Jei tauta dar išlaikė savisaugos instinktą, tai kitus Seimo rinkimus turėtų triuškinamai laimėti tie, kurie, skirtingai nei dabartiniai, nedelsiant išslaptins KGB agentūrą ir kategoriškai pakeis migracijos politiką. Be šito nebus nei reformų, nei apskritai ateities, nes KGB draustinį saugo ir lietuvišką Lietuvą tirpdo iš esmės tie patys. Kas, kad skirtingai pasivadinę.

Stebuklų kraštas

Liūtims kuriam laikui nuplovus įsibėgėjusios vasaros karščius, politikos lauke besisukiojantis vėjas vis atneša tai garsesnį, tai tykesnį, bet vienodai ritmingą kapsėjimo garsą. Orų stebėtojai jį sieja ne su gamtiniais, o su retoriniais krituliais, dar prieš varginančią karščių bangą pasipylusiais iš aukštų valdžios kabinetų, Seimo salės, TV bei radijo eterio, interneto portalų ir socialinių tinklų debesų. Numoję ranka į mandagų pamokymą, jog pakaruoklio namuose apie virvę nekalbama, politikai ėmė lieti ašaras dėl katastrofiškos valstybės demografinės padėties.

Lūpa ėmė virpėti vos Valstybės duomenų agentūrai pranešus apie eilinį demografijos antirekordą: per metus nuolatinių Lietuvos gyventojų sumažėjo 0,1 proc. 2025 metais gimė rekordiškai mažai kūdikių – 17,5 tūkst., arba 1,6 tūkst. (8,4 proc.) mažiau nei 2024 metais. Į Lietuvos antirekordus su nuostaba ir nerimu dairosi taip pat demografiniais rodikliais nespindinčios ES šalys: kas ten pas jus darosi? Kodėl gyventojų skaičius per tris atgautos nepriklausomybės dešimtmečius sumažėjo kone milijonu – nuo 3,6 mln. iki 2,9 mln.? Kas juos išvijo iš Tėvynės – karas, maras, badas? O gal dar baisesni dalykai? Tarkime, sava, lietuviška, valdžia?

Žinoma, tikrai ne svarstymai apie demografinės katastrofos priežastis politikus nuteikė graudulingai – tos priežastys jiems rūpi kaip atvėsę barščiai. Juk asmeniškai jiems niekas nepasikeitė: nesumažėjo nei Seimo narių, nei ministerijų, nei tarnybų tarnybėlių, iš pažiūros užsiimančių debesų ganymu, skaičius. Stabiliai auga ir algos, ir padėjėjais bei patarėjais pavadinto aptarnaujančio personalo kiekis. Nors Lietuva susitraukė, valdininkų tik daugėja! Stebuklų kraštas.

Galima būtų įtarti, kad priežastis kita: sociologų teigimu, 52 proc. Lietuvos gyventojų valstybės demografinę padėtį laiko bloga arba labai bloga, o tai reiškia, kad jei politikai artėjant rinkimams nepasivargins bent dėl akių dėl to paašaroti, gali likti be šviežių barščių. Juos šlerps tie, kurie nepagailės prarėktos gerklės, po daužymosi į krūtinę sudraskytų marškinių ir bent kelių retoriškai priraudotų kibirų. Juk politinio teatro žiūrovai būtent to iš jų ir tikisi. Taip, jie žino, kad nuo artistų aimanavimo scenoje Lietuvos gyvenimas nepasikeis, bet politinių pramogų tradicija reikalauja, kad jie bent vaidintų. Juk už bilietus tai sumokėta, ir dar labai nepigiai!

„Lietuva turi išlikti lietuviška!“

Turbūt tik noru tinkamai atrodyti žiūrovų akyse galima paaiškinti kelių žinomų politinių figūrų ką tik surengtus monospektaklius. Antai prezidentas Gitanas Nausėda pagaliau pastebėjo per visą gerovės valstybės grindų ilgį nutįsusį pakaruoklio virvės šešėlį ir nebesusiturėjo. „Gerovės valstybės niekaip nesukursi išmirštančioje tautoje“, – skaitydamas metinį pranešimą Seime padarė išvadą prezidentas.

