Apie tai, kad rasizmas Lietuvoje nėra tik įsivaizduojamas baubas, jau ilgokai kalba visos nevyriausybinės žmogaus teises ginančios organizacijos, tačiau teismuose tokios bylos dar retos. Lietuvos Baudžiamajame Kodekse yra keletas straipsnių, draudžiančių diskriminaciją rasės pagrindu, bet tokius nusikaltimus sunkiai sekasi išaiškinti.

Kaip tik rasistinio pobūdžio byla neseniai išnagrinėta Kauno apylinkės teisme. Tačiau rasistine ji tapo tik įsikišus Kauno apygardos teismui (KAT). Kauno apylinkės teismas niekur nedirbančius Paulių Elijošių (24 m.) ir Luką Bukauską (23 m.) buvo nuteisęs tik už viešosios tvarkos pažeidimą.

Bylos duomenimis, P. Elijošius ir L. Bukauskas Kauno rajone, Rokų gyvenvietėje esančiame prekybos centre „Maxima“, stovėdami eilėje prie kasos, įsiutę, kad Rasa S., jų nuomone, per ilgai neatsiskaito, aplinkinių akivaizdoje tyčiojosi iš šios besilaukiančios moters, plūdo ją necenzūriniais žodžiais, grasino fiziškai susidoroti, netgi sakė, kad jos laukia nužudytos plungiškės Ievos S. likimas.

Kaip tik tuo metu visa Lietuva buvo pakraupusi dėl čigonų gaujos įvykdyto plungiškės nužudymo. Ši mergina greitkelyje ties Elektrėnais, nusikaltėliams tyčia sukėlus avariją, buvo užpulta, įgrūsta į automobilio bagažinę, nužudyta ir užkasta aerodrome ties Kėdainiais.

Nėščia Rasa S., išgirdusi, kad ir su ja žadama taip susidoroti, patyrė šoką. Tačiau tai buvo dar ne viskas. Patyčios tęsėsi ir prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje.

Kai veiksmas persikėlė į šią aikštelę, girtiems užgauliotojams užkliuvo lietuvės sutuoktinis indas Sumitas S. Jis sulaukė spyrių ir rasistinių užgauliojimų. Indas nesutriko – išsitraukęs mobilųjį telefoną, ėmė filmuoti besiskeryčiojančius nepraustaburnius. Vaizdo medžiagoje matyti, kaip jie tyčiojosi iš Sumito: P. Elijošius nusimovė kelnes ir pademonstravo Indijos piliečiui nuogą užpakalį, girti vyrai koneveikė indą keiksmais, vadino „babajumi“, „juodašikniu“, liepė jam dingti iš Lietuvos, grasino, kad iš automobilio išsitrauks ginklą...

Smurto protrūkį matė ir sutuoktinių mažametis sūnus.Galų gale girti vyrukai bandė nulupti automobilio, su kuriuo buvo atvykę į prekybos centrą, numerius, matyt, jau baimindamiesi, kad jų nesurastų policija.

Išpuolis atsirūgo

Kauno policija apie įvykį buvo informuota tos pačios dienos vakarą. Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR baudžiamojo kodekso 284 str. 1 dalį (dėl viešosios tvarkos pažeidimo, už tai gresia laisvės atėmimas iki 2 metų). Pareigūnai neužtruko ir jau kitą dieną žiauriais grasinimais svaidęsi vyrai atsidūrė areštinėje. Jie prisipažino dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir po dviejų dienų jau sėdėjo Kauno apylinkės teismo teisiamųjų suole. Jauni vyrai galvojo, kad tą dieną byla ir bus išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, tačiau nukentėjusi moteris paprašė papildyti kaltinimą nubaudžiant agresyviuosius jaunuolius ne tik už viešosios tvarkos pažeidimą, bet ir už rasinės neapykantos kurstymą. Tad pirmasis teismo posėdis buvo atidėtas.

