Didieji mūsų šalies galvažudžiai, nuteisti iki gyvos galvos ir dienas leidžiantys Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (TI-K) – Henrikas Daktaras, Algimantas Vertelka, Sigitas Gaidjurgis – įsitikinę, jog jie verti daug geresnių kalinimo sąlygų. Todėl vis prašosi perkeliami į Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (PN-AT) esantį sektorių.

Šis lokalinis sektorius, kuriame buvo nuspręsta įkurdinti daugiau nei 10 metų Lukiškėse praleidusius nuteistuosius iki gyvos galvos, įkurtas prieš 7 metus. „Zoną“ nuo likusios teritorijos teko atriboti aukštomis aklinomis sienomis, nes pagal Bausmių vykdymo kodeksą nuteistieji iki gyvos galvos negali kalėti ir susitikti su tais, kurie nuteisti terminuota laisvės atėmimo bausme. Tačiau sąlygos kalėti čia nepalyginamai geresnės nei Lukiškių TI-K.

Pravieniškėse nuteistieji iki gyvos galvos gyvena ne kamerose, o bendrabučio tipo patalpose. Jie turi atskiras virtuvėles, sanitarinius mazgus, o svarbiausia – kiemelius, kuriuose gali praleisti kad ir visą dieną: sportuoti ar tiesiog kvėpuoti grynu oru.

Gali užsidirbti

Beje, galimybes sportuoti šie nuteistieji turi ne tik savo lokaliniame sektoriuje: jie pagal grafiką vedami į 2-ajame sektoriuje esantį sporto aikštyną, turi galimybę dalyvauti organizuojamuose sportiniuose, kultūriniuose renginiuose.

2015 metais įkalinimo įstaigose imtas įgyvendinti projektas „Žalioji oazė“, kurio tikslas – ugdyti nuteistųjų darbinius įgūdžius. Buvo siekiama, kad kaliniai patys savo rankomis susikurtų kuo patrauklesnę, estetiškesnę aplinką.

Į šią žemės ūkio veiklą buvo įtraukti ir Pravieniškėse kalintys nuteistieji iki gyvos galvos. Pasak šios įkalinimo įstaigos direktoriaus pavaduotojo Arvydo Stankevičiaus, jie ne tik tvarko savo kiemelių aplinką, puoselėja augalus, bet ir šiltnamyje augina daržoves. „Nuteistieji iki gyvos galvos mokosi ir kaip auginti bonsai medelius. O pastarieji – tarsi meno kūriniai, kuriami daugelį metų, – sakė pavaduotojas. – Iš šiuo metu mūsų pataisos namuose bausmę atliekančių 28 nuteistųjų iki gyvos galvos 12 dirba valstybinėje įmonėje „Mūsų amatai“.

Priminsime, jog Pravieniškių PN-AK direktoriaus Virginijaus Ceslevičiaus iniciatyva prieš porą metų minėtoje įmonėje buvo įrengtas atskiras cechas, kuriame gali dirbti nuteistieji iki gyvos galvos. „Gaminama produkcija panaši kaip ir Lukiškėse: inkilai, dėžės tarai, – sakė V. Ceslevičius. – Žmonės dirba labai kruopščiai, kokybė gera, todėl visi gaminiai išvažiuoja į užsienį“.

Iki tol daugelis nuteistųjų iki gyvos galvos, kurie Lukiškėse kalėjo ir dirbo, į Pravieniškes nesiprašė (nors ir turėjo teisę) vien dėlto, kad būtų netekę galimybės dirbti ir užsidirbti. Pažymėtina, jog skirtingai nei nuteistieji terminuotu laisvės atėmimu nuteistieji iki gyvos galvos, administracijai siūlant, dirbti neprivalo.