Pasak jo, valstybė nebegali delsti ieškodama sprendimų demografinei situacijai gerinti. Prezidentas sukritikavo praėjusios kadencijos Seimą ir Ingridos Šimonytės Vyriausybę, nes konservatorių ir liberalų dauguma esą 4 metus delsė spręsti gimstamumo problemas, tuo pat metu didindama ekonominę migraciją. Pripažinęs, kad imigrantų indėlis reikalingas darbo rinkai, šalies vadovas perspėjo, jog migracija negali tapti pagrindiniu atsaku į šalies demografinius iššūkius. „Būtų didelė klaida tikėtis, kad nevaldoma imigracija paslėps valstybės demografinius skaudulius. Kad ir kas nutiktų, Lietuva turi išlikti lietuviška“, – prezidentą G.Nausėdą citavo Elta.

Po tokios gausių plojimų vertos frazės klausimas, o ką konkrečiai pats prezidentas padarė per 6 savo vadovavimo valstybei metus stabdydamas tautos išmirimą, gali pasirodyti labai nemandagus. Kaip ir pasidomėjimas, kodėl prezidento sukritikuotą I.Šimonytės Vyriausybės imigracijos politiką vykdžiusi buvusi Migracijos departamento direktorė po antrosios kadencijos pabaigos buvo paskirta dirbti... prezidentūroje, Nacionalinio saugumo grupėje? Gal prezidentas to nežino? Kam jam prireikė tokios patirties? Gal buvusi Migracijos departamento vadovė iš tikrųjų vykdė visai ne I.Šimonytės, o paties G.Nausėdos imigracijos politiką? O gal nevaldoma ekonominė migracija – tai Lietuvos nacionalinio saugumo pamatas?

Geras ar blogas signalas?

Ne ką prasčiau pasirodė ir į politinės scenos vidurį išėjęs Mindaugas Sinkevičius, naujasis premjeras, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas.

„Pasakysiu paprastai: gimstamumas nėra tik statistika. Tai Lietuvos išlikimo klausimas. Galime mėtytis pavieniais pažadais ir lenktyniauti, kas pasiūlys daugiau, bet Lietuvai reikia ne chaoso, o aiškios, ilgalaikės ir mokslu pagrįstos strategijos. Todėl dar šiemet inicijuosiu nacionalinį visų partijų ir valstybės institucijų susitarimą dėl demografijos krizės. Ne metams ar dvejiems, o dešimtmečiams, nes investicijos į vaikus ir šeimas yra investicijos į Lietuvos ateitį“, – pareiškė jis.

M.Sinkevičius pasidžiaugė, kad per pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje gimė 227 naujagimiais daugiau nei pernai. Tai esą yra signalas, kurio negalima ignoruoti, nors, pasak politiko, opozicija, kaip visada, skubės menkinti kiekvieną gerą žinią. „Užuot viską neigus, metas kalbėti apie tai, kaip šeimoms padėti dar labiau“, – teigė M.Sinkevičius.

Tačiau po užuominos, kad demografijos reikalai prie socialdemokratų, kad ir minimaliai, bet ėmė taisytis, iš žiūrovų salės galo pasigirdo piktas švilpimas: opozicijos atstovai pasipiktino, kad socialdemokratai iškraipo faktus. Esą 2026 m. sausio–balandžio mėn. Lietuvoje užregistruota 5 512 naujagimių, arba 67 mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai.

Jei politinės partijos nesugeba susitarti net dėl demografijos faktų, M.Sinkevičiaus žadamas nacionalinio partijų ir valstybės institucijų susitarimas dėl demografijos tampa dar svarbesnis. Juk visa Lietuvos politinio teatro kūrybinė veikla rodo, kad tik po panašių nacionalinių susitarimų reikalai ima judėti kaip iš pypkės...

Krokodilo ašaros

Demografinės katastrofos akivaizdoje vykstantį kapsėjimą iš politikų akių piktaliežuviai vadina krokodilo ašaromis. „Kur jūs buvo anksčiau, ką padarėte?“ – toks klausimas adresuojamas ne tik buvusiai, bet ir dabartinei valdžiai. Tuo labiau kad ir viena, ir kita laikosi to paties krokodiliško požiūrio. Tą patvirtino neseniai įvykęs Seimo balsavimas dėl siūlymo beveik trigubai sumažinti maksimalią metinę darbo imigrantų kvotą. Seimo Ateities komiteto narys Vytautas Sinica, priklausantis Mišriai Seimo narių grupei, ragino sumažinti darbdaviams per metus leidžiamą atsivežti darbo imigrantų kiekį nuo dabartinės ribos, siekiančios 1,4 proc. Lietuvos nuolatinių gyventojų, iki 0,5 proc.

