Politinėje gamtoje šią vasarą paspartėjo kai kurių rūšių savinaikos procesai. Jie primena liguistą saulėje perkaitusio skorpiono elgesį, kai jis, pritvinkęs nuodų ir paruošęs geluonį būsimai aukai, jau nebegali susivaldyti ir instinktyviai kerta pats sau. Toks evoliuciškai netikslingas elgesys, regis, kelia nerimą išlikimu areale susirūpinusiems kitiems nariuotakojams ir bestuburiams: pasirodo, ką bedarytum, ką bekalbėtum, savo genų nepakeisi.

Neprisitaikę teisėjai

Gamtininkams spėliojant dėl intensyvėjančios savinaikos priežasčių, naują reiškinį politinėje ekosistemoje dar prieš beveik trejus metus įvardijo pats prezidentas Gitanas Nausėda. „Šiandien Lietuvoje susiformavo viešoji inkvizicija, – praėjus tik keliems mėnesiams nuo šio Seimo darbo pradžios pareiškė jis. – Žmonės, kurie įsivaizduoja galį maišyti su purvais kitaminčius, daryti tą beapeliacine forma, ir kartais tiesiog šlykščia forma, laiko save nebaudžiamais. Manau, kad su šituo mes neturime taikstytis“, – teigė šalies vadovas, tuokart užsistojęs valdančiųjų stovyklos užsipultą kunigą Algirdą Toliatą.

Apie Lietuvoje veikiančią ideologinę inkviziciją prezidentas dar kartą priminė šiomis dienomis, kai viešumoje kilo ginčas, ar derėtų Vilniuje paminklu įamžinti poeto Justino Marcinkevičiaus atminimą. Tokios iniciatyvos ėmėsi Rašytojų sąjunga. Iškart po paminklo konkurso rezultatų paskelbimo viešojoje erdvėje kilo surepetuotą politinę kampaniją primenantis triukšmas: pasisakantys prieš poeto atminimo įamžinimą rėmėsi neva jo kolaboravimu su sovietine valdžia ir tariamai prieštaringais jo veiklos vertinimais.

„J.Marcinkevičius pasistatė tokį didelį paminklą, kad jau joks XXI amžiaus ideologinis inkvizitorius jo nebenugriaus. Tai turbūt yra didžiausias dainius, kurį mes turėjome XX amžiuje. Arba vienas garsiausių mūsų poetų, su kurio eiliuotu žodžiu į Sąjūdį ėjo žmonės“, – reaguodamas į naują poeto užsipuolimo bangą pareiškė prezidentas G.Nausėda. „Gaila, kad šioje situacijoje vėl tokiu negražiu būdu diskutuojame ne tiek apie paminklą ir jo tikslingumą ar apie jo meninį vaizdą, kiek apie patį J.Marcinkevičių. J.Marcinkevičius turbūt yra neišdildoma pavardė iš mūsų istorijos. Gaila, kad tokie dalykai skaudina jo artimuosius. Kiekvieną kartą tokiomis diskusijomis mes savotiškai atliekame jų atžvilgiu žudymo aktą“, – pabrėžė prezidentas.

Motyvus, kodėl J.Marcinkevičius nėra vertas paminklo, „Šiaurės Atėnuose“ išdėstė mokytojas Vytautas Toleikis: iš jo teksto galima spręsti, kad tautos moraliniu autoritetu laikytas poetas, pasirodo, tebuvo eilinis tarybinis prisitaikėlis, „raudonus“ ar „parausvintus“ eilėraščius kūręs dėl ilgesnio rublio... Mokytojo V.Toleikio teise smerkti tarybinius prisitaikėlius, būti J.Marcinkevičiaus moraliniu teisėju turbūt neturėtume abejoti. Juk 1960 metais gimęs V.Toleikis, Tarybų Lietuvoje baigęs tarybinę mokyklą, gavęs tarybinės aukštosios mokyklos diplomą, nė iš tolo nebuvo prisitaikėlis. Ką jau kalbėti apie kolaboravimą! Jei dirbo mokykloje, tai, ko gero, drąsiai priešinosi tuometiniam okupaciniam režimui, klasėje sakydamas tiesą apie sovietinę Lietuvos okupaciją, mokęs vaikus partizanų dainų, žadinęs tautinę savimonę, užuot nuodijęs savo mokinių sąmonę mokyklose privalomos tarybinės ideologijos nuodais. Turbūt nebuvo tarybinis prisitaikėlis ir po darbo: platino antisovietinius atsišaukimus, darbavosi pogrindyje, Vasario 16-osios proga keldavo trispalvę...

