Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Išlydint 2022-uosius: metų atspindžiai

Kokie praeities ir galbūt ateities kontūrai atsispindi svarbiausių šių metų pasaulio įvykių veidrodyje? Apie ką verčia svarstyti jau kone metus trunkantis didžiausias po 1945 m. karas Europoje? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškojome su ilgamečiu Jungtinių Valstijų diplomatu, buvusiu Valstybės departamento pareigūnu, politikos apžvalgininku Algiu Avižieniu.

Svarstydami, kokie besibaigiančių 2022 m. įvykiai labiausiai pakeitė nusistovėjusią pasaulio tvarką, turbūt būtume linkę pradėti nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Ar sutiktumėte su manančiais, kad naujasis karas Europoje strategiškai paveiks geopolitinę situaciją pasaulyje, nustatys jos raidą dešimtmečius į priekį, kaip buvo po Antrojo pasaulinio karo?

Atsakymas į jūsų klausimą labai priklauso nuo karo Ukrainoje eigos. Jei Vakarų šalių koalicijai pavyktų nugalėti Rusijos karinę galią Ukrainos mūšių laukuose, galima tikėtis fundamentalių politinių permainų pačioje Rusijoje ir tuo pačiu nusistovėjusioje pasaulinėje santvarkoje. Jei ukrainiečių karinės pajėgos išvarytų Rusijos Federacijos armijas iš visos Ukrainos teritorijos, Ukrainos sėkmė labai reikšminga dalimi priklausytų nuo technologiškai pažangios Vakarų pasaulio ginkluotės. Juk dabar Ukrainos ginkluotė yra smarkiai pertvarkoma pagal NATO standartus. Kiekvieną mėnesį Vakarų koalicija ukrainiečiams padovanoja vis naujesnių ir pajėgesnių ginklų rūšių. Pavyzdžiui, paskutiniu metu pranešta apie JAV pareigūnų pasiruošimą į Ukrainą nusiųsti technologiškai labai aukšto lygio priešlėktuvinę sistemą „Patriot“. Visai realu, kad Ukrainos oro pajėgos ilgainiui gaus vakarietiško tipo naikintuvus, tokius kaip F-15 arba švedų „Gripen“. Pasak įvairių šaltinių, ukrainiečių lakūnai jau dabar mokosi valdyti vakarietiškus karinius lėktuvus.

Tuo pačiu tūkstančiai Ukrainos karių dalyvauja NATO šalių treniravimo kursuose Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kitur. Keliasdešimt tūkstančių ukrainiečių mokosi, kaip naudoti NATO standartų ginklus ir technologijas, jie taip pat pasisems NATO karinio vadovavimo įgūdžių. Ukraina dabar de facto, jei ne de jure, tampa NATO nare. O pats Ukrainos karas tampa milžinišku Vakarų pasaulio ginkluotės technologijų susidūrimu su Rusijos atsilikusia (bet, deja, labai gausia) ginkluote. Tad aiškaus Rusijos pralaimėjimo atveju, kai būtų negailestingai aiškiai parodyta, kad Vakarų ginkluotė, Vakarų technologijų lygis yra žymiai aukštesnės kokybės, nei rusų, Maskvos politinis elitas turės suvokti, kad karo mūšio lauke Rusija neturi jokių šansų laimėti prieš Vakarus. Išvada rusų vadovams tokiu atveju galės būti tik viena, ir Putinas jau seniai tai suprato, net ir kai pradėjo vadovauti Rusijos Federacijai.

Mano nuomone, visa Gorbačiovo „perestroika“ ir atsivėrimas Vakarams buvo nulemtas Rusijos elito suvokimo, kad užsidariusi nuo Vakarų pasaulio Sovietų Sąjunga vis smarkiau atsilieka technologine prasme, o tai turėjo itin neigiamą poveikį ir rusų ginklų konkurencingumui. Ne visai nuoširdūs draugiški ryšiai su Vakarais, intensyvi prekyba bei investicinė veikla turėjo leisti Rusijai pasivyti Vakarus technologijų ir galiausiai ginkluotės kokybės srityje.

Galima teigti, kad iki 2008 m. Putinas tęsė Gorbačiovo liniją – atsivėrimo į Vakarus politiką. Tačiau sparti NATO plėtra į Rytus, matyt, pakoregavo ankstesnę „perestroikos“ trajektoriją. Kaip žinome, po kelių NATO plėtros etapų maždaug 2008 m. Putinas ėmėsi visos eilės agresyvių karinių iniciatyvų „artimajame užsienyje“, kad pademonstruotų savo šalies galią, užkirstų kelią Vakarų veržimuisi į buvusią Sovietų Sąjungos erdvę.

