Prasidėjęs pavasaris ir kartu su juo atskubėję savivaldybių tarybų bei merų rinkimai žadina permainų viltį – ir gamtoje, ir politikoje. Nors už lango dar žiemiškas peizažas, per kelias artimiausias savaites pamatysime, ar labai klydo tie, kurie tikėjosi netrukus pasirodant pirmųjų pavasarinio prabudimo ženklų.

Panevėžys po Panevėžio

Rinkimų išvakarėse Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) paskelbė, kad teisę balsuoti savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose turi 2 385 262 rinkėjai. Kiek jų šia teise pasinaudos, sužinosime jau rytoj, kai į Vilnių iš visos Lietuvos ims plaukti informacija apie rinkėjų aktyvumą pirmajame rinkimų ture. Politinių orų spėjikai didesnį nei įprastai rinkėjų dalyvavimą linkę sieti su stiprėjančiu permainų valdžioje poreikiu, tad atėjusių į rinkimų apylinkes žmonių skaičius turėtų daug ką pasakyti apie tai, ar jiems tokių permainų apskritai reikia.

O kai kurias tylias gyvenimo Lietuvoje permainas fiksuoja ir pati VRK: ji konstatavo, kad nuo praėjusių vietos valdžios rinkimų 2019 metais rinkėjų skaičius šalyje sumažėjo 3 proc., arba 75 794 rinkėjais. Tai reiškia, kad vos per 4 metus valstybė prarado beveik tiek rinkėjų, kiek žmonių dabar gyvena Panevėžyje. Jeigu tokios permainos tęsis ir Lietuva toliau trauksis, iki kitų savivaldos rinkimų demografiškai prarasime dar vieną Panevėžį, o gal jau ir Šiaulius.

Kyla nemaža pagunda Lietuvos tirpimo procesą sieti su joje 30 metų vykdyta nacionaline ir vietos politika, taip pat su rinkėjų pilietiniu sąmoningumu, tačiau priežasčių ieškojimas galėtų ne vieną atvesti prie išvados, kad rinkimai Lietuvoje nieko nekeičia. O tai turbūt dar labiau sumažintų norą rytoj pasirodyti savo rinkimų apylinkėje. Atitinkamai sumažėtų ir būtinų permainų valdžios politikoje tikimybė, taigi, pakliūtume į užburtą ratą: kone pusė rinkėjų neina balsuoti, nes yra nusivylę (reikėtų pridurti – arba patenkinti esama padėtimi), o kadangi jie neina balsuoti, tai niekas ir nepasikeis. Ką prieš rinkimus bekalbėtų politikai, ką bedarytų jiems pasibaigus, kaip besigirtų pasiektais laimėjimais ir tariamu valstybės stiprėjimu, jeigu rinkėjai leis jiems valdyti kaip anksčiau, tai iš Lietuvos rinkėjų sąrašo ir toliau patyliukais sliūkins Panevėžys po Panevėžio....

Išmoktas neįgalumas

Viltis, kad po šių savivaldos rinkimų, kurie pradeda naują rinkimų ciklą, po pusantrų metų pasibaigsiantį naujo Seimo rinkimais, politikoje pasirodys pirmosios pavasarinės permainos, šiek tiek slopina ir rinkimų išvakarėse pasirodžiusių sociologinių apklausų rezultatai. Antai viena iš jų atskleidė, kad 26 proc. apklaustųjų arba neketina balsuoti savivaldos rinkimuose, arba nėra apsisprendę, už ką.

Politologas Bernaras Ivanovas, paprašytas įvertinti tokį neapibrėžtumą, sakė nežinantis, koks iš tikrųjų yra rinkėjų nusiteikimas rinkimų išvakarėse, tačiau pastebintis kitą permainą. „Mūsų politiniai veikėjai sujudo. Aš vis dėlto matyčiau skirtumą tarp to, kas būdavo anksčiau, kai prieš savivaldos rinkimus absoliučiai nieko nevykdavo, ir to, kas yra dabar. Net į debatus kažkas ateina, ir jie netgi tampa kažkokiu įvykiu. Tam tikra prasme tai džiugina, apskritai daug kitų dalykų su rinkimais sutapo. Jie tapo spyriu į minkštąją mūsų politikams, privertė juos būti aktyvesnius. Aišku, daug visko čia susidėjo, bet apskritai judesių matome daugiau, negu anksčiau. Tai vertinu pozityviai. Prieš tai maniau, kad galbūt šie savivaldos rinkimai praeis nepastebėti, bet visi tie skandalai ir skandalėliai, visa tai, kas verda ir garuoja aukščiausiame politikos lygmenyje, savivaldos rinkimų kontekste atrodo kaip kone vienintelė visuomenės galimybė asmeniškai atsakyti politikams į jų aroganciją, skandalingą elgesį. Kitų būdų nėra“, – sakė B.Ivanovas.