Kai ES ir NATO šalies prezidentas pakartotinai konstatuoja, kad joje veikia ideologinė inkvizicija, belieka spėlioti, ar valstybės vidaus politikoje jau pasiektas dugnas, ar vis dar ne.

Tik bėda, kad nei tarp antisovietinių disidentų, nei tarp politinių kalinių V.Toleikio pavardės visagalis internetas neatranda. O logika negailestinga: jeigu nekovojai, nesipriešinai, vadinasi, buvai prisitaikėlis. Kokia gi čia intriga, koks teisuoliškumo triumfas, jei kažkoks tarybinis prisitaikėlis mokytojas smerkia tarybinį prisitaikėlį poetą... O kaip tai atrodo iš šalies, ypač tiems, kurių nekolaboravimą su okupaciniu režimu patvirtina kalėjimai ir lageriai, regis, sovietmečiu gimusiems ir brendusiems poeto teisėjams šiandien nerūpi. Evangelinis rąsto ir krislo akyje palyginimas pamirštas, o gal nė nežinotas. Matyt, kiekvienam savo: kam ilgesnis rublis, kam ilgesnis euras, premijukės, užsakymėliai, titulėliai...

Pasigedo raudonųjų linijų

Į viešumoje prasidėjusį moralinį teismo procesą, nagrinėjantį, ar prieš 12 metų mirusio poeto atminimas vertas įamžinti paminklu, noriai įsijungę politikai jam suteikė ir politinių spalvų. Antai Seimo vicepirmininkas, „Laisvės“ partijos frakcijos seniūnas Vytautas Mitalas paragino nepriiminėti skubotų sprendimų ir paisyti ne tik rašytojo amžininkų nuomonės. „Sprendžiant kiekvieną tokį ir panašų klausimą, reikia naudotis visa informacija, kurią turime tą dieną, kai sprendžiame klausimą. Tai reiškia, kad negalime vertinti poeto vien iš tų perspektyvų, kurias matė žmonės, gyvenę prieš 40 metų, prieš 30 metų. Turime įvertinti ir iš dabarties perspektyvų“, – „Žinių radijui“ sakė V.Mitalas.

Seimo narė konservatorė Paulė Kuzmickienė, vadovaujanti Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai, teigė, kad kilusios diskusijos yra puiki proga apsibrėžti visuomenės santykį su sovietmečiu. „Tikiuosi, kad dėl tokių diskusijų atsiras daugiau žinojimo bei supratimo bendrai apie sovietmetį. Tikiuosi, kad istorikai imsis labai svarbaus darbo apsibrėžti, kas yra kolaboravimas ir kur yra tos raudonosios linijos“, – vylėsi P.Kuzmickienė.

Regis, politinį tašką padėjo sostinės meras konservatorius Valdas Benkunskas. Pasak jo, savivaldybė pirmiausia skiria dėmesį tiems atminimo ženklams, dėl kurių visuomenėje jau sutarta. Esą Rašytojų sąjungos iniciatyva dėl paminklo J.Marcinkevičiui, kaip ir neseniai didelius ginčus sukėlęs prezidento Antano Smetonos įamžinimo klausimas, turi sulaukti visuomenės palankumo prieš imantis realių įgyvendinimo darbų. Visgi mero pasiūlytas taškas turėtų būti ištaisytas jei ne į klaustuką, tai bent į daugtaškį: jeigu jis abejoja visuomenės palankumu J.Marcinkevičiaus paminklui, galbūt reikėtų surengti reprezentacinę Lietuvos ar bent jau Vilniaus gyventojų apklausą? Gal jokių abejonių merui po jos nebeliktų?

