Jeigu šią savaitę važiuodami vieškeliu išvysite tris žemaitukų žirgų kinkinius su tautine lietuvių apranga pasipuošusiais raiteliais – jūs atsidūrėte ne laiko mašinoje, o prieš akis matote žygeivius, kurie suteikia galimybę bent maža dalimi prisiliesti prie mūsų krašto istorijos. O nuo jos neatsiejami žemaitukų veislės žirgai. Šio žygio organizatorius, garsus raitelis iš Laukuvos, žemaitis Vaidotas Digaitis su bendraminčiais per 9 paras įveiks kelis šimtus kilometrų, su vežimais kelsis per upę ir miegos po atviru dangumi. Kelionės tikslas – keliauti būtent taip, kaip į „jomarkus“ keliaudavo mūsų proseneliai ir seneliai.

Tik senojo tipo žemaitukai

Papuošti pakinktai, padabinti žemaitukai, į vežimus su prekėmis pakrautos prekės – taip mediniais ratais į muges vieškeliais dardėdavo mūsų protėviai. Tačiau technologijoms įsiskverbus į mūsų gyvenimą, šios tradicijos liko tik žmonių prisiminimuose. Atgaivinti lietuvių istorinę atmintį dar kartą bando V.Digaitis.

Šį kartą žygis rengiamas jau jubiliejinį 10 kartą. Mediniais ratais jis pamažu artėja link Anykščių į šventę „Bėk bėk, žirgeli“. Su juo kartu išsiruošė trys ekipažai. Jie pajudėjo iš trijų Šilalės kaimų: Laukuvos, Kaltinėnų ir Varsėdžių. Kelionė truks 9 paras, raiteliams teks įveikti maždaug 300 km atstumą. Žygiui žirgai ruošiami iš anksto, o kelionėje gali dalyvauti išskirtinai tik senojo tipo žemaitukai. Tai daroma su misija išsaugoti vieną seniausių veislių Europoje, žinomą jau nuo VI–VII amžiaus.

Idėjos entuziastas V.Digaitis kinkė du žirgus – eržilą ir kumelę, mat dviese įveikti žygį ne tik smagiau, bet ir drąsiau, nes pasitaiko, kad tenka bristi per nežinomą upę: „Jie suglaudžia galvas ir eina pirmyn. Jie pasitiki manimi, o aš jais. Mano žirgai veda, o kiti eina iš paskos.“

Mintis kilo Norvegijoje

Anot Vaidoto, važiavimas arkliais į turgų ilgai buvo neatsiejama kaimo žmogaus gyvenimo dalis. Raitelis prisimena, kaip jo senelis važiuodavo į Rygos „jomarką“ – turgų. Tam ruošdavosi kelias savaites, gerai viską apgalvodamas, taisydavo vežimą, pakinktus, kraudavo prekes, nes tai, ką parduodavo, už gautas lėšas turėdavo pragyventi visus metus. Šią tradiciją jis nori priminti visiems, kas ją jau pamiršo, o naujajai kartai parodyti, kaip visa tai atrodė prieš šimtmetį.

Mintis rengti tokius žygius jį aplankė svetur. 2014 metais atkaklusis žemaitis su dviem žemaitukais, pakinkytais į lietuviškas roges, dalyvavo norvegų organizuojamoje šventėje. Tada jam kilo mintis, kad ir savame krašte reikia atgaivinti jau prigesusias važiavimo į turgų autentiškais pakinktais pakinkytais arkliais tradicijas.

Atrodė, kad Kaziuko mugė Vilniuje tam pati tinkamiausia vieta, nes kadaise į Kaziuką iš įvairių Lietuvos kampelių suvažiuodavo per 2 tūkst. ūkininkų, kurie įsikurdavo šalia Vilniaus prekybininkų ir prekiaudavo tiesiai iš savo vežimų. 2015 m. kovo mėn. idėja tapo realybe – Tradicinių kinkinių žygio su žemaitukais dalyviai žygiavo mugės eisenoje ir įsikūrę Rotušės aikštėje, išsikinkę, prekiavo vežimuose atsivežtomis prekėmis.

Keliaus per upę, miegos po atviru dangumi

Jei keliaudami automobiliais ieškome tiesiausio ir greičiausio kelio, tai su žirgais viskas priešingai. Pasirenkami vaizdingi maršrutai, keliaujama vieškeliais, o šiemet Vaidotas su kitais raiteliais važiuos Panemune, nuo Jurbarko iki Vilkijos, keltu persikels į kitą upės pusę ir žygį tęs palei Nevėžį, Šventąją. V.Digaitis sako, kad kiekvienas žygis dovanoja išskirtines patirtis, žinias. Praėjusių metų žygį jie dedikavo žirgo metams, nakvynei pasirinkdavo vietas, kurios buvo vienaip ar kitaip svarbios žemaitukų veislei.