Ilgalaikiai pasimatymai

Kita veikla šiame lokaliniame sektoriuje panaši kaip ir kitose įkalinimo įstaigose. Pareigūnai su nuteistaisiais iki gyvos galvos dirba socialinį darbą, taikydami socialinės reabilitacijos programas, nuteistuosius lanko įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Taip pat šie nuteistieji gali užsiimti įvairia kita veikla: drožinėti, megzti, groti ir pan.

Tačiau ypač gera žinia vadinamiesiems gyvagalviams, yra ta, kad persikėlus į Pravieniškes, pagerėja ne tik gyvenimo sąlygos – keičiasi ir režimas. Čia jiems taikomos Bausmių vykdymo kodekse numatytos sąlygos, kaip ir kitiems nuteistiesiems pataisos namuose. Jei „gyvagalviai“ yra paprastojoje grupėje (neturi nuobaudų, laikosi visų numatytų įkalinimo namuose taisyklių), jie turi teisę gauti ir ilgalaikius pasimatymus. „Šiuo metu visi nuteistieji iki gyvos galvos, bausmę atliekantys Pravieniškėse, yra priskirti paprastajai grupei, – paaiškino A. Stankevičius. – Be to, jie turi teisę į papildomus ilgalaikius pasimatymus socialiniams ryšiams palaikyti, kurių skaičius neribojamas ir priklauso nuo nuteistųjų elgesio ir kitų sąlygų. Kalėjime iki gyvos galvos nuteisti asmenys tokios teisės neturi.“

Tik trumpalaikiai

Priminsime, jog į Pravieniškėse esantį lokalinį sektorių nuteistasis iki gyvos galvos gali prašytis, jei kalėjime bus kalėjęs ne trumpiau nei 10 metų ir nepriekaištingai elgęsis. Tuomet Lukiškių TI-K administracija rašo chrakteristiką teismui, o šis jau sprendžia, ar perkelti tokį nuteistąjį į Pravieniškių PN-AK.

Šiuo metu Lukiškių kalėjime dienas leidžia 90 taip vadinamų gyvagalvių. Valstybinė įmonė „Mūsų amatai“ yra įdarbinusi 29 tokius nuteistuosius. „Yra ir daugiau norinčių dirbti, – sakė Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojas Romas Ostanavičius. – Tačiau įmonė, matyt, neturi galimybių suteikti daugiau darbo vietų“. Ceche, kuriame darbuojasi nuteistieji iki gyvos galvos, gaminami inkilai, bičių aviliai ir kiti gaminiai iš medienos. Visa produkcija iškeliauja į užsienio šalis.

Atliekantiesiems bausmę Lukiškių kalėjime pagal galiojantį Bausmių vykdymo kodeksą nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai. „Gyvagalviai“ skirstomi į dvi grupes – paprastąją (gerai besielgiantys kaliniai) ir drausmės (tie, kurie turi drausminių nuobaudų, nuolat pažeidžia kalinimo taisykles, savo elgesiu provokuoja nusikalsti kitus ir pan.). Va tie – gerai besielgiantys – turi galimybę kartą per 2 mėnesius 3 valandoms susitikti su savo artimaisiais. Anksčiau šie pasimatymai vykdavo be fizinio kontakto – kalinį ir aplankyti atėjusį šeimos narį skirdavo stiklinė pertvara. Tačiau nuo šių metų sausio 1-osios nuteistieji su artimaisiais jau gali pasilaikyti už rankų – fizinis kontaktas nebedraudžiamas, bet pasimatymų kambarį budriai stebi pareigūnas arba vaizdo kamera. „Direktoriaus leidimu, jei nuteistasis itin pavyzdingas ir nekelia niekam grėsmės, gali tas 3 valandas praleisti ir be pareigūnų priežiūros, – paaiškino R. Ostanavičius. – Tačiau tokia galimybė suteikiama tik žmonoms ar sugyventinėms, su kuriomis nuteistasis turi bendrų vaikų“.

