Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Istorinius pasiekimus pelniusi šimtukininkė tapo gydytoja

Šių žibančių akių per kelerius metus nepamiršau. Daugelį kartų prisimindavau Agnę STANIŪTĘ ir mūsų pirmąjį interviu 2016-aisiais. Tada stropi Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos abiturientė pribloškė visą kraštą –  ji tapo pirmąja Kėdainių istorijoje ir viena iš trijų abiturientų Lietuvoje, tais metais už brandos egzaminus gavusi net penkis šimtukus, o merginos atestate išdidžiai rikiavosi vieni dešimtukai bei šimtukai. Solidu. Tada Agnė drąsiai dalijosi savo svajone – medicinos studijos Lietuvos sveikatos mokslų universitete, ir neturėjo jokio atsarginio plano. Dvejonių nepaliekantys kraštietės pasiekimai, perfekcionistiškas uolumas, gyvybingas būdas ir užburiantis vidinis entuziazmas aiškiai rodė viena – merginos tikslus lydės triumfas. Praėjo šešeri metai ir štai – prieš mane jau diplomuota jaunoji gydytoja, žvelgianti vis dar taip pat smalsumu pažinti mokslo paslaptis žaižaruojančiomis akimis kaip anuomet.

– Gydytoja Agnė Staniūtė. Ar ausys jau pratinasi prie šio skambesio?

– Nors jau trečią mėnesį dirbu kaip gydytoja, dar labai keista girdėti, kai pacientai taip į mane kreipiasi (nusišypso).

– Medicinos studijos ilgos. Kuriame etape jau esate?

– Šiemet po šešerių mokslo metų gavau medicinos gydytojos diplomą, tačiau dar laukia ketveri rezidentūros studijų metai. Šiuo metu dirbu Kauno ligoninėje – rotuoju per įvairius skyrius.

– Kokia buvo pirmoji gydytojos darbo diena? Ar širdis virpėjo?

– Pirma diena buvo pilna jaudulio, nes nežinojau, ko tikėtis, ir tikrai dar nesijaučiau gydytoja – juk buvau vos prieš mėnesį gavusi diplomą (šypteli).

– Kaip pacientai sutinka jaunuosius gydytojus? Džiaugiasi, nes, sakoma, jaunas specialistas labai kruopščiai įvertina ligonio būklę, o gal varsto įtariais žvilgsniais dvejodami Jūsų kompetencija?

– Būna įvairių reakcijų. Vieni labai palaiko, džiaugiasi jaunu gydytoju, skatina neprarasti ryžto, o kiti nori kalbėti su vyresniu, nelabai pasitiki tavo žodžiais.

– Agne, kai mudvi susipažinome, buvote rekordinį brandos egzaminų šimtukų skaičių surinkusi Kėdainių abiturientė. Pamenu Jūsų akis, spinduliavusias nepaprastai užkrečiantį entuziazmą. Ar tada mokyklos suolui „sudie“ tarusi ir šiandien jau baltą chalatą vilkinti Agnė stipriai pasikeitė per tuos metus?

– Ir taip, ir ne. Per studijų metus gana stipriai pasikeičiau, teko įgyti daug daugiau drąsos, tolerancijos, atkaklumo. Tačiau abiturientė Agnė niekur nepranyko – vis dar esu ta pati smalsi, žingeidi mergina.

– Ar svajonė studijuoti mediciną ir tikroji studijų kasdienybė panašios? Nors buvote viena stropiausių krašto moksleivių, bet ar jautėtės pasirengusi didžiuliam medicinos studijų krūviui, kuris vėliau užgriuvo visa jėga?

– Manau, kad visada pradėjus studijas realybė kiek skiriasi nuo svajonių, nesvarbu, kokios srities studentas būtum. Studijuojant mediciną krūvis ir informacijos kiekis tikrai didelis, teko prie to priprasti, tačiau svarbiausia tinkamai planuoti laiką, neatidėlioti visko paskutinei minutei.

Studijų metais šiek tiek dirbau vertimų srityje. Dabar irgi galvoju bandyti įsidarbinti medicininių tekstų vertėja.A. Staniūtė

– Ar ir šiandien jaučiate, kad medicina yra Jūsų kelias?

– Būna visokių dienų, ypač dabar, kai jau pati dirbu kaip gydytoja. Medicina man yra nepaprastai įdomi sritis, tačiau sunkesnėmis akimirkomis susimąstau, kad galbūt reikėjo pasirinkti kažką lengvesnio, ne taip emociškai varginančio. Tačiau laikas parodys, ar visą savo gyvenimą skirsiu medicinai, ar vis tik kažkada panorėsiu pasukti kur nors kitur.

– Kokių alternatyvių dar turėjote? Jei ne medicina, kuo gi būtumėte?

– Nors baigiant mokyklą tokio varianto neturėjau, linkau biomedicinos mokslų link, dabar rinkčiausi mokytis kalbas ir dirbčiau vertėja. Turiu šį hobį jau nuo mokyklos laikų, studijų metais šiek tiek dirbau šioje srityje, dabar irgi galvoju bandyti įsidarbinti medicininių tekstų vertėja.