2014 m. atkaklusis žemaitis su dviem žemaitukais, pakinkytais į lietuviškas roges, dalyvavo norvegų organizuojamoje šventėje. Tada jam kilo mintis, kad ir savame krašte reikia atgaivinti jau prigesusias važiavimo į turgų autentiškais pakinktais pakinkytais arkliais tradicijas.

„Žirgams esu be galo dėkingas, kad jie mums leido pažinti savo kraštą, istoriją, tradiciją ir papročius. Aplankėme su jais tiek daug vietų, važiavome Siauruku (Aukštaitijos siauruoju geležinkeliu), pabendravome su tiek daug įdomių žmonių“, – ankstinėse kelionėse patirtais įspūdžiais džiaugiasi Vaidotas.

Stebi ir graudinasi

Kelionė ne tik raiteliams, bet ir kaimo gyventojams dovanoja daug įspūdžių. Vaidotas prisimena kartą bendravęs su kraštiečiu, kuris visai atsitiktinai miške pamatė jų žirgų kinkinius. Jam toks vaizdas atėmė žadą.

„Tai tikras reginys. Mes kaip teatras ant medinių ratų. Ne tik vežimai, pakinktai būna papuošti, bet ir mes važiuojame apsirengę senoviškai, kaip mūsų seneliai ir proseneliai rengdavosi. Jau norėjau tam žmogui pradėti aiškinti, kodėl mes taip darome, o jis iškart mane pertraukė: „Nieko nesakykit – aš viską suprantu ir prisimenu.“ Tai buvo tikrai jautri akimirka, nes to žmogaus atmintyje visa tai išlikę. Šios kelionės yra galimybė prisiliesti prie istorijos. Mes judame teisinga linkme, žmonėms to reikia. Kartais važiuojame pro kaimą, sutinkame 70–80 metų žmones, ir jie šalikelėje stovi ir ašarą braukia. Mes tik kartojame tai, kas buvo praeityje, tarsi žaidžiame, o tie žmonės iš tiesų taip važiuodavo, tai buvo jų gyvenimo dalis“, – jautrias kelionės akimirkas prisimena raitelis.

Nereikia kelti lūkesčių

Nors kelionė trunka net 9 paras, Vaidotas sako jos tvarkaraščio iš anksto per daug neplanuojantis. Juk ne be reikalo sakoma: „Mes planuojame, o Dievas juokiasi.“ Pirmosios kelionės dienos paprastai būna lengvesnės, įveikiama maždaug po 25 km per dieną, leidžiama žirgams įprasti prie kelionės ritimo, vėliau įveikiami didesni atstumai.

„Pirmiausia žiūrime žirgų gerovės. Jie per visus metus tiek nekeliauja, todėl krūvį jiems didinti reikia palaipsniui. Nakvynių vietas taip ir deriname prie mūsų įveikto kilometražo, žiūrime kur gyvena draugai, pažįstami ar tiesiog žmonės, kurie mus kviečia ir priima. Bet per kelionę visada bent vieną naktį praleidžiame „tūkstančio žvaigždučių“ viešbutyje – miegame po atviru dangumi. Miegame po vežimu arba tiesiog prie laužo ar upės. Šiemet taip nakvosime prie Nevėžio, ties Vainikų kaimu“, – įspūdžiais dalijasi V.Digaitis.

Jis pridūrė, kad ties šia vieta su žemaitukų traukiamais vežimais jie planuoja keltis per Nevėžį. Tai viena iš kelionės dalių, kai teko padaryti namų darbus. Vaidotas buvo atvykęs pažiūrėti iš anksto, kaip atrodo brasta, su vietiniais žmonėmis apsikeitė kontaktais, kad jie jį informuotų, jei vandens lygis pakiltų.

Patyręs žygių dalyvis sako, kad bet kokioje kelionėje svarbu nesusikurti per didelių lūkesčių, reikia tik atsiduoti kelionės žavesiui ir priimti viską, ką duoda likimas. Tenka priimti visas gamtos dovanas, o kartais ir iškęsti nemalonius orų siurprizus. Kažkada jiems teko miegoti merkiant lietui, važiuoti per perkūniją, krušą. „Čia visko pasitaiko, čia ne kelionė automobiliu“, – juokiasi užkietėjęs žemaitukų augintojas.

Gabena prekes

Su bendraminčiais įveikęs 300 km žygį, V.Digaitis ilsėtis neplanuoja. Anykščiuose birželio 1 d. vyksiančioje šventėje „Bėk bėk, žirgeli!“ jis prekiaus mugėje. Ką jis susikrovė į vežimą ir ką pasiūlyti galės šventės svečiams, Vaidotas atskleisti nenorėjo, tepasakė, kad teks atvykti į šventę ir pamatyti patiems. „Kaip senais laikais prekiausime iš vežimo, o ką atsivešime – parodysime šventėje“, – plačia šypsena pokalbį užbaigė patyręs raitelis V.Digaitis.

