietuvos? Ką jie reiškia, apie ką jie kalba, dėl ko perspėja, kokias tolimesnio kelio gaires žymi?

Istorikai yra įpratę istorijoje ieškoti naujų ir vis kitokių įvykių. Bet kai iškyla reikalas pasimokyti iš istorijos, visada surandame pasikartojimų įvairiuose praeities etapuose. Sakysime, dabartiniam Rusijos karui suprasti nemažai padeda Romos imperatoriaus Kaligulos pavyzdys. Kaligulos paranojišką baimę visiškai atkartoja Putinas. Visais savo poelgiais ir prisiminimais jis irgi rodo tai, ką buvo linkęs nuolat kartoti Kaligula: „Tegul nekenčia, kad tik bijotų.“ Jis yra prasitaręs, kad savo politikoje elgiasi taip, kaip jį Leningrade išmokė muštynės su chuliganais: jei tau kelią užkerta aiškiai stipresnė grupė – pulk pirmas, kad tavęs išsigąstų. O čia, man atrodo, jūs kalbate apie vienodą oficialiosios ideologijos atmetimą, kuris formuojasi už bet kokios valdžios ir jos rėmėjų veiklos ribų.

Valdžia visada reikalauja sau pritarimo ir paramos, o jeigu mato nepritarimą, visada piktinasi. Tik sovietmečiu nusišalinimas buvo siejamas su „nacionalizmu“, „antitarybiškumu“, o nepriklausomoje Lietuvoje – su kraštutinumu, kuris įvardinamas įvairiais neapykantos žodžiais: „homofobas“, „rusofilas“,„vatnikas“, „kremlinis“, „putinistas“ ir pan. Jeigu užsimenama apie socialinę atskirtį, tai toji atskirtis visada siejama vien su tais neapykantos žodžiais įvardinamų žmonių grupių priešiškumu, bet niekada su pačios valdžios sprendimais. Čia ji visada nieko dėta.

„Čia mūsų lietūs ir mūsų perkūnai, mūsų žiemos ir sniego pusnys. Mūsų miškai ir ežerai, saulėtekiai ir saulėlydžiai. Jie mus glamonėja, vilioja, globoja ir guodžia.“

O iš tikrųjų valdžios atitrūkimas nuo visuomenės visada reiškia jos neįgalumą tarnauti savo visuomenei. Tas neįgalumas savo ruožtu gali priklausyti kaip nuo perdėtų ambicijų, autoritarizmo pagundų, taip ir nuo slepiamo nemokšiškumo bei nesugebėjimo bendrauti su visuomene. Atskirti, kuo skiriasi visuomenės atsiribojimas nuo šiuolaikinės valdžios, nėra labai sunku. Šiandien rungtyniaujant su rytietišku autoritarizmu išbandomas mūsų ir Vakarų politikos demokratizmas. Dėl valdymo sistemų įvairovės tas rungtyniavimas pasidarė gana chaotiškas, todėl sunkiai apibrėžiamas. Bet to ir nereikia. Jį nulems Rusijos karo Ukrainoje baigtis.

Norėčiau atsiprašyti, jei klausimas pasirodys pernelyg asmeninis. Ar ir Jums pasitaiko akimirkų, kai jaučiatės svetimas šiandieninėje Lietuvoje? Pažįstu žmonių, kurie sako kone nuolat patiriantys tokį jausmą. Vieni, nors dar pusamžiai, juokauja, kad turbūt taip jaučiasi dėl savo metų naštos, kiti svarsto, kad gyvenimas Lietuvoje ir pasaulyje keičiasi pernelyg greitai, kad pajėgtų prie jo prisitaikyti. Taigi, ar reikia stengtis prisitaikyti, kokią tokio prisitaikymo kainą vertėtų mokėti, kad nesijaustum prašalaičiu savo bendruomenėje, savo Tėvynėje?