– Kuo visgi Jus žavi gydytojo darbas? Regis, atsakomybė ir pacientų lūkesčiai – beribiai, mokslai ilgi ir sekinantys, o atlyginimas Lietuvoje anaiptol neatperka jėgų, kurių reikalauja šis darbas. Taigi drįsčiau Jus pavadinti romantike ar idealiste, matančia čia kažką ypatinga, ko neįžvelgia paprasti žmonės.

– Gydytojo darbas įdomus tuo, kad tai tarsi galvosūkio sprendimas – kiekvieno paciento atvejis vis kitoks, tenka sukti galvą, ką būtų galima padaryti, kokius tyrimus atlikti, kokį gydymą skirti. Ir nepaprastai malonu, kai tą „galvosūkį“ pavyksta išspręsti ir pacientui pagerėja.

– Medicinos studijos, mano akimis – tik uoliausiems, atkakliausiems ir ryžtingiausiems. Iš kur semiatės motyvacijos? Kas padeda nepalūžti sunkiausiais momentais?

– Universitete sutikau įvairiausių žmonių su labai skirtingais charakteriais ir tikrai ne visi buvo išskirtinai atkaklūs ar ryžtingi. Turbūt svarbiausia – noras mokytis, domėjimasis. Man pačiai mokytis patinka ir mokslų atžvilgiu esu perfekcionistė, tad tai ir buvo motyvacijos šaltinis. O kai sunku, visada yra gerai atsigręžti į artimuosius, draugus, kurie padeda sunkiomis akimirkomis.

– Studijuoti mediciną Jums teko neįtikėtinai sudėtingu gydytojams laiku: pasaulinė nepažinto COVID-19 pandemija, karas Ukrainoje. Ekstremaliausios mediko darbo situacijos sekė viena paskui kitą. Ar tai neišmušė Jūsų iš vėžių? Galbūt šios aplinkybės paskatino gydytojo darbą bei misiją išvysti ir apmąstyti kitoje šviesoje?

– Turbūt nėra žmogaus, kurio tokie dalykai kaip pandemija, karas neišmuštų iš vėžių. Tačiau būtent tokiomis akimirkomis itin svarbus žmonių susitelkimas, vienybė. Ir mediko vaidmuo būna nepaprastai svarbus, kadangi reikia daug drąsos nepabūgti ir imtis atsakomybės gelbstint žmonių gyvybes. Užtat lenkiu galvą prieš tuos, kurie rizikavo dirbdami pandemijos laikotarpiu, vykdami į Ukrainą suteikti medicininę pagalbą.

– Kad ir kiek pastangų bedėtų, kartkartėmis medikams vis tik tenka pripažinti žmogaus gyvybės trapumą ir kapituliuoti kovoje su mirtimi. Ar tam studentai psichologiškai rengiami? Galbūt netgi studijų praktikoje teko susidurti su paciento netektimi?

– Taip, su paciento mirtimi teko susidurti jau studijų metu. Ir kiekviena netektis yra sunki psichoemocinė našta. Turėjome psichologijos darbų, per kuriuos kalbėjome apie sunkią ligą, mirtį, tačiau realiai susidūrus su netektimi supranti, kad pasirengimo vis tiek trūksta.

– Ar įmanoma ilgainiui susitaikyti, kad medicina kai kada vis tik būna bejėgė? O gal neįmanoma, todėl kai kurie gydytojai mirusių pacientų artimiesiems kartais atrodo šalti ar netgi praradę žmogišką atjautą, nors iš tiesų tai greičiausiai tebūna psichologinis mediko šarvas – juk išgyvendamas kiekvieno paciento netektį tarsi savo artimojo, tiesiog palūžtum ir negalėtum dirbti?

– Kartais medicina tikrai būna bejėgė. Gydytojai nėra stebukladariai, daugeliui ligų dar nėra atrasta vaistų, kartais net dedant visas pastangas nepavyksta ištraukti net ir jauno žmogaus iš mirties gniaužtų. Medikai gali atrodyti šalti, nes neturime kitos išeities, tik su tuo susitaikyti, kadangi kartais per dieną matome ne vieną, o keletą ar net daugiau mirštančių pacientų.

Apie smegenis ir apskritai visą nervų sistemą bei ją paveikiančias patologijas dar daug ko nežinome, tad labai įdomu, kokių naujovių diagnostikoje ir gydyme išvysime ateityje. A. Staniūtė

– Kiek anksčiau esate minėjusi, kad žadate rinktis neurologijos rezidentūrą. Ar taip ir nutiko?

– Taip, šiuo metu esu pirmų metų neurologijos gydytoja rezidentė.

– Kas pažadino smalsumą gilintis būtent į šią, manyčiau, vieną sudėtingiausių sričių? Juk žmogaus smegenys turbūt ir šiandien medicinai yra, palyginti, ganėtinai mažai ištyrinėta sritis?