Tai toli gražu ne ekstremaliausias jo žygis. 2010 m. jis kartu su devyniais bendražygiais nujojo prie Juodosios jūros ir ties Ukrainos Očiakovo miesteliu lietuviškus žirgelius pagirdė sūriu Juodosios jūros vandeniu. 2011 m. prisimenant Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilę Barborai Radvilaitei jam su kitais raiteliais teko keliauti į Krokuvą. Kelionėse sukaupęs daug patirties, 2012 m. V.Digaitis ryžosi vienas su dviem žemaitukais apkeliauti Baltijos jūrą ir per pusę metų aplankęs aštuonias šalis nujojo 6 tūkst. km. 2016 m. keliautojas išvyko į didžiausią savo žygį, ketino nujoti nuo Baltijos iki Japonijos Jūros krantų ir nunešti dovanų Baltijos jūros gintarą. Deja, dėl sveikatos problemų žygis nutrūko persikėlus per Uralo upę (Čeliabinsko sr.).

Pradėjo nuo vieno, o dabar turi 21

Žemaitukai V.Digaičio gyvenime atsirado gana netikėtai. „Anksčiau man žemaitukai buvo kaip legenda, tačiau sužinojau, kad šie žirgai gyvena Lietuvoje, man papasakojo, kad yra augintojas Aloyzas Jonutis, gyvenantis netolo Lūksto ežero. Pamačiau žirgus, apie juos daug sužinojau, o vėliau su Aloyzu nuvykom į Plungę pas Vidmantą Gendvilą. Jis parodė mums savo žemaitukus, atsisėdom gerti arbatą ir jau girdžiu, kai jiedu suderėjo man žirgą, o aš žmonai buvau pasakęs, kad važiuoju tik pažiūrėti. Tokia buvo netikėta mano žirgininkystės pradžia“, – su plačia šypsena pirmojo žemaituko įsigijimo įstoriją pasakoja Vaidotas.

Pirmąjį eržilą jis pavadino Cekliu. Pašnekovas pripažįsta, kad žirgininkystė reikalauja nemažai žinių, su laiku jie vienas iš kito mokėsi. Buvo ir skaudžių pamokų. Vaidotas atsimena, kai prieš jį Ceklis visu ūgiu atsistojo ir kanopa kliudė petį, sprandą. „Tokia buvo pradžia. O dabar mes vienas kitą iš žvilgsnio suprantame. Jeigu kiti žirgai pasileisdavo, pasibalnodavau Ceklį ir su juo jodavome jų ieškoti. Jis suprasdavo, kad juos reikia rasti, Ceklis žvengdavo ir jam tolumoje atsiliepdavo pabėgę žirgai. Tai labai protingas žirgas“, – gražių žodžių savo pirmajam žemaitukui negaili jis.

Pradėjęs nuo vieno žirgo, šiandien Vaidotas jų turi 21. Jis pastebi, kad kaimuose žirgų, arklių mažėja, mat juos pakeitė žemės ūkio mašinos, automobiliai. Pasak V.Digaičio, nuo seno galvojama, kad karvė buvo pagrindinė šeimos maitintoja, tačiau iš tiesų žirgai buvo tikrieji šeimos maitintojai. Su jais įdirbdavo žemę, šienaudavo laukus, važiuodavo į miestus, miestelius.

„Be žirgo anksčiau nebuvo įmanoma išgyventi. Jis atstojo traktorius, automobilius, o dabartinės technologijos žirgus išstūmė iš kaimo. Žirgai išliks pas mus tiek, kiek jiems surasime paskirtį: sportui, kultūrai, istorijai“, – pabrėžė V.Digaitis.

Galimybė prisiliesti prie istorijos

Žemaitukų arklių augintojų asociacijos vadovė dr. Rūta Šveistienė sako, kad žemaitukų augintojai yra itin pasišventę šiems gyvūnams. Šiandieną Lietuvoje žemaitukus augina apie 200 augintojų, o šios veislės entuziastų, užsiimančių veisimu, žygių organizavimu, sportu – kelios dešimtys.

„Išaugus žemės ūkio intensyvumui, sustiprėjus technologijoms, žirgų auginimas prarado savo populiarumą. Tačiau šiandieną augintojai atranda jiems naujas funkcijas. Žemaitukai puikiai pasirodo konkūro varžybose, ištvermės jojimo varžybose. Profesionaliame žirgų sporte žemaitukai galbūt nėra pajėgūs konkuruoti su kitomis veislėmis, tačiau mėgėjų sportui jie puikiai tinka ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Vaidoto rengiamas žygis mediniais ratais parodo žmonėms žemaitukų istoriją, leidžia iš arti pamatyti šią istorinę veislę. Šis žygis turi gilią prasmę, džiaugiuosi, kad turime tokių nenuilstančių entuziastų“, – su pasididžiavimu kalbėjo R.Šveistienė.