„Jei dabar leidžiama per metus atsivežti apie 40 tūkst. užsieniečių darbuotojų, siūliau leistiną kvotą sumažinti iki maždaug 14 tūkst. Motyvacija paprasta: dėl dabartinių imigracijos mastų užsieniečių skaičius Lietuvoje vos per keletą metų išaugo keturgubai, dabar jis viršija 200 tūkst. Tuo tarpu nedarbo lygis Lietuvoje siekia net 8 proc. Jis yra vienas didžiausių visoje ES“, – teigė V.Sinica.

Anot jo, reikia atsakyti į principinį klausimą: viena vertus, kiek norime būti pigios darbo jėgos šalimi, kita vertus – kiek norime būti multikultūrine šalimi. „Nors dabar jau nemažai diskutuojame, ką reikia daryti su tuo didžiuliu imigrantų srautu, kaip geriau integruoti ar ko reikalauti iš užsieniečių, visada apeiname pagrindinį klausimą: kad esame laisvi tiesiog pasirinkti turėti mažiau užsieniečių. Vakarų šalių patirtis aiškiai rodo, kad integruoti šimtus tūkstančių užsieniečių nėra įmanoma“, – tvirtino politikas. Tačiau dabartinių valdančiųjų, palaikant ir opozicijos atstovams, balsais tokia įstatymo pataisa buvo atmesta.

Matyt, apsimestinį politikų ašarojimą dėl demografijos galėtų išduoti ir dar tiesesni klausimai: o kokia dalis iš tų šiemet Lietuvoje gimusių vaikučių yra lietuviukai? Kaip atrodys Lietuva dar po 5 metų, jei į ją kasmet valdžia įveš po Utenos dydžio užsieniečių miestą? Kodėl mandagiai tylima apie lietuvių dalies visų Lietuvos gyventojų skaičiuje mažėjimo kreivę? Jeigu jų kas 2 metus ir toliau mažės po 1 proc., po 10 metų Lietuvoje vargu ar beliks 77 proc. lietuvių.

Politikos krokodilų varvinamos ašaros dėl tragiškos demografinės padėties kapsi į jų laikomą migracijos politikos kiaurasamtį ir maišosi su masinės imigracijos srautu, kuriame jau tirpsta Konstitucijos preambulė: „Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, <…> šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius <…>, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją.“ Kaip ten sakė kitas, dar sovietinis, politikos krokodilas – Lietuva gyvuos, bet be lietuvių? Nejau nesuveiks tautos savisaugos instinktas, kad dinastinių sovietinių krokodilų ferma pagaliau būtų uždaryta?

„Siūliau kaip iššūkį“

„Deja, daugeliui politikų tai tėra kalbos“, – konstatavo Seimo narys V.Sinica, paklaustas, kaip derėtų vertinti politikų kalbas apie demografinės situacijos gelbėjimą ir realius jų darbus.

„Diskusija apie imigrantus galiausiai atsiremia į kelių verslo sektorių, pirmiausia vežėjų, lobizmą. Jie labai sėkmingai įtikino buvusią I.Šimonytės Vyriausybę, kad Lietuvoje „nėra kam dirbti“. Sėkmingai tuo tikima ir toliau. Tiki ir partijos, iš kurių to šiaip gal ir nesitikėtum. Galiausiai pamatai, kad visi yra įtikėję šita mitologija. Ir kai tokie klausimai būna svarstomi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, tai galiausiai būtent šitas argumentas ir nusveria visus kitus. Pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamento, kad toks migrantų skaičius Lietuvai yra labai pavojingas. Kol kas nematau, kad tai keistųsi. Tą migrantų kvotos mažinimą siūliau labiau kaip iššūkį. Tiesiog norėjau pamatyti, kaip yra iš tiesų. Deja, būtent taip ir nutiko. Tikėjausi panašių balsavimo Seime rezultatų. Šis Seimas tikrai jokia prasme nėra pasirengęs iš tikrųjų sumažinti užsieniečių skaičiaus šalyje“, – sakė politikas.