Nepriklausomybės Akto signataras Mečys Laurinkus, politikas ir diplomatas, pirmasis Valstybės saugumo departamento vadovas, sakė dėl paminklo poetui neturintis jokių abejonių. „Na, aš esu už paminklą, ir viskas – ką čia daugiau gali pasakyti. Tai literatūros klasikas, talentingiausias pastarųjų dešimtmečių Lietuvos poetas. Jis visiškai nusipelno paminklo. Be to, suvaidino milžinišką vaidmenį Atgimimo laikotarpiu“, – sakė signataras. Jį nustebino viešumoje kilęs ginčas. „Matyt, čia kitokių faktorių įtaka. Galbūt planetos kitaip išsidėstė, ar dar kas nors. Lietuvoje būna tokių kuriozinių paūmėjimų, kai užšokama ant ko nors pagliaudyti“, – ironizavo pašnekovas.

M.Laurinkui šypseną kėlė ir ginče vardyti politiniai motyvai, taip pat politikų minėtos „raudonosios kolaboravimo linijos“. „Kurgi ne. 30 metų praėjo, todėl dabar labai svarbu apsibrėžti. Visiška nesąmonė. Ką reiškia kolaboravimas, ir ką reiškia gyvenimas? Sovietinėje tvarkoje gyveno 99 proc. Lietuvos. Ir ką? Tas, kuris su kombainu per lauką važiavo, irgi kolaboravo. Žmonės gyveno kaip visais laikais, mokėsi, dirbo, vaikus augino. Buvo 200 tūkst. komunistų. O paskui visi dalyvavo Atgimime. Tai irgi buvo. Tautų istorijoje visokių variantų yra“, – sakė signataras.

Anot jo, reikia žiūrėti, kokį vaidmenį tas ar kitas žmogus suvaidino. „Reikia žiūrėti į tai, kas svarbiausia. J.Marcinkevičiaus vaidmuo Atgimime labai didelis. Iš esmės daug kas ir svarstė taip: na, jeigu jau ir J.Marcinkevičius, tada tai svarbu. Jis davė tam tikrą postūmį. Tai yra faktas“, – teigė pašnekovas. Paklaustas, ar šio ginčo kontekste neišryškėja kartų skirtis – kai kurie jaunosios kartos politikai bekompromisiškai smerkia kolaboravimą, nors patys sovietiniu laikotarpiu mokėsi mokyklose to, ką buvo patvirtinusi okupacinė valdžia – signataras atkirto: „Tegu sau smerkia. Na ir kas, kad smerkia? Pasikeis kada nors santvarka – žiūrėsim, kaip jie elgsis.“

Kuris didesnis?

Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas kampaniją prieš J.Marcinkevičių sieja su konkrečiu asmeniu ir jį aptarnaujančia aplinka. Šio asmens inicialai sutampa su paties J.Marcinkevičiaus įvardyto jo drabstymo purvais kampanijos, kuri buvo pradėta po vienos 1991 metais parodytos TV laidos, kai buvo baiminamasi, kad poetas dalyvaus Lietuvos prezidento rinkimuose ir taip kai kam sumaišys visas politines kortas, užsakovo inicialais: V.L. Jie buvo nurodyti J.Marcinkevičiaus esė „Taburetė virš galvos“. Tad, atrodo, pasipriešinimas poeto atminimo įamžinimui, noras ideologinių inkvizitorių replėmis išdeginti dar vieną tautos gyvosios atminties plotą ateina iš labai toli, iš pačios Sąjūdžio pradžios. Šis faktas ir politinėje, ir psichiatrinėje anamnezėje būtų labai svarbus, galimai paaiškinantis liguistą, nesuvaldomą pavydą didesniems, švaresniems, labiau gerbiamiems, galbūt kylantį iš skaudaus savo paties menkumo suvokimo.