Anot jo, visuomenės kaip subjekto mūsų politikoje nėra, ji negali reaguoti taip, kaip Vakaruose, per savo pilietines institucijas – profesines sąjungas, įvairius susivienijimus, bendruomenes. „Šito nėra, nes visuomenė suskaldyta. Tai būtų galima pavadinti išmoktu neįgalumu. Tiesiog visuomenė išmoko (tiksliau – buvo išmokyta) būti pilietiškai neįgali: esą mes nieko negalime, nuo mūsų niekas nepriklauso, mes tik paprasti „runkeliai“... Reikia nepamiršti, kad ta „runkelio“ sąvoka irgi yra išmokta, kaip ir apibrėžimas „antroji Lietuva“. Čia tiesiog yra propagandinės klišės, kurios brukamos sąmoningai, kad teiginys apie visuomenės politinį neįgalumą būtų maksimaliai sukimštas į menkai išsilavinusių, mažiau apie pilietinį veikimą suprantančių žmonių galvas. Ir todėl jiems lieka tik pats rinkimų aktas. Aišku, jis tik simbolinis, visiškai nieko nereiškiantis, tačiau kartu tai signalas mūsų nomenklatūrai ir politiniam elitui, tiems, kurie realiai kontroliuoja padėtį. Kad ir kokie ciniški jie būtų, kad ir su kokia panieka žiūrėtų į „runkelių“ visuomenę, vis dėlto supranta, kad karvės pjauti negalima, nes kitaip nebus ką melžti. Manau, kad per rinkimus bus pasiųstas signalas, ir jis bus toks, jog taps labai aišku, kad kai kuriuos politinius čiuptuvus teks nukirsti“, – prognozavo politologas.

Pašnekovo teigimu, ne be reikalo matome, kaip kai kurios politinės partijos isteriškai blaškosi dėl tų skandalų. „Jie supranta, kad juos pamažu veda į politinę skerdyklą. Ir jei rinkimų rezultatai aiškiai parodys jų vietą, tai bus dar vienas ženklas, kad jiems artėja paskutinioji. Nomenklatūra, verslo bendruomenė stebi, kaip klostysis reikalai. Ir jei per rinkimus bus pasiųstas vienareikšmis signalas, visuomenė turėtų pajusti šiokį tokį palengvėjimą. Tai, sakyčiau, būtų žingsnelis reikiama linkme“, – svarstė politologas.

Paklaustas, kodėl prieš rinkimus ir politikai, ir politikos apžvalgininkai taip monotoniškai kartojo, kad nereikia painioti vietos valdžios rinkimų su nacionaliniais – esą nei kainų kilimo, nei vaistų trūkumo, nei per mažų socialinių išmokų problemų jie neišspręs, B.Ivanovas atsakė tai siejantis su politine psichoterapija.

„Matote, politikai puikiai supranta, kas jų laukia, ypač tų, kuriems ateina paskutinioji. Čia psichoterapija. Jie guodžia save kaip alkoholikas, kuris pats sau sako: na, aš dar ne visai prasigėriau. Ne, mielieji, jums signalas bus pasiųstas, ir nesvarbu, kad savivaldos lygmenyje esminiai viešosios politikos klausimai nesprendžiami. Tai signalas ir stambiojo verslo atstovams, kurie, matydami besikeičiančią situaciją, priima atitinkamus sprendimus. Jie visiškai nenori politinėje arenoje matyti kažkokius keistuolius, išsišokėlius nuvažiavusiais stogais, jiems tai nenaudinga. Jie nori ramybės ir tylos. Tie, kurių rankose ekonominiai Lietuvos svertai, didžioji dalis jos pinigų, ima krapštytis galvas“, – sakė politologas.