Paprašytas pasvarstyti, kodėl šitaip balsuoja tautiškai vienalytis Seimas – dar būtų galima suprasti, jei šeštadalis ar penktadalis jo narių patys būtų kilę iš migrantų šeimų – ir ko tada galima tikėtis ateityje, V.Sinica pritarė tokiam nusistebėjimui.

„Regis, 2023 metais, kai buvo didžiausia darbo imigracijos banga, žiniasklaida labai teisingai pastebėjo, kad visas Alytus iš užsienio atvažiavo, ir vos per vienus metus. Ir ši tendencija niekur nedingo. Per praėjusius porą metų migrantų skaičiaus augimas stabtelėjo, bet ne dėl to, kad būtų pakeista migracijos politika, o todėl, kad dalis atvykusiųjų iš Baltarusijos išvažiavo namo, nes buvo įvestos specifinės sienos kirtimo ribojimo priemonės. Tapo sunkiau važinėti į Baltarusiją. Tačiau tos priemonės nėra esminės. Tai antraeiliai dalykai, kurie tik laikinai sustabdė darbo migrantų skaičiaus augimą. Juos vežamės toliau. Naujausia tendencija, kuri mane nustebino: pasirodo, didžiausias imigracijos šuolis – iš Zimbabvės. Tad ir toliau laikomės tos pačios politikos, kad reikia vežtis žmones iš kitų šalių, net ir gana egzotiškų, nes „nėra kam dirbti“. Tad laukia ilga kova tiek dėl politikų, tiek dėl pačios visuomenės sąmonės, kad vis dėlto toks mitas būtų sugriautas. Kad visuomenė suprastų, jog mūsų šalis ir savo pačios resursais gali tvarkytis su ekonominiais iššūkiais“, – pridūrė pašnekovas.

Paklaustas, ar dabartinė valstybės migracijos politika rodo, jog dideli pinigai Lietuvoje kalba nelietuviškai, jis tą patvirtino. „Taip, tikrai taip. Įdomus dalykas, čia dar reiks daugiau pasigilinti per vasarą, kad būtent tas vežėjų sektorius, kuris išsikovojo šitas didžiąsias kvotas ir galimybes vežti darbuotojus iš užsienio, kažkaip labai gerai optimizuojasi mokesčius. Lyginant su savo sukuriamo BVP dalimi, valstybei sumokamų mokesčių dalis yra ganėtinai nedidelė. Būtų labai įdomu, jeigu vis dėlto paaiškėtų, kad tie, kurie garsiausiai šaukia apie poreikį migrantais kelti Lietuvos ekonomiką, patys nelabai daug prie jos prisideda“, – svarstė V.Sinica.

Jis sakė nenorįs dramatizuoti išmokų migrantų vaikams klausimo, Valstybės kontrolei nustačius, kad „Sodros“ išmokos užsieniečiams išaugo iki beveik 8 mln. eurų, nors jų vaikai net negyvena Lietuvoje, o valstybė neturi jokių galimybių patikrinti, ar tokios socialinės išmokos nėra dubliuojamos.

„Esu tikras, kad tos sumos valstybės mastu nėra didelės. Tie keli milijonai mūsų situacijos iš esmės nekeičia, bet tai yra principo klausimas – kiek mes leidžiamės išnaudojami ir apgaudinėjami? Nes jeigu vaikai, kurie auga kažkur Kazachstane, gauna išmokas iš Lietuvos gerovės sistemos, tai yra niekaip nepateisinama. Reikia kelti ir greitai spręsti šį klausimą. Visos tos vaiko priežiūros išmokos juk yra sukurtos mūsų šalies demografijai gerinti, kad žmonės ryžtųsi auginti vaikus, o ne tam, kad bet kas čia atvažiavęs tuo pasinaudotų“, – sakė V.Sinica.

„Kažkiek turbūt galvoja“

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Algirdas Butkevičius, priklausantis Demokratų frakcijai „Vardan Lietuvos“, sakė balsuojant dėl V.Sinicos siūlymo triskart sumažinti metinę darbo migrantų kvotą susilaikęs dėl kelių priežasčių.