Tie klausimai rodo, kad antros Lietuvos ieškojimai nėra visai be pagrindo. Tikrai yra daug nusivylimo. Tą nusivylimą bene ryškiausiai rodo didžiuliai emigracijos mastai. Tai trečdalis geriausios Lietuvos. Esame praradę jaunąją kartą. Dėl to man labai skauda. Bet tai nėra nusivylimas Lietuva. Greičiau troškimas ja rūpintis ir sirgti dėl jos nelaimių ir nesėkmių. Juk tai mano Tėvynė. Mano tėvų ir protėvių žemė. Be jos aš neturėčiau jokios gyvenimo atramos. Jos gamta gana draugiška: rami ir saugi, kur nėra nei ugnikalnių, nei žemės drebėjimų. Čia mūsų lietūs ir mūsų perkūnai, mūsų žiemos ir sniego pusnys. Čia žinomi augalai ir gyvūnai, gyvatės ir žalčiai, varlytės ir rupūžės (rupkės), kurios mus išmokė lietuviškos keiksmažodžių kultūros. Mūsų miškai ir ežerai, saulėtekiai ir saulėlydžiai. Jie mus glamonėja, vilioja, globoja ir guodžia. Čia mūsų gimtoji, žodingoji kalba, mūsų pagarbos verti papročiai. Dėl to man nemalonu, kai jai sunku ir nesiseka.

„Tie klausimai rodo, kad antros Lietuvos ieškojimai nėra visai be pagrindo. Tikrai yra daug nusivylimo. Tą nusivylimą bene ryškiausiai rodo didžiuliai emigracijos mastai. Tai trečdalis geriausios Lietuvos. Esame praradę jaunąją kartą. Dėl to man labai skauda.“

Tačiau labiausiai slegia visos įsišaknijusios ydos: demokratijos nebrandumas, gaujų viešpatavimą labai primenantys klanai, ciniškas stipriojo teisės (neteisingumo) dominavimas, šlykštus pataikavimas (konformizmas), korupcija, biurokratizmas, gobšumas ir, žinoma, aklas svetimų madų mėgdžiojimas. Dėl šių priežasčių būna labai karčių nusivylimo valandų. Net mėnesių. Bet iki svetimumo savo valstybei tos ydos nenuveda. Tai greičiau kelia įtūžį dėl tų negalavimų, kai pasijunti vienišas ten, kur reikėtų veikti visiems kartu, ką visi turėtų matyti, bet daug kas apsimeta nematą. Jei myli savo Tėvynę, jokio prisitaikymo nereikia, o jeigu jos nekenti, ne visada reikėtų kaltinti tik ją. Daug dažniau reikėtų pasitikrinti, ar išmokai atskirti tai, ko turime joje nekęsti ir ką privalome branginti. Bet visai kitas dalykas – amžiaus problemos. Liūdnoka, kai gatvėje jau nesutinki senų bičiulių, kuriuos galėjai sveikinti beveik kiekviename žingsnyje. Bet dėl to nekalti nei jie, nei valstybė.

Politikai, ekonomistai, finansų ekspertai jau ne vienus metus garsiai kalba apie infliacijos priežastis ir pasekmes. Didelį dėmesį išaugusioms prekių ir paslaugų kainoms, Lietuvoje gilėjančiam skurdui skiria žiniasklaida. Bet ar kas pastebi, kad Lietuvoje nuvertėjo ne tik pinigai, bet ir žodžiai, idėjos, moralinės vertybės, bendri tautos siekiai, kurie gniaužė kvapą tikėtinu išsipildymu nepriklausomos valstybės atkūrimo išvakarėse? Kokios, Jūsų akimis, tokios nepiniginės infliacijos pasekmės? Kaip jos reiškiasi mūsų dabartyje, mūsų kasdienybėje, ir kaip atsilieps po kelerių metų, kelių dešimtmečių? Ir dar: ar tokią infliaciją pavyktų įveikti pinigais, jei valdžia kada griebtųsi kaip reikiant investuoti į švietimą, kultūrą, mokslą?