Todėl, B.Ivanovo teigimu, į rinkimus būtinai reikia ateiti. „Visuomenei reikia juose dalyvauti kuo aktyviau, ji turi pasakyti, ką galvoja. Ir apie tas sociologines apklausas, ir apie politikus, kad galiausiai viskas atsistotų į savo vietas. Ir dar: tikiuosi, kad rinkimų rezultatai iš Kauno nevėluos, nes jeigu taip nutiks, kils visokių minčių, o tai būtų visai negerai“, – pridūrė pašnekovas.

Dalis balsuos emocijomis

Politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, nemano, kad ši savivaldos rinkimų kampanija pernelyg skirsis nuo ankstesniųjų. „Manau, kad jokių skirtumų nuo ankstesnių savivaldos rinkimų kampanijų ir šį kartą nepamatysime. Bus tam tikras rinkėjų aktyvumas, regionuose tai aktualu, nes renkama vietos valdžia, ir žmonės pakankamai suinteresuoti. Bet tas interesas ne visada išreiškiamas aktyvumu balsuojant. Noras turėti geresnę valdžią yra, bet kai supranti, kad reikės nueiti į rinkimų apylinkę ir įmesti savo biuletenį, jis kažkaip ima ir prapuola“, – juokavo pašnekovas.

Pasiteiravus, gal VRK nė nesistengė skatinti didesnio rinkėjų aktyvumo – juk per ankstesnes rinkimų kampanijas per TV, radiją nuolat skambėdavo socialinė reklama, raginanti piliečius ateiti balsuoti, profesorius atsakė nežinantis, ar toks rinkėjų pilietinio aktyvumo skatinimas yra VRK reikalas. „Juk rinkėjų aktyvumas – tai ne VRK darbo rezultatas. Iš tikrųjų tai yra aktyvumo pilietiniame ir politiniame lauke išraiška, politinės kultūros įsisąmoninimo pasekmė. Reikia suvokti, kad jeigu mes nebalsuojame, tai ir negalime turėti pretenzijų tai valdžiai, už kurią nebalsavome“, – sakė L.Bielinis.

Jis pridūrė manantis, kad pretenzijos vietinėje ar nacionalinėje valdžioje esantiems politikams yra pernelyg mažos. „O tai reiškia, kad nesant pretenzijų rinkėjas didžiąja dalimi net nežino, kokiais argumentais remdamasis galėtų vienaip ar kitaip vertinti valdžią. Vadinasi, jam nelabai aišku ir kaip balsuoti, nes jis neturi argumentų, ko realiai nori iš valdžios. Kalbu ne apie svajones, kurias labai dažnai atliepia kandidatuojančių politikų kalbos „Viską visiems duosiu“. Taip kad čia iš tikrųjų yra pilietinės visuomenės aktyvumo, jos brandos reikalas“, – pabrėžė profesorius.

L.Bielinis sutiko su prielaida, kad šiuose rinkimuose gali būti svarbus emocinis dar nematytą sunkmetį išgyvenančių rinkėjų nusiteikimas. „Manyčiau, tai labai svarbus veiksnys. Ta dalis rinkėjų, kuri negali racionaliai formuluoti savo argumentų, viską interpretuoja remdamasi emocijomis. Taigi, turbūt dalis rinkėjų balsuos savo emocijomis, o tai reiškia, kad padarys dar daugiau klaidų ir vėl išrinks neva ne tuos“, – spėjo politologas.

Referendumas dėl valdančiųjų politikos

Ar savivaldos rinkimai atneš politinį pavasarį – išaugs rinkėjų aktyvumas, suaktyvės politinis procesas? Politologas Algis Krupavičius, Mykolo Romerio universiteto profesorius, pradėjo nuo pastebėjimo, kad apskritai ši rinkimų kampanija yra itin pasyvi, vangi, gana menkai matoma.