„Tai rodo viena – kad mūsų vadinamasis naujasis prezidentas bando aplink save išvalyti kuo didesnę erdvę. Turbūt žodis „paminklas“ – bet kam – jam rėžia širdį tarsi peiliu“, – atsakė A.Norvilas, paklaustas, ką rodo viešojoje erdvėje plykstelėjęs ginčas dėl paminklo J.Marcinkevičiui. Signataro manymu, kalbant apie planuojamus paminklus kitoms iškilioms mūsų tautos asmenybėms, nereikėtų apsiriboti tik Rašytojų sąjungos iniciatyva.

„Mano manymu, jo šalininkų kompanija jau daug metų blokuoja paminklo Vytautui Didžiajam Trakuose statybą. Ką jau kalbėti apie Vilnių. Sostinėje taip pat buvo bandoma rinkti vietą paminklui Vytautui Didžiajam. Ir visą laiką įsikiša tie patys veikėjai, šmėžuoja tie patys konservatorių gerbėjų veideliai. Tas pats ir dėl paminklo J.Marcinkevičiui. Nekalbėsiu apie jo kaip poeto dydį, noriu šį tą pasakyti apie jį kaip žmogų, kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį. Ne kartą jam buvo siūlyta vadovauti Sąjūdžiui, paimti jį į savo rankas, bet jis atsisakydavo“, – sakė A.Norvilas.

Pasak jo, galima įsivaizduoti kito – karikatūrinio – poeto reakciją išgirdus žinią, kad kažkas statys J.Marcinkevičiui paminklą. „Ir šiuo atveju viskas labai tiksliai sueina. Net nereikia nieko daryti – užtenka konstatuoti, kad visuomenės nuomonė šiuo požiūriu „labai kontroversiška“. Poetas grafomanas galės sakyti – o kuo aš čia dėtas? Tokios žmonių nuomonės. Tik keista, kad visos tos nuomonės kažkodėl kyla iš to paties lizdo. Apie kokią nuomonių vienybę jie kalba? Juk pakanka grupelės saviškių, truputėlio žiniasklaidos dėmesio, ir viskas – jau turime kontroversiją. Taigi, paminklo J.Marcinkevičiui nebus. Bet jeigu tauta išreikštų didžiulį, nenumaldomą norą pastatyti paminklą dar gyvam naujajam prezidentui, tai tikriausiai kiltų milžiniška palaikymo šiam didžiavyriui banga. Tai va tokie dalykai, jei žvelgtume iš politinės pusės“, – svarstė A.Norvilas.

Paprašytas paaiškinti, ką turėjęs galvoje sakydamas, kad ideologinės cenzūros taikinyje yra atsidūręs net Vytautas Didysis, signataras atsakė, kad nėra aiškūs ir tikrieji paminklo Vytautui Didžiajam Trakuose blokavimo motyvai. Atrodytų, tinkamesnės vietos jo atminimui įamžinti už salą Galvės ežere, prieš pat Trakų pilį, kurioje užaugo didysis kunigaikštis, Lietuvoje nėra.

„Blokavimo motyvai nėra racionalūs: tai lėšų trūkumas, tai kažkas nesuplanuota, tai dar kažkas. Paminklo projektas paruoštas, jo vieta Karvinės saloje suderinta su Trakų rajono savivaldybe, bet puikiai žinau, kad pasipriešinimas eina iš to paties lizdo. Tarsi kažkas nusprendžia: na taip, tas paminklas gal ir geras... Bet kontroversiškas! Viskas lygiai taip, kaip ir paminklo J.Marcinkevičiui atveju“, – pridūrė A.Norvilas. O gal problema ta, kad Seimas dar neištaisė istorinės klaidos: ne tas Vytautas – Didysis? „Va va, panašu, kad jis abejoja. Kuris didesnis“, – ironizavo pašnekovas.