Charizmatiškasis Henytė

Sambrūzdis visuomenėje paprastai kyla tuomet, kai švelnesnio režimo ima prašyti koks nors iki gyvos galvos nuteistas nusikalstamo susivienijimo „šulas“, su savo sėbrais atėmęs gyvenimus dešimčiai ir daugiau žmonių. Tačiau žmonių požiūris į nuteistuosius nevienodas, kaip ir teisėjų.

Na kaip atsispirti nuteistam iki gyvos galvos Kauno gangsteriui Henrikui Daktarui-Henytei, kuris savo nuoširdžia (?) šypsena visus apdovanoja iš televizijos ekranų? Toks savas, mielas „bachūras“, laisvėje visus gelbėjęs iš bėdų, pasipuošęs kryželiais ant krūtinės, trykštantis pamaldumu, nuolankumu, mezgantis kojines ir šalikėlius... O kur dar gražuolė jo žmona, kuri visus pribloškia savo pasiaukojančia ištikimybe.

O ir kali Henytė „baisiomis“ sąlygomis – kameros Lukiškėse vos 8 kvadratinių metrų. Ir pasivaikščiojimai reti, ir tam skirta per mažai vietos. Trūksta žmogui medaus ir cinamono, razinų ir smilkalų – nors verk... Skundžiasi Henytė teismams tokia tvarka, o šie kartais sutinka su kalinio pretenzijomis, o kartais – ne.

Beje, H. Daktaras pasistengė ir įrodė, jog jis jau praleido Lukiškių kalėjime 10 metų (tą, beje, patvirtino ir Lietuvos Apeliacinis teismas, suskaičiavęs visus Henytės kalinimo metus kalėjime) ir parašė prašymą perkelti jį į Pravieniškių PN-AK. Na, kad jau Apeliacinio teismo nuomone kalinys peržengė reikalaujamą įstatyme laiko ribą, tai Lukiškių administracija parašė H. Daktarui charakteristiką. Liepos pradžioje Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų kolegija, vadovaujama teisėjos Eglės Gruodienės, nusprendė, kad nuteistasis gali keliauti į pataisos namus, kurie yra visai arti gimtųjų Henytės namų.

Apskundė prokurorai

Tik va džiaugsmas neilgai trūko – staiga atsitokėjo prokuratūra. Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Eugenijus Papučka, išnagrinėjęs Apylinkės teismo nutartį, įvertinęs kitą turimą informaciją apie H. Daktarą, surašė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui ir paprašė panaikinti minėtą nutartį.

„Be kitų argumentų, kurie išdėstyti prokuratūros apeliaciniame skunde, Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas E. Papučka pabrėžia, kad iš šio teismo posėdžių protokolų bei kitų duomenų darytina išvada, jog nuteistasis savo kaltę pripažįsta tik iš dalies, nes jo prisipažinimas paremtas tik įsiteisėjusių teismų nuosprendžiais. Prokuroro vertinimu, toks nuteistojo prisipažinimas negali būti laikomas nuoširdžiu ir neleidžia manyti,kad nuteistasis iš tikrųjų pasikeitė, padarė išvadas dėl įvykdytų nusikalstamų veikų ir gailisi. Pažymėtina, kad nuteistasis neatlygino ir net nepradėjo atlyginti padarytą žalą.

Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad vertinant nuteistojo asmenybę, jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, jo elgesį bausmės atlikimo kalėjime metu, santykius su kitais nuteistaisiais ir pataisos įstaigos darbuotojais, specialistų išvadas dėl pakartotinio smurtinio elgesio rizikos ir jų pateiktas rekomendacijas, šiuo metu nuteistajam H. Daktarui paskirtos bausmės atlikimas pataisos namuose gali būti nesaugus tiek jam pačiam, tiek kitiems nuteistiesiems.