„Pirmiausia dėl to, kad užklausus didžiąsias įmones, kurioms trūksta darbo jėgos, ypač iš transporto sektoriaus, paaiškėjo, kad iš trečiųjų šalių atvykusių jų darbuotojų skaičius yra labai didelis, maždaug iki 70 proc. Antras dalykas – pasidomėjus, kaip jie suranda darbuotojų tokiomis sąlygomis, kai galimybės jų prisitraukti iš trečiųjų šalių yra suvaržytos, sužinojome, jog jie atsivežami per Lenkiją arba Latviją. Todėl mes tarsi užsimerkiame, nematome problemos: turi būti vieninga ES šalių politika, kuri nustatytų tam tikrą darbo jėgos įsivežimo iš trečiųjų šalių tvarką ir tikrinimo metodiką“, – sakė politikas.

A.Butkevičius neįžvelgė galimo verslo lobistų poveikio Seimo balsavimo dėl esminio metinės darbo migrantų kvotos sumažinimo rezultatams. „Nė kiek nelėmė. Dėl to, kad nėra rimtos diskusijos tarp verslo ir ministerijų. Jos, manau, turėtų būti labiau atsakingos, turėtų žiūrėti, kokios bus pasekmės dėl trūkstamos darbo jėgos įvežimo. Čia daugiau politinis sprendimas“, – pridūrė ekspremjeras.

Jis sakė esąs už tai, kad imigrantams būtų taikoma labai griežta tvarka. „Jei pažeidei tam tikrus įstatymus ar elgesio taisykles, moralines ar vertybines, tai per dvi paras turėtum palikti tave priėmusią šalį. Taip daroma, pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ir po to niekada negausi leidimo atvykti į ją dirbti. Kai imigrantai jaučia, kad yra griežta tvarka, tai ir elgiasi atitinkamai. Visai kiti rezultatai. Sykį, lankydamasis Emyratuose ir Omane, įsikalbėjau su vienu ten dirbančiu prancūzu, aukštu vieno viešbučio vadybininku. Jis patvirtino, kad tokių taisyklių imigrantai laikosi kaip tikintieji Šventojo Rašto, nes net ir jam, užimančiam atsakingas pareigas, dirbančiam toje šalyje gal 15 metų, jas sulaužius būtų liepta palikti ją per 48 valandas ir grįžti į Prancūziją. Būdamas premjeru, siūliau ir pas mus pagalvoti apie panašią tvarką, bet buvo suabejota, ar ji ne per griežta, ne per kategoriška“, – sakė A.Butkevičius.

Pasak jo, dabar Švedijoje priimti „gero migrantų elgesio“ įstatymai, leidžiantys valdžios institucijoms greičiau priiminėti sprendimus dėl užsieniečiams išduotų leidimų gyventi panaikinimo, yra stipriai pavėluoti.

„Jie priimti jau po to, kai pasirodė blogosios pasekmės, bet niekas negalvojo apie jas anksčiau, kuomet skelbė, kad Švedija yra migrantams atvira, žmogaus teises gerbianti šalis. Plūstelėjo imigrantų banga, tarp jų buvo ne tik norinčių dirbti, gauti orų atlyginimą, kad galėtų išlaikyti savo šeimas, bet ir nusikaltėlių. Dėl tos bangos susidariusi nevaldoma situacija ilgainiui sukėlė chaosą valstybėje. Tad belieka kovoti su pasekmėmis, nes iš anksto nebuvo joms pasiruošta“, – teigė A.Butkevičius. Paklaustas, ar mūsų politikai jau galvoja apie dabartinės imigracijos politikos pasekmes, pašnekovas tik nusijuokė: „Kažkiek turbūt galvoja.“

Pritrauktas dviratininko talentas

Ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka sakė nežinantis, kaip paveikti politikus dėl imigracijos. „Gal reikėtų juos šviesti, kad suvoktų ne tik protu, bet ir emocijomis. Pavežioti po Vakarų Europos miestus, parodyti, kokių problemų jie turi dėl imigrantų. Yra atlikta nemažai akademinių tyrimų, kuriais bandoma įvertinti imigracijos duodamą grynąją naudą ir ją lydinčius kaštus. Tie tyrimai rodo, kad paprastai politikai vadovaujasi labai klaidingomis prielaidomis, kurias jiems primeta verslininkai ir verslo organizacijos – kaip ir pas mus. Jie skaičiuoja labai trumpalaikę naudą. O kai įvertinami visi kaštai, ir dar ilguoju laikotarpiu, paaiškėja, kad ta imigracija ekonomiškai paprastai būna netgi nenaudinga“, – sakė profesorius.