Galų gale byla buvo išnagrinėta. Kauno apylinkės teismas nepripažino, jog tai – tyčinis rasizmas ir vyrukus, kurie, jau beje, buvo teisti, apkaltino tik chuliganizmu. Teismas abiem kaltinamiesiems skyrė vienodas vienerių metų laisvės apribojimo bausmes. Taip pat P. Elijošius ir L. Bukauskas pagal teismo nuosprendį turėjo nuo 22 iki 6 val. būti namuose ir per 12 mėnesių 120 valandų išdirbti sveikatos priežiūros ir rūpybos įstaigose, kuriose rūpinamasi neįgaliais, pasenusiais ar globos ir rūpesčio reikalaujančiais asmenimis.

Tačiau nukentėję sutuoktiniai apskundė nuosprendį Kauno apygardos teismui, prašydami rasistams skirti griežtesnę bausmę,

Bylą pradėjus svarstyti teisme, užpuolikai dėjosi aukomis – esą indas pirmas juos užpuolęs, trenkęs kumščiu į nosį, neleidęs išvažiuoti. Nors kauniečiai neigė laidę rasistinius užgauliojimus, juos demaskavo vaizdo įrašai. Sutuoktiniai tvirtino nejaučiantys pykčio savo skriaudėjams, linkėjo pastariesiems atsitiesti ir doriai gyventi.

Bylą išnagrinėjęs KAT abiems teisiamiesiems bausmes sugriežtino – vienerių metų laisvės apribojimas užpuolikams pakeistas ilgesniu terminu: P. Elijošiui laisvė apribota dvejiems metams, o L. Bukauskui – 1 metams ir 8 mėnesiams. Abu vaikinai turės vakarais ir naktimis būti namuose ir, kaip ir buvo nusprendęs ir apylinkės teismas, privalės neatlygintinai dirbti 120 valandų globos ar sveikatos priežiūros įstaigose.

Prireikė skandalo

Apie nuteistus rasistus sužinome gan retai. Nejaugi esame tokie tolerantiški, kad baudžiamojo kodekso net neprireikia taikyti? Anaiptol. Šiaip ilgą laiką lietuviai mokėjo gyventi draugiškai. Ne vieną amžių neblogai sutarėme su žydais, lenkais, rusais, musulmonais totoriais. Tiesa, per Antrąjį pasaulinį karą nedidelė dalis mūsų tautiečių elgėsi su žydais sadistiškai, bet dėl to kaltę turėtų prisiimti ir vokiečių fašistai.

Apie tautinę toleranciją sovietų laikais sunku ką nors pasakyti. „Visos tautos – sesės!“ – iš tribūnų rėkė „liaudies deputatai“. Ką tuo metu mąstė pati liaudis, niekas nežino, nes nuo blogų poelgių prieš kitataučius saugojo KGB ir milicijos apynasris.

Naujas mūsų tautos požiūris į kitataučius ėmė skleistis, nepriklausomybės dirvoje užaugus naujajai kartai. Bene pirmą kartą viešai apie rasistinį išpuolį prieš keletą metų prabilo iš Pietų Afrikos Respublikos kilusi, į Lietuvą atitekėjusi, tuo metu televizijos ekranuose šmėžavusi Bernin (Berneen Candice Naidoo-Čereška).

Vieną vakarą su drauge ji ėjo pro Šv. Onos bažnyčią Vilniuje. Ten būriavosi būrelis radikaliai nusiteikusio jaunimo. To paties, kuris buvo prieš kelias dienas buvo pražygiavęs Vilniaus gatvėmis su skanduote „Lietuva – lietuviams!“. Keli jaunuoliai užkabino tamsiaodę Bernin, o aršiausiai nusiteikusi Violeta I. pribėgo, ją iškoneveikė ir kelis kartus užvožė per veidą. Po patirto šoko atgavusi amą Bernin kreipėsi į medikus ir policiją.

Iki tos dienos net į žymiai rimtesnius rasistinius išpuolius policija žvelgė pro pirštus. Tačiau, kai apie savo žvaigždės Bernin patirtą pažeminimą pranešė LNK, policija lyg atsibudo iš letargo miego. Pareigūnai įtariamąją Violetą I. suėmė ir už grotų laikė net tris savaites.

Po ilgiau nei metus trukusio bylos nagrinėjimo Violeta I. pripažinta ne tik chuliganiškai pasielgusi, bet ir kursčiusi rasinę neapykantą. Ji buvo nuteista kalėti 43 paras.