A.Avižienis: „Turbūt reikia pripažinti, kad toks JAV atsargumas karo Ukrainoje metu atspindi Vašingtono požiūrį, jog Ukrainos gynimas nėra egzistencinis, gyvybinis JAV interesas. Tą patį norėčiau pasakyti apie JAV elgseną per Antrąjį pasaulinį karą.“

Deja, 2022 m. vasario 24 d. Putinas katastrofiškai apsiskaičiavo, manydamas, kad pakoreguotą, agresyvesnę jo užsienio politiką pavyks išlaikyti be stipresnio Vakarų šalių pasipriešinimo. Atrodo, kad Kremliaus vadas tikėjosi lengvos ir greitos pergalės prieš Kijevo valdžią. Karui netikėtai užsitęsus, Putinas sulaukė stiprios Vakarų sąjungininkų reakcijos ir nepaprastai dosnaus Vakarų ginklų tiekimo Ukrainos gynėjams. Manau, kad dabar, po 10 mėnesių kruvinų batalijų, per kurias rusų pajėgos patyrė milžiniškų nuostolių, Putinui teks dar kartą įsisąmoninti faktą, jog Rusijos ginkluotė labai atsilieka nuo Vakarų standartų. Bet vis dėlto Kremliaus vadas viliasi, kad jam pavyks pasiekti kažkokių teigiamų rezultatų Ukrainos kare savo diplomatinėmis pastangomis siekiant suskaldyti Vakarų šalių bloką.

Putinas žaidžia labai rizikingą žaidimą, statydamas visas kortas ant savo diplomatinių gebėjimų, siekio įvaryti pleištus Vakarų koalicijoje. Jis ir Rusijos politinis elitas žino, kad Vakarai kariniu požiūriu pranašesni, be to, visos Vakarų koalicijos bendras ekonominis pajėgumas (pagal BVP lygį) lenkia Rusiją bent 30 kartų. Vienintelė Putino viltis – kad Vakarų koalicijos nariai pavargs nuo karo ir spaus Kijevą derėtis dėl taikos. Tačiau tai šiuo metu atrodo problemiška, nors ir nereikėtų atmesti Vakarų koalicijos valios susilpnėjimo tęsti karą galimybės.

Taigi ilgainiui Rusijos pralaimėjimas priverstų jos elitą (ko gero, jau be paties Putino) vėl statyti tiltus su Vakarų pasauliu. Alternatyva – tolesnė Rusijos ekonominė stagnacija, jos karinio potencialo nykimas. Todėl drįstu teigti, kad ryškus pralaimėjimas Rusiją, ko gero, stumtelėtų į globalistinių Vakarų glėbį.

JAV strategai, tokie kaip buvęs Valstybės sekretorius Kissingeris, jau kurį laiką aiškina, kad ilgalaikėje perspektyvoje Vakarai turėtų įtraukti Rusiją į savo geostrateginę orbitą, naudotis jos potencialu kaip atsvara Kinijai. Manau, kad JAV „giluminėje valstybėje“ gyvuoja viltis patraukti Rusiją – po pralaimėto karo jau tapusia kuklesne galybe – į Vakarų pasaulio bendrą frontą prieš vis augančią Kinijos ekonominę ir karinę galią. Rusijos laimėjimo atveju (nors toks rezultatas mažiau tikėtinas) pasekmės Vakarų blokui būtų dramatiškos. NATO kaip globalaus Vakarų santvarkos garanto prestižas smarkiai kristų. Rusijos įtaka Europoje ženkliai padidėtų. Reikėtų atskiro interviu naujai geopolitinei padėčiai aptarti, jeigu Rusija atstatytų savo įtaką karą pralaimėjusioje Ukrainoje.