Atsižvelgiant į visus apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, daroma išvada, kad nuteistajam H. Daktarui paskirtos griežtos laisvės atėmimo bausmės tikslai dar nėra pasiekti, nėra pagrindo pripažinti, jog nuteistasis iš tikrųjų pasikeitė ir šiuo metu jau yra saugu sušvelninti jam paskirtos bausmės režimo sąlygas, – rašoma Generalinės prokratūros paviešintame pranešime.

Lieka Lukiškėse

Rugpjūčio pradžioje Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija paskelbė nutartį, kuri yra galutinė ir neskundžiama: H. Daktarui Pravieniškėse – dar ne vieta.

„Nuteistasis bausmę atlieka už itin žiaurus, ciniškumu, smurtu pasižymėjusius nusikaltimus, sukėlusius neatitaisomas pasekmes, – paskelbė teisėja Ainora Kornelija Macevičienė. – Teismas turi teisę, bet ne pareigą pirmuosius 10 metų bausmės atlikusį nuteistąjį perkelti į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą. Sprendžiant dėl perkėlimo, prioritetas teikiamas ne formalioms sąlygoms, bet saugumo reikalavimams, kad tokio asmens perkėlimas į pataisos namus nekeltų grėsmės, atsižvelgiama į nuteistojo asmenybę, jo elgesį kalėjime“.

Teisėja priminė, kad nusikalstamo susivienijimo lyderis H. Daktaras nusikaltimus darė siekdamas savanaudiškų tikslų bei išsaugoti savo įtaką nusikalstamame pasaulyje.

„Nors jis neturi galiojančių nuobaudų, buvo 4 kartus skatintas, tačiau bausmės atlikimo metu baustas drausmine tvarka už režimo reikalavimų pažeidimus. Suvokdamas elgesio svarbą, artėjant 10 metų iki gyvos galvos atlikimo terminui, nuteistasis pradėjo dalyvauti įvairiose socialinės reabilitacijos programose. Šios aplinkybės teigiamai apibūdina nuteistąjį, tačiau kol kas nėra pagrindo pripažinti, kad H. Daktaras pakeitė požiūrį į savo veiksmus. Nesavalaikis bausmės sąlygų švelninimas ignoruojant nuteistojo nusikalstamų veikų ir jų padarinių pavojingumą menkina ne tik nukentėjusiųjų asmenų interesus, bet ir pažeidžia visuomenės orumo ir saugumo jausmą. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis dėl perkėlimo į pataisos namus naikintina“,– pabrėžė teisėjų kolegijos pirmininkė.

Dar du vadeivos

Kiti du vieni žiauriausių šalies nusikaltėlių – A. Vertelka (Panevėžio Tulpiniai) ir S. Gaidjurgis (Klaipėdos Gaidjurginiai) irgi veržiasi į Pravieniškių PN-AK, tačiau jie tokios charizmos kaip Henytė neturi...

Įrodyta, jog A. Vertelka-Pinčia dalyvavo nusikalstamame susivienijime ir nužudė 14 žmonių Už tai jis nuteistas kalėti 4 kartus iki gyvos galvos ir dar 33 metus.

Lukiškių kalėjime jis jau praleido 15 metų. Vyras nors ir stengiasi laikytis įkalinimo įstaigoje nustatytos tvarkos, tačiau ne visada pasiseka. A. Vertelka net 14 kartų prasižengė: laikė draudžiamus daiktus, nepakluso pareigūnų reikalavimams, pažeidė drausmę. Šių metų birželį jis gavo padėką už nepriekaištingą elgesį ir tuoj pat parašė prašymą perkelti į Pravieniškes. Deja, to neužteko – teismas A. Vertelkos prašymo ir vėl nepatenkino.

S. Gaidjurgis nuteistas kalėti 3 kartus iki gyvos galvos ir dar 215 metų. Įrodyta, jog jis nužudė 16 žmonių. Lukiškių kalėjime šis nusikaltėlis kali nuo 2002-ųjų.