„Ir, ko gero, rinkėjų dėmesys jai yra nedidelis. Formaliai vyksta kandidatų į merus susitikimai su rinkėjais, organizuojami debatai, bet gilesnės viešos diskusijos sunkoka būtų įžvelgti. Tačiau yra viena aplinkybė, kuri pateisina šios rinkimų kampanijos pasyvumą: iš esmės savivaldybių tarybų ir merų rinkimai yra 60 skirtingų rinkimų, vykstančių tuo pat metu. Tikėtis, kad turėsime aktyvią nacionalinio masto savivaldos rinkimų kampaniją, matyt, gana sudėtinga, ir tokie lūkesčiai vargu ar pasiteisintų. Yra objektyvių tokio pasyvumo priežasčių, pirmiausia susijusių su pačiais rinkimais, kita vertus, geopolitiniai įvykiai aplink Lietuvą vietos savivaldos rinkimus irgi gerokai stumteli į šalį. Ir trečias dalykas – politikos arenoje vykstantys skandalai, matyt, yra dar vienas veiksnys, atitraukiantis žmonių dėmesį nuo savivaldos rinkimų. Lūkestis, kad po tokios rinkimų kampanijos rinkėjai bus aktyvūs, turbūt būtų pernelyg optimistiškas“, – teigė politologas.

A.Krupavičius priminė, kad paprastai savivaldybių tarybų rinkimuose nuo 2011 metų dalyvaudavo nuo 44 iki 47 proc. rinkėjų. „Jeigu šiuose rinkimuose dalyvaus apie 44 proc., galėtume sakyti, kad rinkėjų aktyvumas daugmaž atitinka savivaldos rinkimų standartus. Bet išaugusio rinkėjų aktyvumo tikrai sunku tikėtis. Veikiau rinkėjai liks gana pasyvūs, ir jei bus pasiekta jau minėta 44 proc. aktyvumo riba, tai jau bus geras rezultatas“, – sakė profesorius.

Jo teigimu, svarbu ir tai, kad ne kartą vietos valdžios rinkimai buvo vertinti – gana pagrįstai – kaip tam tikra preliudija į būsimus Seimo rinkimus. „Tam yra argumentų. Jei giliau panagrinėtume rinkimų statistiką, galėtume išskirti kelias tendencijas. Pirmiausia savivaldos rinkimuose geriau sekasi opozicinėms, o ne valdančiosioms partijoms. Išimčių gali būti, bet jos ir šiuo atveju, ko gero, tik patvirtina taisyklę. Antras dalykas – savivaldybių tarybų rinkimai parodo maždaug 6 partijų, kurios varžysis dėl lyderystės būsimuose Seimo rinkimuose, sąrašą. Ne kiekvienu atveju savivaldos rinkimai prognozuoja būsimų Seimo rinkimų lyderę, bet kai kada jų rezultatai irgi būna gana tikslūs. Pavyzdžiui, per 2011 metų savivaldos rinkimus pirmoje vietoje buvo socialdemokratai, o 2012 metų Seimo rinkimuose socialdemokratai ir Darbo partija varžėsi dėl pirmosios vietos parlamente. 2019 metų savivaldos rinkimuose Tėvynės sąjunga ir socialdemokratai finišavo vienodai, bet kadangi Tėvynės sąjunga tuo metu buvo opozicinė partija, 2020 metų Seimo rinkimuose ji įgijo tam tikrą persvarą. Taigi, tam tikrų įžvalgų, kurioms partijos gali sektis geriau, po savivaldos rinkimų padaugėja. Aišku, šia prasme kortas gali maišyti naujos partijos, tarkime, anksčiau – Laisvės partija, dabar – „Vardan Lietuvos“, bet tam tikros tendencijos yra įžvelgiamos“, – pabrėžė A.Krupavičius.

Jo teigimu, šios gana pasyvios rinkimų kampanijos rezultatų prognozė yra palanki toms politinėms partijoms, kurios turi daugiau ar mažiau susiformavusį lojalių rinkėjų korpusą, ypač toms, kurios šiuo metu yra opozicijoje. „Tarp jų minėtini socialdemokratai, taip pat nereikėtų nurašyti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos. „Vardan Lietuvos“ galimybes prognozuoti gana sudėtinga“, – pridūrė politologas.