Tai ne tik Lietuvos rūpestis. Jis jaudina visą civilizuotą pasaulį. Prie XIX a. vertybių nuvertėjimas buvo susietas su Dievo numarinimu. Į bepročio lūpas Frydrichas Nyčė įdėjo šiuos žodžius: „Tai jūs nužudėte Dievą ir norite likti nenubausti.“ Prie to nužudymo prisidėjo ir pats Nyčė, iškėlęs sau vertybių perkainavimo uždavinį (Umwertung aller Werte). Jis padarė didelę įtaką visam Vakarų pasauliui. Dabartinis vertybių nuvertėjimas yra masinės gamybos ir gundymų kultūros produktas. Tradicinė gamyba buvo visuomenės poreikių tenkinimo būdas, skatinęs laipsnišką žmonijos pažangą (tobulėjimą, augimą, kopimą aukštyn), o masinė gamyba įpratina kultūrą leistis žemyn, kad jos produktai būtų vartojami kuo dažniau ir daugiau, nepriklausomai nuo poreikių būtinumo. Tokia gamyba siekia, kad žmonės paklustų jos nepaliaujamai ugdomai vartotojų visuomenei.

Vartotojų visuomenė yra neatskiriamas masinės gamybos ir masinės prekybos palydovas. Kad toji visuomenė neatitrūktų nuo masinės gamybos ir prekybos, reikalingas vis aktyvesnis ir agresyvesnis reklaminis gundymas nesibaigiančiais malonumais. Dėl tų gundymų pati vartotojų visuomenė pavirsta hedonistine. Vartotojų visuomenę būtų galima vadinti ir pramogine. Kartais ji dar priskiriama postmoderniajai kultūrai, prie kurios įtvirtinimo yra daug prisidėjęs prancūzų filosofas Rolanas Bartas. Anksčiau žmonės skaitė, kad daugiau sužinotų, išsilavintų, suprastų ir išmanytų. Bartas bene daugiausia išgarsėjo savo knyga „Skaitymo malonumas“, kuri padėjo verslui prisijaukinti pigiausių raštų vartotoją.

„Jei myli savo Tėvynę, jokio prisitaikymo nereikia, o jeigu jos nekenti, ne visada reikėtų kaltinti tik ją. Daug dažniau reikėtų pasitikrinti, ar išmokai atskirti tai, ko turime joje nekęsti ir ką privalome branginti.“

Kad lengviau suprastume tos visuomenės gyvenimo būdą, vertėtų priminti nuo seno žinomą mokytojo klausimą su pamokančiu mokinio atsakymu: „Kam gyvena žmonės? Ar tam, kad valgytų, ar valgo, kad gyventų?“ Tradicinis atsakymas taip skelbė: „Žmonės valgo, kad gyventų.“ Priešingai orientuota vartotojų visuomenė. Užsukite į didmiesčius, ypač po darbo, pavakariais, net naktį. Pamatysite – štai žmonija, kuri gyvena, kad valgytų. Valgo vaikštinėdami, sėdėdami ir net gulėdami. Savo laidomis atviriausiai tokį gyvenimo būdą diegia net mūsų LRT. Ji net apsimeta nepastebinti, kad šis gundymas gimdo masines amžiaus problemas – bulimiją, nutukimą ir nervinę anoreksiją. To reikia masinei gamybai. Ji siekia, kad prekės ne gulėtų lentynose, bet kuo daugiau ir kuo greičiau judėtų, visada būtų išpirktos.

Vartotojų visuomenė susideda iš tų žmonių, kurie lengviausiai pasiduoda masinės gamybos diktatui: be paliovos vaikštinėja po parduotuves ir niekada iš jų neišeina ko nors nenusipirkę. Mano maisto parduotuvė pasitinka su žinomu didžiojo Romos imperatoriaus Cezario šūkiu, išverstu į vartotojų visuomenės kalbą – „Atėjau, pamačiau, suvalgiau“. Masinė gamyba sukuria masinę prekybą ir masinę vartotojų visuomenę, kurios „vertybės“ privalo dirginti kiekvieną žmogų, tačiau nepadeda įprasminti jo gyvenimo kokybės. Klausiate, kokios pasekmės? Nepaliaujamai gilėjanti resursų, ekologijos ir kultūros krizė. Turėkime vilties, kad grėsmingi šios krizės padariniai privers vartotojų visuomenę pažaboti savo hedonizmą ir švaistūnišką gyvenimo būdą. O Seimui teks anksčiau ar vėliau atstatyti pirmųjų nepriklausomybės metų stuburą. Jis privalės priimti įstatymus, kurie sustabdytų laisvą rūkalų, svaigalų ir narkotikų platinimą, o per jį ir gyvenimo nuošliaužas į dvasinę ir fizinę bedugnę. Pinigais to proceso nesustabdysi. Svaigalai ir narkotikai – pats pajamingiausias verslas pasaulyje.