Ėmėsi atoveiksmio

J.Marcinkevičiaus knyga „Amžiaus pabaiga“ prieš 5 metus buvo baigta leisti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirta Rašytojų sąjungos leidyklos serija „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“. Joje buvo pirmą kartą paskelbta poeto esė „Taburetė virš galvos“, pateikianti aklo politinio pasipriešinimo poeto atminimo puoselėjimui mįslės raktą. Ramūnas Karbauskis, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, kartu su tėvu mecenavęs šios knygų serijos leidybą, sakė esąs visiškai tikras, kad žiniasklaidoje sukeltas triukšmas dėl J.Marcinkevičiaus paminklo yra tęstinis veiksmas.

„Jis trunka nuo tos dienos, kai Vytautas Landsbergis buvo pripažintas šalies vadovu. Vyksta istorijos perrašymas. Kurioje, pagal šitą valdžią ir konservatorius, jis yra valstybės vadovas, nors juo niekada nebuvo. Dabar reikia panaikinti paskutinius asmenis, kurie tautos atmintyje yra išlikę kaip jos moraliniai autoritetai. J.Marcinkevičiaus anksčiau jie negalėjo liesti, nes dar nebuvo užaugusi karta, kuri tų laikų istorijos nežinotų iš savo pačių patirties. Kaip buvo iš tikrųjų, jie gali žinoti tik iš savo tėvų ar senelių pasakojimų. Deja, jaunimas nebeklausinėja artimųjų apie nepriklausomybės atgavimą, jo tai nelabai domina. Jauni gyvena politinės propagandos įtakoje. Konservatoriai po 30 metų pagaliau nusprendė, kad propaganda gali nugalėti atmintį. Jų tikslas – padaryti taip, kad Sąjūdis, nepriklausomybė, Lietuva tilptų viename žodyje: Lansdbergis.

Atsinaujinęs puolimas prieš J.Marcinkevičių yra propagandinis. Aktyviajai visuomenės daliai, kuri eina į rinkimus, bandoma įrodyti, kad jis buvo sovietinis poetas, kad jo asmenybės svarbos tautai suvokimas yra klaidingas. Matydami, kaip į diskusiją įsijungia valdžios propagandistai, nuomonės formuotojai, suprantame, kad buvo iš anksto pasiruošta. Kai išgirdau, kad šį kartą viskas prasidėjo nuo to, kad į radiją paskambino viena klausytoja, poetė, ir pradėjo kalbėti apie J.Marcinkevičių, iškart pasakiau, kad tai buvo LRT radijas, nors to ir nežinojau. LRT eteryje nieko šiaip sau nebūna. Tada tampa aišku, kaip viskas vyko. Kad buvo paruošti žmonės. Taip dirbo Gebelso propaganda, taip dirbo Tarybų Sąjungos propagandos aparatas, kai reikėdavo susidoroti su žymiais, visuomenės gerbiamais žmonėmis“, – sakė R.Karbauskis.

