Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Istorija yra svarbi, nes ji kartojasi

Dirbti ne sau, o tėvynei. Nors tai dažno šiandienos politiko lozungas, tačiau kiek jų sutinka dalį atlyginimo skirti valstybei ir tik mažą jo dalį pasilikti savo būtinosiomis reikmėmis? Šiemet, kai sueina lygiai šimtas metų, kuomet Lietuvoje buvo pradėta vykdyti žemės reforma, būtina prisiminti neeilines mūsų krašto asmenybes. Viena jų, kuri stipriai prisidėjo prie žemės reformos įstatymo projekto, – profesorius Jonas Pranas Aleksa. Jo darbai Lietuvai itin svarbūs, tuo metu J.P.Aleksa sprendė problemas, kurios ne mažiau aktualios ir dabar. Profesorius didelį dėmesį skyrė ūkininkų kooperacijai, jaunimo įsitvirtinimui kaime.

Išskirtinė asmenybė

Praėjusią savaitę Kaune atidengta atminimo lenta, skirta tarpukario Nepriklausomos Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjui, žemės ūkio ministrui, profesoriui J.P.Aleksai. Ceremonijoje dalyvavęs dabartinis žemės ūkio ministras sakė, kad jau prieš šimtmetį profesorius pastebėjo, koks svarbus šaliai yra žemės ūkio modernizavimas bei kaimo žmonių švietimas, kooperacija, ūkininkų savivalda, ir, žinoma, dėmesys jauniesiems ūkininkams.  Ministras neabejojo, kad J.P.Aleksos įžvalgos aktualios ir šiandien.

Nors apie J.P.Aleksos darbus daug kas žino iš knygų, vadovėlių, išgirsta konferencijose, tačiau mažiau kalbama apie jo asmenybę. Tai tikras tarpukario šviesuolis, kurio nuveikti darbai itin reikšmingi šiandien. Būtent jo asmenybė, jo gebėjimas telkti ir vienyti kaimo bendruomenę padėjo pasiekti didelį proveržį.

Ekonomistas, J.P.Aleksos biografas Valentinas Aleksa, kalbėdamas apie savo senelio brolį J.P.Aleksą, didžiuojasi jo nuveiktais darbais, nepalaužiamu patriotizmu, kurį savo pavyzdžiu laikė ir lietuvių tautos didvyriai: Lietuvos antinacinio pogrindžio dalyviai, partizanai ir disidentai. Vien agronomu ar mokslo ir visuomenės veikėju J.P.Aleksos nepavadinsi. Jis buvo ir pedagogas, publicistas, filosofas, todėl ne be reikalo daug kas vadina jį Lietuvos žemės ūkio architektu. Jis rūpinosi ne tik žemės reforma, bet aktyviai dirbo kurdamas ūkininkų savivaldą, daug dėmesio skyrė kooperacijai. Anot V.Aleksos, profesorius skatino žemdirbių pilietiškumą, patriotizmą, nes tikėjo, kad valstybę geriausiai gali stiprinti kūrėjai, savo kraštui atsidavę žmonės.

1926 metais jis taip pat buvo vienas iš Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) steigimo iniciatorių ir pirmasis jų vadovas. Kuriant valstybės pamatus, 1920–1923 metais, jam teko eiti Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministro pareigas, 1926–1927 metais buvo išrinktas Seimo nariu, nuo 1926-ųjų iki 1935 m. – žemės ūkio ministras, taip pat trejus metus buvo ir Lietuvos ministro pirmininko Augustino Voldemaro pavaduotoju. Vadovaujant J.P.Aleksai, prasidėjo ir pirmieji Lietuvos kraštui reikšmingi melioracijos darbai.

„Kai jis dirbo ministru, tik mažą atlyginimo dalį imdavo savo būtiniausioms reikmėms, o visa kita skyrė jaunai valstybei. Būdamas ministru jis teturėjo vieną kostiumą, vieną paltą ir kelias poras batų. Jis nuomojosi kuklų butą Kaune, Laisvės alėjoje. Daug ką stebino kukli tuometinio ministro buitis. Jo bute nebuvo jokių padoresnių baldų, o kambarys buvo pilnas knygų. Rašomasis stalas buvo be kojų, paremtas knygomis. Jis valdžioje išsilaikė labai ilgai, nors buvo nepartinis. Jo idėjoms galbūt ne visada visi pritardavo, tačiau jis buvo labai geras specialistas, tokių žmonių tiesiog nebuvo, todėl jo pakeisti nebuvo kam. Jis analizavo ne tik lietuviškas dirvas, bet ir orą, lietuvių charakterį. Tai buvo ne sausi raštai, o strateginė kryptis Lietuvai. Tarpukariu Lietuvos žemės ūkio sektorius pasivijo tuometinės Suomijos, Norvegijos, Danijos lygį“, – mūsų agrarinę istoriją primena V.Aleksa.