Tuoj po to Panevėžyje buvo nuteistas V. V., kuris tyčiojosi iš azerbaidžaniečio. Girdint aplinkiniams pro atidarytą automobilio langą jis kitatautį išvadino „čiurka“ ir šūkavo, kad „tokius kaip jis, čiurkas, reikia ištremti iš Lietuvos“.

Keturi juodi – per daug

Su rasistais yra susidūrę juodaodžiai krepšininkai, futbolininkai žaidžiantys įvairių miestų klubuose. Tačiau didžiausias skandalas šią vasarą kilo po to, kai dabar jau buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubo prezidentas Gedvydas Vainauskas viešai pasakė: „Daugiau dviejų juodų, juodaodžių krepšininkų, komandoje negali būti. Atsitiko taip, kad treneris Tomas Pačėsas mėgsta žaisti su juodaodžiais žaidėjais, juos treniruoti, mokyti, auklėti. Ir viskas susiklostė taip, kad mūsų komandoje atsirado keturi juodi, juodaodžiai žaidėjai. Ir jie susibūrė į tokią, kaip čia pasakyti, gaują. Negalima. Maksimaliai komandoje gali būti tik du juodaodžiai žaidėjai. Per savo 20 metų darbo praktiką aš galiu tai pasakyti. Daugiau jų negali būti ir visos komandos – niekados neturėkit daugiau dviejų juodaodžių žaidėjų“.

Ši prezidento citata apie juodaodžius apskriejo visą pasaulį, tyrimą atliko Eurolyga. G. Vainausko pareiškimas apie juodaodžius krepšininkus sulaukė JAV sporto žiniasklaidos gigantės ESPN dėmesio. Žinomas žurnalistas Maksas Kelermanas G. Vainauską išvadino idiotu. „Nežinau, kaip ištarti jo pavardę, bet jis idiotas, silpnaprotis, kvailas asilas. Kaip galima taip sakyti? Leisk aš tau pasakysiu, koks tu kvailas asilas esi, tu, kvailas asile, – su žemėmis sumaišęs G. Vainauską žurnalistas savo pasisakymą užbaigė taip: – Didžiausia kvailystė šiame pasisakyme yra tai, kad jis yra taip paskendęs savo rasizme, jog leidžia šį faktą pateikti kaip žalą komandai“.

Vėliau, kadangi G. Vainauskas paliko „Lietuvos ryto“ prezidento postą, Eurolyga nusprendė griežtai klubo nebausti, nors iš pradžių grasino diskvalifikacija ar net licenzijos atėmimu.

Žodis – ne žvirblis

Dėl rasistinio pasisakymo yra nukentėjusi ir buvusi Seimo narė Dalia Teišerskytė. „Kai skridau iš pasaulio parlamentarų kongreso ir kitų šalių parlamentarai skrido kaip priklauso, kaip žmonės, o man teko sėdėti tarp negro ir klozeto, tai yra afroamerikiečio, ir abu jie kvepėjo vienodai. Kitų šalių parlamentarai praeidami klausė manęs, kodėl aš čia sėdžiu, gal man bloga, man buvo gėda už mūsų valstybę“, – Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės posėdyje Lietuvos parlamente paskundė D. Teišerskytė. Tą patį vakarą parlamentarė atsiprašė, kad kalbėdama apie vieną nemalonų įvykį savo gyvenime panaudojo netinkamus žodžius, tačiau už tai buvo pasmerkta kolegų iš partijos ir dar svarstoma Etikos ir procedūrų komisijos posėdyje. Tiesa, komisija nusprendė, kad D. Teišerskytė nepažeidė politikų elgesio kodekso ir pasiūlė korektiškiau reikšti savo mintis, vengti pasisakymų, kurie gali būti suprantami dviprasmiškai.

Tačiau internetas jau buvo pasigavęs parlamentarės žodžius ir tiesiog lūžo nuo komentarų. Internautai kaipmat D. Teišerskytę nulinčiavo, sukurdami pašiepiančius memus.

Bausmės už komentarus

Beje, kaip tik internetas geriausiai ir išryškino, kad mes – rasistai. Kai tik atsirado galimybė žinių tinklalapių skaitytojams rašyti komentarus, tuoj ir pasipylė rasistiniai komentarai bei pareiškimai. Ir ne šiaip pareiškimai, o raginimai kitataučius vyti lauk, mušti ar net žudyti.