Svarstydamas, kaip nacionalinio lygmens politiniai skandalai rinkimuose gali paveikti valdančiąsias partijas, A.Krupavičius sakė, jog yra akivaizdu, kad tai balsų joms nepridės. „Kadangi tų krizių valdymo procesas buvo gerokai nevykęs, nes buvo šaudoma pro šalį, tam tikrų nuostolių turėtų patirti šių skandalų sūkuryje dažniau minimos partijos – Tėvynės sąjunga ir Liberalų sąjūdis. Jų nuostoliai turėtų būti matomi. Kitas dalykas – tai nebus mirtini praradimai: tuos nuostolius ilgainiui bus galima bandyti kompensuoti ir tam tikra dalimi neutralizuoti“, – prognozavo profesorius.

A.Krupavičius nesutiko su bandymais viešojoje erdvėje atriboti vietos valdžios rinkimus nuo nacionalinės politikos darbotvarkės. „Manau, požiūris, kad vietos valdžios rinkimai niekaip nėra susiję su tuo, kas vyksta nacionalinėje politikoje, tikrai yra klaidingas. Daugelyje šalių savivaldos rinkimai net vadinami referendumais dėl valdančiųjų partijų politikos. Lietuvoje 2008–2012 metų laikotarpis buvo gana panašus į dabartinį, nes valstybė tuo metu buvo susidūrusi su tikrai gilia ekonomine ir finansine krize. Tuomet Tėvynės sąjungos reitingas nukrito iškart po 2008 metų Seimo rinkimų, ir jos politinis svoris taip ir neatsistatė iki 2012 metų rinkimų, kai pirmąsias pozicijas užėmė socialdemokratai ir Darbo partija. Tėvynės sąjunga, turinti santykinai daug ištikimų rinkėjų, pastarojo dešimtmečio rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje paprastai užimdavo pirmą arba antrą vietą. 2019 metais, nepaisant to, kad ekonominė situacija šalyje buvo geresnė, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tuo metu valdančioji partija, savivaldos rinkimuose finišavo trečioji. Savivaldos rinkimai parodo tam tikrą valdančiųjų partijų politikos vertinimą. Jis yra vienas iš rinkėjų pasirinkimo veiksnių, už ką balsuoti arba nebalsuoti“, – sakė politologas.

Paklaustas, kas jį labiau nustebintų – rinkėjų aktyvumas ar rinkimų rezultatai, A.Krupavičius pasirinko pirmąjį variantą. „Jeigu iš tikrųjų ateitų, sakykime, daugiau negu 50 proc. rinkėjų, sakyčiau, kad žmonės jau pakankamai suinteresuoti ir pilietiškai nusiteikę. Bet, kaip žinome, per savivaldos rinkimus balsuoti ateina labai mažai. Vargu ar galime tikėtis, kad šį kartą bus kitaip“, – pridūrė profesorius.

Prižiūrėti, kad rinkimai nesugestų

Ilgametis rinkimų Lietuvoje organizatorius, buvęs VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas sakė nemanantis, kad šiuose savivaldos rinkimuose kas nors jį galėtų nustebinti. „Pirmiausia dėl to, kad pati rinkimų kampanija, sakyčiau, nebuvo labai karšta, nesusilaukė itin didelio rinkėjų susidomėjimo. Ypatumu galėtume laikyti tai, kad juose dalyvauja labai mažai visuomeninių rinkimų komitetų. Daugeliui stambių politinių partijų savivaldos rinkimai bus tarsi apsižvalgymas prieš artėjančius Seimo rinkimus. Manyčiau, kad apskritai rinkėjai labiau bus linkę patvirtinti savo pasitikėjimą jiems žinomais politikais vietos valdžioje, gal vieną kitą pakeis. Aišku, kai kuriose savivaldybėse klostosi įdomesnė situacija, bet didesnių pasikeitimų nematyti“, – sakė Z.Vaigauskas.