Pradėta Žemės reforma

J.P.Aleksai taip pat teko labai sudėtinga užduotis – parengti Žemės ūkio reformos įstatymą. Šiam svarbiam mūsų valstybės įvykiui šiemet suėjo lygiai šimtas metų. Nors tuo metu netrūko karštų diskusijų, 1922 m. kovo 29 d. įsigaliojo Žemės reformos įstatymas, kuris buvo priimtas 1922 m. vasario 15 d. tuometinio Steigiamojo Seimo. Kaip ir šiandien, taip ir prieš šimtą metų buvo ir nesąžiningų žmonių, kurie norėjo pasinaudoti įstatymo spragomis. Tačiau kad tam pavyktų užkirsti kelią, žemės ūkio reformos įstatymo projekte, 76 punkte, buvo įrašyta J.P.Aleksos sugalvota tezė: „Aktai ir sutartys, kurios yra padarytos šiam įstatymui apeiti, neturi galios. Žemės ūkio ir Valstybės turtų ministerijos įgaliotiniui dedama pareiga kelti ir vesti teisme bylas dėl tų aktų ar sutarčių panaikinimo.“

Pasak V Aleksos, tarpukariu buvo viso labo keli aukštos kvalifikacijos teisininkai ir, dirbant kartu, pavyko parengti didžiulį projektą, kuris iki šiol vadinamas „agrarine revoliucija“, turėjusia pasekmių ne tik žemės ūkio srityje, bet ir šalies ekonomikoje ir socialiniame bei politiniame gyvenime.  „Deja, reforma nesibaigė ir P.J.Aleksos laikais. Buvo planuota ją baigti 1943 metais. Profesorius matė Mykolo Krupavičiaus paliktas spragas. Kas iš to, kad kariuomenės savanoriai gavo žemės, tačiau gyveno labai skurdžiai? Jiems reikėjo pinigų prasimaitinti, plėtoti ūkį, todėl teko galvoti apie kreditavimo sistemas, teko sukurti mechanizmus, kad ūkininkais nebūtų pasinaudota. Tuo laiku dorovė buvo labai svarbi“, – apie prieš šimtmetį ūkininkams aktualius klausimus, kurie svarbūs ir dabar, kalbėjo V.Aleksa.

Dirbo ne sau, o tėvynei

Nors tarpukariu statant Lietuvą buvo aibė svarbių klausimų, įdomu tai, kad J.P.Aleksa per visus savo ministravimo metus neturėjo nė vieno patarėjo. Ministrų kabinetą sudarė tik du žmonės: ministras ir viceministras Feliksas Grigaliūnas. Anot V.Aleksos, tuo metu pastarasis garsėjo kaip nepaperkamas pareigūnas. Ministro pareigas ėjęs J.P.Aleksa labai daug laiko skyrė bendravimui su žemdirbiais. Kiek galėjo, keliaudavo automobiliu, o kai kur tiesiog eidavo pėsčiomis. „Tai ūkininkams darė įspūdį. Susitikimuose buvo daug kalbama apie kasdienines problemas, kuriomis gyveno žemdirbiai. Ministerijos durys taip pat buvo atviros visiems. Deja, šiandien taip nėra. Nors ministerijos darbuotojai vadinami tarnautojais, jaučiamės taip, kad ne jie tarnauja visuomenei, o visuomenė jiems“, – pabrėžė V.Aleksa.