Komentatoriai nemėgo lenkų, dažnai užsipuldavo rusus. Čigonai buvo vadinami vagimis ir narkotikų platintojais. Na o, kai kalba pasisukdavo apie žydus, purvas ir amoralūs pareiškimai liejosi upėmis, nors daugelis autorių su žydu nebuvo net kalbėję! Tai tęsėsi iki tol, kol teisėsaugos pareigūnai, nustatę pačių aršiausiųjų komentarų autorius, ėmė tempti juos į teismus.

Kauno apylinkės teismas pripažino kaltu J. G., kuris rašė įvairaus pobūdžio komentarus apie žydus, kuriuose pritarė žydų naikinimui, žydai buvo siejami su šėtonu bei teigiama, jog žydų tautos fizinis susidorojimas yra neišvengiamas. Nors kaltinamasis teigė, jog savo komentarais reiškia savo vidinį įsitikinimą, naudojasi saviraiškos laisve, tačiau bausmės neišvengė.

Taip atsitiko ir E. M., kuris buvo nubaustas už tai, kad internetiniame tinklapyje paviešino komentarą „<…> jokio gailescio išgamoms, dauzykit tiek kiek turit sveikatos ta meslo kruva <…>“. Komentaro autorius taip išreiškė savo požiūrį į netradicinės orientacijos vyrus ir moteris. Alytaus apylinkės teismas pabrėžė, jog autorius naudojo ypatingai įžeidžiančią, nepagarbią leksiką, emociškai neigiamai nuspalvindamas frazes, propagavo idėjas, kurstančias smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl seksualinės orientacijos.

Vilniaus apylinkės teismas pripažino kaltu K. Š., kuris interneto svetainėje paskelbė komentarus, skatinančius neapykantą lenkų tautybės asmenims: „<…> visą lenkų tautą būtina sunaikinti fiziškai“, lenkų tautybės asmenis vadino „šudlenkiai“, „tupa tauta“, „degeneratai“.

Įdomu, kad nekultūringus komentarus rašo ne tik buki ar mažamoksliai piliečiai, bet ir medikai, gydytojai, pedagogai, verslininkai. Viena gydytoja buvo nubausta, nes perskaičiusi apie Vilniuje sumuštus juodaodžius, juos išvadino „parazitais“.

Vieno universiteto dėstytojui buvo paskirta bauda už tai, kad siūlė pastatyti paminklą Antrojo pasaulinio karo žydšaudžiams lietuviams. Komentarą antisemitas parašė iš universitete esančio kompiuterio, tad pridarė daug bėdų ir universitetui.

Laisvė reikšti įsitikinimus

Beje, ne už kiekvieną neigiamą komentarą komentatoriai traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išteisino kaltinamąjį A. P., kuris interneto svetainėje  parašė komentarą: „skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, gal bent narkotikų sumažėtų, naudos būtų“. Šiuo atveju teismas nurodė, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šiuo atveju LAT padarė išvadą, jog A. P. savo komentaru siekė išdėstyti nuomonę, jog straipsnyje minimi skustagalviai asmenys geriau nukreiptų savo energiją prieš narkotikų platinimą. Nors LAT ir pripažino, jog minėti asmenys tiesiogiai negali prisidėti prie kovos prieš narkotikų platinimą, kaltinamojo A. P komentaras buvo įvertinas kaip neturintis tikslo smurtauti prieš asmenų grupę (šiuo atveju romus).

KAT išteisino kaltinamąjį A. D, kuris interneto svetainėje po straipsniu apie lenkų sirgalius parašė komentarą: „I snuki i snuki bananais bananais jiem ir namo, kam ta policija reikalinga <…>“. Šioje byloje teismas pripažino, jog komentaras buvo nukreiptas prieš chuliganizmą, prieš sirgalius, tačiau ne prieš lenkų tautybės asmenis.