Kyla įtarimas, kad Lietuvoje mažai beliko gyvenimo sričių, kuriose anksčiau ar vėliau neatsimuštum į totalaus absurdo sienas, kurias be perstojo viešajame valdyme, švietimo ir aukštojo mokslo, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos ir kitose valstybinio sektoriaus sistemose daugiau nei 30 metų mūrija nepaprastai išpampęs biurokratinis aparatas ir pamišėlišku tempu naujus įstatymus priiminėjantis ir senus kaitaliojantis Seimas. Kaip apginti sveiko proto likučius bent svarbiausiose valstybės gyvenimo srityse? Ar tai padaryti dar ne per vėlu, gal jau esame pasmerkti susitaikyti su mūsų pačių kasdienybe tapusiais Franco Kafkos (Franz Kafka) kūrinių siužetais ir herojų išgyvenimais?

Sunkus klausimas. Jis reikalautų ilgo tyrinėjimo. F.Kafkos absurdas yra tik viena absurdo forma, kuri kyla iš susvetimėjimo tam pasauliui, kuriame tenka gyventi jo herojams. Visas postmoderniškas pasaulis apimtas absurdo. Pirmiausia jis praneša apie šiuolaikinio žmogaus nusivylimą protu. Nusivilta mokslu, ne tik sukūrusiu baisiausias žmonių naikinimo priemones (tarp jų – pragarišką atominį ir termobranduolinį ginklą), bet ir eksperimentuojančiu su genais, pažeidusiu pusiausvyrą tarp gamtos ir masinės gamybos. Čia tas atvejis, kai žmogus, nusiplikęs karšta kopūstiene, ir pro daržą praeidamas pučia. Jis pyksta ant proto, kad jo produktais naudojasi ginklų gamintojai.

Ne mokslas kaltas, kad technikai gamina balistines raketas, o politikai ir avantiūristai sukelia karus. Jis atlieka visai techninei pažangai reikalingą darbą. Ne mažiau neigiamus padarinius sukelia ir mokslo (proto) neigimas. Baimės didelės akys daug prisidėjo prie nusivylimo visa civilizacija. O tas nusivylimas mums „padovanojo“ absurdo filosofiją, absurdo literatūrą, absurdo teatrą, absurdo kiną. Svarbiausia čia yra tai, kad ištrynus ribas tarp mokslo ir meno, tarp proto ir pasąmonės (sapnų, svaigalų ir narkotikų sukeliamų būsenų), prasideda kliedesiai. Sujaukiama ne tik mąstymo kultūra, bet ir galimybė orientuotis pasaulyje.

„Mano maisto parduotuvė pasitinka su žinomu didžiojo Romos imperatoriaus Cezario šūkiu, išverstu į vartotojų visuomenės kalbą – „Atėjau, pamačiau, suvalgiau“. Masinė gamyba sukuria masinę prekybą ir masinę vartotojų visuomenę, kurios „vertybės“ privalo dirginti kiekvieną žmogų, tačiau nepadeda įprasminti jo gyvenimo kokybės.“

Meno prasimanymams tai nekenkia. Dar daugiau – absurdas yra tapęs pačia svarbiausia moderniojo meno tema, atskleidžiančia pačius įvairiausius žmogaus kompleksus. F.Kafkai tai buvo susvetimėjimas, Alberui Kamiu (Albert Camus) – gyvenimo formų rutina (Sizifo likimas), Žanui Poliui Sartrui (Jean-Paul Sartre) – persisotinimas laisvu gyvenimu, Samueliui Beketui (Samuel Beckett) – nekomunikabilumas ir pan. Labiausiai begėdiškas meno absurdas buvo demonstruojamas futurizmo, dadaizmo bei Jurgio Mačiūno fluxus‘o. Visais šiais atvejais išviešinamos šiurkščios, tiesiog vulgarios patyčios iš paties meno įkyrėjusios, nusibodusios tradicijos. Vienur iš normalios meno kalbos, meno kūrinių, kitur iš klasikinių muzikos instrumentų. Reikėtų aiškiai skirti didaktinį (auklėjamąjį) absurdą nuo nihilistinio. Didaktinis absurdas yra tik meno kūrybos priemonė, kuria atskleidžiami paties gyvenimo absurdiški ypatumai. Visai kas kita nihilistinis absurdas, kai paties autoriaus nusivylimas gyvenimu neatsiskiria nuo personažų gyvenimo beprasmybės.