Politikas sakė pasiūlęs konkretų atoveiksmį poeto atminimo „perrašinėjimui“. „Aš viešai pakviečiau visus pasekti mano pavyzdžiu ir įamžinti poeto atminimą visur, kur tai įmanoma. J.Marcinkevičius 1979 metais kartu su Laimonu Noreika lankėsi Naisiuose, mano gimtajame kaime. Man buvo 10 metų, ir aš tai atsimenu. Iškart po prasidėjusių išpuolių paskambinau mūsų bendruomenės pirmininkei ir pasakiau, kad turime įamžinti jo atminimą, nes mūsų gyvenimuose, sąmonėje, gyvojoje atmintyje J.Marcinkevičius paliko didelį pėdsaką. Esu tikras, kad per šį rudenį susiprojektuosime, per žiemą pagaminsime, o kitą pavasarį ar vasarą atidengsime paminklą ar gražią atminimo lentą, priminsiančią, kad 1979 metų vasarą Naisiuose lankėsi J.Marcinkevičius. Ir pakviečiau visus tą padaryti – kur tai įmanoma be valdžios leidimo. O ten, kur tokio leidimo reikia, teks palaukti, kol pasikeis valdžia. Turime padaryti taip, kad mūsų vaikai ir anūkai pamatytų tuos poeto atminimo ženklus – paminklus, bareljefus, atminimo lentas. Gyvoji tautos atmintis dar yra pakankamai stipri ir melui nepasiduoda. Turime ją išsaugoti ir savo vaikams“, – sakė R.Karbauskis.

Didžioji paslaptis

Sovietinio laikotarpio kultūrą ir posovietinę transformaciją tyrinėjanti istorikė profesorė Rasa Čepaitienė, paklausta, ar tikrai, norėdami įamžinti tautos istorijoje svarbių asmenų atminimą, privalėtume, anot kai kurių politikų, vertinti juos ne tik iš jų amžininkų, bet ir iš dabarties perspektyvų, sakė tam neprieštaraujanti. „Na, galime įvertinti ir iš dabarties perspektyvų: jeigu mums rūpi lietuvybė, lietuvių tautos, kalbos, paveldo išsaugojimas, tai mes tokius asmenis ir jų veiklą vertiname teigiamai. O jei nerūpi, jeigu norime, kad lietuvių tauta nunyktų, susilietų su, nežinau, europinės tautos dalimi ar dar kažkuo, tada, žinoma, jų nevertiname ir nepripažįstame. Tą mes ir matome iš nuskambėjusių kai kurių viešųjų asmenų pasisakymų. Įskaitant ir bandymą poetą J.Marcinkevičių pavadinti mankurtu, o tai išvis yra absurdas“, – pridūrė profesorė.

Ji sutiko su prezidentu G.Nausėda, kad šiandienėje Lietuvoje matomas ideologinės inkvizicijos veikimas. „Manau, kad taip. Pati rašiau apie tai, primindama A.Ždanovo metodą. Gyvename laikais, kai bandoma išstumti bet kokius lietuvybės ženklus. Tai dar blogiau negu sovietmečiu, kai sovietinė politinė sistema visgi palaikė nors ir labai nupolitintą mūsų tautiškumą. Dabar nieko panašaus nebėra. Jeigu bandai tą daryti, esi apskelbiamas naciu, šovinistu ar dar kažkuo, nors tai yra absurdas, ypač kai kalbame apie mažą, sparčiai nykstančią tautą. Keista, kai suplakamas vienos ar kitos didelės tautos, pavyzdžiui, vokiečių, nacionalizmas, ir mažųjų tautų gynybinis nacionalizmas, kuris yra natūrali jų išlikimo sąlyga. Panašu, kad didžiojoje Lietuvos politinėje dienotvarkėje, oficialiose jos ateities vizijose lietuvybė įvardijama kaip atsilikusi, nereikalinga, neva užsidaranti savyje. Akivaizdu, kad tai – grynai ideologiniai, o ne kokie nors mokslininkų tyrėjų inspiruoti vertinimai“, – sakė R.Čepaitienė.