– Nuo pat studijų pradžios traukė neuromokslai. Visada einu ten, kur mane veda smalsumas: taip atsidūriau medicinoje, o dabar – neurologijos srityje. Galbūt sudomino tai, kad nervų sistema iš esmės reguliuoja viso organizmo veiklą, tad ligų, simptomų ir gydymo būdų spektras gana platus. Deja, šiuo metu dauguma nervų sistemos ligų nėra išgydomos, galime tik sumažinti jų simptomus, pagerinti paciento gyvenimo kokybę, tad įdomu stebėti, ką naujo šioje srityje dar pasieksime.

– Šeima ir artimieji greičiausiai labai didžiuojasi Jūsų studijų pasirinkimu. Galbūt netgi kreipiasi sveikatos patarimų, konsultacijų?

– Klausimų sulaukiu jau nuo pirmo kurso, nors tada dar pati nieko neišmaniau. Tačiau negaliu į artimuosius žiūrėti kaip į pacientus, tad tegaliu patarti, į kurios srities gydytoją kreiptis.

– O ar dažnai pavyksta grįžti į gimtuosius namus Kėdainiuose ir aplankyti brangiausius čia likusius žmones?

– Į Kėdainius išties vis dar grįžtu beveik kiekvieną savaitgalį, jei tik netenka budėti skyriuje. Tik namie, būdama su šeima jaučiuosi galinti visiškai atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienybės.

– Turbūt Jūsų dienotvarkė ganėtinai įtempta. Ar toks ritmas leidžia savimi pasirūpinti taip, kaip Jūs pati patartumėte savo pacientams?

– Tiesą pasakius, ne (juokiasi). Dėl budėjimų tenka aukoti miegą, taip pat patiriu nemažai streso, dažnai sunkoka rasti laiko fiziniam aktyvumui, kartais tenka ignoruoti tam tikrus savo negalavimus. Tačiau manau, kad su laiku ir pati išmoksiu suderinti darbo ir asmeninio gyvenimo režimą, pavyks geriau pasirūpinti savo fizine ir psichoemocine sveikata.

– Mokyklos laikais vienas maloniausių Jūsų hobių buvo literatūra. O dabar ar pavyksta rasti laiko ne tik profesinei literatūrai? Kaip ilsitės ir atsipalaiduojate?

– Norėčiau literatūrai skirti tiek laiko, kiek skyriau mokykloje, tačiau studijų metais, deja, skaičiau labai mažai. Dabar vėl bandau „prisijaukinti“ literatūrą, kasdien atidėti bent šiek tiek laiko skaitymui. Taip pat labai mėgstu mokytis kalbas, einu su draugais į protmūšius, žiūriu filmus, serialus.

– O! Apie filmus ir serialus. Ar gydytojai žiūri serialus apie medikų darbą? Galbūt, kai svarstėte tapti gydytoja, žiūrėjote „Daktarą Hausą“, „Grei anatomiją“ ar kažką panašaus? O gal tie serialai prasilenkia su tikrąja medikų darbo realybe?

– Žiūri, aš pati irgi esu mačiusi keletą serijų, tačiau po kurio laiko pasidaro tiesiog neįmanoma nematyti neatitikimų su realybe. Man labiausiai patiko korėjiečių serialas, angliškas jo pavadinimas „Hospital Playlist“ („Ligoninės grojaraštis“), tik gaila, kad nėra išverstas į lietuvių kalbą. Labai šiltas serialas, jame gana paprastai, neišpūstai pavaizduota gydytojų kasdienybė, taip pat paliečiamos ryšio su pacientais, netekties, tėvų reakcijos į vaiko ligą ir panašios temos.

– Kur savo ateitį mato gydytoja Agnė Staniūtė: Lietuvoje ar už gimtinės ribų?

– Šiuo metu tik Lietuvoje, bet neatmetu galimybės išvykti padirbėti kitur, susipažinti su kitų šalių sveikatos priežiūros sistema.

– Ar džiaugtumėtės, jeigu ir Jūsų atžalos pasirinktų mediko kelią? Galbūt tapsite savo giminės gydytojų dinastijos pradininke.

– Džiaugčiausi, jei pasirinktų bet kurį kelią, kuris jiems įdomus.

– Kokį svarbiausią geros savijautos patarimą galėtumėte duoti „Rinkos aikštės“ skaitytojams?

– Nepamirškite pasirūpinti savimi bei daug šypsokitės. Ir dar norėčiau paskatinti tapti kraujo donorais – labai paprastas būdas prisidėti gelbėjant kitų gyvybes ir labai geras jausmas tai padarius (pokalbį užbaigia šypsena).

– Miela Agne, dėkoju už pokalbį. Linkiu, kad pasirinktas profesinis kelias pripildytų širdį prasmės ir pilnatvės džiaugsmo.

Akvilė KUPČINSKAITĖ

Rekomenduojami video