Nemažai dėmesio visuomenėje susilaukė Klaipėdos apygardos teismo nutartis, kuria teismas atmetė prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl komentarų po dviejų besibučiuojančių vyrų paskelbta nuotrauka. Šiuo atveju teismas pripažino komentarus neetiškais, tačiau neįžvelgė, jog komentarai kurstė, skatino neapykantą ar diskriminaciją prieš homoseksualius asmenis. Šiuo atveju tokie komentarai, kuriais atvirai buvo raginama fiziškai susidoroti su homoseksualiais asmenimis („Ant lauzo tokius“, „I duju kameras abu“, „degint“ ir t.t.), nebuvo pripažinti kaip patenkantys į BK 170 str. sudėtį. Šiuo atveju teismas pripažino, jog vaikinų elgesys buvo ekscentriškas, o laisvė reikšti savo įsitikinimus yra neatsiejama nuo pareigos gerbti kitų asmenų pažiūras ir tradicijas. Nuotrauka, kuri buvo patalpinta socialiniame tinkle „Facebook“, buvo pripažinta kaip siekis tyčia paerzinti ar šokiruoti kitokias pažiūras turinčius asmenis. Teismas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina bei gina tradicinės šeimos vertybes bei vien necenzūrinių žodžių pavartojimas nėra pagrindas atsakomybei pagal BK 170 str. kilti. Itin įdomu yra tai, jog šiuo atveju komentatoriai, kurie skatino imtis smurto prieš asmenis, buvo pripažinti pasielgę neetiškai. Tačiau asmenys, paskelbę tokią nuotrauką, „to ir galėjo tikėtis ir yra patys kalti“.

Rasistų daugėja

Tokie išteisinamieji teismų sprendimai nepatinka visuomenininkams, kurie sako, kad rasizmas Lietuvoje nėra tik įsivaizduojamas. Daug kam užkliuvo tai, kad žodį „negras“ net LAT pripažino nediskriminuojančiu, o Klaipėdos administracinis teismas nusprendė, kad svastika yra tradicinis lietuviškas simbolis, todėl jį galima teisėtai skelbti publikai. Dar vienas teismas nepastebėjo neapykantos minios eitynių šūkyje „Lietuva lietuviams“.

Kai valstybinių institucijų lygiu rasizmas ir diskriminacija yra pateisinami, o pažeidimą padarę asmenys lieka nenubausti, nestebina, kad prasiveržia ir rasizmo įtakotas smurtas, tokia nevyriausybinių žmogaus teises ginančių organizacijų nuomonė.

Ir tai ne tik Lietuvoje. 2016 metais paskelbtoje visos Europos ataskaitoje, atspindinčioje afrofobijos situaciją Europoje išryškinta diskriminacija ir nelygybė, kurią patiria afrikiečių kilmės žmonės 20 Europos valstybių, tame tarpe ir Lietuvoje. Ataskaitoje padarytos išvados, kad nuo paskutinės ataskaitos paskelbimo 2012 metais situacija ne tik kad nepagerėjo, bet kai kuriais atvejais – net pablogėjo.

Tie patys rezultatai atskleidė paradoksalią situaciją: respondentai, niekada neturėję jokio kontakto su žmonėmis iš Afrikos ar viduriniųjų rytų, pareiškė, kad jie šių žmonių nemėgsta. Jie patvirtino spėjimą, kad jų informacijos šaltinis apie imigrantus iš „trečiųjų šalių“ yra internetas, televizija, spauda ir radijas.

Austrijos žydas, žymus psichiatras Alfredas Adleris (1870–1937), Z. Froido pasekėjas ir individualistinės psichologijos tėvas, dar praėjusio šimtmečio pradžioje pastebėjo, jog polinkį į rasizmą bei fašizmą sukelia asmenybės neįsisąmonintas nepasitenkinimas savo gyvenimu, dvasinės pusiausvyros ir laimės jausmo stoka.

Pažiūrėkime istoriškai, kuo mes save laikome. Lietuviai apibūdina save kaip „nekaltas aukas“, „žmonės, kurie amžius kentėjo pirmiausia nuo lenkų, o paskui – nuo rusų pastangų dominuoti ir priverstinai juos asimiliuoti“. Toks savęs, kaip „nekaltų aukų“ vaizdavimas ir pasireiškia itin stipriu nepasitikėjimu pašaliniais, kuris yra ne nacionalinis pasididžiavimas, o greičiau išskirtina ksenofobijos forma.

Žilvinas VIZGIRDA