Dar reikėtų paminėti kitą scenarijų, t.y. pato padėtį, kai nė viena kariaujanti pusė negalėtų teigti, kad ji iš karo išėjo laimėtoja. Tokiu atveju Ukrainos karo pabaiga kuriam laikui užšaldytų nusistovėjusią pasaulio tvarką. Daug yra manančių, jog Maskva tik išnaudotų tokią karo veiksmų pauzę, kad paruoštų naujas karines pajėgas naujam Ukrainos puolimui. Mano nuomone, Rusija jau dabar patyrė pakankamai didelių nuostolių įstrigusi netikėtai ilgame ir kruviname susidūrime su Ukraina ir ją remiančiu Vakarų pasauliu. Nemanau, kad Putinas ar kitas Rusijos vadovas norėtų dar daugiau įklampinti Rusiją į izoliaciją ir ekonominį sąstingį.

Kartais atrodo, kad mūsų akyse vykstančių permainų pasaulyje mastą ir svarbą geriau suprasti padeda istorinės analogijos. Šia prasme šiandieninės Europos situacija neretai lyginama su padėtimi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai didžiosios valstybės, norėdamos išvengti karo, nuolaidžiavo Hitleriui, kol pagaliau 1939 m. rugsėjo 1 d. buvo peržengta „raudonoji riba“ – užpulta Lenkija. Ar tokia riba tapo ir 2022 m. vasario 24-oji, kai buvo užpulta Ukraina? Ar yra tiesos tokioje istorinėje analogijoje? Gal, sprendžiant iš svarbiausių Europos sostinių atsargumo Rusijos atžvilgiu, lig šiol manoma, kad ji tos ribos dar neperžengė?

Hitlerio įsakymu 1939 m. rugsėjo 1 d. pradėtas Lenkijos puolimas, ko gero, įtikino Angliją ir Prancūziją, kad Vokietija tampa pernelyg galinga Europoje, ir kad tolesnė Reicho plėtra inkorporuojant stambią Lenkijos dalį į Vokietijos sudėtį reikštų, jog Vokietija tampa hegemone žemyne. Atsiminkime, kad Hitleriui atėjus į valdžią 1933 m. Vokietijos ekonominė galia pradėjo sparčiai augti, nes įdarbinti milijonai anksčiau bedarbiais buvusių vokiečių prisidėjo prie labai dinamiškos Trečiojo Reicho ekonomikos raidos. Nuo 1936 m. buvo vykdomas milžiniškas ginklavimasis. Hitleriui 1938 m. pavyko į Reicho sudėtį įjungti Austriją su jos 6,6 mln. gyventojų, o 1939 m. pradžioje – ir visą Čekiją.

Čekija tuo metu buvo viena iš 10-ies stipriausiai industrializuotų valstybių pasaulyje, viena iš pirmaujančių ginkluotės gamintojų. Aš manau, kad būtent Hitlerio sprendimas inkorporuoti Čekiją į Reicho sudėtį buvo ta lemtinga raudonoji linija, kurią peržengę vokiečiai susidūrė su Vakarų sąjungininkų ryžtu ruoštis karui Europoje. Jau tada anglų elitas priėjo išvadą, kad Vokietija tampa per daug galinga ir nebepatikima partnere. 1938 m. Miunchene Hitleris prižadėjo Chamberlainui, kad gerbs Miuncheno sutartį dėl suverenaus Čekoslovakijos statuso. Kai vis dėlto Vermachto kariai 1939 m. pradžioje įžygiavo į Prahą, britų vadovai nutarė, kad pasitikėti Hitleriu daugiau nebėra prasmės.

Tuo tarpu Putino Rusija paskutiniais dešimtmečiais nepasižymėjo labai dinamišku ekonominiu augimu. Ji iki 2014 m. neaneksavo suverenių valstybių, kaip tai darė Hitleris. Nuo 2002 m. NATO ir ES sparčiai skverbėsi į Rusijos pašonę. Putino karinė agresija prieš Ukrainą 2014 m. greičiau buvo reakcija į Vakarų pasaulio plėtrą: jo manymu, Rusijos galios sąskaita.

Karinę agresiją prieš Ukrainą laikyčiau nepateisinamu ir labai pavojingu žingsniu. Bet nesutikčiau, kad nuo pat savo valdymo pradžios Putinas vykdė aiškiai iš anksto suplanuotą ekspansiją Vakarų šalių interesų atžvilgiu. Visai galimas dalykas, kad Kremliaus vadas jau po 2008 arba 2014 m. nutarė, jog verta pabandyti vykdyti pavojingą avantiūristinę politiką, kuri turėtų išgąsdinti Vakarus menama rusų karine persvara ir šie nustotų plėstis Maskvos įsivaizduojamoje įtakos sferoje.