Paklausta, ar galima daryti prielaidą, kad ateities istorikai, grįžę mintimis į mūsų gyvenamą laiką, tyrinėję istorinės ir kultūrinės atminties išsaugojimo Lietuvoje problemas, tarp jų ir konkrečią J.Marcinkevičiaus paminklo Vilniuje istoriją, padarys išvadą, kad tuo metu Lietuvą valdė ne lietuviai, pašnekovė trumpam susimąstė. „Nežinau, ar jie etniškai nėra lietuviai, čia visokių gandų sklinda apie kai kuriuos asmenis. Bet mes matome tą jų antilietuvišką nuostatą, kuri, beje, irgi labai paplitusi Lietuvos istorijoje. Kai tik kas nors prakusdavo, tarkime, miestelėnai ar aristokratija, jie tuoj stengdavosi nutautėti. Ar sulenkėti, ar surusėti, ar, kaip dabar, suanglėti. Tai nieko naujo, bėda tik ta – kodėl mes nenorime būti savimi? Kai, atrodo, tam turime visas sąlygas? Čia yra ta didžioji mįslė ir paslaptis“, – atsakė profesorė.

Matyti ir nematyti

Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs antisovietinio pogrindžio dalyvis, Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas Vytenis Andriukaitis mano, kad diskusija dėl paminklo J.Marcinkevičiui buvo visiškai pakeista politiniu poeto vertinimu.

„V.Toleikio straipsnis yra absoliučiai politinio pobūdžio. Visos jo tezės neturi nieko bendra nei su J.Marcinkevičiaus kūrybos, nei su jo publicistinės ir viešosios veiklos analize, nei jo gyvenimo būdu. Siekiama parodyti, kad jis buvo iškiliausias tarybinis poetas, kitaip sakant, kolaborantinis tarybinis poetas. Nors M.Toleikis yra lituanistas ir mokytojas, jis neatliko jokios analizės ir jokiais kriterijais nesivadovaudamas išdėstė mintis, kurios apskritai būdingos „Naujojo židinio-Aidų“ grupei. Tai politinė manifestacija, lygiai tokia pati, kaip ir puolant J.Marcinkevičių prieš kokį dešimtmetį, kai, reaguodamas į tą puolimą, parašiau knygą „Justino Marcinkevičiaus laikas“, – sakė V.Andriukaitis.

Anot jo, buvo diskutuojama ne apie paminklą, o apie žmogų. „Tai, kad buvo užsipultas žmogus, yra dar viena pastanga politiškai nubraukti visą Atgimimo procesą, kuriame J.Marcinkevičius yra iškiliausia figūra. Jis yra antrojo lietuvių tautos atgimimo epochos ryškiausias simbolis. Jo kūryba kelis dešimtmečius gyveno visa Lietuva. Jo eilės buvo dainuojamos Dainų šventėse, jo vardas giliai įsišaknijęs milijonuose širdžių. Kai jis sutiko būti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, tai tapo didžiule paskata daugeliui žmonių įsijungti į Sąjūdį, patikėti juo. Jis pirmas pradėjo Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą. Nematyti, kad Marcinkevičiaus Lietuva išėjo į Baltijos kelią, reiškia būti visai aklam. Landsbergio pavardė iki 1988 metų buvo žinoma tik nedideliam žmonių būreliui. Tiek, kiek iki 1988 metų buvo žinomas Marcinkevičius, tiek buvo nežinomas Landsbergis. Tai visiškai akivaizdu, net nėra dėl ko ginčytis“, – teigė signataras.

Pasak V.Andriukaičio, tai, apie ką kalbama, yra gilesni politinio proceso dalykai. „Jie apima ir dabartinį bandymą visą tarybinį laikotarpį apdergti juodai, ir tada Marcinkevičius bus tarybinis kunigas. Tokia yra šito veiksmo politinė logika. Tas naratyvas nesibaigs, nes visiškai aišku, kad šiandien Lietuva yra fragmentuota, susiskaldžiusi, absoliučiai kitokia, negu buvo Sąjūdyje. Marcinkevičius savo kūryba, savo autoritetu, savo žodžiu vienijo tautą, o Landsbergis sugebėjo ją suskaldyti. Tuo jie abu skiriasi“, – apibendrino pašnekovas.