Nors pagal esamus teisės aktus S. Gaidjurgis jau senokai turi teisę prašyti (tą jis ir daro) būti perkeltas į Pravieniškes, kol kas teismai tokios galimybės nemato. Konstatuojama, jog nuteistasis palaiko kriminalinės subkultūros tradicijas, neretai konfliktuoja su kitais nuteistaisiais, kaltę dėl nusikaltimų, už kuriuos yra nuteistas, pripažįsta tik iš dalies, nesavikritiškas.

Tiesa, Lukiškių administracijos teikimuose pažymima, jog S. Gaidjurgis palaiko ryšius su artimaisiais, skaito literatūrą, sportuoja bei lanko Biblijos skaitymo užsiėmimus.

TIK FAKTAI:

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pradėjo veikti 1904 metais. Įkalinimo įstaiga buvo pastatyta Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II įsaku ir pavadinta „Kalėjimo tvirtove“ (Tiuremnij zamok). Ši „tvirtovė“ buvo skirta kalėti 421 asmeniui ir laukti tardymo – 278 suimtiesiems.

Be kalėjimo, dar buvo pastatyta: administracijos pastatas su gyvenamaisiais butais, skirtas kalėjimo viršininkui ir kalėjimo prižiūrėtojams, taip pat atskiras virtuvės pastatas, duonos kepykla, pirtis, skalbykla bei atskiras ūkinis pastatas.

Kalėjimą iki šiol juosia 8 metrų aukščio akmeninė tvora.

Pagrindinį kalėjimo pastatą sudarė dviejų sparnų tipo statiniai, kuriuose buvo įrengtos vienutės. Prie kalėjimo pastato prijungtas cerkvės statinys, o kalėjimo pastato viduje – katalikiška koplyčia.

Kalėjimo, cerkvės bei koplyčios pastatymas ir įrengimas valstybės iždui atsiėjo per pusę milijono carinių rublių.

1940 metais, paskelbus Tarybų valdžią, Kalėjimo tvirtovę imta vadinti Vilniaus kalėjimu Nr.1. Tuo metu čia buvo laikomi ne tik kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir politiniai kaliniai, antisovietinio pasipriešinimo ir rezistencinės kovos dalyviai.

Įstaigoje buvo vykdomos mirties bausmės.

Septintajame dešimtmetyje įkalinimo įstaigos pavadinimas vėl buvo pakeistas. Kalėjimas pavadintas įstaiga OČ 12/36 (ОЧ-12/36), visa informacija apie jį įslaptinta. Čia buvo kalinami asmenys, nuteisti kalėjimo bausmėmis bei palikti eiti ūkio darbus. Tardymo izoliatoriuje buvo laikomi suimtieji vyrai, moterys ir nepilnamečiai.

Bendras įstaigoje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų skaičius svyravo nuo 1600 iki 2000.

Nuteistiesiems ir suimtiesiems įrengtos keturvietės ir šešiavietės gyvenamosios kameros, kurių kiekvienos bendrą plotą sudarė 8 kvadratiniai metrai.

Gamybiniame ceche dirbo tik nuteistieji, o jų pagaminta produkcija buvo platinama visoje Sovietų Sąjungoje. Ceche buvo surinkinėjami dviračių ratlankiai, elektros įrenginiai, įvairūs medienos gaminiai.

1991 metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, keitėsi ir kalėjimo pavadinimas. 1992 metais jis buvo pervadintas į Vilniaus tardymo izoliatorių-kalėjimą, o 2000 metais – į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.

Šiuo metu Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – viena didžiausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje. Įstaigą sudaro kalėjimas, tardymo izoliatorius bei areštinė ir atlieka dvi pagrindines funkcijas – pataisos įstaigos ir kardomojo kalinimo.

Be to, šioje įstaigoje bausmę atlieka ir asmenys, nuteisti laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos. Bendras Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikomų asmenų skaičius svyruoja nuo 800 iki 1000. Čia dirba apie 330 darbuotojų. Bendras įstaigos plotas siekia 2 hektarus.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