Kaip jau anksčiau minėjau, Putino pradėtas karas su Ukraina – nepaprastai rizikingas ėjimas, paremtas Putino psichologiniais ir diplomatiniais svertais siekiant išgąsdinti ir suskaldyti NATO sąjungininkes. Tikėtina, kad ši avantiūristinė politika baigsis fiasko arba pato situacija.

Jungtinės Valstijos į karą su Japonija, Vokietija ir Italija įsitraukė tik po pustrečių metų nuo Lenkijos užpuolimo, kai buvo atakuotos Japonijos ir, prezidento F.D.Roosevelto žodžiais tariant, „visą pasaulį pavergti siekiančios jėgos“ ėmė skverbtis į Vakarų pusrutulį. Ar galima tikėtis ryžtingesnių JAV veiksmų remiant kariaujančią Ukrainą – juk būtent dėl to šiandien labiausiai kritikuojamas Vašingtonas? Girdime aiškinimus norint išvengti Amerikos ir Rusijos branduolinio karo. Bet gal iš tikrųjų priežastis kita: šis karas Europoje kol kas nelaikomas keliančiu grėsmę gyvybiniams Amerikos interesams?

Po to, kai 1940 m. pavasarį ir vasarą Hitleriui netikėtai per 6 savaites pavyko užkariauti Prancūziją, JAV geostrategai atidžiai stebėjo, ar Didžioji Britanija atlaikys Vermachto ir Liuftvafės spaudimą. Iki 1941 m. Vašingtonas pradėjo kurti Vakarų pusrutulio, įskaitant Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynus, gynimosi strategiją, nes amerikiečiams dar nebuvo aišku, ar Londonas sugebės sėkmingai gintis nuo Vokietijos. Jei anglai būtų suklupę (o tam buvo realių prielaidų), JAV iš esmės būtų palikusios Europą vokiečių įtakos sferoje ir sutelkusios visas pajėgas ginti Vakarų pusrutulį.

1941 m. JAV jau pakeitė strateginį požiūrį bei nutarė aktyviai remti Londoną ir po visą pasaulį išbarstytas Didžiosios Britanijos kolonijas, nes Anglija 1940 m. rudenį ir žiemą sėkmingai atlaikė vokiečių oro atakas. JAV stulbinančiais tempais ginklavosi ir jau 1942 m. Vašingtono strategai įžvelgė realių galimybių totaliai sunaikinti Japonijos ir Vokietijos karinę galią. Į JAV taikiklį jau pateko ne tik visos Japonijos salos, bet ir visas Europos žemynas. Kuo daugiau stiprėjo JAV ir Anglijos pajėgos, tuo drąsesni ir ambicingesni tapo Vakarų sąjungininkų karo tikslai.

Analogiškai atsargiai JAV reagavo ir į Rusijos puolimą prieš Ukrainą vasario 24 d. Iš pradžių Vašingtono strategai manė, kad pasikartos 2014 m. scenarijus, kai Putinui pavyko užimti Krymą be didesnio ukrainiečių pasipriešinimo. JAV pareigūnai manė, kad Kijevas pasiduos po kelių dienų, ir svarbiausias uždavinys jiems tuomet atrodė padėti prezidentui Zelenskiui saugiai palikti Kijevą.

A.Avižienis: „Ukrainos karas yra milžiniškas Vakarų pasaulio ir Rusijos susidūrimas. Kovojama dėl įtakos didinimo ir įtakos išsaugojimo. Mes turėtume vengti statyti Lietuvą į priešakines „vanagų“ gretas. Tai be reikalo didina riziką ir mūsų žmonių patiriamus nuostolius, tai blogina mūsų piliečių psichinę būklę. O karo išsiplėtimas galėtų reikšti Lietuvos sunaikinimą.“