Anot jo, pas mus remiamasi argumentu, neva nėra kam dirbti. „Na, juk galima atsikelti nuo sofos ir nueiti nusipirkti tą picą, jeigu nėra, kas atveža. Kita vertus, jei bus mažiau, kas atveža, darbuotojams, tarp jų ir lietuviams, reikės mokėti daugiau, ir tas atvežimas bus brangesnis. O tai reiškia, kad daugiau arba patys ateis maistą pasiimti, arba valgys vietoje. Tad čia jokia problema, tuo labiau kad matome, jog tie imigrantai paprastai yra labai nekvalifikuoti. Politikai kalba apie talentų pritraukimą. O realiai turime elektrinių dviračių vairavimo, betonavimo, tinkavimo, suvirinimo talentus. Tai jokie talentai, profesijos ir tiek. Nauda iš jų labai trumpalaikė, patys lietuviai tokius darbus dirbtų, tiesiog reikia didinti algas. Dabar sakoma, kad Lietuvos gyventojai senėja, o imigrantai uždirba mums pensijas. Bet jie dirbdami patys įgyja teisę į pensiją. Nuo mažos algos jie sukaupia mažai, bet mūsų pensijos yra taip sukonstruotos, kad net jei ir labai mažai uždirbi, vis tiek tą minimalią pensiją tau moka. Kitų sąskaitą – tų, kurie uždirba daugiau. Jie kaip ir visi serga, eina pas gydytojus, kai atsiveža šeimas, leidžia vaikus į mokyklas, jiems prireikia mokytojų padėjėjų. Steigiami papildomi etatai. Aišku, jų reikia ir kai kuriems lietuvių vaikams, turintiems sveikatos sutrikimų, nepajėgiantiems su visais mokytis. Bet imigrantų vaikai nemoka kalbos, jie kitos kultūros, neprisitaiko, todėl pagalbos reikia dažniau“, – pabrėžė R.Lazutka.

Profesorius sugrįžo prie migracijos naudos tyrimų. „Jeigu įskaičiuojame visą gyvenimo ciklą nuo to imigranto atvykimo į šalį, kai dažniausiai jis būna jaunas ir sveikas, ir kelių dešimtmečių laikotarpį, kol jis sulaukia pensijos, ir įvertiname, kiek mokesčių jis sumokėjo tai šaliai, ir kiek iš jos gavo, tai pasirodo, kad rezultatas yra su minuso ženklu. Kitaip tariant, patys tos šalies gyventojai prisideda prie imigrantų išlaikymo, o ne priešingai. Bet aišku, kad mūsų versliukui tai nėra įdomu. Jis pasamdė tą atsivežtą žmogų, ir viskas gerai, kol jis dirba. O jei nukrito nuo pastolių ir susižalojo, tai darbe jo ilgai nelaikys, jeigu reikia rimtai gydytis. „Sodra“ jam moka ligos išmoką kitų mokesčių mokėtojų pinigais. O jei atsiveža vaikų, tai verslininkas juk nefinansuos papildomo mokytojo padėjėjo etato. Arba kalbos mokymosi, integracijos kursų. Versliukui tai nekainuoja. Todėl verslininkai ir šneka, kad be imigrantų ekonomika žlugs, nes gauna iš jų naudą. Jie tikrai ją gauna, bet visus kaštus turi apmokėti pati visuomenė“, – apibendrino pašnekovas.

R.Lazutka sakė metines darbo migrantų kvotas laikantis verslininkų spaudimo valdžiai pasekme. „Politikai yra bailūs, jie nori prisitaikyti prie viešosios nuomonės, o ją formuoja tie, kurie turi samdytus tipinius ekonomistus. Jie didžiojoje žiniasklaidoje vis groja tą pačią ekonominių migrantų būtinumo melodiją. Ir kaip politikai išdrįstų tam visuotiniam motyvui pasipriešinti? V.Sinica – šaunuolis, kad nebijo, jis dar neturi ko prarasti, neturi frakcijos Seime. Todėl yra drąsus. O kiti žiūri į savo reitingus. Jie kris, jeigu ant jų bus užsiundyti verslo lobistai ir tie keli ekonomistai. Todėl politikų kinkos dreba, ir jie daro taip, kaip tie verslininkai sako. Pataikauja jiems, bet už tai susimokame mes visi“, – pridūrė profesorius.