Gedulo ir vilties dienos proga kalbamės su istoriku, diplomatu, Nepriklausomybės Akto signataru VYTAUTU PLEČKAIČIU.

Minime 75-ąsias pirmojo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo metines. 1941-ųjų birželį, tautoje pramintą juoduoju, į Sibirą buvo ištremta 18 500 žmonių, daugiau nei pusė jų žuvo nuo bado, šalčio, ligų, baisių gyvenimo sąlygų. Vėliau trėmimų bangos ritosi viena po kitos ligi pat 1952 m. Kaip jos palietė Jūsų šeimą, artimuosius, gimines?

Buvo ištremta dalis artimų giminių iš motinos pusės. Kai kurie dalyvavo partizaniniame judėjime, vėliau buvo suimti. Kai mano motina manęs laukėsi, ją dažnai kviesdavo į saugumą apklausti dėl giminaičių, veikusių įvairiuose partizanų būriuose Marijampolės apskrityje. Mūsų šeima buvo neturtinga, tėvas – darbininkas, o kadangi trėmimai buvo vykdomi klasiniu pagrindu, mano tėvų neišvežė. Tačiau, žinoma, jie, kaip ir kiti, jautė trėmimų ir jų laukimo siaubą.

75 metai – visas žmogaus gyvenimas, tačiau toks laiko tarpas turbūt yra būtinas, kad visuomenė galėtų pabandyti ramiai, nešališkai pažvelgti į itin skaudžią istorinę praeitį. Kaip, Jūsų manymu, vyksta tokia akistata?

Manau, kad dalies žmonių sąmonėje tas 1941-ųjų birželis ir pokario metų trėmimai vis dėlto yra labai giliai įsirėžę, ypač gimusiųjų tremtyje. Tarp jų yra ir žinomų politikų, žinau, kad Juozas Olekas, Vytenis Andriukaitis yra gimę Sibire. Jie tada buvo visai maži. Daugelis mano giminaičių taip pat yra gimę tremtyje, paskui įvairiais keliais grįžę Lietuvon. Žinoma, jų atmintyje visa tai yra išlikę, ir nebūtinai tik blogai. Vienas iš Vasario 16-osios akto signataro Jurgio Šaulio giminaičių man pasakojo, kad norėta sugaudyti ir išvežti visą J.Šaulio giminę. Ir tai beveik pavyko padaryti. Tačiau, anot jo, ne visi lietuviai pasibaigus tremčiai norėjo sugrįžti, ypač paskutiniais metais, kai jau ten buvo įsigyvenę, sukūrę šeimas, pasistatę namus. Dalis lietuvių taip ir liko Rusijos platybėse.

Jeigu tėvai rūpinasi tos atminties išsaugojimu, manau, ji perduodama ir jų vaikams. Nebūtina tą dieną visiems supuolus gedėti, bet prisiminti tą datą reikia. Tai svarbi data, ir ne tik nukentėjusiems žmonėms, jų giminėms ir artimiesiems, bet ir visai valstybei.

Gaila, bet tais įvykiais Lietuvoje iš tikrųjų pernelyg mažai domimasi, ypač pasigendu kinematografininkų, teatro kūrėjų dėmesio. Neseniai teko matyti Estijoje sukurtą filmą apie estus, kurie Antrojo pasaulinio karo metais kovėsi ir vokiečių, ir rusų pusėje. Jis kelia svarbių moralinių klausimų, tokie dalykai daug kam įstringa. Lietuvoje kino režisieriai kalba vis apie tai, kad reikėtų kurti filmą apie Žalgirio mūšį. Bet jis dar toliau nuo mūsų nei pokario trėmimai, partizanų kovos, tuometinis gyvenimas Lietuvoje. Net ir tiems žmonėms, kurie nebuvo išvežti, gyvenimas rojumi neatrodė. Dažnai jie buvo persekiojami, tardomi, gyveno labai sunkiomis materialinėmis sąlygomis, kai kada netgi blogesnėmis negu kai kurie tremtiniai. Apskritai pokario ir ypač 1940 m. okupacijos laikotarpis, mūsų elito elgesys 1940–1941 m. irgi nėra užtektinai suvoktas. Jis galbūt istorikų daugiau ištyrinėtas, bet meno, kultūros žmonių neretai apeinamas.

Skaičiuojama, kad dėl Antrojo pasaulinio karo, emigracijos į Vakarus, pokario trėmimų ir represijų Lietuva neteko kas ketvirto savo gyventojo. Kaip tokie praradimai paveikė tautos gyvenimą, jos būdą?