Kai ukrainiečiai parodė, kad šį sykį jie buvo pasiruošę rimtai gintis, Vašingtonas vis drąsiau ėmė remti Ukrainos karines pajėgas. Iš pradžių JAV karinė parama buvo kukli, bet kai Ukraina sėkmingai išstūmė rusų okupantus iš ištisų šalies rajonų, JAV politika kardinaliai pasikeitė. Karinė pagalba įgavo milžinišką mastą – jos vertė pasiekė keliasdešimt milijardų dolerių. Turbūt reikia pripažinti, kad toks JAV atsargumas karo Ukrainoje metu atspindi Vašingtono požiūrį, kad Ukrainos gynimas nėra egzistencinis, gyvybinis JAV interesas. Tą patį norėčiau pasakyti ir apie JAV elgseną per Antrąjį pasaulinį karą. Ir tuomet, jei 1940–1945 m. karas Europoje būtų pasibaigęs Vakarų sąjungininkų nenaudai, tai nebūtų reiškę egzistencinės grėsmės JAV. Šiaurės Amerikos žemynas yra labai toli nuo Europos ir Azijos, tad Jungtinės Valstijos būtų galėjusios išlikti saugios ir nepriklausomos net ir tuo atveju, jeigu Vokietija ir Japonija būtų laimėjusios karą Europoje ir Azijoje. Ir prieš 82 metus Europoje bei Azijoje, ir dabar Ukrainoje Amerika siekia įtvirtinti savo galią pasaulyje, o ne apginti savo egzistenciją. Taip, pralaimėjimas prieš 82 metus būtų nusilpninęs JAV, nes Vašingtonas būtų praradęs galingų sąjungininkų paramą ir daugelio pasaulio regionų materialinius resursus. Vis dėlto JAV būtų galėjusios remtis viso Šiaurės Amerikos žemyno resursais ir nemažos dalies Pietų Amerikos potencialu.

Pralaimėjimas Ukrainoje taip pat smarkiai pakirstų NATO prestižą, ir daugelis Europos šalių pradėtų abejoti rimta JAV pagalba kilus pavojui. Bet tai nebūtų toks egzistencinis pralaimėjimas, kokį patirtų ukrainiečiai. Jiems pralaimėtas karas reikštų nepriklausomybės praradimą, galbūt net jų tautos išnykimą.

Jei JAV ir kiti NATO sąjungininkai Ukrainos karą būtų laikę egzistencine kova (kaip tą daryti yra priversti patys ukrainiečiai), tai dabar negirdėtume ukrainiečių nusiskundimų, kad Vakarų karinė pagalba ateina per vėlai ir per mažais kiekiais. Man nuostabą kelia Vakarų pareigūnų aiškinimai, kad baigiasi svarbiausių ginklų ir amunicijos atsargos NATO šalių sandėliuose. Pasakojama, kad ukrainiečiai per kelias savaites iššaudo tiek haubicų sviedinių, kiek Vakarų šalys pagamina per metus. Apie reikiamus milžiniškus šaudmenų kiekius, kuriuos Ukrainos kariai sunaudoja mūšių laukuose, NATO šalių vadovai žinojo bent prieš pusę metų. Jau pavasarį buvo kalbama, kad reikėtų pertvarkyti Vakarų šalių karinio komplekso įmonių produkcijos grafikus. Bet praktiškai mažai kas buvo nuveikta per paskutinius šešis mėnesius. Naujausiame JAV 2023 m. gynybos biudžete yra numatytos lėšos tokiam karinio pramoninio komplekso produkcijos didinimui, bet tai bus tik laipsniškai įdiegta 2023 m.

Per Antrąjį pasaulinį karą JAV per maždaug metus sugebėjo pertvarkyti visą savo ekonomiką ir pritaikyti ją karo poreikiams. Jau 1942 m. amerikiečių karinė pramonė galėjo aprūpinti milijonus savo karių visa reikiama ginkluote. Antrojo pasaulinio karo metu JAV skyrė 41 proc. savo BVP ginklavimuisi. Tuo tarpu šiuo metu JAV kariniams tikslams skiria tik 3,3 proc. BVP. Svarbi sąjungininkė Vokietija žada pasiekti gynybai skirtą 2 proc. BVP dalį tik 2025 m.

Kaip vertinate dabartinį Lietuvos užsienio reikalų politikos kursą išties neramiuose tarptautiniuose vandenyse? Ar įžvelgiate svarbesnių pasiekimų, didesnių klaidų? Ką šiuo požiūriu galėtumėte patarti, dėl ko perspėti mūsų užsienio reikalų politikos vairininkus?

Mano manymu, Lietuvos politinis elitas padarė klaidą taip intensyviai, beatodairiškai remdamas ES ir NATO plėtrą buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Mane gali kaltinti karšti Rytų partnerystės šalininkai, bet aš vis dėlto manau, kad energingas Vakarų įtakos sferos perkėlimas į Rusijos pašonę prisidėjo prie įtampos tarp JAV ir Rusijos padidėjimo. Nenoriu teisinti Putino agresyvaus karo prieš Ukrainą. Tai nepateisinamas, kriminalinis žingsnis. Bet mes dabar galime savęs paklausti, ar Ukrainos veržimasis į NATO padarė ją saugesnę, ar mūsų parama jos stojimui į NATO padarė saugesnę mūsų padėtį?