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Arūnas Svitojus taip pat pabrėžė, kad J.P.Aleksa dirbo negailėdamas savęs ir laiko, todėl galima drąsiai sakyti, kad jis gyveno ne sau, o tėvynei. „Jo darbas buvo grindžiamas vertybėmis. Profesorius norėjo, kad žemės ūkio savivalda būtų stipri, kuo mažiaus susiskaldžiusi. Tai buvo svarbu tada, o dar didesnė to reikšmė jaučiama dabar. Turime tiek daug informacijos apie ūkininkavimą, taisykles, pokyčius, naujoves, kad pačiam žemdirbiui ir dirbti, ir susirinkti visą informaciją tapo labai sudėtinga. Savivalda yra tam, kad padėtų žemdirbiui šiais klausimais, nes sprendimus turime priimti kartu ir turime būti girdimi visame pasaulyje“, – J.P.Aleksos pradėtus darbus tęsti nusiteikęs A.Svitojus.

V.Aleksa: „Ministro pareigas ėjęs J.P.Aleksa labai daug laiko skyrė bendravimui su žemdirbiais. Kiek galėjo, keliaudavo automobiliu, o kai kur tiesiog eidavo pėsčiomis. „Tai ūkininkams darė įspūdį. Susitikimuose buvo daug kalbama apie kasdienines problemas, kuriomis gyveno žemdirbiai. Ministerijos durys taip pat buvo atviros visiems.“

Jis įsitikinęs, kad mūsų šalies žemės ūkiui ir savivaldai didžiulę žalą darė sovietų okupacija, kai už bet kokią sovietinės valdžios kritiką buvai baudžiamas, o visos pilietinės iniciatyvos buvo užgniaužiamos.

Didelis susipriešinimas

Lietuvių pedagogas, visuomenės veikėjas, „Mokslo Lietuva“ vyriausiasis redaktorius, dr. Jonas Jasaitis neabejojo, kad ir tada buvo bandoma kurti vadinamąją gerovės valstybę. Skirtumas tik tas, kad prieš šimtmetį buvo ne kalbama, o daroma. „Šiuo metu netekome daug žmogiškųjų išteklių. Nėra galimybės susirasti darbą, atitinkantį asmens profesinį kryptingumą ir lūkesčius. Taip pat pastebiu, kad šiuo metu vyrauja neadekvatus darbo rezultatų paskirstymas, t.y., darbdaviai laikosi nuomonės, kad įmonės pelnas – išimtinė jų nuosavybė. Ignoruojamos darbuotojų teisės ir apskritai matomas darbdavių ir darbuotojų susipriešinimas. Dar daugiau, dabar yra akivaizdus visuomenės ir valdžios susipriešinimas, neveiksni savivalda“, – tarpukariu  vyravusių vertybių kuriant šalies ateitį dabar pasigenda J.Jasaitis.

Jo manymu, pirmiausia reikia spręsti užmiesčių problemas. Anot mokslų daktaro, verta orientuotis į ekologišką agrarinį sektorių, remiantis išsivysčiusių ES šalių pavyzdžiu. Taip pat turėtų būti sudaromos optimalios sąlygos kaimiškųjų vietovių ūkinės veiklos įvairinimui, smulkaus ir vidutinio neagrarinio verslo plėtrai kaime, nes tik 7 proc. abiturientų, gyvenančių atokesnėse vietovėse, renkasi su žemės ūkiu susijusias profesijas.

„Valstybė, apie kurios atkūrimą buvo paskelbta Vasario 16-osios aktu, tuo metu neturėjo jokių aiškiai apibrėžtų ir pripažintų sienų. Nebuvo jokių savarankiškai valstybei būdingų centrinės valdžios ir savivaldos institucijų. Nebuvo valstybės biudžeto ir jo formavimo šaltinių. Miesto vaidmuo tuometinėje situacijoje buvo neapibrėžtas, o jo vystymo galimybės – neaiškios. Tačiau per trumpą laiką buvo pasiekti tokie politinės ir ekonominės veiklos rezultatai, kad jų nepajėgė sunaikinti net penkiasdešimt okupacijos metų“, – akcentavo J.Jasaitis.

Savo kalbą jis reziumavo J.P.Aleksos, 1948 m. NKVD suimto ir ištremto į Sibirą, paskutiniame veikale „Mano testamentas lietuvių tautai“ parašytais žodžiais: „Be moralės žmogus nėra asmenybė, o vien aistrų bei geidulių tam tikras automatas. Automatų žmonija neišvengiamai turi krypti į katastrofas, eidama ne gyvosios tikrybės kūrybos, o vien dienos momentų tenkinimo kryptimis.“

Rekomenduojami video