Kone kasdien girdime apie rūsčius geopolitinius iššūkius, su kuriais susidūrė ar gali susidurti mūsų valstybė galimų nepalankių scenarijų atvejais. Tarp jų – Ukrainos pralaimėjimas kare, Jungtinių Valstijų atsiribojimas nuo Europos reikalų, galimas NATO ir ES iširimas ar esminis pertvarkymas ir kt. Visas baimes vainikuoja galima Lietuvos okupacija. Ar ji – baisiausia, kas gali nutikti mūsų tautai, ar vis dėlto yra baisesnių dalykų, galinčių ištikti ją ir neokupuotą?

Visais laikais baisiausiais dalykais buvo laikoma karas, maras ir badas. Bet juk visos šios nelaimės niekaip neatskiriamos ir nuo okupacijos. Prie šių bėdų okupacija dar pridėjo persekiojimais ir žiauriais kankinimais grindžiamą vergovę bei griežtą viešų raštų ir pokalbių cenzūrą, nuo kurios tekdavo slėptis uždarose virtuvėse. Kas dar prisimena Lietuvos okupaciją nuo Stalino, Molotovo, Berijos ir Malenkovo laikų, tam neturėtų kilti tokio klausimo. O kas neprisimena, vertėtų bent paskaityti paskutinės tarpukario Lietuvos vyriausybės (Juozo Urbšio, Juozo Audėno, Vinco Krėvės, Petro Klimo, Eduardo Turausko), Prezidento Antano Smetonos, o galų gale ir Sibiro tremtinių bei politinių kalinių memuarus.

Matyt, dažnas skaitytojas sutiktų, kad besibaigiantys metai buvo nelengvi ir neramūs. Kokie jie Jūsų akimis buvo Lietuvos gyvenime: ne tik išoriniame politikos, visuomenės, kultūros įvykių ir permainų paviršiuje, bet ir vidiniame – žmonių nuotaikų, vilčių, baimių, savivokos – lygmenyje? Ko palinkėtumėte mūsų laikraščio skaitytojams šiuo sugrįžtančios šviesos metu, Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių proga?

Be abejo, tai buvo sunkūs metai. Vienu metu reikėjo ištverti mažiausiai tris pasaulines krizes: ekologinę spartaus atmosferos atšilimo ir klimato permainų krizę, koronaviruso pasaulinės epidemijos krizę ir Rusijos karo Ukrainoje bei spartaus trečiojo pasaulinio karo brendimo krizę. Prie jų dar tenka prijungti kokias 4 lokalines Lietuvos krizes: nesibaigiančių švietimo reformų, sveikatos apsaugos, kultūros ir teisėtvarkos krizę. Jos visos nusiaubė žmonių gyvenimus iš viršaus ir iš vidaus. O tai reiškė, kad jos lamdė valstybės institucijas, nualino žmonių gyvenimus iki savižudybių ir paliko gilius pėdsakus jų dvasiniuose išgyvenimuose.

Tačiau negalima nutylėti, kad tos bėdos paliko ir pozityvių padarinių. Pastebimai padidėjo žmonių tarpusavio dėmesingumas, atjauta, gailestingumas, mandagumas. Pats esu gimęs ir augęs žemdirbių šeimoje, todėl labiausiai atjaučiu kaimo žmones. Man atrodo, kad iki šiol jiems daugiausiai teko patirti vargų ir neteisybių, ne tik dėl sunkiai įveikiamų krizių, bet ir dėl stichinių nelaimių. Linkiu, kad 2025-ieji jiems būtų gerokai lengvesni ir labiau juos palepintų gamtos malonės. Valstiečiams ir „Valstiečių laikraščio“ skaitytojams linkiu ištvermės, atkaklumo, teisingumo ir, žinoma, surasti daugiau progų deramai pailsėti. Sėkmės!

Dėkoju už pokalbį.