Deja, kartais man atrodo, kad Lietuvos užsienio politikos formuotojai kone totaliai sutapatina Lietuvos nacionalinius interesus su Ukrainos interesais arba su Vakarų pasaulio įtakos skverbimusi į buvusią Sovietų Sąjungos erdvę. Šie kitų valstybių tikslai tampa mūsų gyvybiniais interesais, nors, kaip jau sakiau, Vakarams karas Ukrainoje toli gražu nėra gyvybinis interesas. Dar nėra įrodyta, kad Vakarai yra pasiruošę ženkliai padidinti pastangas Ukrainai išgelbėti ar kad ruošiasi imtis rizikingų karinių priemonių, kurios galėtų lemti Ukrainos pergalę šiame kare.

Nors mūsų valdžia yra totaliai atsidavusi „vanagų“ flangui Vašingtone, mes iki šiol nesulaukėme nuolatos Lietuvoje dislokuotos NATO brigados. Nors karas dabar siautėja, mums sakoma, kad tokia brigada gali atsirasti tik 2025 m. Kiek žinau, Lietuvoje nėra priešlėktuvinės sistemos „Patriot“, o HIMARS raketinė sistema atsiras tik po kelerių metų. Mes sutinkame laikytis rizikingos, kietos linijos prieš Putiną, bet Vakarai neskuba užtikrinti mūsų saugumo Rusijos atsako atveju.

Mūsų valdantieji nepraranda progos prisidėti prie įtampos didėjimo Ukrainos karo fone. Naujausias pavyzdys yra prezidento Gitano Nausėdos pareiškimas, kad Baltarusijos pasiūlymas leisti Ukrainos grūdus vežti tranzitu per jos teritoriją į Klaipėdos uostą yra spąstai. Nausėda atmetė Minsko pasiūlymą, nes baltarusiai mainais pageidautų sumažinti Vakarų sankcijas jų eksportuojamoms trąšoms. Teigiamas atsakymas duotų Klaipėdos uostui ir Lietuvos geležinkeliams daugiau galimybių dirbti krizės metu, bet prezidentas prioritetą suteikė kietos Vakarų bloko linijos palaikymui.

Karas jau tęsiasi 10 mėnesių. Aršiausių Vakarų sąjungininkų maksimalūs reikalavimai – sutriuškinti Rusiją arba išvaryti jos pajėgas iš visų okupuotų Ukrainos regionų – negali būti įgyvendinti greitai. Tam gali prireikti dar 2–3 metų karo, daug kas priklausytų ir nuo to, kiek Rusija yra pasiruošusi mobilizuoti karius ir savo šalies pramonės potencialą. Iš Lietuvos vėl pradėjo emigruoti tūkstančiai darbingo amžiaus žmonių, o nežmoniškai aukštų energijos kainų poveikis šalies įmonėms yra pražūtingas. Mes patys karo nesustabdysime, bet mūsų valdžia neturėtų prisidėti prie padėties aštrinimo ir galimo karo pratęsimo. Ukrainos karas yra milžiniškas Vakarų pasaulio ir Rusijos susidūrimas. Kovojama dėl įtakos didinimo ir įtakos išsaugojimo. Mes turėtume vengti statyti Lietuvą į priešakines „vanagų“ gretas. Tai be reikalo didina riziką ir mūsų žmonių patiriamus nuostolius, tai blogina mūsų piliečių psichinę būklę. O karo išsiplėtimas galėtų reikšti Lietuvos sunaikinimą. Apie tai turėtume pagalvoti pirmiausia, o ne apie mūsų politikų įtakos didinimą NATO ir Vašingtono valdiškuose koridoriuose.

Norėčiau, kad ukrainiečiai laimėtų, bet man dar svarbiau yra Lietuvos kritinė demografinė padėtis. Karui užsitęsus keleriems metams ar daugiau, demografiniai bei ekonominiai praradimai būtų per skaudūs tokiai pažeidžiamai visuomenei ir ekonomikai, kaip Lietuvos. Sustabdyti didžiųjų galybių rungtyniavimo mes negalime, bet galime minimalizuoti riziką sau.

Dėkoju už pokalbį.

Rekomenduojami video