Manyčiau, kad tai padarė didelę įtaką ne tik tos kartos žmonėms, kuriems teko visa tai išgyventi, bet ir kitoms lietuvių kartoms. Šis laikotarpis paženklintas bolševikinio cinizmo, represijų, kultūros persekiojimo, mūsų elito naikinimo. Pavyzdžiui, iš pirmosios vyriausybės narių, nepasitraukusių į Vakarus, visi buvo iššaudyti arba ištremti. Šeši iš dvidešimties Vasario 16-osios akto signatarų buvo nužudyti arba išvežti į Sibirą. Tauta neteko savo elito, savo viršūnės, tų žmonių, kurie savo pavyzdžiu mokė ir ugdė tautines ir žmogiškąsias vertybes. Tokia netektis negalėjo nepaveikti ir naujų kartų. Sovietinis laikotarpis išmokė žmones būti labai atsargius, laviruoti, pataikauti, atsirado tokių lietuvių bruožų, kokių anksčiau nebuvo. Iš Lietuvos pasitraukę prieškario inteligentai, su kuriais man teko bendrauti dirbant ambasadoriumi Šveicarijoje, buvo visai kitokie žmonės. Ir jų kalba, ir jų vertybės buvo kitokios. Tokio lankstumo, prisitaikėliškumo kaip pas mus nėra. Jie nepatyrė sovietinio gyvenimo baisybių.

Tačiau, deja, turiu pripažinti, kad tokio sovietmečio palikimo matyti ir jaunojoje kartoje. Jaunimas savo mentalitetu irgi ne per daug skiriasi nuo sovietmečiu gyvenusių savo tėvų ir senelių, nors jau 26 metai, kai gyvename nepriklausomoje valstybėje. Tos blogosios savybės, tos pseudovertybės, kurias atnešė okupacija ir kita politinė sistema, toliau perduodamos iš kartos į kartą. Jos turi labai gilias šaknis, kurias sunku išrauti. Matyt, tai irgi susiję su dvasiniais, moraliniais nuostoliais, kuriuos tauta patyrė pradedant 1940 m. okupacija, trėmimais, baigiant pačia sovietmečio pabaiga. Tas aidas vis dar girdimas. Dabartinė emigracija, manyčiau, yra iš dalies nulemta tam tikros mūsų nebrandos, per menkai išugdyto tautiškumo. Galima emigruoti, galima išvažiuoti, bet reikėtų ir grįžti. Jei išvažiavai, nereikėtų šmeižti savo krašto ir savo žmonių. Įvairūs emigrantų ir neemigravusiųjų susiskaldymai irgi nėra geri. Juk tie žmonės, kurie čia likę, iš tikrųjų kuria mūsų valstybę ir daugiausia prie to prisideda.

Esate pastebėjęs, kad Lietuvoje trūksta išsamių tyrimų, kurie užbaigtų spekuliacijas, o kai kada ir sąmoningą klaidinimą, kas buvo kas Lietuvoje tragiškais 1939–1953 m. Ar, Jūsų manymu, visų atsakymų nežinome ir šiandien?

Manau, kad į daugelį dalykų tikrai dar nėra atsakyta. Yra daug neafišuojamų faktų. Štai vienas, atskleidžiantis, kokie buvo pačių lietuvių santykiai 1940 m., kai įvyko sovietinė okupacija. Kaip žinome, dalis tautos ją priėmė. Žinomas rašytojas, klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius buvo įkalbėtas ir tapo Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru. Jis buvo davęs nurodymą sulaikyti buvusį nepriklausomos Lietuvos premjerą Antaną Merkį, kuris paskutiniajame vyriausybės posėdyje balsavo už tai, kad Lietuva priimtų ultimatumo sąlygas ir pasiduotų rusams. Supratęs, kad nieko gero nebus, bandė pabėgti per Rygą į Švediją.

Tuomet V.Krėvė-Mickevičius davė nurodymą Lietuvos nepaprastajam pasiuntiniui Latvijoje Pranui Dailidei sulaikyti A.Merkį ir atgabenti jį į Lietuvą. Ir ši užduotis buvo įvykdyta. Jis galėjo to nedaryti. Skelbiama, kad A.Merkį suėmė NKVD. Tai tiesa, tačiau tik po to, kai gavo pačių lietuvių nurodymus. Taigi, mūsų tautiečių kolaboravimas irgi nėra visiškai atskleistas, nors pamažu tai daroma. Yra istorikų darbų, bet visuomenė dar neįsisąmonino, kaip mes tą kolaboravimą priėmėme kaip tauta. Tai galbūt buvo neišvengiama, kad tauta išliktų, ji negalėjo visa išeiti į miškus, bet reikia žinoti, kas kuo buvo, ką kas padarė, ir priimti tai kaip savo istoriją. Negražinant jos ir netamsinant.

Apie kokią viltį dabar turėtume kalbėti minėdami Gedulo ir vilties dieną?

Tas, kas davė tokį pavadinimą šiai datai, matyt, norėjo pabrėžti, kad viltis miršta paskutinė. Kita vertus, viliamės, kad tokie dalykai daugiau niekada nepasikartos. Žinoma, negalime lyginti emigracijos su trėmimais. Tada žmonės buvo žudomi, patyrė prievartą, o emigracijos priežastys labiau ekonominės. Kita vertus, dėl tokios masinės emigracijos lietuviai nekaip atrodo geopolitinių įvykių Europoje kontekste. Daugelis, užuot kovoję už geresnį gyvenimą, už geresnius socialinius santykius pačioje Lietuvoje, pasirenka lengviausią kelią ir išvažiuoja. Toks didelis išvykstančiųjų skaičius rodo, kad mes iš tikrųjų nesame stipri tauta, jei nesugebame jaunimo išugdyti taip, kad jis liktų tėvynėje ir siektų geresnio gyvenimo. O juk to gyvenimo niekas už mus čia nesukurs.