Kuo, sprendžiant iš rinkimų patirties, paprastai išsiskiria pirmasis vietos savivaldos rinkimų turas? Buvusio VRK pirmininko teigimu, keli ankstesni rinkimai parodė, kad pirmajame ture išrenkamos tik savivaldybių tarybos, o kas taps merais, daugeliu atvejų paaiškėja tik antrajame rinkimų ture. „Tik vienoje kitoje savivaldybėje būna labai aiškus rinkimų lyderis. Todėl pirmąjį rinkimų turą pavadinčiau savivaldybės tarybos, o antrąjį – jos mero rinkimais. Nors dažnai sakoma, kad rinkėjai mėgsta balsuoti už asmenybes, už atskirus kandidatus, labai retai kada pasitaiko, kad rinkėjų aktyvumas antrajame ture būtų didesnis, nei pirmajame. Deja, praktika rodo, kad per savivaldos rinkimus žymiai didesnė rinkėjų dalis lieka namuose. Neateina balsuoti daugiau kaip pusė rinkėjų, ir jie vėliau būna nepatenkinti, kad kiti, kurie netingėjo, išrinko jiems netinkamą valdžią. Manyčiau, kad tokia besiklostanti rinkimų tradicija yra negera. Mano įsitikinimu, visgi būtina ateiti ir apsispręsti dėl kandidatų. Jų pasirinkimas yra tikrai nemažas. Reikėtų balsuoti už tą, kuris, rinkėjo manymu, geriausiai atitinka jo lūkesčius. Rinkimų dieną jokiu būdu nereikia likti namuose“, – tvirtino pašnekovas.

Svarstydamas apie rinkėjų pasyvumo priežastis, Z.Vaigauskas atkreipė dėmesį į kelis dalykus. „Galbūt rinkėjai nemato rinkimų intrigos. Manyčiau, kad nepakankamai finansuojamos agitacinės rinkimų laidos ir renginiai. Gal tai mūsų politinių partijų silpnumas, kad jos negali rinkėjams pasiūlyti pakankamai solidžių programų, nesirungia dėl jų nuostatų, atskirų projektų. Todėl rinkimų kampanija atrodo nuobodi. Antras dalykas – rinkimų agitacija turėtų būti žymiai stipresnė. Ir dar viena problema: politinės partijos nepakankamai ruošia savo kandidatus“, – sakė buvęs VRK pirmininkas.

Paklaustas, ar praėjus 30 metų nuo demokratinių rinkimų Lietuvoje pradžios vis dar kyla klausimų dėl galimo jų skaidrumo, sąžiningumo, ar tebėra išlikusi rinkimų klastojimo grėsmė, Z.Vaigauskas pasiūlė pažvelgti į rinkimų kitose demokratinėse valstybėse patirtį.

„Kiek jau metų Amerikoje renkami prezidentai, ir vis dėlto kartais iškyla abejonių dėl rinkimų skaidrumo. Jų pasitaiko ir kitose šalyse. Demokratija ir rinkimai, sakyčiau, yra gyvas dalykas, kurį reikia saugoti, prižiūrėti, kad nesugestų, neįgytų blogų savybių. Tą patį galima pasakyti ir apie rinkimus Lietuvoje. Padaryta, mano manymu, labai daug, rinkimų procesas tikrai neblogai kompiuterizuotas, nėra problemų dėl rinkėjų sąrašų, elektroninis sąrašas leidžia iškart patikrinti, ar asmuo turi teisę balsuoti. Sudėtinga suskaičiuoti reitingavimo balus, bet ir tą galima padaryti tiksliai, o prireikus patikrinti. Gera biuletenių apskaita. Padaryta daug dalykų, kad rinkimais būtų galima pasitikėti, sukurtas jų skaidrumo kontroliavimo mechanizmas. Rinkimus stebi įvairių partijų atstovai. Stebėtojai vis nustato įvairių pažeidimų, daugiausia susijusių su nepakankamu rinkimų komisijos narių kruopštumu. Tačiau sukčiavimo faktų, palyginus su tuo, ką turėjome po tarybinių rinkimų, tarkime, 1992 metais, kai atsirasdavo rinkimų komisijos narių, kurie prie pirštų rišdavosi šratinukus, kad galėtų gadinti biuletenius, jau nebėra. Būdavo, kad ir biuletenius permesdavo į kito kandidato krūvelę, vadinamąsias „lėlytes“ kaišiodavo – tokių dalykų jau neliko. Išties labai daug padaryta, bet vis tiek visoms politinėms partijoms reikia būti budrioms ir žiūrėti, kad į rinkimus neįsimestų kokių nors blogų dalykų“, – patarė Z.Vaigauskas.